Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Putino biografija

Autorius: Gabrielė

1. Putino vaikystė
Vincas Mykolaitis – Putinas gimė 1893 metų sausio 6 dieną Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Įdomesnė vieta – poeto mėgstamas kalnelis, Aušrakalniu vadinamas.

Abu poeto tėvai buvo katalikai. Tėvas buvo labai kieto charakterio, atkaklus, dažnai šiurkštus, tačiau siekė savo šeimos gero, buvo ambicingas. Pats pastatė trobą, užaugino gražų sodą, augino gerų veislių arklius. Motina buvo kilusi iš pasiturinčios laisvųjų valstiečių šeimos. Ji buvo jautri, rūpestinga, tyli ir mandagi. Jai gerai sekėsi austi ir verpti. Svarbiausias jos rūpestis – vaikai; jų gimė devyni, tačiau ne visi išgyveno. Putinas savo būdu ir veidu buvo panašus į motiną.

1900 metais Vincas Mykolaitis pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Iš mažens Putinas labiau linko prie knygų negu prie ūkio. Jis atrodė atitolęs nuo kasdienybės, namie kaip svečias, lyg užsidaręs nuo visų. Šeimoje jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Broliai prisimena, kad jis buvo labai skirtingas nuo jų: ,,Prie darbo tėvas nespaudė, jis vis su knyga tai seklyčioj, tai ant kalnelio. Su vaikais nežaisdavo. Tylus menkutis, vis vienas ir vienas.’’ Tėvai nusprendė jį leisti į kunigus ir sudaryti sąlygas mokytis toliau.

2. Putino mokslai ir studijos
1905 metais būsimasis poetas tęsė mokslus Marijampolės gimnazijoje. Didelę įtaką Mykolaičiui darė kai kurie mokytojai ir jų pamokos. Jaunuolį emociškai veikė nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo idėjos. Putinas pirmąkart pamatė poetą Maironį, kai šis lankėsi Marijampolėje ir čia sakė pamokslą. Vėliau skaitė jo kūrinius, grožėjosi jais.

1909 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją. Putinas tikėjosi, kad būdamas kunigu galės dirbti tautinės kultūros srityje. Vėliau jis gan plačiai aprašė seminarijos aplinką romano ,,Altorių šešėly’’ pirmojoje dalyje.

Seinuose jis išspausdino vieną ankstyvųjų savo eilėraščių ,,Putinas’’. Šis pavadinimas tapo poeto slapyvardžiu. Seminarijoje poezija buvo jo didžioji meilė. Šio laikotarpio pirmiesiems kūrybiniems bandymams dar būdinga ryški Maironio įtaka.

Putinui baigiant seminariją, 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kai buvo jau aukštesniojo kurso seminaristas, jau tada namuose nebuvo vadinamas vardu, o tik kunigėliu. Motinai jis buvo išskirtinis.

Gabus jaunuolis pasiunčiamas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, kur anksčiau gilino žinias ar profesoriavo nemažai lietuvių inteligentų: Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Maironis ir kiti.

Peterburge poetas patyrė naujų įspūdžių, praplėtė akiratį. Čia 1917 metai buvo išleista pirmoji kūrybos knyga (eilėraščių rinkinys ,,Raudoni žiedai’’ ir poema ,,Kunigaikštis Žvainys’’). Ypač didelės reikšmės Putinui turėjo muzika ir rusų literatūra. Labiausiai jį traukė simbolistai, didelį įspūdį darė estetikos knygos.

Akademijoje Putinas pasidarė žinomu, mėgiamu ir gerbiamu poetu. Svajojo apie studijas užsienyje. Vakarai. Naujovė. Nauji idealai, srovės ir kryptys.

Svajonės pildėsi.

1917 metais Putinas, gavęs stipendiją, išvyko mokytis į Fribūro universitetą Šveicarijoje. Jį globojo vienuoliai dominikonai, siekę diegti tomistinę filosofiją. Čia studijavo nemažai lietuvių, jie būrėsi į korporaciją ,,Lithuania’’. Šiame universitete yra studijavę žymūs lietuvių kultūros žmonės: Stasys Šalkauskis, Jonas Totoraitis, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana.

Fibrūro Putinas nemėgo, jautėsi suvaržytas bažnytinės atmosferos, katalikiškos aplinkos, tačiau vertino galimybę mokytis, skaityti, bendrauti su įdomiais žmonėmis. Putinas studijavo filosofiją ir meno istoriją. Studijoms poetas skyrė daug dėmesio ir siekė jas baigti moksliniu laipsniu. Disertacijos, kuriai vadovavo profesorius ir vienuolis M. de Munnynckas, dėstęs Putinui estetiką ir psichologiją, tema pasirinko Vladimiro Solovjovo estetiką, susijusią ir su simbolizmo pagrindais. Prancūzų kalba parašytą disertaciją apgynė 1922 metais ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, būdamas trisdešimties metų.

