Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Psichologijos metodai

Autorius: Darius

Metodas — būdas, kuriuo kas nors daroma. Psichologijos metodas-būdas, kuriuo tiriama psichinė realybė.

Nuo mokslo metodo pasirinkimo labai pareina mokslo darbo sėkmingumas. Vienokių ar kitokių naujų įrankių bei darbo būdų išradimas ir taikymas gerokai sąlygoja mokslo pažangą. Psichologijoje jau Aristotelis taikė du metodus: 1) stebėjimo (psichiniu apraiškų priėjimo kelią) ir 2) racionalųjį (patirtų psichinių apraiškų išaiškinimo kelią). Nesiremdamas naujais metodais, psichologijos mokslas nuo Aristotelio laikų iki XIX a. mažai tepažengė pirmyn. Kai W. Wundt’as įsteigė Leipcige psichologijos laboratoriją, psichologijos mokslas padarė didelę pažangą.

Psichologijos metodo tikslas — prieiti bei surinkti kuo daugiau psichinės realybės faktų ir juos kritiškai išnagrinėti. Mokslininkas gali dirbti ir laboratorijoje, ir „realiame pasaulyje” (veiklos lauke). Įvertinimo būdai taip pat gali būti įvairūs. Atlikdami vienus tyrimus, mokslininkai stebi ir protokoluoja elgesį; atliekant kitus, žmonės patys pateikia atsakymus apie savo mintis ir elgesį (savistata). Psichologijoje yra tiek daug tyrimo metodų, kad juos sunku suskaičiuoti, tačiau jie visi pagrįsti 3 (tarpusavyje suderinamais) principais: sistemingu suvokimu, sąmoningai pateiktu klausimu ir tikslingu eksperimentu. Pirmoji metodų grupė – sistemingas suvokimas apima keletą stebėjimo formų.

(A) Matavimas. Galimi priekaištai dėl stebėjimo metodo nemoksliškumo greičiausiai skiriami matavimui. Tai irgi suvokimas (dažniausiai vizualinis), tačiau stebimas ne pats vyksmas, o pasitelkiamas techninis aparatas (chronometras, galvanomelras, įvairiai veikiantis poligrafas, pvz., fiksuojantis fizinius procesus), sudarantis galimybę stebimą dalyką interpretuoti.

(B) Savistaba. Tai subjektyviausia stebėjimo rūšis. Tačiau XX a. pradžioje EBBINGHAUSAS įrodė jo mokslinę vertę mokydamasis atmintinai beprasmius skiemenis (ninų mev) ir brėždamas ji pamiršimo ilgainiui kreivę. Iš esmės jo savistabos rezultatai galioja ir šiandien.

(C) Kito žmogaus stebėjimas. Matyt, daugiausia psichologijos žinių atsirado stebint kitus žmones. Norint išvengti nemaloniai veikiančio žiopsosimo, galinčio iškreipti rezultatus, dažnai naudojamasi apsauginiais įrenginiais, pvz., iš vienos pusės permatomu, o iš kitos – veidrodiniu stiklu arba televizijos kameromis, kad tiriamųjų, ypač vaikų, niekas netrikdytų.

(D) Stebėjimas dalyvaujant. Čia stebintysis neišsiskiria iš stebimos grupės, pvz.. jis gali kartu žaisti.

(E) Grupės stebėjimas. Stebėjimų skaičius padidėja ne tik dėl to, kad padaugėja tiriamųjų, stebima dar ir tai, kas vyksta tarp jų.

(F) Priežiūra. Praktinę mokinių veiklą dažnai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja (pvz.. įrašomas mokinio vedamas pokalbis) prižiūrėtojas (psichologas); su mokiniais aptariama, ką reikėtų taisyti.

INTROSPEKCIJA (SAVISTABA)

Šiuo metodu psichinės apraiškos prieinamos vidinio potyrio pagalba, t. y. stebint patį save. Introspekcijos metodą kiti vadina dar subjektyviuoju metodu.

