Studijoms.lt

Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi nacionalinės kalbos atmaina, kurios stilistinės ypatybės ir kalbos priemonės lemia kalbos vartojimo sritis ir funkcijas. Taigi funkciniam stiliui apibūdinti svarbūs 4 požymiai: 1) kalbos vartojimo sritis, 2) kalbos akto funkcijos, 3) stiliaus ypatybės, 4) kalbos išraiškos priemonės.

Dabartinėje lietuvių kalboje galima skirti penkis svarbiausius funkcinius stilius: buitinį, administracinį, mokslinį, publicistinį ir meninį. Jie skirstomi smulkiau į postilius, o šie – į žanrų stilius.

Publicistinio stiliaus svarbiausios vartojimo sritys yra periodinė spauda, radijas ir televizija, kitaip tariant, žiniasklaida. Būdingiausi žanrai – straipsnis(įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, feljetonas, pamfletas, apybraiža. Beje, ne visą, ką skaitome laikraščiuose, yra publicistika. Juose skelbiamos kino, teatro, radijo, televizijos programos, spausdinama įvairių kitokių skelbimų (tai daugiausiai kanceliarinis stilius), grožinių kūrinių (tai meninis stilius), teisininkų, psichologų, kalbininkų, agronomų, kitų specialistų patarimų (tai gali būti publicistinis, bet gali būti ir mokslinis bei mokslo populiarinamasis stilius).

Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis, kalbos minėjime, mitinge, iškilmingame susirinkime. Publicistinio stiliaus pavyzdžių yra ir grožinėje literatūroje – autoriaus nukrypimose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas.

Žinomi, mėgstami kalbėtojai buvo lietuvių rašytojai Juozas Tumas – Vaižgantas, Žemaitė, dabar – Justinas Marcinkevičius, Vanda Juknaitė, Sigitas Geda, kunigai Tėvas Stanislovas, Julius Sasnauskas.

Lietuvių iškalbos meno pradų galima ieškoti tautosakoje, ypač oracijose ir raudose.

Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai: politiniai įvykiai, kultūros reiškiniai, moralės problemos ir pan. Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Kartais gali vyrauti apeliatyvinė, be to, reiškiasi ir estetinė funkcija. Tu funkcijų sąveika lemia stilistines ypatybes: publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas, t. y. emocingas, vaizdingas. Skirtingai nuo dalykinių stilių (mokslinio ir administracinio), būdingas publicistikos požymis yra subjektyvus vertinimas. Vadinasi, publicistinis tekstas derina intelektines ir emocines, vaizdines kalbos priemones.

Nuo kitų stilių publicistinis stilius skiriasi socialiniu vertinimu. Kas tai yra? Dalykas, apie kurį kalbama, čia tiesiogiai, atvirai, teigiamai arba neigiamai, vertinamas visos visuomenės ar visuomenės grupės požiūriu: naudinga ar žalinga, gražu ar negražu, dora ar nedora… Net ir tada, kai reiškiama vieno asmens nuomonė, kalbama apie visuomenei aktualius, svarbius dalykus.

Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emocingumu, tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro. Pažvelkime į laikraštinius stiliaus žanrus, surikiuotus eilute: kronika – įžanginis straipsnis ar komentaras – interviu – reportažas – apybraiža – feljetonas. Galima sakyti, kad eilutės pradžia artimesnė dalykiniams stiliams, o pabaiga – meniniam. Kronikos rašomos gana sausu, šablonišku stiliumi. Einant eilute iš kairės į dešine daugėja emocingumo, vaizdingumo, atsiranda net išmonės, sąlygiškumo – kaip grožiniuose kūriniuose. Feljetonas yra ne tik publicistikos, bet ir grožinės literatūros žanras. Kita vertus, laikraštiniai žanrai – straipsnis, recenzija gali būti artimi moksliniam stiliui. Recenzija būna arba mokslinio stiliaus, arba mokslinės publicistikos žanras.

Publicistikos, ypač laikraštinės, vaizdingumas kitoks negu šnekamosios kalbos ar grožinės literatūros. Šnekamasis stilius daugiausiai remiasi įprastinėmis vaizdinės raiškos priemonėmis (frazeologizmais, visuotinėmis metaforomis bei metonimijomis), atsiradusiomis gyvojoje kalboje, žmonėms privačiai bendraujant. Grožinių kurinių vaizdingumas dažniausiai yra ne įprastinis, o individualus, kiekvieno autoriaus vis kitoks. Laikraštinis vaizdas (metafora, metonimija) atsiranda ne individams bendraujant, o masėje komunikacijoje; naujas jis būna neilgai. Jį tuoj pat pasigauna tūkstančiai kitų plunksnų ir burnų – ir jis kaipmat nusidėvi, virsta štampu.
Tokie štampai yra junginiai atvėrė duris (t.y. pradėjo dirbti, pavyzdžiui biblioteka), jaučiau realybės pulsą (supranta savo metą, tikrovę), specialistų kalvė (aukštoji mokykla), Lietuvos auksas (gintaras).

Publicistikoje vyrauja loginiai intelektiniai elementai (pavyzdžiui laikraščio įžanginis straipsnis), kitur pakilus, iškilmingas tonas, trečiur, nors mintis dėstoma nuosekliai, dominuoja lyrinės intonacijos. Panagrinėkime dviejų pastarųjų atvejų po pavyzdį.

