Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Publicistinių leidinių kalbos nesklandumai

Autorius: Steponas

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.
Jonas Jablonskis

Lietuvių kalba – tai kalba, kurią mūsų protėviai nuo žilos senovės rūpinosi, puoselėjo ją, taip pat ją tobulino. Bendrinės kalbos atsiradimas susijęs su kalbos normų nustatymu, vadinamu kalbos norminimu . Ši kalba įeina į vieną iš sunkiausiai išmokstančių kalbų dešimtuką. Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Kelias į bendrinę kalbą buvo vingiuotas ir ilgas. Iš tikrųjų mūsų kalbą sudėtinga daro neįprasta žodžių daryba, leksika, morfologija, sintaksė, kirčiavimas.

Norint gerai mokėti kalbą, ypač gimtąją kalbą, privalu laikyti tam tikrų taisyklių, kuriomis naudojantis nenukrypstama nuo normų. Buvo pabrėžta, kad mokėti kalbą yra labai svarbu siekiant įvairių tautų ir valstybių abipusio supratimo, glaudaus bendradarbiavimo, demokratijos stabilumo. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, valstybė nebėra abejinga kalbos kultūrai. Veikia valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri abejotinais atvejais suderina kalbininkų nuomones ir priima kalbinius nutarimus. Valstybinė kalbos inspekcija kontroliuoja, kaip šie nutarimai vykdomi, o pažeidėjus baudžia.

Kalbos kultūros tikslas yra apsaugoti nuo visuomenėje pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti ir įvairiais galimais būdais jas pataisyti. O ypač geros kalbos pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija, gramatika ir kitos.

Tikriausiai nėra nė vieno lietuvio, kuris neskaitytų literatūros. Svarbus kalbos kultūros ugdytojas yra spausdintas ir viešai sakomas žodis. Spausdintas žodis – tai knygų, laikraščių, žurnalų, įvairių administracinių ir kitokių raštų kalba. Svarbiausias švietimas vyksta per spaudą. Puikios kalbos moko ir tarmėse gyva tebesanti ar per spaudą mus pasiekianti tautosaka: dainos, pasakos, mįslės, patarlės, priežodžiai… Joje daug senovinės leksikos, gražios sintaksės. Svarbu ir gera kalba parašyta publicistika, mokslinė ar mokslo populiarioji literatūra.

Daugiausia žinių žmonės ieškosi periodinėje, publicistinėje literatūroje. Tačiau ir kai kurių dienraščių, publicistinių leidinių autoriai daro klaidas. Tai žodžių darybos, leksikos, morfologijos ir kitos klaidos. Šiame referate aš apie tai plačiau panagrinėsiu, kokias leidėjai, žurnalistai daro klaidas.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80% Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių lietuvių kalbą laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat įvairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

TRUMPAI APIE…

…kiekvienas žmogus, kuris turi bent šiek tiek laisvo laiko skaito kokią nors literatūrą. Pagyvenę žmonės dažniausiai skaito laikraščius (pvz., „Lietuvos rytą“, „Kauno dieną“, „Respublika“, kitus apskričių ar rajonų laikraščius), grožinę literatūrą (pvz., romanus, apysakas, apsakymus, biografijas ir t.t.). Paaugliams labiau patinka skaityti įvairius žurnalus (pvz., „Panelė“, „Ieva“, „Moteris“, „Edita“ ir t.t.). Netgi mažiesiems yra spausdinami įvairios tematikos literatūra (pvz., „Flintas“, „Papūga“, ir t.t.). Taip pat nepamiršti ir rebusų, kryžiažodžių sprendėjai. Moksleiviai skaito įvairią

literatūrą, pagal švietimo programą – tai suteikia pagrindus savarankiškam literatūros domėjimuisi.

