Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prozos raida XIX amžiuje. Didaktinė lietuvių proza

Autorius: Vilijus

19a. pirmojoje pusėje lietuvių literatūros raidoje įvyko esminių pakitimų. Iki tol vyravusią religinio turinio raštiją pakeitė pasaulietinio turinio kūryba, kuriai tvirtus pamatus buvo padėjęs K. Donelaitis. Literatūrinis gyvenimas įvairėjo, radosi daugiau rašytojų, keitėsi estetiniai principai. Sustiprėjo literatūros ryšys su gyvenimo tikrove. Tuos pakitimus lėmė Lietuvos prijungimas prie carinės Rusijos, feodalinės santvarkos irimas, kapitalistinių santykių formavimasis, gilėjantys socialiniai prieštaravimai, didėjantis valstiečių judėjimas dėl baudžiavos panaikinimo, prasidėjęs lietuvių nacijos konsolidavimasis, kylantis švietimas.

19a. pirmosios pusės literatūroje buvo tęsiamos K.Donelaičio tradicijos, įsigalėjo aktuali visuomeninė tematika ir problematika, buvo smerkiama baudžiava ir jos padariniai, reiškiama užuojauta liaudžiai, aukštinamas jos darbas, sprendžiamos patriotinės problemos, keliamos tautinio bendrumo idėjos, gvildenami literatūrinės kalbos klausimai. Šio laikotarpio žymieji rašytojai rėmėsi šviečiamojo amžiaus ideologija, kėlė antifeodalines idėjas — įgimtos žmonių lygybės idėją, ekonominę fiziokratų teoriją [žemė ir žemdirbystė – vienintelis turto šaltinis], aiškinusią valstiečio darbą kaip visuomenės egzistencijos pagrindą ir moralinę vertybę. Švietėjiško pobūdžio yra ir šios literatūros pažiūra — pasikliovimas žmogaus protu, religinio misticizmo vengimas.

Literatūros raidos sąlygos tuo metu buvo sunkios. Literatūrinis gyvenimas vyko pavieniui, atsitiktinai. Nebuvo lietuviškos periodikos, vos mezgėsi kritika. Pasaulietinio pobūdžio kūrinius išspausdinti buvo sunku. Bet tuometiniai rašytojai, įveikdami visus sunkumus ir remdamiesi geriausiomis senosios lietuvių literatūros tradicijomis, žengė didelį žingsnį į priekį. Formavosi lietuvių grožinė proza, tobulėjo kūrinių stilius ir kalba. Šiame amžiuje literatūroje vyrauja poezija, o proza pastebima po amžiaus vidurio.

Literatūra vystosi kartu su visuomene, su klasių kova, todėl ji dažniausiai ir skirstoma laikotarpiais pagal visuomenės gyvenimą. 19a. pirmoji pusė — tai paskutinis feodalizmo epochos lietuvių literatūros laikotarpis. Jis apima lietuvių literatūros raidą nuo 18a. pabaigos — nuo feodalinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės galutinio žlugimo (1795)—iki 1861m.— baudžiavos panaikinimo Lietuvoje.

60 metų literatūros istoriją į du lygius periodus skiria 1831 metų sukilimas. Tokio skirstymo reikalauja ir literatūros raidos pakitimai. •I periode literatūra buvo daugiau susijusi su 18a. ideologija ir klasicizmo bei sentimentalizmo estetika. Jai labiau rūpėjo socialinės ir moralinės žmogaus bei visuomenės gyvenimo problemos. Jos poetika buvo uždaroka, vertinanti klasikinės poetikos reikalavimus, ji gana vienalytė žanro požiūriu. •Tuo tarpu II periode literatūra pasistūmėjo romantizmo link. Svarbiu motyvu, net programine tema joje pasidarė tautinės savivokos, tautos likimo ir perspektyvų tema. Praplatėjo žanriniai jos rėmai, poetika darėsi atviresnė, artimesnė liaudies kalbos ir tautosakos stiliui.

1795-1831 metų literatūra.

Grožinės prozos formavimasis. 19a. pradžios prozai atstovavo didaktinio lenkų rašytojo J. Chodzkos apysakos ,,Jonas iš Svisločės” vertimas (1823). Ši apysaka—tai būdingas didaktinės literatūros, skirtos liaudžiai, pavyzdys. Joje valstietis mokomas darbštumo, raginamas našiau ūkininkauti, imtis prekybos, amatų. Tai kaip tik ir sudaro knygos pozityvią reikšmę, atsveriančią jos reakcinius momentus — paklusnumo ponams ugdymą, dvarininkų interesų gynimą.

Apysakos struktūra elementari. Ji susideda iš atskirų vaizdelių, kuriuos vienija pagrindinis veikėjas Jonas, valstietiškos kilmės smulkus pirklys, teisingas, doras, išmintingas žmogus — autoriaus minčių ir pamokymų reiškėjas. Jis keliauja iš vienos vietos į kitę, daug ką pamato, susitinka su įvairiais žmonėmis ir turi geriausių progų išsakyti savo pamokymus. Tokia kūrinio sandara buvo patogi dėstyti praktines žinias ir didaktines mintis. Vėliau taip savo kūrinius komponavo ir lietuvių didaktinės prozos kūrėjai P. Gomalevskis, J.S. Dovydaitis, M. Akelaitis.