Klasikinis aukštojo, retorinio, stiliaus pavyzdys yra Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ (1599m.) ištrauka:

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijos, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti.

Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys […]

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Aukštindamas gimtąją kalbą, įrodinėdamas būtinumą ją vartoti, Daukša kalba dalykiškai: nurodo jos paskirtį, patelkia istorijos faktų (tik gimtosios kalbos išlaikymu išliko daugelis tautų) Tai intelektiniai elementai. Kartu eina ir ekspencinės priemonės: retoriniai klausimai, išvardijimai, paralelizmai, emociniai epitetai (prasta, niekinga tauta, menkos tautos, niekingo užkampio), grandinė vaizdingų palyginimų su gyvulių pasauliu. Pakiliausiu tonu parašyta prakalbos kulminacija, prasidedanti ekspresyviu neigimu( Ne žemės derlumu…) Žymiausias Daukšos tyrinėtojas J. Lebedis rašo: „ Prakalba padiktuota gilaus jausmo, patriotizmo, susirūpinimo savo tėvynės ateitimi ir įtaigiai sukomponuota. Rašydamas prakalbą, autorius turėjo prieš akis, bent iš dalies, antikos oratorius, tarp jų turbūt ir Ciceroną. M. Daukša irgi norėjo ne tik loginiais argumentais įtikinti, bet ir padaryti įspūdį, sujaudinti, paveikti. Be to, jis siekė ir estetiškai džiuginti. Dėl to tinkamai išdėstė argumentus , keitė toną, kalbėjo ne tik į skaitytojo protą, bet ir į širdį, vaizduotę.

Kitas pavyzdys – poetės R. Skubaitės publicistinis straipsnis, paskelbtas Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga:
Vaikai, saulė ir žemė
Šitokia saulė!..

Suskambėjo paskutinis skambutis, vaikai paliko klases. Taip tuščia… Liūdni suolai ir liūdnos juodos lentos sienose. Net atsitiktinai likę nenutrinti balti žodžiai atrodo gedulingai. Nuryja ašara mokytoja – lyg ką praradus.

Vaikų nėra. Taip parasta ir aišku. O juk vaikai – tik klasę tepaliko. Į vasarą išbėgo. Į šilumą. Į saulę. Į džiaugsmą…

Matyt, todėl ir susimąstome, kad bijom jų netekti.

O vaikai – ant motinų rankų, vaikai – ant žemės krūtinės. Žemės, kuri priglaudė tiek žuvusių, kad turėtų pavirsti amžinai degančių aguonų lauku, jei galėtų pražysti kraujas. Žuvusių kraujas.

Mes jau buvome vaikai. Daugelis tada, kai žemė draskė sprogimai, kai žuvo žmonės. Seni, jauni. Ir vaikai. Mes gi žinom, kad ir vaikai žuvo!

Ir žinom, kad tebežūsta.

Ir žinom, kad pasaulyje yra vaikų, tebetiesiančių ranką praeiviui – duonos! Ir vaikai, kuriuos išmeta į lietų, vėją vien todėl, kad jie gimė juodi.

O žemė tyli

Mes – ne.

Todėl mes sakom sprogimams – ne! Ta todėl mes šaukiam nelygybei – ne! Tai todėl mes rasizmui – ne! Neteisybei, smurtui, nejautrumui, tamsybei – ne!

Vaikams reikia salės. Visos žemės vaikams – visos nedalijamos salės. Ir žemės – ramios, ošiančios mėlynom jūrom, žaliais medžiais, žemės, glaudžiančios būtį – ne mirtį.

Vaikams reikia visos žemės.

Ir visos meilės.

Tekstas itin emocingas. Ypač krinta į akis jo ekspresyvi sintaksė: bemaž kiekvienas sakinys – tai sušukimas ar nutylėjimas, kartojimas ar išvardijimas, paralelizmas bei antitezė ( O žemė tyli. Mes – ne), priduriamoji konstrukcija ( Į vasarą išbėgo. Į šilumą. Į saulę ) Tai meninio stiliaus, poetinė sintaksė. Bet straipsnelio mintis logiškai organizuota, jo vaizdai suakompanuoti tartum silogizmo dėmesys: vaikai laimingi, bet ne visi, todėl mes – prieš tamsą, neteisybę, smurtą. Šen bei ten jausmų antplūdis prislopinamas racionalia mintimi, komentaru ( Matyt, todėl susimąstom, kad bijom jų netekti) Tokio stiliaus kūriniai priklauso sintetiniam žanrui – meniniai publicistikai.

Publicistinis stilius labiausiai tinka vadinamosioms laisvosioms temoms – rašiniams apie gyvenimo tikslą, draugystę tėvynės meilę, tautinį atgimimą. Žinoma, laisvosios temos irgi nevienodos. Rašinio apie būsimą profesiją stilius turėtų būti dalykiškesnis negu minėtųjų.

Publicistinį ( ypač laikraščių ir viešųjų kalbų ) stilių veikia administraciniai raštai. Dėl to kai kurių žurnalistų rašinių stilius darosi sunkus, sakiniai užgriozdami negyvais, ištęstais abstraktokos reikšmės pasakymais.
Literatūros sąrašas

1. Župerka K. „Lietuvių kalbos stilistika“, 1983
2. Župerka K. „Stilistika“ vadovėlis XII klasei 2001
3. Tarptautinių žodžių žodynas 1985