Iš tikrųjų šiuo metu Lietuvoje yra leidžiama įvairi literatūra. Kiekvienas žmogus gali rasti sau patinkančią literatūrą. Tačiau kartais jose aptinkame daug klaidų ir tų klaidų įsiminimas yra žalingas mūsų kalbai. Kad tokių klaidų nebūtų daroma, yra sudaryta valstybinė kalbos kultūros komisija, tačiau ji visko prižiūrėti nespėja. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo internetiniame puslapyje, dokumentų paieškos skyriuje patys šio tinklapio kūrėjai leidžia skaitytojui pasireikšti, surandant įstatymuose kalbos klaidų. Lietuvoje vyksta įvairios akcijos, kuriose dalyviai apdovanojami suradus kalbos kultūros klaidas įvairiuose leidiniuose. Per Lietuvos nepriklausomą kanalą rodomos trumpos laidos, kurių metu taisomi netaisyklingi žodžiai. Šią laidą remia Valstybinė Lietuvių kalbos komisija.

Belieka tik paklausti, ką darome, kad mūsų pačių kalba taptų patrauklesnė, skambesnė, sklandesnė, kuo mažiau užteršta svetimybėmis? Ar visas dėmesys Kalbų metais skirtinas vien tik užsienio kalboms? Toli gražu ne. Nederėtų ribotis tik kitų kalbų mokymusi. Yra kas veikti ir gimtosios kalbos baruose.

Matydami savosios kalbos negeroves dažnai numojame ranka, rasi kas kitas gal tuo pasirūpins. Jei ne, nedidelė bėda – juk ir taip galima suprasti, kas norėta pasakyti. Galbūt. Tik turėtume suvokti vieną tiesą: saugokime ir branginkime tai, kuo esame gražūs. Net ir Europoje, pasak valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės D. Mikulėnienės, būsim įdomūs ir patrauklūs tiek, kiek mokėsim išsaugoti išskirtinę kultūrą ir jos pamatą – kalbą. Juk tai savastis, skirianti mus nuo kitų. Ją praradę taptume nieko neverti beveidžiai, pasiklydę istorijos kryžkelėse.

NEVARTOTINI ŽODŽIAI
Šiuo metu dalį neteiktinų žodžių sudaro kompiuteriniai terminai, pavyzdžiui:
apgreidas (= plėtotė)

binarinis skaičius (= dvejetainis skaičius)

brauzeris (= naršyklė)

charsetas (= koduotė)

daunlaudinti (= parsisiųsti)

demo (= demonstravimas; demonstracinė versija)

disketė (= laikmena)

displėjus (= vaizduoklis. monitorius)

distribucija (= platinimas, platinamasis paketas)

draiveris (= tvarkyklė)

e-knyga (= elektroninė knyga)

e-mail (= el. paštas, elektroninis paštas)

emailas (= el. paštas, elektroninis paštas)

e-paštas (= el. paštas, elektroninis paštas)

failas (= rinkmena)

faksmodemas (= faksinis modemas)

fontas (= šriftas)

helpas (= žinynas)

hyderis (= antraštė)

hostas (= pagrindinis kompiuteris)

ikona (= piktograma, ženklelis)

imeilas (= el.paštas, elektroninis paštas)

info (= informacija)

instaliuoti (= įdiegti)

interfeisas (= sąsaja)

internet (= internetas)

juodai baltas (= nespalvinis)

kalkuliatorius (= skaičiuoklis)

katalogas (= aplankas)

kešas (= spartinančioji atmintinė)

kolontitulas (= puslapio antraštė arba paraštė)

kontroleris (= valdiklis)

kursorius (= žymeklis)

laptopas (= nešiojamasis kompiuteris)

lentelės kolonėlė (= lentelės stulpelis)

linkas (= saitas)

loginas (= prisijungimas)

modemas (geriau verteklis)

monitorius (geriau vaizduoklis)

namų puslapis (= pradžios puslapis)

noutbukas (= kišeninis kompiuteris)

nuimti žymėjimą (= panaikinti žymėjimą)

nusisiurbti (= parsisiųsti)

ofisas (= raštinė, biuras)

opcija (= parinktis)

pagal nutylėjimą (= numatytasis(-oji))

pajungti (= įjungti, prijungti)

pasvordas (= slaptažodis)

personalinis kompiuteris (= asmeninis kompiuteris)

ploteris (= braižytuvas)

portas (= prievadas)

prezentacija (= pateiktis)

priekaba (= priedas)

printeris (= spausdintuvas)

rezoliucija (= skiriamoji geba)

režimas (= veiksena)

ryderis (= skaitytuvas)

seivinti (= įrašyti, išsaugoti)

spelingas (= rašyba, rašybos tikrinimas)

statusas (= būsena, jei iš tikro būsena)

stekas (= dėklas)

