Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Putinas “Margi sakalai”

Autorius: Valdemaras

Vincas Mykolaitis-Putinas yra ryškius simbolizmo atstovas. Labiau žinomas kaip garsaus romano „Altorių šešėlių“ autorius, taip pat jis yra parašęs daug eilėraščių rinkinių, vienas iš jų yra „Tarp dviejų aušrų“. Šis referatas kaip tik apie tą rinkinį ir vieną iš jo eilėraštį „Margi sakalai“. Kai aš perskaičiau šį eilėraščių rinkinį, man jis paliko didelį įspūdį ir dabar rašau šį referatą, kad:

• Pabandyčiau įrodyki, jog V.Mykolaičio-Putino eilėraščiai yra ypatingai gražūs;

• Norėjau daugiau sužinoti apie Vincą Mykolaitį-Putiną;

• Išsirinkau gražius posakius, kad rašant rašinius man neprituktų gražių minčių;

• Rinkau medžiagą ir pati bandžiau analizuoti eilėraščius, o tai lavina teksto suvokimą.
Apie autorių
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967)
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893m. sausio 6d. Pilotiškių kaime, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų raj.). augo jis gausioje valstiečių šeimoje: turėjo penkis brolius ir tris seseris.

1905 m. būsimasis rašytojas pradėjo mokintis Marijampolės (dabar Kapsuko) gimnazijoje. Jo mokytojai čia buvo poetas M.Gustaitis, aušrininkas P.Kriaučiūnas. Gimnazijoje Mykolaitis pasižymėjo kaip uolus choristas, mėgo piešti ir pjaustinėti pjūkleliu. Labai didelį įspūdį jaunam moksleiviui padarė Maironio lyrika ir jo poema „Jaunoji Lietuva“.

Baigęs keturias klases, 1909m. V.Mykolaitis-Putinas, tėvų skatinamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis pateko į nepažystamą aplinką, kurioje vyravo reakcinė nuotaika. Jaunuolį ypač slėgė griežta seminarijos auklėjimo sistema, reikalaujanti besąlygiško paklusnumo, pagrįsta klierikų sekimu ir šnipinėjimu.

Seminarijoje Mykolaitis parašė ir pirmuosius savo eilėraščius. 1911m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį Šaltinyje. Vėliau eilėraščius spausdino Šaltinyje, Ateityje, Draugijoje. V.Mykolaitis-Putinas pradėjo bendradarbiauti pirmajame lietuvių literatūros žurnale „Vaivorykštė“.

Nors kunigų seminariją baigdamas V.Mykolaitis-Putinas suabejojo dėl kunigo pašaukimo, bet vis dėlto 1915m. įsišventino kunigu. Pastoracinio darbo nedirbo ir 1915-1917m. toliau mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia artimai susipažino su J.Baltrušaičio rusiška lyrika, domėjosi rusų simbolistų poezija, rašė eilėraščius Ateities Spinduliams ir Lietuvių Balsui. 1917m. Petrapilyje pasirodė pirmasis V.Mykolaičio-Putino lyrikos rinkinys Raudoni Žiedai su poema Kunigaikštis Žvainys. V.Mykolaitis-Putinas gavo stipendiją (per Amerikos lietuvių Tautos Fondą) mokslams tęsti Vakarų Europoje.

1918m. jis išvyko į Šveicariją. 1918-1922m. Friburgo universitete studijavo filosofiją, filosofijos ir meno istoriją, literatūrą. Universitete V.Mykolaitis-Putinas visai subrendo kūrybiškai: parašė apsakymų, dramą, nemažai poezijos. 1922m. apgynė disertaciją apie V.Solovjovo estetiką. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, 1922-1923m. ruošėsi profesūrai Miuncheno universitete, studijuodamas literatūros bei meno problemas.