Apysakos vertimas reikšmingas tuo, kad čia buvo padėti pagrindai lietuvių grožinės prozos kalbai ir stiliui. Knyga išversta gana gera aukštaičių šnekamąja kalba. Štai kaip joje gyvai nusakomi dalykai, kurių turi išmokti valstiečių vaikai: „…kas tai yra do vardas gero gaspadoriaus, gero tėvo, gero vyro, gero sūnaus; žodžiu sakant, išsimokyti gražiai apsieiti ne tiktai su gimine, bet ir su kiekvienu žmogumi, kaipo artimu savuoju. Pamesti bjaurius papratimus, girtybes, vagystes, melagystes, apgaudinėjimus…” Vertimas gerokai suvalstietintas, suaktualintas, iš antraštės išmestas žodis ,,ponas”, knygos pradžioje pateikiamas lenkų poeto L. Osinskio ketureilis apie gimtosios kalbos meilę. Originale jo nėra. Knygos pabaigoje pridėtas eilėraštis ,,Giesmė mužikėlio”. Kreipimesi į lietuvius pasauliečius inteligentus raginama rašyti valstiečių vaikams knygelių, parūpinti jiems leidinėlių iš Lietuvos istorijos, sukurti dainų knygelę. Originale raginimo nėra. J. Chodzkos apysakos vertimas Lietuvoje buvo populiarus, ir amžininkai jį laikė pavyzdingu.

Grožinės prozos elementų randame taip pat S.Daukanto istoriniuose raštuose. Didaktinės knygos, išgarsinusios M.Valančių, davė pradžią realistinei lietuvių prozai, kurią vėliau ištobulino Žemaitė, o Daukanto istoriniai veikalai padėjo susiformuoti romantiniam stiliui, vėliau išpuoselėtam V.Krėvės, V. Pietario.

Beveik visi 19a. pradžios autoriai rašė lietuvių ir lenkų kalba. Literatūros dvikalbystė buvo politinių ir kultūrinių slygų padiktuotas reiškinys. Lenkų literatūra, ypač eiliuotoji, 19a. pirmojo trisdešimtmečio lietuvių rašytojams buvo, galima sakyti, vienintelė mokykla bei pavyzdys, t. p. tiltas, jungęs juos su Vakarų Europos estetine kultūra. Daugelis to meto nelietuviškų tekstų, susijusių su Lietuvos gyvenimu ir atspindinčių būdingus mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo reiškinius, laikytini tam tikra lietuvių nacionalinės kultūros dalimi.

1831-1861 metų literatūra.

1830—1831m. sukilimo atspindžiai lietuvių literatūroje. Kūrinių, kuriuose atsispindėtų 1830—1831 metų įvykiai, nedaug teturime. Ryškiausiai demokratinės pakraipos sukilėlių nuotaikas išreiškė J. Goštautas.

Jonas Goštautas (1800—1871) gimė Šileliuose (Radviliškio raj.). Baigęs Kėdainių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Tėvui mirus, 1823m. grįžo į jo paliktą dvarelį šeimininkauti, ėjo žemės sienų teisėjo pareigas, bendravo su valstiečiais. Prasidėjus 1831m. sukilimui, vienas pirmųjų suorganizavo sukilėlių būrį. Vėliau Goštautas vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių būreliams. Sukilimui baigiantis, emigravo į Prancūziją.

Savo demokratines pažiūras išdėstė knygutėje „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją”, parašytoje lenkiškai. Goštauto knygelė vertinga tuo, kad tai buvo pirmasis platesnis rašinys apie Lietuvą ir jos gyvenimą. Joje autorius labai tikroviškai parodo sunkią baudžiauninkų būklę. Čia dvarponis pasakoja apie lažo darbus. Jis sako, kad baudžiauninkai dažnai dirba net iki antros valandos nakties, o kartais ir visai negula. Ir nieko nuostabaus čia nesą: baudžiauninkai tam ir esą, kad neišsimiegotų.

Arba štai vėl valstietė pasakoja, kad dvaro ponaitis pasičiupo dvi sunkiai užaugintas telyčaites, ir ne dėl kokių nors skolų: visi mokesčiai buvo sumokėti. O kai pagrobti ir neprižiūrėti gyvuliai nusibaigė, tai vyrui buvo atskaičiuota 50 bizūnų, o jai pačiai 30 už tai, kad savo verksmais ir aimanomis apžavėję tuos gyvulėlius.

Knygelėje aprašomos nežmoniškiausios fizinės bausmės. Vienas sužalotas valstietis taip pasakoja:

…pašaukė mane į dvarelį, išvilko nuogai, įsakė pririšti stačią prie tvoros ir taip atskaityti man 25 rykštes per nuogus pečius. Kai tos 25 rykštės buvo įkirstos, įsakė plakėjams — vaitui ir dešimtininkui liautis, atnešti degtinės, nuplauti kraują nuo mano pečių ir kitas 25 rykštes atskaičiuoti per užpakalį. Ir tai per keturis kartus,— nes, sako, įstatymai draudžia kirsti iš karto daugiau kaip 25 rykštes,— apliejant žaizdas degtine, buvo priskaičiuota ligi šimto. Kai mane atrišo, buvau taip nusilpęs, kad nebegalėjau, kaip reikalaujama, jam nusilenkti. Jis tai palaikė atkaklumu ir su vėzdu, kurį turėjo rankose, perkirto man lūpą ir išmušė du dantis.

Goštautas parodo didžiulį valstiečių skurdą. Beformės medžio ir šiaudų lūšnos aprūkusios nuo dūmų, pusiau nuklimpusios purvyne. Pritrūkus duonos, dvaras paskolina kas savaitę po gorčių bėralinių rugių, bet, norėdamas pripratinti baudžiauninkus taupyti, prideda po dešimtį rykščių, kurias pasavaičiui turi atsiimti vyras ir žmona.