šortkutas (= šaukinys)

utilitai (= naudės)

vebas (= tinklalapis)

vinčesteris (= standusis diskas)

viršutinis kolontitulas (= puslapio antraštė)

voratinklis (= tinklalapis)

zipuoti (= pakuoti)

barbarizmai:

berods (= tikriausiai, galbūt)

visokiausių (= įvairiausių)

taburetė (= kėdė, suoliukas)

anei (= jokio)
MORFOLOGIJOS KLAIDOS

Morfologija ir sintaksė sudaro gramatiką. Morfologijos objektas – žodžių formos. Morfologijos klaidų daroma nelabai daug, nes žodžių formas kitų kalbų įtaka sunkiai paveikia. Tačiau ta mažytė kitų kalbų dalelytė įtakoja morfologiją. Ir tai yra „žaizda“ mūsų kalbai.

Kartais parenkama ne ta žodžio giminė, ne tas žodžio skaičius, ne ta linksnio galūnė, painiojamos įvardžiuotinės ir neįvardžiuotinės, sangrąžinės ir nesangrąžinės formos. Dažniau klystama parenkant ir vartojant skaitvardžių, įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių formas. Pagrindiniai morfologijos dalykai atskirais straipsneliais yra iškelti „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985).

Svarbiausias morfologines tikslumo klaidas sudaro vardažodžių ir veiksmažodžių formų netikslus vartojimas. Pasirenkama ne ta daiktavardžio skaičiaus forma:

Visa tai sukurta statybininko ranka (= rankų).

Bombonešių ūžesiai (= ūžesys) motiną gąsdino daugiau negu perkūnas.

Šitokios klaidos rūpi ir kalbos kultūrai, ir stilistikai: norint jų išvengti, be gramatikos taisyklių, reikia išmanyti ir kalbos polinkius, turėti kalbinę nuojautą. Panašus tuo atžvilgiu paprastųjų ir įvardžiuotinių formų netikslus vartojimas. Dažniau pasakoma paprastoji forma, kur taisyklingesnė ir tikslesnė būtų įvardžiuotinė, rečiau įvardžiuotinę lytį randame ten, kur reikia paprastosios:

Gandrai atsisveikina su gimtu (= gimtuoju) lizdu.

Lina — nelaimingųjų (= nelaimingų) vedybų auka.

Iš veiksmažodžio formų netikslumų pirmiausia minėtinas netikslus laikų vartojimas. Galima skirti tris mokėjimo parinkti tinkamą laiko formą pakopas. Pirmoji — kai suvokiamos laikų derinimo įvairių rūšių sudėtiniuose sakiniuose normos. Tų normų pažeidimas yra gramatikos klaida:

Staiga jis stabtelėjo prie namo žvilgterėjo į tą pusę ir pamatė, kad visas namas skendėjo (= skendi) liepsnose.

Kita pakopa — laikų formų derinimas kontekste: mokėjimas pasakoti vienu laiku, kur galima, naudoti įvairius laikus. Čia apie laiko formos tinkamumą spręsime ne iš sakinio konstrukcijos, o iš teksto turinio, iš konteksto, todėl šie atvejai pridera ir stilistikai, kuri reikalinga išsamiai informacijai perteikti leidiniuose:

Skersgatvyje motiną sulaiko kažkoks žmogus. Jis paklausė motiną: …

Bepradedant rašyti, pasigirsta muzikos garsai. Rašytojas uždarė langą.

Abiem atvejais čia reikia pasakoti vienu laiku; arba esamuoju, arba būtuoju kartiniu. Trečioji, aukščiausia mokėjimo vartoti laikų formas pakopa — tai gebėjimas naudotis tų formų sinonimika, perkeltinėmis reikšmėmis.

Būdingas parazitinis žodis yra įvardis savo:

Šeimininkas greitai susidraugavo su savo žirgu. Žirgas taip pat priprato prie savo šeimininko.

Ji pasisodino savo kaimynę ir liepė jai pasakoti.

Nereikalingi esti ir kiti įvardžiai:

Jie pakvietė Algį žaisti su jais kartu.

Ji norėjo dar jį paklausti, bet nebegalėjo jo sustabdyti.

