Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Psichologijos metodai

Autorius: Darius

Metodas — būdas, kuriuo kas nors daroma. Psichologijos metodas-būdas, kuriuo tiriama psichinė realybė.

Nuo mokslo metodo pasirinkimo labai pareina mokslo darbo sėkmingumas. Vienokių ar kitokių naujų įrankių bei darbo būdų išradimas ir taikymas gerokai sąlygoja mokslo pažangą. Psichologijoje jau Aristotelis taikė du metodus: 1) stebėjimo (psichiniu apraiškų priėjimo kelią) ir 2) racionalųjį (patirtų psichinių apraiškų išaiškinimo kelią). Nesiremdamas naujais metodais, psichologijos mokslas nuo Aristotelio laikų iki XIX a. mažai tepažengė pirmyn. Kai W. Wundt’as įsteigė Leipcige psichologijos laboratoriją, psichologijos mokslas padarė didelę pažangą.


Psichologijos metodo tikslas — prieiti bei surinkti kuo daugiau psichinės realybės faktų ir juos kritiškai išnagrinėti. Mokslininkas gali dirbti ir laboratorijoje, ir „realiame pasaulyje” (veiklos lauke). Įvertinimo būdai taip pat gali būti įvairūs. Atlikdami vienus tyrimus, mokslininkai stebi ir protokoluoja elgesį; atliekant kitus, žmonės patys pateikia atsakymus apie savo mintis ir elgesį (savistata). Psichologijoje yra tiek daug tyrimo metodų, kad juos sunku suskaičiuoti, tačiau jie visi pagrįsti 3 (tarpusavyje suderinamais) principais: sistemingu suvokimu, sąmoningai pateiktu klausimu ir tikslingu eksperimentu. Pirmoji metodų grupė – sistemingas suvokimas apima keletą stebėjimo formų.

(A) Matavimas. Galimi priekaištai dėl stebėjimo metodo nemoksliškumo greičiausiai skiriami matavimui. Tai irgi suvokimas (dažniausiai vizualinis), tačiau stebimas ne pats vyksmas, o pasitelkiamas techninis aparatas (chronometras, galvanomelras, įvairiai veikiantis poligrafas, pvz., fiksuojantis fizinius procesus), sudarantis galimybę stebimą dalyką interpretuoti.

(B) Savistaba. Tai subjektyviausia stebėjimo rūšis. Tačiau XX a. pradžioje EBBINGHAUSAS įrodė jo mokslinę vertę mokydamasis atmintinai beprasmius skiemenis (ninų mev) ir brėždamas ji pamiršimo ilgainiui kreivę. Iš esmės jo savistabos rezultatai galioja ir šiandien.

(C) Kito žmogaus stebėjimas. Matyt, daugiausia psichologijos žinių atsirado stebint kitus žmones. Norint išvengti nemaloniai veikiančio žiopsosimo, galinčio iškreipti rezultatus, dažnai naudojamasi apsauginiais įrenginiais, pvz., iš vienos pusės permatomu, o iš kitos – veidrodiniu stiklu arba televizijos kameromis, kad tiriamųjų, ypač vaikų, niekas netrikdytų.

(D) Stebėjimas dalyvaujant. Čia stebintysis neišsiskiria iš stebimos grupės, pvz.. jis gali kartu žaisti.

(E) Grupės stebėjimas. Stebėjimų skaičius padidėja ne tik dėl to, kad padaugėja tiriamųjų, stebima dar ir tai, kas vyksta tarp jų.

(F) Priežiūra. Praktinę mokinių veiklą dažnai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja (pvz.. įrašomas mokinio vedamas pokalbis) prižiūrėtojas (psichologas); su mokiniais aptariama, ką reikėtų taisyti.

INTROSPEKCIJA (SAVISTABA)

Šiuo metodu psichinės apraiškos prieinamos vidinio potyrio pagalba, t. y. stebint patį save. Introspekcijos metodą kiti vadina dar subjektyviuoju metodu.

Savęs stebėjimas vyksta tada, kai atkreipiame dėmesį bei pažinimo jėgas į savo paties psichinius reiškinius. Žmogus gali svarstyti: 1) patį savo mąstymo vyksmą ir 2) mąstymo turinį, t. y. dalyką, kurį subjektas tuo metu nagrinėja. Tų dviejų dalykų negalima suplakti į vieną: negalima tuo pačiu metu svarstyti ir apie patį savo mąstymo vyksmą, ir apie mąstymo turinį – tuo pačiu momentu tinkamai sutelkti dėmesį galima tiktai į vieną kurį iš tų dalykų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->