Įvairiais požiūriais knygelėje kalbama apie rekrūtus. Baudžiauninkė skundžiasi, kad jos vyras buvo surakintas grandinėmis kaip piktadarys, du mėnesius kalintas, o paskui atiduotas į rekrūtus. Kitoje vietoje pasakojama, kaip ponas, sužinojęs apie rekrūtų gaudynes, iš anksto surakinęs grandinėmis tris baudžiauninkus, o paskui vieną iš jų pardavęs už 1200 rb.

Goštautas skelbė radikalias mintis. Baudžiauninko lūpomis jis kalbėjo: „Galėtume juos visus išpjauti arba iškarti. Mūsų yra daugiau negu jų; jie to verti, bet dabar mūsų pačių tarpe nėra vieningumo…” Goštauto knygelė yra tikras liaudies kančių metraštis. Ją autorius dedikavo Lenkijos demokratų draugijai. Jis pasirašė ir šios draugijos manifestą, kuriame sakoma, kad pirmas naujo sukilimo žingsnis turi būti baudžiavos panaikinimas ir kad valstiečiams turi būti paliekama žemė be jokio atlyginimo.

Goštauto knyga gerai išreiškė liaudies nuotaikas ir antibaudžiavines tendencijas, kurios vis labiau įsigalėjo lietuvių literatūroje.

Šio laikotarpio literatūrai teko nugalėti nemažus sunkumus. Jai plėtotis ir kilti trukdė po 1831 metų sukilimo įsigalėjusi reakcija: pablogėjo švietimo sąlygos, nebuvo rašytojus vienijančio centro. Mažoji Lietuva buvo sparčiai germanizuojama. Bet kraujo ir gyvybės literatūrai įliejo didėjantis liaudies revoliucingumas. Literatūrinis procesas, nugalėdamas visus trukdymus, veržėsi į priekį, platėjo ir įvairėjo. Greta poezijos ėmė rastis originaliosios prozos kūrinių, ėmė reikštis kritika. Literatūrai jėgą ir gyvybingumą teikė iš liaudies išaugę rašytojai, reiškę liaudies nuotaikas ir siekimus.

Keitėsi ir platėjo tematika. Šalia feodalizmo kritikos atsirado filosofinių ir politinių temų, sudėtingesnio vidinio pasaulio personažų, buvo ieškoma meninių raiškos priemonių, gamta labiau siejama su žmogaus jausmais. Pagausėjo literatūros žanrų. Iš ankstesnių išliko pasakėčia. Šiuo tarpu prozoje vyravo didaktinis apsakymas, apysaka. Vis labiau stiprėjo romantizmo tendencijos bei realistiniai elementai, nors klasicizmo apraiškų irgi dar buvo. Įmantroką, retorinį klasicistinį stilių pradėjo stelbti artimas liaudies dainoms, pasakojimams ar net šnekamajai kalbai stilius.

Šiame laikotarpyje kaip tik ir turime daugiausiai didaktinio pobūdžio kūrinėlių.

DIDAKTINĖ PROZA

19a. viduryje daugiau radosi prozos kūrinėlių, kurie turėjo aiškią didaktinę kryptį. Būdingiausi tos prozos atstovai yra A.Tatarė, P. Gomalevskis, J.Dovydaitis, M. Akelaitis.

Lietuvių didaktinė beletristika, atsiradusi irstant feodalizmui bei kylant kapitalizmui, išreiškė tų dviejų epochų idėjinius prieštaravimus. Naujų gamybos būdų ieškojimas reikalavo suteikti praktinių žinių liaudžiai. Bet buvo ir bijomasi, kad išsimokslinęs valstietis nepasidarytų smulkaus bajoro konkurentas, kad jis netaptų savarankiška intelektualine jėga gyvenime, todėl buvo ribojamas liaudies Švietimas, diegiama mintis, kad parapinė mokykla turi būti liaudžiai mokslo pradžia ir pabaiga. Tokios sąlygos formavo ir literatūrą, kuri, viena, švietė liaudį, o antra vertus, ir slopino jos sąmonę, skiepijo paklusnumą valdančiosioms klasėms ir bažnyčiai. Tos istorinės sąlygos lėmė ir didaktinės beletristikos tematiką, kompoziciją, o iš dalies ir veikėjų charakterizavimo principus.

Viena iš reikšmingiausių didaktinės beletristikos temų buvo liaudies iniciatyvos skatinimas, propaguojant švietimą, mokslą, amatus. Didinktai taip pat rašė apie liaudies buities kultūrą: smerkė apsileidimą, girtuokliavimą, prietaringumą ir aukštino darbštumą, tvarkingumą, šeimos darnumą. Spręsdami dorovės problemas, jie vadovavosi bažnyčios įsakymais. Taip liaudies žmogus buvo stumiamas į pasyvumą, pasitikėjimą antgamtiniu atpildu, vergišką paklusnumą valdančiosioms klasėms ir dvasininkijai.

Didaktinėje literatūroje išskirtini šie žanrai: prozinė pasakėčia, vaizdelis, moralinis pasakojimas, apsakymas ir apysaka. Didesni kūriniai komponuojami rėminiu būdu: gausybę epizodų dažniausiai jungia keliaujantis veikėjas. Veikėjai neindividualizuoti, o tik idėjos ar moralės normos reiškėjai.

