Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Profesinės sąjungos

Autorius: Darius

Šiandien politiniame valstybių gyvenime didelį vaidmenį vaidina įvairios visuomeninės organizacijos – politinės partijos, įmonininkų sąjungos, profesinės sąjungos ir kitos. Šias organizacijas, išskyrus partijas, dalyvaujančias politiniame gyvenime, teisininkai dažniausiai vadina „spaudimo grupėmis”. Skirtingai negu partijos, jos nesiekia tiesiogiai atsidurti prie valdžios vairo ir vadovauti valstybei. Pagrindinis jų tikslas – daryti spaudimą valstybiniams organams, kad jie įgyvendintų šių organizacijų keliamus reikalavimus.

Demokratijos pagrindais gyvenančioje visuomenėje profsąjungos yra darbo rinkos partnerės, dvišaliuose – trišaliuose susitarimuose ir sutartyse atstovaujančios dirbančiųjų socialiniams, ekonominiams bei teisiniams interesams. Pagrindas tokiems susitarimams ir sutartims atsirasti – šalių integravimas į pasaulio ekonomines ir politines struktūras, taip pat darbo, ekonominių ir socialinių problemų teisinis administravimas bei reguliavimas juos atitinkančiais įstatymais šalies viduje.

Lietuvoje, kelis dešimtmečius buvusioje SSRS respublika, po nepriklausomybės atgavimo keitėsi ir profesinių sąjungų vaidmuo visuomenėje. Anksčiau veikusios pagal komandinį ir skirstytojišką darbo stilių profesinės sąjungos įgavo gerokai didesnį savo veiklos savarankiškumą. Visa tai ir buvo įteisinta naujai priimtame 1991m. lapkričio 21d. Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatyme, kuris reglamentuoja profesinių sąjungų teises, jų santykius su darbdaviais, valstybės institucijomis ir pan.

Šio darbo tikslas aptarti profesines sąjungas: kas tai?, kur jos atsirado, kaip formavosi, kokios jų teisės ir pan.

1. Profesinės sąjungos
Darbdavio dominuojanti padėtis, neribotas pranašumas prieš darbuotojus jau nuo seno skatino pastaruosius vienytis į organizacijas, kurių tikslas apsaugoti darbuotojus nuo darbdavių savivalės. Tokios istoriškai tradiciškomis tapusios organizacijos, turinčios tikslą ginti darbuotojų interesus, yra profesinės sąjungos (P. Čiočys, 1999).

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas Profesinių sąjungų įstatymas, nustatęs šios savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos veiklos pagrindus, jos teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, ginant savo narių interesus. Kadangi profesinės sąjungos atstovauja tik savo nariams ir gina jų interesus, tai sukėlė profesinių sąjungų įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvaizdį. Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime priėjo prie išvados, kad profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet įstatymo nustatytais atvejais – ir kitų darbuotojų teises, ir neįžiūrėjo minėto įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Tai dar labiau pakėlė profesinių sąjungų vaidmenį, užtikrinant jų veiklos garantijas be valstybės įsikišimo (P. Čiočys,1999).

Profesinės sąjungos veikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, minėto įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų pagrindu ir savo veiklą grindžia registruotais profesinės sąjungos įstatais.

Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais, numatytais įstatymų, turi teisę laisvai jungtis profesiniu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais principais į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje (P. Čiočys, 1999).

1.1. Profesinių sąjungų ir jų organų teisės
IV skirsnis. PROFESINĖS SĄJUNGOS IR VALSTYBĖS ORGANAI
14 straipsnis. Profesinių sąjungų teisės norminių aktų leidyboje

Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai teikia pasiūlymus valstybinės valdžios ir valdymo organams dėl norminių aktų darbo, ekonominiais ir socialiniais klausimais priėmimo, pakeitimo ar panaikinimo.

Profesinės sąjungos savo respublikinių susivienijimų organų asmenyje turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

15 straipsnis. Profesinių sąjungų teisių gynimas

Profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose.

Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teise ir teisėtus interesus, gali sudaryti susitarimus su valstybės valdžios ir valdymo organais.

16 straipsnis. Valstybės organų ir organizacijų teikiama pagalba profesinėms sąjungoms

Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai iš valstybės organų ir organizacijų turi teisę gauti savo veiklai reikalingą informaciją darbo, ekonominiais ir socialiniais klausimais, kurią valstybės organai ir organizacijos privalo pateikti įstatymų nustatytais terminais.

Valstybės organai skatina derybas tarp profesinių sąjungų ir darbdavių ar jų organizacijų.

Valstybės organai, organizacijos gali teikti profesinėms sąjungoms paramą socialiniams ir kitiems tyrimams vykdyti (E. Mirončikienė, 2001).

1.2. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos
V skirsnis. PROFESINIŲ SĄJUNGŲ TEISĖS. PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR JŲ NARIŲ VEIKLOS GARANTIJOS
17 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė kontroliuoti darbo ir profesinių sąjungų įstatymų laikymąsi

Profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų narių teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams profesinės sąjungos gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kitas institucijas.

Profesinės sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas kontrolės funkcijas, turi teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos nariai, ir susipažinti su dokumentais apie savo profesinės sąjungos narių darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.

18 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus

Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises.

Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams.

Jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

19 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė siūlyti traukti atsakomybės pareigūnus

Profesinės sąjungos turi teisę siūlyti traukti atsakomybėn pareigūnus, kurie pažeidžia darbo įstatymus, neužtikrina saugių darbo sąlygų, nevykdo kolektyvinės sutarties ar kitokių tarpusavio susitarimų.

20 straipsnis. Profesinių sąjungų ir jų narių teisių gynimas

Profesinių sąjungų ir jų narių teises ir teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka gina valstybiniai valdžios ir valdymo organai, teismai bei kiti teisėsaugos organai.

Valstybės organai, pareigūnai, fiziniai ar juridiniai asmenys, neteisėtais veiksmais padarę žalą profesinei sąjungai, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

21 straipsnis. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos

Įstatymuose, kolektyvinėje ar kitoje sutartyje numatytais atvejais negalima nutraukti darbo sutarties su darbuotoju – profesinės sąjungos nariu, negavus išankstinio profesinės sąjungos, kuriai jis priklauso, organo sutikimo.

Darbuotojai, išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus ir nenutraukę su darbdaviu sudarytos darbo sutarties, negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, išskyrus atvejį, kai įmonė, įstaiga, organizacija likviduojama, taip pat perkelti į kitą darbą be išankstinio to profesinės sąjungos organo sutikimo.

Šiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas arba keičiant esmines darbo sutarties sąlygas taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos organo sutikimas.

Profesinių sąjungų nariams, atleistiems iš darbo dėl jų išrinkimo į renkamąsias pareigas profesinių sąjungų organizacijose, pasibaigus įgaliojimams renkamosiose pareigose, suteikiamas pirmesnis darbas (pareigos), o jeigu jo nėra – kitas lygiavertis darbas (pareigos) toje pačioje arba, darbuotojui sutikus, kitoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Kitos garantijos darbuotojams, išrinktiems į renkamuosius profesinės sąjungos organus, gali būti nustatytos kolektyvinėse ir kitose sutartyse.

22 straipsnis. Profesinių sąjungų dalyvavimas sprendžiant darbo ginčus įstatymų nustatyta tvarka

Profesinės sąjungos, sprendžiant individualius ir kolektyvinius darbo ginčus, dalyvauja įstatymų nustatyta tvarka.

Ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimi numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas.

23 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė organizuoti mitingus, demonstracijas, skelbti streikus

Profesinės sąjungos turi teisę rengti susirinkimus, tai pat įstatymų nustatyta tvarka organizuoti mitingus, demonstracijas ir kitus masinius renginius.

Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką (Verslas ir teisė, 1992).