1923-1929m. V.Mykolaitis-Putinas dėstė Lietuvos universitete naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924-1932m. redagavo Židinį, 1925m. buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos sekretoriumi, padėjo įsteigti studentų ateitininkų meno draugijai
“Šatrija”, parašė dramų, išleido poezijos rinkinį Tarp dviejų aušrų (1927). 1931m. V.Mykolaitis-Putinas išvyko atostogauti į Nicą (Prancūzija), kur parašė svarbiausio savo kūrinio – romano Altorių šešėly I ir II dalį. (III dalys išleistos 1933m.).

1935m. oficialiai atsisakęs kunigystės, V.Mykolaitis-Putinas neperėjo į krikščionybės priešų eiles, pasiliko tikintis. 1936m. išleido eilėraščių rinkinį Keliai ir kryžkelės, po to poezijos kurį laiką nerašė, bet paskelbė mokslinių darbų, prozos kūrinių.

1933 – 1937m. V.Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, 1940- 1954m. Vilniaus universiteto profesorius, 1945 – 1946m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1956m. išleido rinkinį Poezija.

Mirė 1967m. birželio 7d. Kačerginėje, prie Kauno, palaidotas Vilniuje.

Apie eilėraščių rinkinį
LYRIKOS KNYGA „TARP DVIEJŲ AUŠRŲ”
Mykolaitis-Putinas XX a. prad. laikotarpiu iškilo kaip simbolizmo atstovas. 1927 m. pasirodęs jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų” dažnai nurodomas kaip būdingiausia lietuvių simbolistinės lyrikos knyga.

Teologinės doktrinos, uždaras gyvenimo būdas, romantinės ir simbolistinės literatūros pavyzdžiai ir daugelis kitų veiksnių nuo pat jaunystės formavo tokią Mykolaičio-Putino meninę pasaulėjautą, kuri veržėsi į aukštybes, ilgėjosi kilnaus idealo, troško mastyti apie amžinumą ir begalybę. Jam artimas buvo Jurgis Baltrušaitis, kuris stengėsi išgirsti paslaptingą ir džiugią „pasaulio melodiją”, sujungiančią žmogų, gėlės žiedą, ir žemės dulkelę. Jo poetinis balsas tarsi šliejosi prie Motiejaus Gustaičio lyrinių rymojimų – „ant baltų kalnų ant aukštųjų / Ant viršūnių jų baltųjų”. Poetas kūrė didelių erdvių pasaulį, siekė aprėpti jūrų gelmes ir begalinius visatos tolius, bet labiausiai jam rūpėjo žmogus su natūraliais širdies troškimais, individualia sąmone, turiningu dvasiniu gyvenimu.

Rinkinyje „Tarp dviejų aušrų” vyrauja eilėraščiai, kuriuose tikrovė tarsi ištirpsta vidinėse subjekto nuojautose ir tampa daugiareikšmiais simboliais. Dažniausiai tai šiek tiek egzaltuotas, bet iš esmės natūralus sielos santykiavimas su pasauliu. Psichologinį pagrindą tokiam santykiavimui neretai duoda dramatiškai pritvinkęs vienišos širdies sielvartas ir skundas, daug kur nuoširdžiai išsiliejęs jausminga lyrine išpažintimi:

Vėlai nuklydau aŠ į tuščią lauką Tavim pasigėrėt,

Gilus dangau. Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –

Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,

Ant veido užsimovęs margą kaukę,

Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą,

Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia. („Rudenio naktį”)

Tokie posmai primena beveik visiems romantikams ir simbolistams būdingą asmenybės bodėjimąsi žemiškąja kasdienybe, sielos veržimąsi į visatos begalybę. Tačiau, matyt, negalima šių meditacijų atsieti ir nuo realių poeto asmeninių išgyvenimų, jį nuolat kamavusio nepasitenkinimo konfesiniais varžtais.