Lietuvių didaktinei beletristikai pradžią davė lenkų rašytojo Jono Chodzkos apysakos “Jonas iš Svisločės” vertimas. Knygelę Chodzka buvo parašęs 1821m., į liet. k-ą ji išversta 1823m. Antras – sulietuvintas šios apysakos vertimas išėjo 1860m. ir vadinosi “Jonas Išmisločius”. Šiame leidime yra daug redakcinių pataisymų ir teksto pakeitimų. Veikėjas iš Baltarusijos perkeliamas į Lietuvą. Jis aplanko Raseinius, Kauną, Darsūniškes ir kitas vietas. Aprašomi tų vietovių turgūs. Šiame leidime ypač akcentuojama blaivybės idėja. Savo kilnojamoje krautuvėlėje Jonas jau turi ir naujausias lietuvių knygas – M.Valančiaus “Žemaičių vyskupystę”, S.Daukanto “Būdą…” ir t.t. Tos knygos gražiai reklamuojamos. Knygelė parašyta palyginti gryna lietuvių kalba.

Antanas Tatarė (1805-1889). Gimė Rygiškiuose (Šakių raj.), mokėsi Seinų aukštesniojoje mokykloje ir kunigų seminarijoje, kunigavo. Kunigaudamas Lukšiuose, įteigė parapinę mokyklą. Apkaltintas dalyvavimu 1863m. sukilime (iš tikrųjų jame nedalyvavo), Tatarė buvo ištremtas į Penzos guberniją. Negavęs leidimo grįžti į Lietuvą, jis apsigyveno Lenkijoje, Lomžoje, kur ir mirė.

Tatarė yra vienas pirmųjų mūsų rašytojų, kilusių iš Užnemunės. Jis 1851m. išleido prozinių pasakėčių knygą “Pamokslai išminties ir teisybės” ir paliko apsakymų rinkinio “Pamokslai gražių žmonių” rankraštį, kuris buvo parašytas 1849m., o išspausdintas tik 1900m. Knygoje sudėti pasakojimai Ezopo, Fedro, Lafonteno, Krylovo, Krasickio ir kitų pasakėtininkų motyvais. Viena kita pasakėčia yra originali.

Tatarė buvo klerikalinės ideologijos rašytojas. Ta ideologija lėmė ir knygos pamokymų kryptį bei bruožus. Joje ugdomi religiniai jausmai, diegiamas konservatyvumas, paklusnumas ir nuolankumas valdančioms klasėms bei bažnyčiai. Bet “Pamokslai išminties ir teisybės” turi daug ir švietėjiškų bruožų. Tatarė skatina darbštumą, sumanumą, smerkia tinginystę, gobšumą, veidmainiavimą ir kitokias žmonių ydas. Pasakėčių idėją Tatarė paprastai pasako paantraštėse: “Negailestingas pakorotas”, “Nepaniekink geros rodos”, “Kas vieną sykį sumelavo, niekas jam daugiau netikės, norint ir pačią teisybę sakytų”, “Dirbkime, pakolei galime užsidirbti”, “Netinka juoktis iš nelaimės artimo savo”, “Per daugel save mylėti negražu yra”, “Sveikata tavo didžiausia gėrybė: “guodokite ją””, “Pavydėjimas yra baisi piktybė” ir t.t.

Tatarės knygoje pasigirsta ir socialinės skriaudos motyvų. Pasakėčios “Žiurkė ir peliukė” išvadoje sakoma, kad ir su žmonėmis taip yra, kad kai kurie iš jų tinginiauja, prabangiai gyvena, o vargšų nekenčia ir jų neužjaučia, net juos engia. Pabrėžiama, jog tai yra didžiulė neteisybė. Tiesa, socialiniai prieštaravimai čia vertinami moraliniu požiūriu. Bet ir toks socialinės skriaudos priminimas baudžiavinės priespaudos sąlygomis buvo reikšmingas.

Pasakėčių kompozicija l. paprasta: iš pradžių pateikiamas teiginys, paskui papasakojama istorija, iliustruojanti teiginį, ir pagaliau daroma didaktinė išvada. Kaip sakoma pratarmėje, autorius atsižvelgė į tai, jog žmonės yra linkę į įdomybes, stengėsi, kad ir jo dorybės mokslas būtų “linksmas ir rimtas”. Jis ieško įdomių situacijų, kurios leistų pasireikšti veikėjams. Tatarė rašo aiškiu, suprantamu, artimu šnekamajai liaudies kalbai stiliumi. Kaip vieną iš būdingiausių pasakėčių būtų galima pateikti “Žmogus ir sveikata”.

Vienu keliu ėjo žmogus ir sveikata pasivendravoti. Iš sykio mano žmogus pašoko, be razumo bėga, skubinasi ir norėjo sveikatą palikti. – Sveikata pasakė: žmoguti, nesičvierik, ba tu taip bedurnavodamas pailsi. Ką mačija persergėti kvailą žmogų, kaip bėgo, taip bėga, ir paliko sveikatą. Sveikata matydama, kad ją žmogus paniekina, ėjo iš lengvo sau viena paskui. Žmogus pasimušė kojas, nepriėjo pusiaukelio ir pailso: atsisėdo ir kvėpavo. Dabar pasivijo jį sveikata ir eina pro šalį. – Dušele mano! miela sveikatėle! Duoki man šen savo rankutę, vesk mane, tarė žmogus. – Ne, reikėjo manęs pirma klausyti, reikėjo manęs nepaniekinti, reikėjo nepamesti, atsakė sveikata. – Aš… Žmogus norėjo kalbėti, ale sveikata jį paliko ir nubėgo.

Vaikučiai! turėkite razumą, šenavokite sveikatą savo. – Baisus ir striošnas daiktas žmogui jaunystėje sirgti ir be čėso numirti!