Savęs stebėjimas vyksta tada, kai atkreipiame dėmesį bei pažinimo jėgas į savo paties psichinius reiškinius. Žmogus gali svarstyti: 1) patį savo mąstymo vyksmą ir 2) mąstymo turinį, t. y. dalyką, kurį subjektas tuo metu nagrinėja. Tų dviejų dalykų negalima suplakti į vieną: negalima tuo pačiu metu svarstyti ir apie patį savo mąstymo vyksmą, ir apie mąstymo turinį – tuo pačiu momentu tinkamai sutelkti dėmesį galima tiktai į vieną kurį iš tų dalykų.

Filosofas A. Comte kritikavo introspekcijos metodą, teigdamas, kad tirti savo psichiką dėmesio nukreipimu esą negalima, nes nukreipus dėmesį į savo pergyvenimus sutrukdomas arba deformuojamas tų pergyvenimų vyksmas. Savo sąmonės apraiškų stebėjimo nereikia per ilgai užtęsti, nes ilgiau sukaupę dėmesį į tą pačią apraišką sustabdome arba sukomplikuojame pačią apraišką. Pastebėtąjį dalyką geriausia tuo tarpu užfiksuoti atmintyje, o tik paskui jau užrašyti. Tuojau griebdamiesi užrašinėti, trukdome apraiškos vyksmą. Aišku, per ilgai atidėliodami užrašinėjimą, galime kai ką ir pamiršti. Introspekcija yra nelengvas dalykas tiems, kurie nėra įpratę patys save stebėti. Tačiau be instrospekcijos psichologijoje negalima apsieiti: be jos neišsiverčia ir kiti psichologijos metodai.

Pergyventi savo paties psichinę apraišką ir kartu ją stebėti–tai, kalbant psichologijos terminais, daryti refleksiją. Refleksija — psichinis aktas, kuriuo observuojamas tuo pačiu metu vykstąs kitas savo paties psichinis aktas. Sugebėjimą daryti refleksiją turi tiktai žmogus.

EKSTROSPEKCIJA

Ekstrospekcija — kitų asmenų stebėjimas. Kitų asmenų psichinio gyvenimo stebėjimu papildome ir pagiliname savo žinias, gautas iš instrospekcijos.

Ekstrospekcija priemonės: a) tiesioginis kitų stebėjimas;

b) autobiografijos, laiškai, dienoraščiai:

c) dailioji literatūra;

d) anketos, t.y. tam tikri lapai su daug atitinkamų klausimų.

Redaguojant anketas reikia žiūrėti, kad kiekvienas klausimas, paimtas skyrium, būtų aiškus, kad būtų aiški ir nuosekli klausimų eilė, kad aiškios būtų sąlygos. Nagrinėti anketas ir svartyti atsakymus reikia labai kritiškai, išvadas daryti labai atsargiai.


EKSPERIMENTO APIBŪDINIMAS

Eksperimento reikšmę psichologijos mokslui bene pirmasis iškėlė XIX a. E. H. Weber’is. Jis tyrė žmogaus kūno paviršiaus jutimus, pirmasis tam tikslui

panaudodamas prietaisus. Vis dėlto eksperimentinės psichologijos tėvu yra laikomas W. Wundt’as, ne tik įtikinamai užakcentavęs eksperimento svarbą psichologijai, bet gerokai patobulinęs ir pačią eksperimentų techniką. Eksperimentas psichologijos moksle-tai tam tikru tikslu bei pagal tam tikrą planą sukėlimas tiriamajam asmeniui atitinkamų psichinių apraiškų. Tuos tiriamajam asmeniui sukeltus psichinius vyksmus, atsiradus reikalui patikrinti, galima ir pakartoti. Be to, pagal eksperimento tikslą bei planą nustatomos ir atitinkamos sąlygos bei aplinkybės. Eksperimentai gali būti atliekami su atitinkamais instrumentais ir be jų. Beinstrumenčiams eksperimentams buvo daroma priekaištų, kad jie per ilgai nusitęsia, kad neduodą griežčiau apibrėžiamų duomenų, kad jų nesą galima pakartoti. Bet antra vertus, buvo kritikuojami ir laboratorijose daromi eksperimentai: esą psichiniai vyksmai sukeliami dirbtinėmis sąlygomis, taigi yra nenatūralūs, todėl ir pastebėjimai bei išvados nėra teisingi. Pagaliau įsivyravo išvada, kad tam tikrose ribose psichologijos mokslui naudingi yra tiek eksperimentai laboratorijose, tiek ir beinstrumenčiai eksperimentai, atliekami natūraliomis kasdieninio gyvenimo sąlygomis.