Daugelio romantikų ir simbolistų kūrybos neatskiriamas palydovas yra nakties įvaizdis. Antai Novalis nakties šešėliuose jaučia visatą, pasineria į neįžvelgiamas jos paslaptis. Nakties regėjimai daug vietos užima ir Mykolaičio-Putino lyrikoje. Poetas ilgisi nakties, jai patiki savo sielvartus, tačiau šias lyrines akimirkas dažniausiai lydi šviesūs romantiniai lūkesčiai. Kaip teisingai pažymėjo B. Sruoga, Mykolaitis-Putinas yra „dienojančios nakties pasaulio dainius“. Tai pasaulis tarp dviejų aušrų – tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Naktis poetui – tai „tolydis dienojimas“, sambrėškų vizijose jis paverčia naktį „dienos aidėjimu“. Šios lyrinės akimirkos jungia realybę ir pasakos viziją, kasdieninės buities atsiminimus ir svajonę, nuteikia širdį ir džiaugsmui, ir liūdesiui:

Tarp dviejų auštų pasaulis kaip pasaka.

Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys, –

Ir jų regėjimais žaviesi pats,

Patirdamas tolimą,

Paslaptingąją,

Nesibaigiamąją,

Vientisą būtį.

Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,

Bet vakarų atošvaitos atgyja tavy

Kaip seniai girdėtų

Giedojimų aidai.
Visi daiktai kaip blankūs šešėliai

Dvilypiojesi tavo regėjime,

Ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti.

Tavo paties būtis

Nykiai aidėjimais skrenda atgalios, –

Ir tau begalo liūdna. („Tarp dviejų aušrų“)

„Nakties budėjimai“ Mykolaičio-Putino poezijoje dažnai susiję su dramatiškais išgyvenimais. Dienos atspindžiai į nakties sutemas daug kur prasiskverbia su stipriais sielos priešingybių atgarsiais. Eilėraštyje „Noktiurnas“ mėnesienos atšvaituose šmėruoja moters šešėlis, plaikstosi „nuodėmingųjų svajonių žydrai”, blyksi kukliai nuleisti „žiburiuoti žvilgsniai”, pasklinda neaiškaus laukimo, paslaptingos vilionės, ilgesio ir nevilties nuotaika. Sutemų šešėliuose šmėkšteli ir pačios didžiausios nevilties šmėkla – mirtis. Eilėraščių cikle „Fantazijos”, dramatiškai vienas su kitu kovodami, grumiasi prieštaringi motyvai: šviesieji ir tamsieji gyvenimo pradai, gyvenimo džiaugsmas ir mirties grėsmė.

Vienas gražiausių Mykolaičio-Putino lyrikos šedevrų – eilėraštis „Rūpintojėlis”. Nakties regėjimai čia jau giminingi lietuviškai valstiečio pasaulėjautai, be galo artimi liaudies meno, primityvių medžio drožinių dvasiai, kurią išreiškė mūsų kaimo dievadirbiai. Subjektyvų lyrinį išgyvenimą poetas transformavo į folkloriškai stilizuotą situaciją. Eilėraštyje tarsi liaudies dainoje girdime ir matome kažką jauną („tai valia valužė”), išėjusį „šviesiąją naktužę” ant lygaus kelio „plačias dūmas dūmoti”. Lietuviškas sodžiaus peizažas su rymančiu pakelės rūpintojėliu, su „vargų vargeliais”, kur per dieną „dūsaudami vaikšto”, nuteikia lyriškam žmogiškosios būties suvokimui.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:

Ant lygaus kelio tai valia valužė,

Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę

Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.
Bet kam gi tu, budrus dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Eilėraštis be galo nuoširdus ir paprastas, tarsi širdies atodūsis, nejučia iš lūpų išsprūdęs. Teisybę sakė B. Sruoga, kad jis -„iš jaunatvės skausmo nupintas”.