Dėl savo prasmingumo, šnekamosios kalbos leksikos ir stiliaus, konkretumo bei vaizdingumo tos pasakėčios ir buvo liaudies mėgstamos, o daugelis tapo net chrestomatinėmis.

Savo knygą Tatarė taip pristatė: “Gražūs Lietuvos vaikeliai! Skaitydami tas knygeles, rasite dėl savęs gražias zabovas ir… nekaltas štukas, gardžiai nusijuoksite ir išsimokinsite, kaip tai mes negerai darome, kad, klaidžiodami iš kelio teisybės, žmones juokiname, o gal būti, kad iškadlivais ir piktais išrodome”. “Neniekinkite mano knygelių, nes jose yra išrašyti pamokslai, kuriais… apšviesti stojasi išmintingais: ir maži, ir seni, ir jauni, jie pažįsta teisybę ir išsisugija palkydimų”. Knyga labiausiai buvo skaitoma valstiečių ir susilaukė net kelių leidimų.

“Pamoklais gražių žmonių” irgi yra klerikalinės ideologijos. Bet šios knygos turinys turi daugiau sąlyčio su gyvenimu, su jo ūkinėmis, socialinėmis ir moralinėmis problemomis. Čia autorius iškelia savo idealą – darbštų, sumanų, pavyzdingai ūkininkaujantį valstietį. Jo gyvenimas piešiamas idilinėmis spalvomis:

Darbininkai jauteliai gražiai išganyti, eina į darbą riaumodami, arliai linksmi nusižvengdami. Visi gaspadoriški padarai taip nutaisyti, kaip muzikanto smuiką. Stasiukas su Baltramiejum kad eina arti, sėti ir akėti, eina su noru, netaip kaip sutingę baudžiauninkai. Gali žiūrėti į jų darbą: po visą lauką žemutė paviršium tiek tiktai sujudinta, kiek gali šaknys… siekti. Žemutė visur gražiai suraikyta, kaip duonutė į riekutes, gražiai užtręšta…

Knygoje atsispindi kapitalistiniais pagrindais persitvarkąs Lietuvos kaimo gyvenimas. Dažnai kalbama apie samdinius. Gaspadorių ir samdinių santykiai vaizduojami idiliškai. Didaktiniais tikslais parodoma, kad darbštūs samdiniai praturtėja ir patys tampa gaspadoriais: “Vyras sveikas kaip ąžuolas, išmintingas kaip žmogus iš mokinto svieto ir savo mašnelėje suskaitęs turėjo pusantro šimto raudonųjų…” Autorius nepamiršta pridurti, kad tai buvęs jo paties kruvinas uždarbis.

Knygoje konkrečiai parodomi prieštaravimai tarp didžturčių ir prastų žmonelių. Apie didžturčius autorius kalba kritiškai:

Šventi daiktai didžturčiui mažmožiais yra, jei jisai valgo, niekam daugiau nevali. Geriausią duoną ir gardžiausią mėsą, saldžiausią vyną, alų ir midų reikia padėti prieš jį… Kad jis miega, pelėms nevalia iš lizdų judintis. Kad pabunda, apie jį visi puldinėja, jam patarnauja… Kad didžturtis važiuoja, visi su pilnais vežimais iš kelio traukiasi.

Blogų žodžių nepritrūksta ir kalbant apie kleboniją. Kai klebonas ketina pasisamdyti berną, vaiko motina jį atkalbinėja sakydama, kad kunigas nemoka tvarkytis ir yra nedoras.

Knygoje švysteli ir didžiulio liaudies skurdo vaizdai: “Viduje nečysta, visi daiktai viduje brudu prasmirdę… Statinė su jovalu ir kitas kiaulių pašaras, viskas drauge”. Žmonės esą kaltūnuoti, nušašę.

Knygelė reikšminga lietuvių prozos raidai ir savo menine raiška. Štai kaip šaržuotai smerkiamas netinkamas vaiko auklėjimas:

Tėvai… nedavė savo sūnui nė jojo apšvietimo: užaugo kaip veršis. Iš mažų dienų augo kaip medis ir užaugo kaip žalgas, juodbruvas, plaukai stambūs kaip čigono, akys užkiutusios per maknotus ant akių blakstienas žiba nosis aukštyn kaip bezdžionkos užlaužta, lūpos didelės – sunku jam buvo ir susičiaupti, reti kaip katės dantys baltuoja, ūsai dideli, žandai apžėlę, su pagurkliu, nutukęs kaip penimis meilelis…

Hiperboliškai aprašomos moralinio pasileidimo pasekmės:

…Tinginiai ir girtuokliai badu išmirs, paleistuviai vargais ir ligomis apsunkinti stenės ir vaitos, žmonės liežuvingi per
kaip šuneliai los, mušis, provosis ir iš piktumo apsirgę mirs. Vagiams, galvažudžiams ir svieto piktadėjams, kalinyje uždarytiems, taip kaip prakeiktiems pragare įkyrės ir nusibos…

Paprasčiausiais žodžiais Tatarė sukuria giedrą pavasarišką nuotaiką. Knygoje gausu gyvų dialogų, kuriais nupasakojamos situacijos ir charakterizuojami veikėjai.

Įspūdį Tatarė mėgsta paryškinti palygininmais: “jis taip nieko nemokėjo ir neįmanė kaip veršis”, “jaunikis išsiprausęs, visas puikiai įsitaisęs, įsirąžęs kaip mūsų sartukas”, “Išdidis, kaip velnias prismeigtas prie žemės su durtuvu švento Mykolo Arkaniolo, vynuojasi, tada jo uodega mezgėsi, barstė savo pinigus, davė kam neklius, nieko negelbėjo”. Veikėjai charakterizuojami ir pravardėmis.