Eksperimento, arba bandymo, tikslas yra konstatuoti kuo daugiau patikrintų psichinio gyvenimo faktų, kad paskui iš jų būtų galima išvesti atitinkamų dėsnių. Eksperimento tikslas yra ne tik konstatuoti psichinio gyvenimo faktą, vadinasi, sužinoti, kad tokiomis ir tokiomis sąlygomis kyla tokia ir tokia psichinė apraiška. Eksperimentu dar rūpi sužinoti, koks santykis yra tarp akstino ir psichinio vyksmo. Taigi neužtenka pastebėti, kad tam tikras akstinas (fizinis ar fiziologinis reiškinys) sukelia tam tikrą psichinę apraišką,— svarbu surasti priežastingąjį sąryšį tarp akstino ir psichinio vyksmo. Kuo skiriasi stebėjimas nuo eksperimento, arba bandymo? Jei kokį nors psichinį reiškinį aiškinamės visai nepakeisdami to reiškinio sąlygų bei aplinkybių, tai toks aiškinimasis vadinamas stebėjimu. O jei svarstydami kokį nors psichinį reiškinį pakeičiame to reiškinio sąlygas bei aplinkybes, tai toksai svarstymas vadinamas eksperimentu, arija bandymu. Taigi stebėjimas yra paprastesnis ir natūralesnis, o eksperimentas sudėtingesnis ir turi daugiau arba mažiau dirbtinumo.

Prieš atsirandant eksperimentui, maždaug XIX a. viduryje, psichologijai teko remtis atskirų žmonių asmenine patirtimi. Eksperimentas šias natūralias įžvalgas papildo dirbtinėmis. Jų privalumas tas, kad jas galima planuoti, jos nepriklauso nuo subjektyvių dalykų. Šioje pagrindinių metodų grupėje irgi gausu įvairių formų.

(A) Demonstravimas. Demonstruojant Müllerio-Lyerio optinę iliuziją, siekiama ne įgyti naujų žinių, o supažindinti besimokantįjį su gerai žinomu reiškiniu.

(B) Testas – tai trumpas eksperimentas, turintis ne visus eksperimento požymius.

(C) Žvalgomasis eksperimentas, dar vadinamas išankstiniu, skirtas sudaryti hipotezių sistemą arba įgyti daugiau bendrosios patirties, kurią teks patvirtinti kitais eksperimentais.

(C) Kvazieksperimentas, arba tarpusavio ryšio analizė: bandomojoje situacijoje apsiribojama tik „tikroviškomis variacijomis” pvz., kai prie 3 žmonių eksperimentines grupės prisideda ketvirtas, o grupės procesų pokyčiai su šiuo pasikeitimu nesiejami.

(D) Kontrolinis eksperimentas – klasikinis eksperimentas, kuriuo tikrinamas priežastinis hipotezės ryšys, pvz., ar filme matyta agresija (nepriklausomas kintamasis) skatina agresiją žaidžiant po filmo (priklausomas kintamasis)?

(E) Eksperimentas natūraliomis sąlygomis. Skirtingai nuo jau aptartų laboratorinių eksperimentų šis atliekamas natūralioje aplinkoje (pvz., prekybos centre), tačiau čia ypač sunku eliminuoti trikdančius (pašalinį poveikį turinčius) kintamuosius.

