Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Publicistinis stilius

Autorius: Deivydas

Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi nacionalinės kalbos atmaina, kurios stilistinės ypatybės ir kalbos priemonės lemia kalbos vartojimo sritis ir funkcijas. Taigi funkciniam stiliui apibūdinti svarbūs 4 požymiai: 1) kalbos vartojimo sritis, 2) kalbos akto funkcijos, 3) stiliaus ypatybės, 4) kalbos išraiškos priemonės.

Dabartinėje lietuvių kalboje galima skirti penkis svarbiausius funkcinius stilius: buitinį, administracinį, mokslinį, publicistinį ir meninį. Jie skirstomi smulkiau į postilius, o šie – į žanrų stilius.

Publicistinio stiliaus svarbiausios vartojimo sritys yra periodinė spauda, radijas ir televizija, kitaip tariant, žiniasklaida. Būdingiausi žanrai – straipsnis(įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, pamfletas, apybraiža. Beje, ne visą, ką skaitome laikraščiuose, yra publicistika. Juose skelbiamos kino, teatro, radijo, televizijos programos, spausdinama įvairių kitokių skelbimų (tai daugiausiai kanceliarinis stilius), grožinių kūrinių (tai meninis stilius), teisininkų, psichologų, kalbininkų, agronomų, kitų specialistų patarimų (tai gali būti publicistinis, bet gali būti ir mokslinis bei mokslo populiarinamasis stilius).

Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis, kalbos minėjime, mitinge, iškilmingame susirinkime. Publicistinio stiliaus pavyzdžių yra ir grožinėje literatūroje – autoriaus nukrypimose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas.

Žinomi, mėgstami kalbėtojai buvo lietuvių rašytojai Juozas Tumas – Vaižgantas, Žemaitė, dabar – Justinas Marcinkevičius, Vanda Juknaitė, Sigitas Geda, kunigai Tėvas Stanislovas, Julius Sasnauskas.

Lietuvių iškalbos meno pradų galima ieškoti tautosakoje, ypač oracijose ir raudose.

Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai: politiniai įvykiai, kultūros reiškiniai, moralės problemos ir pan. Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Kartais gali vyrauti apeliatyvinė, be to, reiškiasi ir estetinė funkcija. Tu funkcijų sąveika lemia stilistines ypatybes: publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas, t. y. emocingas, vaizdingas. Skirtingai nuo dalykinių stilių (mokslinio ir administracinio), būdingas publicistikos požymis yra subjektyvus vertinimas. Vadinasi, publicistinis tekstas derina intelektines ir emocines, vaizdines kalbos priemones.

Nuo kitų stilių publicistinis stilius skiriasi socialiniu vertinimu. Kas tai yra? Dalykas, apie kurį kalbama, čia tiesiogiai, atvirai, teigiamai arba neigiamai, vertinamas visos visuomenės ar visuomenės grupės požiūriu: naudinga ar žalinga, gražu ar negražu, dora ar nedora… Net ir tada, kai reiškiama vieno asmens nuomonė, kalbama apie visuomenei aktualius, svarbius dalykus.

Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emocingumu, tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro. Pažvelkime į laikraštinius stiliaus žanrus, surikiuotus eilute: kronika – įžanginis straipsnis ar komentaras – interviu – reportažas – apybraiža – feljetonas. Galima sakyti, kad eilutės pradžia artimesnė dalykiniams stiliams, o pabaiga – meniniam. Kronikos rašomos gana sausu, šablonišku stiliumi. Einant eilute iš kairės į dešine daugėja emocingumo, vaizdingumo, atsiranda net išmonės, sąlygiškumo – kaip grožiniuose kūriniuose. Feljetonas yra ne tik publicistikos, bet ir grožinės literatūros žanras. Kita vertus, laikraštiniai žanrai – straipsnis, recenzija gali būti artimi moksliniam stiliui. Recenzija būna arba mokslinio stiliaus, arba mokslinės publicistikos žanras.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->