Jie tarytum dėkojo Tadui už jų išgelbėjimą.

Aukštesniųjų klasių mokiniai pavartoja nieko nepasakančių dalyvinių pažyminių:

Pirmoji dalis — tai pavaizduotas Šveicarijos ežero vaizdas.

Tuščių, nereikalingų esti įvardinių pažyminių:

Paties žodžio „žygdarbis” prasmę žmonės nevienodai supranta.

Aplink tylu, ramu, nesiaučia jokios karo audros.

Be reikalo įkišamas prieveiksmis, dalelytė:

Jos poezijoje taip pat reiškiama gana stipri meilė tėvynei.

Visada tylus, užsidaręs, nemėgo per daug tuščiai plepėti.

Nepamiršo ji apdainuoti savo gimtojo Kiršų kaimo ir net Suvalkijos lygumų.

Visaip stengiamasi palengvinti ir taip sunkų statybininko darbą.

Pastarajame sakinyje žodžiai ir taip pažeidžia logiką, suponuoja prieštaringus sprendimus.

Kalbos skambumo trūkumus sudaro ausį rėžiantis tų pačių ar panašiai skambančių žodžių susidūrimas ir kartojimasis, vienodų skiemenų susibėgimas, atsitiktiniai rimai, asonansai, aliteracijos ir kiti stilistiškai nepateisinami sąskambiai:

Bet gyvatė atsipeikėjusi taip skaudžiai kirto, berniukas net aiktelėjo iš skausmo.

Jį (vatinuką) pamato zylutė. Ji nutupia ant vatinuko peties.

Su ašaromis mes atsisveikinome su mišku.

Iš krūmų išlindo gyvatė. Jis jos nepamatė.

Ne visus tokius pasakymus skubėsime taisyti: kurie ne kurie iš jų, ypač keli pastarieji, nors nepageidautini, bet pakenčiami, leistini. Fonetinės klaidos pataisomos nesunkiai: vienodai skambantiems žodžiams parenkami sinonimai, keičiama žodžių tvarka, nereikalingi žodžiai išbraukiami arba įterpiama naujų.
STILISTIKOS KLAIDOS
Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima suskirstyti į tris grupes. Viena iš jų yra stiliaus grupė. Ji savo ruožtu skirstoma į dar mažesnes grupeles. Logikos klaidos klasifikuojamos pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6 grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų.

Ta pati kalbos išraiškos priemonė gali pažeisti ne vieną stiliaus reikalavimą. Pvz., veiksmažodinio daiktavardžio junginys su kilmininku sakinyje Sekančioje (= kitoje, tolesnėje.) poemos dalyje poetė vaizduoja klastingą Vokietijos užpuolimą kenkia kalbos gyvumui ir aiškumui, yra dviprasmis: ar Vokietija ką užpuolė, ar ją kas užpuolė?

Pagrįstai sakoma: kalbos ištekliai — stiliaus pamatas.

Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip tariant, stiliaus klaida — tai toks žodžio, jo formos arba sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų, ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės. Norint stilingai kalbėti ir rašyti, reikia ne tiek mokėti taisykles, kiek pažinti gimtosios kalbos išteklius, išsiugdyti kalbos bei stiliaus jausmą. Antra, tik nustačius klaidos tipą, galima ją tinkamai pataisyti; aklas taisymas neapsaugotas nuo naujos, kartais dar didesnės, klaidos.

Dažnai klystama, norint pasakyti įvardį, iš kurio miesto, miestelio žmogus kilęs, pvz., Lietuvos samariečių organizacijai vadovauja mūsų rajono žmonių Seimo nariu išrinktas

jurbarkiškis Antanas Račas. Turėtume taisyti (= jurbarkietis).

Jeigu stilių apibrėžiame kaip teksto sandaros būdą, kaip pasirinktų kalbos priemonių išdėstymą, tai tokį taisyklingos, bet netikslios žodžių tvarkos atvejį reikia skirti stiliaus klaidoms. Vadinasi, vienas skiriamųjų stiliaus klaidos požymių yra tas, kad stiliaus klaida — tai konteksto klaida. Kad pajustume stiliaus klaidą, neretai reikia gana didelio konteksto, net ištiso teksto, bet dažnai tam pakanka ir kelių gretimų sakinių, vieno sakinio, kartais ir dviejų žodžių junginio .