EKSPERIMENTO EIGOS FAZĖS

Skiriame keturias eksperimento eigos fazes.

Pirmoji fazė — bandomojo asmens parengimas. Kad eksperimentas būtų sėkmingas, bandytojui reikia tinkamai nusiteikti, o bandomąjį asmenį tinkamai parengti. Pirma, svarbu, kad bandomasis asmuo pats sutiktų būti eksperimentuojamas. Antra, bandomasis asmuo turi atsipalaiduoti nuo visų pašalinių dalykų, kurie galėtų kliudyti eksperimento eigai ir neleistų pakankamai susitelkti. Bandomasis turi būti pasiryžęs noriai atlikti visa, kas jam būtų liepta. Saugant bandomąjį nuo pašalinių trukdymų, stengiamasi, kad eksperimento metu nebūtų pašalinių žmonių, kad eksperimentas vyktų patalpoje, esančioje toliau nuo gatvės ir visokio bildesio. Be to, žiūrima, kad bandomasis asmuo nebūtų nuvargęs. Geriausias laikas eksperimentui – 9 val. Prieš eksperimentą kai kada leistina padaryti repeticinį eksperimentą, kad bandomasis asmuo turėtų progos susipažinti su eksperimento eiga.

Antroji fazė — bandomojo asmens psichinių apraiškų iškilimas. Akstinui paveikus bandomojo asmens pojūčių organus, įvyksta paerzinimas, kurio rezultatu esti atitinkama psichinė apraiška. Laikas nuo paerzinimo iki psichinės. apraiškos atsiradimo yra vadinamas fiziologiniu laiku. Fiziologinis laikas yra labai trumpas, tačiau esama aparatų, kurie pajėgia jį užfiksuoti. Skiriame tris psichinių

apraiškų iškilimo momentus: 1) fizinį; 2) fiziologinį ir 3) psichinį.

Trečioji fazė – bandomojo asmens pergyvenimų pareiškimas ir užregistravimas. Pergyvenimus pareikšti galima žodžiais, gestais, mimika ir raštu. Kartais bandomojo asmens pergyvenimus galima sužinoti ir be jo noro—iš tam tikrais aparatais užrašomų fiziologinių duomenų, pvz., širdies plakimo, kvėpavimo dažnumo etc. Registruoti pergyvenimus stengiamasi tais pačiais žodžiais, kuriais juos išreiškė bandomasis asmuo, tuo tikslu kartais naudojamasi net fonografu ir stenografija.

Ketvirtoji fazė — eksperimento rezultatų įvertinimas. Įvertinimus bei išvadas eksperimentatorius turi daryti ne tuojau, vos atlikęs bandymą, bet kai jau turi didesnio skaičiaus eksperimentų rezultatus. Iš mažo skaičiaus eksperimentų negali būti padarytas tikrai rimtas, moksliškas sprendimas, nes pasitaiko šiokių bei tokių nukrypimų. Tie nukrypimai išsilygina, atlikus daugiau eksperimentų. Padarius pakankamai eksperimentų, stengiamasi rezultatus pavaizduoti skaičiais, schemomis, grafiškuoju būdu. Daugiau eksperimentų galima padaryti laboratorijose, mažiau natūralioje aplinkoje.

APKLAUSA

Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Psichologas, naudodamas šį būdą, prašo žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę. Gali būti pateikiami įvairiausi klausimai: nuo liečiančių lytinį gyvenimą iki politikos ir politikų vertinimų. Net sunku sugalvoti reikšmingą klausimą, kuris apklausose dar nebūtų pateiktas žmonėms. Apklausos būdas yra ribotas. Jis naudingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, respondentai yra tipiški tiriamosios grupės atstovai, jų atsakymai sąžiningi.