Tarp dviejų aušrų įsiterpęs poetiškasis Putino pasaulis vienur fantastiškas, kaip Čiurlionio paveiksluose („iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys”), kitur realus, kaip mėnesienos spindulys ant lygaus kelio. Kiekvienu atveju jo erdvę užpildo aukštyn kylanti mintis apie „paslaptingą, nesibaigiančią, vientisa, buitį”, kiekvienu atveju jame kaip lyra skamba džiaugsmo ir skausmo styga, nutiesta nuo žmogaus širdies į visatos begalybę. Šitokio gamtos ir kosmoso jutimo bei įprasminimo lietuvių poezija iki Mykolaičio-Putino dar nebuvo pažinusi.

Eilėraščiuose apie žvaigždėtas padanges ir beribes visatos erdves tarsi vyrauja „aukštuminis” emocijų ir minčių srautas, kuris išreiškia sielos prakilnumą, amžinybės ilgesį, metafizinį mąstymą apie būties universalumą. Taip prabyla „idealioji” sąmonė, dažniausiai atsieta nuo materialumo ir kūniškumo. Tačiau Mykolaičiui-Putinui ne mažiau būdinga ir kita, priešinga lyrinių refleksijų kryptis – nuo „viršūnių” į „gelmes”, nuo idealaus dvasingumo prie fizinio gaivalingumo. Tai stichiniai jausmų prasiveržimai, natūralioji, „žemiškoji” žmogaus prigimtis, laisvas visų psichinių galių pasireiškimas. Poetiniame cikle „Viršūnės ir gelmės” “šie du skirtingi sąmonės pradai alegoriškai vaizduojami kaip svarbiausi asmenybės dvasinio gyvenimo aktyvintojai. Žmogus kopia į išsvajotą kalno viršūnę, nuo ten žvelgia į mėlynas erdves ir po kojų atsiveriančias prarajas. Iš aukštybių sklindantis balsas įspėja „keleivį” saugotis „gelmių”, nežvelgti „paniekinto klonio melsvon prapultin”, klausyti ką sako vidurnakčio tyla. Tačiau reikalauja savo teisių ir žemiškieji žmogaus prigimties gaivalai. Karštas troškimas nurungti „dangų”, atkovoti iš jo kuo didesnę teritoriją „žemei” kai kur išreiškiamas patetiškais himnais „nuodėmingam” gamtos grožiui bei gyvybingumui:

Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!

Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.

Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, –

Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.

Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų,

Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.

Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,

O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis. („Žemei”)

Žemės vaizdas, prisodrintas realių gamtinių įspūdžių, stipriai jaudina savo tiesiogine prasme. Tačiau jis nenustoja buvęs ir simboliu, už kurio slepiama subjektyvesnė jausmo banga. Žemė asocijuojasi su motinos ir mylimosios vaizdu. Ji – gimdytoja, maitintoja, bet kartu ir gundytoja, kuri, „nuo juodbruvo veido saulėlydžio skarą nutraukus”, svaigina „žydinčių pievų ūkais”.

Knygoje „,Tarp dviejų aušrų” labai stipriai išreikštas poeto siekimas išsaugoti žmogaus individualybę, apginti jo teises į žemišką ir trumpalaikę laimę. Dramatiški suvaržytos asmenybės jutimai daugelyje eilėraščių, reiškiami „laisvo kalinio” ir „vergo” įvaizdžiais. Juo giliau poetas medituoja apie „dieviškąją” pasaulio sandarą, tuo stipresnis jam kyla troškimas išsivaduoti iš „vergystės”. į posmus smelkiasi sielvartas dėl to, kad žmogaus kasdieninė veikla, jo džiaugsmai ir laimė yra tokie trumpalaikiai ir menki. Eilėraštyje ,,Tylūs ir nykūs” lyrinis herojus gena šalin nuo savęs „aukštesnės būties” iliuzijas („Neisiu jau žadint užgesusiai ugniai kūrėjo”), atvirai grūmoja žvaigždėtoms padangėms. Širdyje susitelkusi nuoskauda žada įnirtingą maištą, nuo kurio smūgių, rodosi„ ims siūbuoti amžinasis visatos monumentas:

Laistysis jūros, ir kalnai ugnim prašnekės,

Degs mano apmaudo žodžiai, žvaigždes pasiviję.