Kartais straipsniuose pasitaiko minties šuolių. Pvz., Jiems įteikti „Šviesos“ prizai, komandos ir jų žaidėjai apdovanoti diplomais.

Šiame sakinyje yra neaiškiai pasakyta, kas iš tikrųjų gavo diplomus. Komandos ir jų žaidėjai nėra atskirai apdovanoti (= Jiems įteikti „Šviesos“ prizai, komandos apdovanoti diplomais arba Jiems įteikti „Šviesos“ prizai, žaidėjai apdovanoti diplomais).

Stilius, kaip žinome, labai glaudžiai susijęs su semantika, todėl ypač sunku griežtai suklasifikuoti norminių žodžių netikslaus vartojimo atvejus. Matyt, reikėtų vadovautis tokiu kriterijum: jeigu žodis pavartotas visai ne ta reikšme — tai kalbos (leksikos, semantikos) klaida, o jeigu nesuvokiamas, nejaučiamas tik semantinis, emocinis ar stilistinis žodžio atspalvis — stiliaus klaida. Leksikos, semantikos klaidas sudaro žodžiai nusiaubė, bendrininkas šiuose sakiniuose: Prasidėjo karas. Ši žinia nusiaubė (= sujaudino, prislėgė) visą Lietuvą. Maironis ryškiausiai skiriasi nuo ankstyvesniųjų savo bendrininkų (= nuo savo pirmtakų). O žodžius suplėšyti, apdainavo, svajos sakiniuose Poetas tiki, kad vergovės pančiai bus suplėšyti (= sutraukyti); Savo eilėraščiuose Janonis apdainavo (= vaizdavo, pliekė, smerkė) tuometinę santvarką; Eilėraštyje atsispindi svajos (= viltys, troškimas, noras) nusikratyti skurdu, rodos, tikslinga laikyti stiliaus klaidomis: jų semantiniai, emociniai bei stilistiniai atspalviai neatitinka sakinių turinio. Kitaip tos klaidos ir taisomos. Anuos netinkamus žodžius keitėme visai kitų reikšmių žodžiais, o šiuos pastaruosius — artimų reikšmių žodžiais, t.y. sisteminiais bei kontekstiniais sinonimais.

Iš kalbos vaizdingumo trūkumų ir klaidų pirmiausia minėtinas stilistiškai neutralus, nevaizdingas žodis ten, kur rašinio turinys, aptariama situacija reikalauja ekspresijos, vaizdo:

Vieną pavakarę už durų kilo baisus bildesys. Į kambarį įėjo įsilaužėlis. Jis buvo visas purvinas.

Ant žemės matyti minkštučiukai samanų patalai.

Vietoj paryškintų veiksmažodžių reikėtų pavartoti įvirto, įgriuvo, ištiesti, pakloti ar pan. Vaizdingumas turi būti tikslingas, prasmingas. Ne kiekvienas vaizdingas pasakymas yra geras. Pvz.:

Motina negalėdavo miegoti naktimis. Jos juodus plaukus papuošė sidabrinės gijos.

Ši metafora čia netinka dėl prasminio atspalvio ir dėl trafaretiškumo.

Stilistikai negali nerūpėti ir tos kalbos klaidos, kurios, prieštaraudamos gramatikos taisyklėms, kartu iškreipia pasakymo mintį, daro ją neaiškią, netikslią, t.y. pažeidžia ir kalbos normas, ir gero stiliaus reikalavimus.

Taisydami mokinių, studentų rašinius, kursinius darbus mokytojams, dėstytojams tikslinga skirti stiliaus klaidas ir stiliaus trūkumus. Klaida yra normos pažeidimas, o trūkumas — bendresniųjų stiliaus reikalavimų nepaisymas. Sakysim, stiliaus trūkumai yra nevaizdinga rašinio, interpretacijos, straipsnio, pranešimo kalba, skurdus žodynas, nemotyvuotas tų pačių žodžių kartojimas.

Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Tikrai, svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gramatika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam dabartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Pavyzdžiui, jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir daugiskaitos linksniais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pastangų. Anglakalbiam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra lengvai suvokiama. Neretas nusivilia, sužinojęs apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris ir patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.