Tatarės literatūrinis palikimas dar pasipildo archyvuose surastais jo kūriniais.

Petras Gomalevskis (~1819-1868). Ilgesnį laiką kunigavo Žemaitijoje. Gomalevskis, paskatintas M.Valančiaus, parašė liaudžiai knygutę “Aplankymas seniuko”. Tai didaktinė apysakaitė. Joje vaizduojamas kelyje susirgęs senukas. Važiuodamas iš miestelio, jį pavijo padorus ūkininkas Martynas, parsivežė ligonį į namus, apnakvydino, slaugė. Kūrinys komponuojamas didaktų mėgstamu rėminiu būdu.

Apysakaitės pagr. veikėjas seniukas yra šviesi, patraukli asmenybė. Jis per dvi dienas pamoko savo geradarius daug gražių dalykų, prikalba apie bitininkystę, daržininkystę, sodininkystę, mokslą, tvarką ir t.t. Vaikams senukas papasakoja pasakų. Vienoje pasakoje sugretinama sukta turtuolė ir geros širdies vargšė moteris, pastarajai reiškiamos didžiausios simpatijos. Kita pasaka – apie sunkią dalią siratėlės, kurią užmuša girtuoklis globėjas. Seniukas papasakoja tuometinius Žemaitijos laidotuvių bei vestuvių papročius, užsimena apie pagonybės liekanas laidotuvių papročiuose.

Liaudies buities medžiaga sudaro išliekamąją šios knygutės vertę. Iš knygelės sužinome, kaip valstiečiai įsigyja žemės, kaip stiprėja ekonomiškai, samdo samdinius. Čia pat piešiami ir skurdžios valstiečių buities vaizdai:

Budinkai pakrypę, stogai kiauri, nes kaip nuplėšė pavasarį dėl peralkusių gyvulių, tad ir ligi šio laiko dar tebėra nesutaisyti. Svirnas be jutrinos, be darių, pūstas; o troba pati, kaip kiaulininkas, brudna, prirūkusi, tamsi; langai surūkę, šmotais išdaužyti ir lentikėmis užkaišyti. Durys sugriuvusios, o po slenksčiu apstus purvynas. Viduje vaikai brudni, nenuprausti, storais, juodais ir nudriskusiais marškiniais apvilkti, neiššukuoti, pilvai pliki.

Seniukas, išreikšdamas valstiečių nuotaikas, kalba: “O ar negeresnis geras mužikas, nekaip blogas bajoras?”

Literatūrinė knygutės vertė prieštaringa, kaip prieštaringa ir jos idėjinė reikšmė. Ten, kur autorius tiesiogiai reiškia savo pažiūras, propoguoja religiją, dingsta vaizdingumas, atsiranda daugiau kalbos svetimybių.

Juozas Dovydaitis (1825-1882). Gimė Mantviliškiuose (Radviliškio raj.), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o vėliau Varnių kunigų seminarijoje, baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigavo Stelmužėje, Panevėžyje. Dirbo M.Valančiaus sekretoriumi ir buvo vienas artimiausių vyskupo talkininkų blaivybės darbe. Buvo paskirtas Varnių seminarijos rektoriumi. Įtartas, kad rėmė 1863m. sukilėlius, buvo ištremtas į Sibirą. Iš tremties Dovydaitis grįžo 1882m. ir tais pačiais metais mirė Ilūkstėje (Latvijoje).

Dovydaitis parašė 3 dalių didaktinę apysaką “Šiaulėniškis senelis” (1860-1864) ir apysaką “Gyvenimas Stepo Raudnosio”, išspausdintą tik 1895m.

“Šiaulėniškio senelio” kiekviena dalis turi savo atskirą temą. Pirmosios dalies tema – kova su girtuokliavimu. Blaivybė propaguojama įvairiomis priemonėmis. Pasakojama apie girtuokliavimo žalingumą, visaip įrodinėjama blaivybės nauda, vaizdeliais parodomos girtuoklių nelaimės. Vieno girtuoklio turtas žūsta gaisro metu, ir jis pats vos nesudega, kitas, girtas būdamas, žiemą išklysta iš kelio, sušąla ir gauna ligą, trečias nuskęsta liūne su visais ratais ir arkliais, ketvirtas iškrinta iš ratų ir nosį “nuvaurina”, pabudęs randa nosį “bemaskatuojančią”, penktas, pabartas žmonos už girtuokliavimą, paleido peilį ir vos nepervėrė žmonos galvos. Šeštas štai kaip sudegė degtinėje: “…atsisėdo ant akmens ir butelką prie savo kojų pastatė. Tuojau suėmė jį baimė, net jo visi kaulai sudrebėjo; susopo visi sąnariai, akimirksniu pajuodo kaip anglis ir sėdomis ant vietos sustyro”. Tarp vaizdelių įterpiami M.Valančiaus ganytojiški laiškai.

Antrojoje knygos dalyje gvildenami gaspadorių ir samdinių santykiai. Joje atsispindi kapitalistiniais pagrindais persitvarkančio Lietuvos kaimo prieštaravimai. Realistiškai rodomas gaspadorių ir samdinių santykių
priešiškumas. Samdiniai skundžiasi, kad juos per daug apkrauna darbais, neduoda poilsio, mažas algas moka, menkai maitina. Gaspadoriai kaltina samdinius nepaklusnumu. Samdinių akys jau krypsta į miestą ieškoti darbo.