Individualybės maišto motyvai ypač
stiprūs poemėlėjė „Vergas” ir „Pesimizmo himnuose”. Tai patys dramatiškiausi Mykolaičio-Putino lyriniai kūriniai.

„Vergo” posmuose išreikštas galingas asmenybės siekimas iškovoti dvasios laisvę, nugalėti savyje vergišką nuolankumą likimui. Ši bendra filosofinė tema susijusi ir su individualiais to meto Mykolaičio-Putino išgyvenimais, Poemėlėje išsako savo skausmą kenčiantis žmogus, kuris jaučiasi svetimas, užklydęs pakeleivis „savo viešpačio namuose”. Tie „viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek savo paties susikurta nelaisvė, sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvilypumas („visur atverti vartų, vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”). Rūmų „vergas” lygina save su jūros gyviu, kursai „Į kietą lukštą įsitraukęs ir geismais į savo širdį įsiėmęs pats maitinasi jos gyvasties penu”. Kartu tai ir kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja svečiams saldų vyną, įpildamas į kiekvieną taurę, „ir savo širdgėlos po lašą”). Sielvartą dėl savo menkystės jis malšina dvasinės laisvės iliuzijomis, širdies versmes pravėręs, tikisi susikurti savo svajonių pasaulį ir būti jo valdovu, ne menkesniu už tą, kuriam priklauso visatos sostas. „Vergas” pakyla prieš savo rūstų likimą, eina ieškoti „kitos buities platybių”, bet tai neatneša dvasinės ramybės, širdį toliau graužia nerimas ir abejonė:

Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,

Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,

Nei srauniai prie žemės puolęs, kaip upelis

Išsilieti į putojančias marias.

„Vergo“ lyrinės refleksijos baigiamos reikšminga išvada – žmogiškosios vertės akcentavimas. Poetas skelbia moralinę pergalę: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“.

Mykolaičio-Putino lyrikoje nemaža eilėraščių („Viršūnės ir gelmės”, „Margi sakalai”, „Gedulas”, „Nepasiekiamai”, „Pasaka”, „Juodas angelas”, „Fantazijos” ir kt.), kuriuose beveik nėra konkrečių išorinės situacijos bruožų, pažadinusių lyrinius išgyvenimus. Viskas prasideda ir pasibaigia kažkur viduje, nerealiame, sudvasintame sie¬1os interjere. Poetas kuria didingas vizijas, kur žodis jungia atskirus tikrovės elementus ir fantastines spalvas, keičia realias daiktų proporcijas arba visiškai ištirpdo detalės materialumą, tačiau kiekvienu atveju neleidžiama žodžiui ar vaizdui atitrūkti nuo subjekto, nuo individualaus išgyvenimo ir minties. Toki pavojų buvo patyręs ne vienas lietuvių simbolistas. Mykolaitis-Putinas negalėjo pakęsti poetinės išraiškos dirbtinumo, mechaninio sąlygiškumo.

Čia aptarta poezijos knyga „Tarp dviejų aušrų“ duoda pagrindo V.Mykolaitį-Putiną laikyti žymiausiu lietuviškojo simbolizmo atstovu. Nė vienas kitas mūsų literatūros atstovas nebuvo pajutęs tokio organinio ir natūralaus vidinio ryšio su minėtos srovės kūrybine pasaulėjauta, nė vienas kita šiai mokyklai artimas autorius nepasiekė tokių įspūdingų meninių rezultatų, įgijusių klasikinę reikšmę.