Dabar, skirtingai nuo sovietinių laikų, Lietuvos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Vadinasi, ji turi būti vartojama visose oficialiose valstybės srityse. Ją privalo mokėti visi valstybės tarnautojai ir paslaugų srities darbuotojai. Lietuvos valstybė yra sukūrusi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kuri stebi kalbos vartojimo lygį ir stengiasi veikti jos viešąją vartoseną.

Įvairiai mąsto lietuviai apie savo kalbos ateitį. Vieniems atrodo, kad nelikus sovietinės unifikavimo politikos lietuvių kalbos vartojimo sritys maksimaliai išsiplėtė ir tuo džiaugiasi, kiti atsargiai klausia, ar nelikus vidinio pasipriešinimo prievartai, neatsiranda dar didesnio pavojaus lietuvių kalbai būti nupūstai kitų kalbų vėjų. Antra vertus, Lietuvoje ganėtinai mėgstama mokytis užsienio kalbų, nes visiems aišku, kad bendrauti su pasauliu vien lietuvių kalbos neužtenka.

Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi atitikti taisyklingos kalbos normas. Lietuvių kalbos taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražūtingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūstelėję svetimžodžiai, kurie pasitaiko ir įvairiuose leidiniuose. Paisant grynumo ir taisyklingumo kriterijaus, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmų), netaisyklingų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos grynumo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų kalbų ateinančių reiškinių.

Pats didžiausias bei pavojingiausias klaidų šaltinis — kitų kalbų poveikis. Santykiaudamos kalbos viena kitą veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių) spaudžia silpnesnę ir jai primeta savo įtaką. Per politinę, kanceliarinę ir mokslinę literatūrą, per radiją ir televiziją okupacijos metais į lietuvių kalbą atėjo daugybė nebūtinų vertinių, štampų, svetimos frazeologijos, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tik aukštos kultūros rašto žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol išlaikyta gana taisyklinga ir

rašomoji kalba. To negalima pasakyti apie šnekamąją kalbą, kuri dabar yra labai toli atsilikusi nuo sutvarkytos gerų leidinių rašomosios kalbos.
„LEKSIKOS SKOLINIAI“

failas – informacijos rinkmena.

faktiškai || iš tikrųjų.

faktorius || veiksnys; priežastis.

fakultatyvus, -ì || pasirenkamas, -a; neprivalomas, -a.

falsifikuoti || klastoti.

fanas, -ė = aistruolis, -ė; sirgalius, -ė; gerbėjas, -a; mėgėjas, -a.

fast food = greitasis maistas.

fenas = 1. (plaukų) džiovintuvas; 2. (dažų) degintuvas.

fiksatorius = plaukų standiklis.

fiksuotas, -a || 1. nustatytas, -a; 2. pastovus, -i; įtvirtintas, -a.

fiksuoti (dažnai vartojamas šnekamojoje kalboje)|| 1. standinti; įtvirtinti; 2. nustatyti; 3. žymėti, nurodyti.

filė – maisto išpjova.

fitnesas, fitnis = fizinis tinkamumas, fizinė parengtis.

fligelis, flygelis = (namo (kieno?)) sparnas; šalinamis.

frotė (audinys), frotinis || kilpinis, -ė.

funikulierius || lyninis keltuvas.

fūra = specialus automobilinis traukinys, (šnekamojoje kalboje) vilkikas su puspriekabe.

futliaras = 1. dėklas; makštis; 2. įmautė; 3. akininė.
Ženklų reikšmės:

= nevartotina;

– geriau nevartoti;

|| galima vartoti;

| vartotina.
SINTAKSĖS KLAIDOS

Sintaksės klaidos didelės, labai pavojingos, nes jos pakerta pačią kalbos sistemą. Jos pavienis netinkamas žodis kalbai tiek žalos nepadaro, kiek klaidinga sintaksinė konstrukcija, į kurią paprastai įeina visi kiti žodžiai. Pavyzdžiui, veiksmažodis atitikti turi valdyti galininką (palyginsiu žinomą patarlę Atitiko kirvis kotą), bet jeigu kas su atitikti rusų kalbos pavyzdžiu vartoja naudininką, pasako ir atitinka nuotaikai (= nuotaiką), atitinka amžiui (= amžių), atitinka reikalavimams (= reikalavimus) ar pan. Tokias klaidas dažniausiai daro mažų mietelių ar rajonų laikraščiai.