Iš knygutės matyti, kad bažnyčia ir dvasininkai yra ne skriaudžiamojo, o skriaudėjo pusėje. Autorius senelio lūpomis įtikinėja samdinius, kad reikia klausyti savo gaspadorių. Įterpiamas net vyskupo laiškas, tramdantis samdinius. Tame dokumente rašoma:

„Šeimynykščiai ir samdiniai, klausykite savo gaspadorių ir be laiko nelaužykite savo suderėjimo su tais. Grie-kas yra jų neklausyti arba dėl menko daikto službą pametus kitur išeiti. Žinokite, jog kiekvienas, nepabaigęs metų arba neščyrai tarnavęs gaspadoriui, turi ant sumnenės pagrįžti ir krividą jam padarytą visiškai atnagradyti, kitaip nevertas yra išrišimo iš griekų.”

Knygoje parodoma labai sunki vargingųjų baudžiauninkų padėtis. Senelis pasakoja:

Dieve ratavok, kokie ten vargai ir bėdos! gryčpalaikės tamsios, sukrypusios, prastos kaip kūtelės, tose gryčiose vienoje kertėje avelės su karve, kitoje kiaulė su paršeliais; tie patys gyvulėliai bloginteli, niekam verti; vaikeliai apskretę, išblyškę, pusplikiai, baisu ir žiūrėti, o didieji susitraukę, suvargę, matyti, kad badą kenčia. Ten neišgirsi linksmo žodžio, nepamatysi šviesaus veido… Prie pat kiemo pasitikau gaspadorių su dviem maišais pelų… Sakau tai dėkui dievui jūs turit pašaro, kad ligšiol da pelais gyvuliukus šeriat.

Ką čia tamsta kalbi,— atsiliepė gaspadorius,— tų pelų gyvuliai nematys, suvalgysime mes ir mūsų vaikeliai. O ligonis ką valgys, užklausiau, musiet turite geresnės duonos dėl ano?—O iš kur imsi geresnės,— atsakė gaspadorius,— kad tik tokios būtų ligdavaliai, mes ir tokios pristingam.

Knygutėje iškeliami ligi tol mūsų literatūroje neliesti marčių ir anytų santykiai.

„Šiaulėniškis senelis” reikšmingas ir savo menine išraiška. Dovydaitis pasakoja gyvai, palyginti vaizdingai. Kuriamos scenos su veiksmu, dialogais, įpinamas peizažas. Trečioji dalis prasideda tokiu nuotaikingu gamtos vaizdu: „Pagada graži, diena kaitri, tartum saulė žeme ridinėja, kada-ne-kada vėjelis pūstelėjęs atgaivina orą, ir vėl saulelė kaitina, spindėdama vidury dangaus”. Knygutėje randame charakterių užuomazgas. Ypač gyvai vaizduojami samdiniai, pvz., bernas Gabrys jau turi savo mąstyseną, savo kalbą, savo santykį su gyvenimo tikrove. Tik didaktas autorius neleidžia jam labiau pasireikšti ir slopina jo individualybę.

Apysaka „Gyvenimas Stepo Raudnosio” iš visos didaktinės lietuvių beletristikos iki M.Valančiaus yra meniškiausia. Blaivybės idėją reiškia pagrindinis veikėjas Stepas Raudnosis, kurio gyvenimo nuoseklus vaizdavimas ir sudaro apysakaitės turinį. Autorius rodo, kaip veikėjas pamažu grimzta į girtuokliavimą ir žlunga morališkai bei materiališkai. Jo poelgiai vaizduojami beletristiškai.

…Suduos būdavo keletą sykių su spragilu ir krapšto sau galvą šitaip; arba išvaręs pradalgę, bimt kur į patvorį ar į pakrūmį ir bimso po dvi valandi; ardamas išvarys vagą ir sėdas ant ežios pypkę rūkyti, arba paleidęs jaučius eina pietų, da ir priešpiečių nesulaukęs. Raivysis būdavo ir žiovaus, kaip riešutus krimsdamas, nei jam darbas malonu, nei kalba apie ūkininkystę…

Knygutę jau galime laikyti tikra to žodžio prasme apysakaite; joje daug įvykių ir veiksmo. Pagaliau Stepo Raudnosio gyvenimas taip pat yra nenutrūkstama įvykių ir epizodų grandinė. Kai kurie jų pavaizduoti labai dramatiškai. Štai kaip gyvai piešiamas krikštynų epizodas:

Kūmas nuolatai tvojo su botagu kumelpalaikes, o tos lėkė zovada kaip tik gal įkirsti: kalnas ne kalnas, pakalnė ne pakalnė. Kūma giedojo ištiesus kaklą nei šiokiu nei tokiu balsu, net žmonės, važiuojant per sodžių, pasilypėję ant tvorų — žiūrėjo, ir visi sodžiaus šunys lojo, ratai lakstė iš vienos pusės į kitą, o Stepuko galvelė purtėsi kaip apvynys. Tuo tarpu šmakšt tekinis nusmuko, ratai apsivertė griovin, kūmas nusivertė po arklių kojų, kūma nutiško į liūgą, o Stepukas išlėkė iš jos rankų kaip paukštelis ir kuo tik neištiško ant akmens.

Apysakaitės „Gyvenimas Stepo Raudnosio” kalba yra grynesnė, literatūriškesnė už kitų tuometinių lietuvių beletristinių knygelių.

Knygutės įtaigumą kelia 16 išraiškingų iliustracijų. Jos gerai perteikia veikėjų psichologiją, jų poelgius. Tad knygutė yra reikšminga ir lietuvių knygos iliustravimo istorijai.

