Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prozos raida XIX amžiuje. Didaktinė lietuvių proza

Autorius: Vilijus

19a. pirmojoje pusėje lietuvių literatūros raidoje įvyko esminių pakitimų. Iki tol vyravusią religinio turinio raštiją pakeitė pasaulietinio turinio kūryba, kuriai tvirtus pamatus buvo padėjęs K. Donelaitis. Literatūrinis gyvenimas įvairėjo, radosi daugiau rašytojų, keitėsi estetiniai principai. Sustiprėjo literatūros ryšys su gyvenimo tikrove. Tuos pakitimus lėmė Lietuvos prijungimas prie carinės Rusijos, feodalinės santvarkos irimas, kapitalistinių santykių formavimasis, gilėjantys socialiniai prieštaravimai, didėjantis valstiečių judėjimas dėl baudžiavos panaikinimo, prasidėjęs lietuvių nacijos konsolidavimasis, kylantis švietimas.

19a. pirmosios pusės literatūroje buvo tęsiamos K.Donelaičio tradicijos, įsigalėjo aktuali visuomeninė tematika ir problematika, buvo smerkiama baudžiava ir jos padariniai, reiškiama užuojauta liaudžiai, aukštinamas jos darbas, sprendžiamos patriotinės problemos, keliamos tautinio bendrumo idėjos, gvildenami literatūrinės kalbos klausimai. Šio laikotarpio žymieji rašytojai rėmėsi šviečiamojo amžiaus ideologija, kėlė antifeodalines idėjas — įgimtos žmonių lygybės idėją, ekonominę fiziokratų teoriją [žemė ir žemdirbystė – vienintelis turto šaltinis], aiškinusią valstiečio darbą kaip visuomenės egzistencijos pagrindą ir moralinę vertybę. Švietėjiško pobūdžio yra ir šios literatūros pažiūra — pasikliovimas žmogaus protu, religinio misticizmo vengimas.

Literatūros raidos sąlygos tuo metu buvo sunkios. Literatūrinis gyvenimas vyko pavieniui, atsitiktinai. Nebuvo lietuviškos periodikos, vos mezgėsi kritika. Pasaulietinio pobūdžio kūrinius išspausdinti buvo sunku. Bet tuometiniai rašytojai, įveikdami visus sunkumus ir remdamiesi geriausiomis senosios lietuvių literatūros tradicijomis, žengė didelį žingsnį į priekį. Formavosi lietuvių grožinė proza, tobulėjo kūrinių stilius ir kalba. Šiame amžiuje literatūroje vyrauja poezija, o proza pastebima po amžiaus vidurio.

Literatūra vystosi kartu su visuomene, su klasių kova, todėl ji dažniausiai ir skirstoma laikotarpiais pagal visuomenės gyvenimą. 19a. pirmoji pusė — tai paskutinis feodalizmo epochos lietuvių literatūros laikotarpis. Jis apima lietuvių literatūros raidą nuo 18a. pabaigos — nuo feodalinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės galutinio žlugimo (1795)—iki 1861m.— baudžiavos panaikinimo Lietuvoje.

60 metų literatūros istoriją į du lygius periodus skiria 1831 metų sukilimas. Tokio skirstymo reikalauja ir literatūros raidos pakitimai. •I periode literatūra buvo daugiau susijusi su 18a. ideologija ir klasicizmo bei sentimentalizmo estetika. Jai labiau rūpėjo socialinės ir moralinės žmogaus bei visuomenės gyvenimo problemos. Jos poetika buvo uždaroka, vertinanti klasikinės poetikos reikalavimus, ji gana vienalytė žanro požiūriu. •Tuo tarpu II periode literatūra pasistūmėjo romantizmo link. Svarbiu motyvu, net programine tema joje pasidarė tautinės savivokos, tautos likimo ir perspektyvų tema. Praplatėjo žanriniai jos rėmai, poetika darėsi atviresnė, artimesnė liaudies kalbos ir tautosakos stiliui.

1795-1831 metų literatūra.

Grožinės prozos formavimasis. 19a. pradžios prozai atstovavo didaktinio lenkų rašytojo J. Chodzkos apysakos ,,Jonas iš Svisločės” vertimas (1823). Ši apysaka—tai būdingas didaktinės literatūros, skirtos liaudžiai, pavyzdys. Joje valstietis mokomas darbštumo, raginamas našiau ūkininkauti, imtis prekybos, amatų. Tai kaip tik ir sudaro knygos pozityvią reikšmę, atsveriančią jos reakcinius momentus — paklusnumo ponams ugdymą, dvarininkų interesų gynimą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->