Šveicarijoje Putinas daug rašė, nors savo kūrybos kolegoms niekad nėra skaitęs, nemėgo pasakoti apie save, jaunystės metus, buvimą seminarijoje. Visur ir visada pasilikdavo rezervuotas, neišeinąs iš jam įgimto uždarumo ir santūrumo rėmų.

Fibrūro laikotarpiu sukurta nemažai eilėraščių, poetinė drama, novelės, paskelbta kritikos straipsnių.

Iš laiškų ir prisiminimų ryškėja, kad poetą vis labiau kankino abejonės dėl pasirinkto dvasinio kelio. Juozui Tumui – Vaižgantui jis rašė: ,,Poetą ir kunigą gal kas ir gali savy sutalpinti, – aš negaliu. Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs, ir pajutęs ligi pat širdies dugno.’’

1922 metais, užbaigęs mokslus Fribūre, Putinas išvyko metams gilinti žinių į Miuncheno universitetą.
3. Savarankiškas Putino gyvenimas ir darbas
Atsisveikinęs su Miunchenu, Putinas atsisveikino ir su savo jaunyste. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas ir darbas.

1923 metais Putinas grįžo į Lietuvą. Pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultete.

Kaune Putinas įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo katalikiškose organizacijose. 1926 metais Teologijos – filosofijos fakulteto profesoriai Juozas Eretas, Stasys Šalkauskis ir Putinas įkūrė studentų ateitininkų meno draugiją ,,Šatrija’’. ,,Šatrija’’ buvo pirmoji auditorija žymiems tarpukario bei amžiaus vidurio rašytojams: Salomėjai Nėrei, Antanui Vaičiulaičiui, Kaziui Bradūnui, Vytautui Mačerniui, Broniui Krivickui ir kitiems. Šatrijiečiai jautė Putino globą, rūpestį, dažnai rinkdavosi jo bute į literatų pobūvius, taip pat buvo svarbūs Putino redaguojamo literatūros ir mokslo žurnalo ,,Židinys’’ bendradarbiai, o vėliau patys leido ir redagavo didžiumą Lietuvos katalikų spaudos. Šiame žurnale rašytojas spausdino ir savo kūrinių, rašė kultūrinio gyvenimo apžvalgas, recenzavo naujas knygas. Šiuo laikotarpiu išėjo reikšmingas Putino lyrikos rinkinys ,,Tarp dviejų aušrų’’ (1927).

Svarbų vaidmenį Putino gyvenime suvaidino Vincas Mickevičius – Krėvė. Jo paskatintas ir pakviestas 1929 metais po svarstymų ir abejonių perėjo dirbti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Šis pasirinkimas buvo iššūkis katalikiškai visuomenei, Putino pastanga būti savimi kūrėjo apsisprendimo ženklas.

Mickevičiaus – Krėvės, Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, dėka Putinas gavo kūrybinių atostogų ir išvyko į Prancūzijos pietus, į Nicą, rašyti romaną ,,Altorių šešėly’’ – realią Lietuvos visuomenės dvasinio gyvenimo bei žmogaus psichologinės evoliucijos istoriją.

Krėvė, pirmasis perskaitęs romano rankraštį, itin teigiamai apie jį atsiliepė, skatino I tomą išleisti ir toliau rašyti. 1932 – 1933 metais garsusis prozos kūrinys buvo išleistas. Jis sulaukė prieštaringų vertinimų, nes romane buvo paliesti opūs gyvenimo klausimai, dominavę įvairius tarpukario Lietuvos visuomenės sluoksnius. Spaudoje kilo aštri diskusija, net ginčas, paskatinęs ir patį autorių parašyti išsamų straipsnį ,,Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai’’.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje įvyko nemaži Putino gyvenimo pasikeitimai.1935 metais Putinas atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą. Civilinės jungtuvės su Emilija Kvederaite, buvusia jo studente, įvyko Rygoje.

Putinas netrukus buvo atskirtas nuo Bažnyčios (1936). Šį kūrėjo apsisprendimą skausmingai išgyveno šeima, ypač motina. Netikėtai mirė tėvas (1935), sunku Putinui buvo vykti į laidotuves. Tėvo laidotuvėse jis nedalyvavo. Po trejų metų (1938), mirus motinai, prie jos karsto Vincas Mykolaitis jautėsi lyg teisiamas, nes kunigas per pamokslą viešai barė už pasitraukimą iš dvasininkų.

Putinas kūrėsi Kaune, žmonos skatinamas statėsi nuosavą namą, buvo priverstas rūpintis buitimi, pinigais. Putino šeimyninio gyvenimo pradžia buvo šviesi. Jie daug kalbėdavosi, Putinas juokaudavo. Taip buvo iki 1940 metų. Vėliau atsirado nesutarimų. Gal dėl didelės įtampos gyvenime, gal ir dėl skirtingo charakterio, požiūrio į gyvenimo kasdienybę. Putinas materialinę gerovę laikė per daug menku dalyku, kad vertėtų dėl jos sielotis arba džiaugtis. Namuose mažai kalbėdavo, būdavo vis susirūpinęs, užsiėmęs. Namiškius slėgdavo toji tyla.