Tačiau pats rašytojas niekada nebuvo įsitikinęs, kad jis yra „tipiškas“ simbolizmo atstovas. Kartais jis net ir protestuodavo pavadintas simbolistu arba priimdavo šią „etiketę“ su nemažomis išlygomis. Ir pačią krypties teoriją jis traktavo savaip, derino prie nacionalinių kultūros tradicijų, siejo su romantizmo pagilinimu (neoromantizmu) ir pan. Šiaip ar taip, reikia sutikti su A.Venclovos teigimu, kad simbolizmas rašytojo kūryboje neįgijo „kraštinių formų“. Skaitydami geriausius šio laikotarpio Mykolaičio-Putino kūrinius, mes dabar mažiausiai pastebime kūrybos metodą, o labiausiai jaučiame gilų, bendražmogišką, visiems suprantamą ir artimą turinį, skaitome „poeto sielos istoriką – skaudžią ir tragišką“.
Gražiausi posakiai
„Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės / Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga“ (psl.10)
„Ant rankų iškėlęs liepsnojančią širdį, / Einu į pasaulį gyvent ir mylėt“ (psl.18)
„Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena, / Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo“ (psl.21) (palyginimas)
„Į širdį įsiėmė alkanos šaknys“ (psl.33)
„Pavasario žemė aistri kaip meilužė“ (psl.33) (palyginimas)
„…Dangus mano tėvas, bet Žemė – motina manoji“ (psl.34)
„Kaip parplauks jisai ši tolimos šalies, / gintariniai mūsų rūmai auksu švies“ (psl. 36)
„Sugrįžo, apsigaubė savo juodu sparnu – / Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų“ (psl.38)
„Palinkom ant gelmių, kaip karklai žaliakasiai“ (psl.39) (palyginimas)
„Juodos vėliavos į saulę pasikėlė“ (psl.39)
„Jei žūsi, tai žūk kaip lašas be garso ir aido“ (psl.40) (palyginimas)
„Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą“ (psl.41)
„Prabils paskandinto varpo gaida“ (psl.43)
„Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią, / Kaip paukštį paleisiu į amžiną laisvę“ (psl.46)
„Pro mano langą pasaulio lytys / Ištolo spindi, kaip šviesūs bokštai“ (psl.48) (palyginimas)
„Saulėj širdis kaip verpetas pabus, / Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus“ (psl.51) (palyginimas)
„Kruvinus debesis saulė nuplaus“ (psl.51)
„Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom“ (psl.52) (palyginimas)
„Sukursime laužus kaip gaisro ugnynus“ (psl. 54)
„Gerki žemės drėgną kvapą“ (psl.59)
„Ir žiedruos vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai“ (psl.60) (palyginimas)
„Tavo pilis šimtabokštė, / kaip staugiantis vilkas, / pravėrė nasrus geležinius“ (psl.64) (palyginimas)
„Ir būki tu viena, kaip nykus gandas / ant akmenio uolos – / ir būki tu gryna, kaip šaltas lašas / Vidurnakčio tylos“ (psl. 75) (palyginimas)
„Plazdėk virus, kaip margas saulės svečias“ (psl.78) (palyginimas)

Literatūra
Vincas Mykolaitis-Putinas „Tarp dviejų aušrų“ Vilnius 1992 m.

J.Lankutis „Vincas Mykolaitis-Putinas“ Kaunas 1982 m.

Viktorija Daujotytė „Vinco Mykolaičio-Putino lyrika“ Vilnius 1988 m.

Mokinio Biblioteka „V.Mykolaitis-Putinas“ Kaunas 1956 m.

„Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatija XI klasei“ Kaunas 1989 m.

V.Galinis ir K.Umbrasas „Lietuvių literatūros vadovėlis X klasei“

Jonas Lankutis „Vinco Mykolaičio-Putino Kūryba“ Vilnius 1986 m.

„Literatūros teksto interpretacija“ Vilnius 2000 m.

Rašykite komentarą

-->