Sintaksės klaidas nelengva ir atpažinti, ir taisyti. Būdingiausios sintaksinės tikslumo klaidos yra šios: netikslus linksnių ir prielinksninių konstrukcijų vartojimas, netiksliai nustatytos sakinio ribos, netiksli žodžių tvarka. Daugelis linksnių ir prielinksnių vartojimo klaidų yra ne stiliaus, o kalbos, sintaksės klaidos. Stiliaus klaidoms bei trūkumams skirsime tokį linksnių ar prielinksnių vartojimą, kai bendrinėje kalboje esama geresnių variantų arba kai iškreipiama mintis (pastaraisiais atvejais netikslumą paprastai rodo platesnis kontekstas):

Labai gražus ir mano gimtasis miestas Šiauliai ( = Šiaulių miestas).

Petras grubiai atsako Vingienei už (= į) jos užgauliojimus.

Lašelis nukrito tiesiai į rūtą (= ant rūtos).

Kalbos aiškumo klaidas, kaip ir tikslumo, skiriame į leksines ir gramatines. Neaiškumų gali kilti dėl neapdairiai pavartoto kontekstinio sinonimo:

Iš nendrių išlėkė gulbinas ir puolė arklius. Kaštanius paėjęs toliau atsigėrė. O Balčiui gerti neleido gražuolis.

Tik žinodami atpasakojimo turinį, suprantame, kad gražuoliu

mokinys vadina gulbiną. Kartais mokiniai be reikalo vartoja sinonimus, tą patį daiktą vadindami čia pat tai sviediniu, tai kamuoliu arba tai valtimi, tai laivu, pvz.:

Jis pačiupo sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai nežinojo, kad Algis pagrobė kamuolį.

Senelis turėjo valtį. Senelis su Rimuku dažnai plaukdavo laivu.

Daiktų pavadinimai čia artimi terminams, todėl sinonimų vartojimas trukdo suprasti tekstą.

Sunkina minties supratimą žodis, kai jis čia pat vartojamas kita reikšme:

Namie liko tik bobulė su vaikais. O darbo bobulei liko tiek, kad nežinai ko griebtis.

Samdinys yra laikomas gyvulio vietoje. Jis laikomas beteisiu žmogumi.

Vengdami tokio kartojimo, ieškome sinonimų, keičiame sakinio konstrukciją.

Nelogišką arba neaiškią mintį daro trūkstamas žodis (leksikos semantikos vienetas) bei trūkstama sakinio dalis (sintaksės vienetas):

Ne ką geresnis moters likimas (= likimas parodytas) ir kituose apsakymuose.

Algiukas pagriebė sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai niekaip negalėjo surasti (sviedinio ar Algiuko?).

O mama suprato, kad ir vėl gavo dvejetą (kas gavo?).

Aiškumui kenkia minties šuolis (logikos klaida) — ištisų sakinių praleidimas:

Viename nedideliame miestelyje naktį užsidegė namas. Name paliko kokių šešerių metų berniukas.

Tarp tų sakinių turėjo būti pasakyta Visi išbėgo ar pan.

Būdinga aiškumo klaida yra neapdairus įvardžio vartojimas. Įvardžiu išreikšta sakinio dalis kelia dviprasmybę, kai tas įvardis gali būti siejamas ne su vienu prieš einančio teksto žodžiu:

Pirmoje dalyje nupieštas gražus Šveicarijos ežero vaizdas, antroje — Lietuva. Poetui patinka ši (katra?) šalis, tačiau Maironiui ji (?) kažkokia šalta, svetima.

Kenkia aiškumui skaičiaus formų nederinimas:

Dirdai mirus, šeima suyra. Kiekvienas iš jų (= šeimos narių) nori pasigrobti kuo daugiau tėvo palikto turto.