Nuo 1940 metų visas tolimesnis Putino gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi.

Kai Lietuva neteko valstybingumo, poetas liko savo krašte ir, kaip vėliau rašė, niekada, jokiomis aplinkybėmis taip pasirinkęs nesigailėjo.

1940 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, į Vilniaus universitetą buvo perkeltas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas. Putinas tapo pirmuoju atgautojo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, profesoriavo. Jis dėstė lietuvių literatūros istoriją, taip pat literatūros teoriją, stilistiką, įvairius specialiuosius kursus apie atskirus rašytojus.

Pirmaisiais sovietiniais metais putinas toliau dirbo mokslinį bei pedagoginį darbą.

1943 metais kovo mėnesį vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, profesūra, laikydamasi tam tikrų atsargumo priemonių, studentus priimdavo savo butuose, egzaminuodavo, rašydavo pažymius atgalinėmis datomis, įskaitydavo išklausytą kursą. Tai vykdavo ir profesoriaus Putino bute. Buvo rengiami ir uždari literatūriniai vakarai, savotiški ,,seminarai’’. Profesoriaus bute buvo skaitomi kūriniai, aptariamos literatūrinės naujienos. Tokiuose sambūriuose lankydavosi Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Julija Švabaitė… Profesorius ypatingą dėmesį rodė Mačerniui.

Galiausiai Vincas Mykolaitis pasitraukė į žmonos tėviškę – Gaižiūnų kaimą netoli Vabalninko. Išgyvento laikotarpio tragedizmas paveikė kūrybą, poetas nemažai rašė, sukūrė tokių dramatiškų eilėraščių, kaip ,,Lėlių baladė’’, ,,Marche macabre’’, ,,Vivos palango, mortuos voco’’, ,,Vestuvių muzikantas’’.

1944 metais Putinas grįžo į Vilnių, įsikūrė name Tauro gatvėje, kur anksčiau gyveno kartu su kitais universiteto profesoriais: Krėve, Sruoga. Profesoriavo universitete.

1944 metais, grįžus sovietinei okupacijai, Lietuvių literatūros katedra buvo išblaškyta. Liko tik Putinas. Iš tų pačių Kauno ir Vilniaus universiteto auklėtinių buvo suformuota nauja katedra, pačiu nepalankiausiu mūsų kultūrai pokario laikotarpiu suvaidinusi šviesų vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Literatūros katedros branduoliui Putinas buvo didžioji atspara. Tuo metu gyvenimas buitiškėjo, buvo primetama ideologija, o Putinas liko ištikimas estetizmui. Laikas neišvengiamai reikalavo iš kiekvieno kūrėjo išreikšti savo santykį su sovietine tikrove. Putinas rašė eilėraščių sovietinėmis temomis, išleido poezijos rinkinį ,,Sveikinu žemę’’ (1950). Oponuojanti oficialiajai sovietinės literatūros ideologijai katedra buvo sutriuškinta apie 1959 – 1961 metus. Putinas paliko ją kiek anksčiau ir dirbo vien kūrybinį darbą.

1953 – 1956 metais sukurtas romanas ,,Sukilėliai’’ (II dalis liko neužbaigta).

Didžiausias vėlyvosios poezijos kūrinys yra lyrinis ciklas ,,Parafrazės’’ (1957 – 1958).

Paskutinysis Putino kūrybos etapas susijęs su lyriniu atsinaujinimu. Vėlyvieji jo poezijos rinkiniai ,,Būties valanda’’ (1963), ,,Langas’’ (1966) yra vieni geriausių sovietinių metų lietuvių poezijoje. Poetas grįžo prie asmeninių motyvų, egzistencinės problemos, apibendrindamas gyvenimišką ir dvasinę patirtį. Putinas dar sykį iškilo visa galybe, savo kūryba paneigdamas ir priespaudos metus ir senatvę.

1966 metų gegužės 12 dieną įvyko Putino susitaikymas su Katalikų Bažnyčia – jam panaikintos visos bažnytinės nuobaudos.

1967 metų birželio 7 dieną, pablogėjus sveikatai, Putinas mirė Kačerginėje, savo vasarnamyje. Palaidotas Vilniaus Rasose.

Putino gyvenimas aprėpia daugiau nei šešis šio amžiaus dešimtmečius ir yra susijęs su dramatiškiausiais XX amžiaus istoriniais įvykiais ir sukrėtimais.

Jo įnašas lietuvių literatūrą išskirtinis, jis – vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Putinas suformulavo ir teorinius pagrindus moderniam literatūros, kaip savarankiškos meninės kūrybos, supratimui.
Naudota literatūra: ”Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba’’

D. Eigminienė

Rašykite komentarą

-->