Mikalojus Akelaitis (1829-1887). Gimė Čiuoderiškiuose (Marijampolės raj.), mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, bet dėl lėšų stokos jos nebaigė. Akelaitis lavinosi savarankiškai, išmoko daug kalbų, mokytojavo dvaruose. 1861m. jis parašė eiliuotų atsišaukimų „Pasaka senelio”, „Gromata Vilniaus senelio”, kuriuose ragino valstiečius sukilti prieš carizmą. 1863m. Akelaitis vadovavo Užnemunės sukilėliams, o sukilimui pralaimėjus, 1864m. emigravo į Prancūziją.

Akelaitis proza išvertė į lenkų kalbą K.Donelaičio „Metus”, parašė elementorių „Lementorius, arba pradžia mokslo, sudėta mažiems vaikeliams” (1860), kuriame įdėjo beletristiškai parašytus pamokymus lietuvių valstiečiams. Jis bendradarbiavo su S.Daukantu, M.Valančium, buvo sumanęs leisti lietuvišką laikraštį. Akelaitis rinko lietuvių tautosaką, rengė lietuvių—lenkų kalbų žodyną, parašė lietuvių kalbos gramatiką (1890). Rūpindamasis švietimu, jis įsteigė Lietuviškų knygų leidimo fondą, kurio lėšomis išleista skaitinių kaimo žmonėms. Akelaitis bendradarbiavo lenkų spaudoje, rašė „Aušroje”, „Gazietoje lietuviškoje” (JAV). Žymiausias Akelaičio kūrinys — didaktinė apysaka „Kvestorius po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis”.

Knygutės „Kvestorius…” pagrindinis veikėjas yra kvestorius, po kaimus važinėjantis ir savo brolijai aukas renkantis vienuolis. Svarbiausias kūrinėlio motyvas — kova su girtuokliavimu. Blaivybė, lyginant su „Šiaulėniškiu seneliu”, čia propaguojama gyviau, žaismingiau, net su dainelėmis. Pavyzdžiui, kvestorius, užvažiavęs į krikštynas, randa begeriančius degtinę ir dainuojančius dainą: Gėrė Židkus, gėrė Mickus,

Mickus davė Sinkui,

Gėrei tu, gėriau aš,

Mes visi aplinkui;

O kas neišgertų,

Tą lazdomis pertų,

Brašku trašku,

Trašku brašku,

Tą lazdomis pertų.

Vienuolis pakeičia antrąją dainelės dalį ir liepia dainuoti:

Kas arielką geria,

Tą lazdomis peria —

Brašku trašku, Trašku brašku, Tą lazdomis peria.

Kūrinėlyje atsispindi ir kai kurie liaudies rūpesčiai. Papasakojama apie jaunuolį, kuris, pabėgęs nuo rekrūtų, priverstas slapstytis ir verstis kontrabanda. Vėliau nusikerta du pirštus ir kaip nebetinkamas kariuomenei gali ūkininkauti.

Palyginti su kitomis didaktinės beletristikos knygelėmis, Akelaičio „Kvestoriuje” nauja yra tai, kad čia įterpiama žinių iš istorijos, gamtos, geografijos, ypač smulkiai aiškinami tie reiškiniai, su kuriais susiduria valstietis ir kurie jam turi praktinės reikšmės. Kvestorius paaiškina, kaip susidaro žaibas, kaip reikia jo saugotis. Knygelė formuoja liaudies žmogaus teisingą požiūrį į gamtą, į visatą.

Beletristinių elementų šioje knygelėje mažoka, čia daugiau informuojama ir išskaičiuojama. Bet yra ir vaizdingesnių gamtos aprašymų, pvz.:

Gražus buvo oras, saulelė dienojo, vėjelis kada-ne-kada pūsterėja aušindamas giedrą. Paukšteliai pagiriais čiulbinėjo. Piemenėliai, kaimenes ganydami, birbynėmis birbė arba triūbomis triūbavo. O ten ant lauko žmoneliai rugelius valė. Mergelės ir vaikinai, kraudami pėdus į vežimą, dainas dainavo, net laukai skambėjo.

Knygutė parašyta gryna aukštaičių vakariečių tarme, palyginti sklandžiai ir turėjo reikšmės lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi.

Nors didaktų knygelėse ir nemažai religinės propagandos, vis dėlto jos atliko pozityvų vaidmenį — smerkė žmonių tamsumą, tinginystę, prietarus, girtavimą ir kitas feodalizmo negeroves. Didaktinė beletristika sudarė prielaidas formuotis ir lietuvių prozos stiliui. A.Zalatorius knygoje „Lietuvių apsakymo raida ir poetika” pažymi, kad didaktinė literatūra pradėjo formuoti mūsų prozinės pasakėčios, vaizdelio, apsakymo, didaktinio pasakojimo ir apysakos žanrus. Didaktinės literatūros kūrinėliai turi įrėminimo kompoziciją, kurią ištobulino vėlesni rašytojai. Šios literatūros pasakojimas yra glaudžiausiais saitais susijęs su kolektyvinio žodinio pasakojimo tradicija, kuri buvo gyva tiek kūrėjų, tiek adresato sąmonėje. Didaktinė literatūra pradėjo betarpišką pokalbį su skaitytoju. Ji rėmėsi senosios literatūros tradicijomis ir jas ugdė, padėjo pamatus realistinei lietuvių prozai.
Lit. – Jonas Riškus. Lietuvių literatūra XIXa. pirmoji pusė. – V.,19

Rašykite komentarą

-->