Klausimų formulavimas. Formuluojant klausimus, labai svarbu, kokie žodžiai parenkami ir kaip jie sudėstomi sakinyje. Pavyzdžiui, 8 iš 10 amerikiečių tvirtina, kad „moterys, turinčios mažų vaikų, galėtų dirbti ne namie”, tačiau 7 iš 10 taip pat teigia, jog „moterys turėtų pasilikti namie, jeigu jos turi ikimokyklinio amžiaus vaikų” (Public Opinion, 1984, 1985). 6 iš 10 amerikiečių, išgirdę klausimą: „Kas, jūsų nuomone, kaltas: asmenys ar socialinės sąlygos, kad šalyje daug nusikaltimų, nepaisoma įstatymų?” – kaltina socialines sąlygas. Tačiau paprašyti pritarti arba nepritarti teiginiui „asmenys dažniau būna kalti negu socialinės sąlygos, kad šalyje daug nusikaltimų, kad nepaisoma įstatymų”, daugiau negu pusė šiam teiginiui pritaria (Krosnick ir Schuman, 1988).

Atranka. Dažniausiai, kaip tai daro Harriso viešosios nuomonės tyrimo įstaiga, stengiamasi atrinkti apklausiamą grupę. Jeigu norite apklausti savo universiteto studentus, jūs galite apklausti visus, bet tikriausiai jų būtų per daug. Tikslingiau apklausti mažesnę studentų grupę – imtį, kuri atstovauja visiems studentams – jūsų tiriamai populiacijai. Kaip pasiekti, kad jūsų imtis atstovautu tiriamai populiacijai? Geriausia, jei ji bus atrinkta atsitiktinai, t. y. visų didesnės grupės narių galimybės pakliūti į ją bus vienodos.

Geriau imtį sudarykite atsitiktinai pasirinkę, pavyzdžiui, kas dešimtą ar dvidešimtą asmenį iš abėcėlinio sąrašo ir pasistenkite iš visų gauti atsakymus. Geriau apklausti mažą 100 žmonių atstovaujamąją imtį negu bet kaip atrinktą neatstovaujamąją 500 žmonių imtį.

Atsitiktinės atrankos principais remiamasi ir organizuojant šalies gyventojų apklausas.

Apklausos formos

(A) Pokalbis. Suklestėjus klinikinei psichologijai pokalbio vedimo technikai skinamas ypatingas dėmesys. Pokalbių psichoterapijoje svarbiausiais dalykais laikomi terapeuto emocinis šiltumas, vertinimas ir nuoširdumas, trukdo monologas, ginčijimasis, tikrinimas ir išsisakyti neleidžiantys nukrypimai nuo temos.

(B) Aprašymų būna įvairių – nuo pasakojimų apie savo gyvenimą, kurie tėra tik autobiografijos, iki savęs apibūdinimo formos pagal duotas sąvokų poras, pvz., „ramus-nervingas, draugiškas-nedraugiškas, lengvabūdis atsargus”.

(C) Interviu. Yra daugybė šios populiariausios apklausos formos porūšių: pirmasis interviu pradedant terapiją (kurį amerikiečių psichoterapeutas A. Lazarus laiko svarbiausiu terapijos gairių numatymu), diagnostinis, konsultacinis, apklausos, tiriamasis, panelinis (tie patys klausimai pateikiami praėjus tam tikram laikui) ir grupės diskusija (nuomonių formavimasis).

(D) Klausimynai – parengtas klausimų rinkinys, dažniausiai naudojamas diagnostiniais tikslais, nuomonėms ir nuostatoms tirti.

(E) Visuomenės nuomonės apklausa. G. Gallupas (1936) įtvirtino viešosios nuomonės tyrimą – visos visuomenės nuomonę atspindi miniatiūrinis maždaug 2000 apklausiamųjų modelis

(F) Koakcija. Per tokią apklausą apklausiamiesiems leidžiama savo nuostatas, nuomones etc. parodyti veiksmu, pvz., tuščios kėdės, kurioje jie turi įsivaizduoti sėdintį save arba kitus žmones, atžvilgiu.

Rašykite komentarą

-->