Kalbos gyvumo trūkumai — tai nemotyvuotas tų pačių žodžių, frazių, tų pačių formų kartojimas, monotonija ir nemotyvuotas veiksmažodžio keitimas neveikiamuoju dalyviu, veiksmažodiniu daiktavardžiu ir pan. Neveikiamoji rūšis netinka reikšti greitiems, staigiems veiksmams: dalyvis prislopina dinamiškumą:

Tik staiga vieną rytą berželis buvo nulaužtas.

Stilingesni, gyvesni taptų ir pasakymai, veiksmažodinius daiktavardžius pakeitus veiksmažodžiais:

Tėvo pamokymas Praną dėti kapeiką prie kapeikos (= Tėvas pamoko Praną…).

Iš darybinių tikslumo klaidų būdingiausios yra netikslus priešdėlių, taip pat priesagų vartojimas. Tos klaidos būna trejopos: a) ne tas priešdėlis, b) nereikalingas priešdėlis, c) trūksta priešdėlio, pvz.:

a) Algiukas nepasižvalgęs (= neapsižvalgęs) skubėjo per gatvę.

Kai nuskynė obuolius, visi atėjo (= suėjo) į trobą.

b) Mergaitės rovė burokus, moterys kitoje lysvėje nupjaustė (= pjaustė) nuo kotų kopūstų galvas.

O didžiosios morkos paliko (= liko) žemėje.

c) Sviedinys pakilo aukštai ir krito (= nukrito) anapus tvoros.

Viename skersgatvyje ji sutiko nepažįstamą vyriškį, kuris jos klausė (= ją paklausė), ar ji ieškanti Petro.

Analogiškos būna ir priesagų klaidos, pvz.:

a) Petro Viliaus veidmainystė ( = veidmainiškumas).

b) Užžėlė išmindyti ( = išminti) takai.

c) Motina pažino, kad tai šoferis, kuris veždavo (= vežiojo, vežiodavo) jos Petrą.

Mokiniai mėgsta vartoti vietoj daiktavardžio žmonės jo vedinį žmonija, nes nemato jų reikšmės skirtumo, renkasi skambesnį, aukštesnį žodį:

Visos profesijos vienodai reikalingos žmonijai.

Čia tas žodis išvis nereikalingas.

IŠVADA

Pasaulyje yra skelbiami „Kalbų metai“. Pastarieji skirti tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į Europos tautų kalbų įvairovę ir savitumą. Tuo tikslu skatinama skleisti ir puoselėti Europos kalbų palikimą, mokytis bendrauti daugeliu kalbų, tarp jų ir tomis, kurios nėra plačiai vartojamos, taip pat mokytis populiarių kalbų, kuriomis bendrauja dauguma Europos gyventojų. Tie metai yra tarsi paskata neapsiriboti tik viena ar dviem kalbomis, mokytis daugiau, pažinti ir tobulėti. Taip pat nemažai dėmesio skirta suaugusiųjų kalbų mokymui ir mokymuisi. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, vyko ir gausiai tebevyksta įvairių renginių, skirtų Kalbų metams. Tai konferencijos ir seminarai kalbų mokymo kryptingumo ir metodikos temomis, kalbų festivaliai, konkursai ir viktorinos, Suaugusiųjų kalbų mokymosi savaitė, leidinių ir kitų kalbų mokymo priemonių parodos.

Kiekvienas rašydamas laišką, knygą ar straipsnį privalo žinoti, kad tik „švari“ kalba mus daro gražius. Ir mums patiems yra smagiau skaityti įvairią literatūrą be klaidų. Tam, kad mūsų kalba tobulėtų, mes ją turime puoselėti kaip ir mūsų protėviai.

Šiuo referatu aš atskleidžiau tik mažą dalelytę, kas mūsų kalbą daro žalingą. Kiekvienas turi suprasti, kad taisyklinga kalba iš niekur neatsiranda ir kad mes taisyklingai rašytume straipsnius, knygas ir pan., turi mokytis. Tik mūsų dėka kalba taps švari ir jokie barbarizmai ar svetimybės neterš mūsų gimtosios kalbos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Kalbos kultūra. Parengė Aušrinė Peleckienė. Vilnius „Leidybos centras“, 1998.
2. Lietuvių kalba 11 klasei. Jonas Šukys. Kaunas „Šviesa“, 2001.
3. Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“, 1996.
4. www.google.lt
5. www.lrs.lt
6. www.ltv.lt

Rašykite komentarą

-->