1.3. Profsąjunginis judėjimas
Valstybių profesinės sąjungos organizuotos įvairiai. Cechinės organizacijos jungia darbininkus ir tarnautojus pagal profesiją. Todėl vienoje įmonėje dažnai veikia keletas skirtingų profesinių sąjungų (JAV, Didžioji Britanija). Tai apsunkina dirbančiųjų kovą su įmonininkais. Tuo tarpu gamybinės profesinės sąjungos (Švedija, Olandija, Italija, Prancūzija) jungia dirbančiuosius pagal gamybinę veiklą: visi įmonės dirbantieji priklauso vienai profesinei organizacijai. Į konfesines (dažniausiai krikščioniškas) profesines sąjungas paprastai buriasi vieno tikėjimo žmonės.

Profsąjunginis judėjimas yra susiskaldęs. Vienose šalyse (Prancūzija, Italija) veikia keletas didelių profsąjunginių centrų, kitose – vienas (Didžioji Britanija, Norvegija). Labai dažnai profesines sąjungas kontroliuoja valdančioji partija ir vyriausybė.

Politiniame šalies gyvenime profesinės sąjungos vaidina didelį vaidmenį: pateikia vyriausybei įstatymų, ginančių dirbančiųjų interesus, projektus, organizuoja masines nepaklusnumo (tame tarpe ir politinius streikus) kampanijas, palaiko keliamus į parlamentą kai kurių partijų narius.

Tikriausiai mažai kas Lietuvoje žino apie garsųjį Saltšiobadeno susitarimą, pasirašytą dar 1938 metais, kuris ilgam nukreipė Švedijos istorijos raidą socialinės santarvės kryptimi. Minėtas susitarimas – tai susitarimas tarp pagrindinių dirbančiųjų ir darbdavių organizacijų, kuriame numatoma kompromisinių sprendimų ieškoti tik taikiai susidus prie bendro stalo. Tokiu būdu turėjo būti sprendžiami visi ekonominiai ir socialiniai klausimai (pvz.: nebereikia stichinių streikų; atlyginimų, darbo aplinkos ir kiti klausimai sprendžiami abipusio kompromiso būdu).

Stiprų smūgį socialiniam konsensui sudavė 1980 metais įvykęs konfliktas, pademonstravęs profesinių sąjungų jėgą ir solidarumą. Po jo darbdavių sluoksniai priartėjo prie nuomonės, kad centralizuota kolektyvinės sutarties sistema („kollektiv avtal”) jau nebeužtikrina derybų partnerių interesų balanso ir būtina pereiti prie šakinio lygmens kolektyvinių sutarčių. Pirmieji šakinio ar įmonės lygio susitarimai Švedijoje jau pasirašyti. Darbdaviai, atsisakę centralizuotos kolektyvinių susitarimų sistemos, pasirinko naują strateginę kryptį – jie siekia, kad dirbantieji dalyvautų skirstant pelnus ir akcijas. Dabar darbuotojas savo sėkmę pradėjo sieti ne su profsąjunginiu judėjimu, kuris anksčiau užtikrino aukštą darbo užmokestį ir socialinę apsaugą (kad ir kur žmogus būtų dirbęs), o su savo įmone. Darbuotojas tarsi įgijo naują atspirties tašką – nuo makrokonsensuso einama prie mikrokonsensuso. Tai taip pat švediškas modelis, tik jau kitoks – modifikuotas. Darbo užmokestis atskirose pramonės ir prekybos šakose, kur veikia profsąjungos, dažnai yra nustatomas kolektyvinių derybų būdu, sudarant darbo sutartį. Profsąjungos atstovai derasi su firmos vadovybe dėl darbo užmokesčio ir kitokių klausimų, kylančių tarp darbininkų ir darbdavių. Derybų šalys gali laisvai pasirinkti bet kokį sprendimą, kuris patenkintų abi puses, ir dėl to kolektyvinės derybos, sudarant darbo sutartis, yra dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip ne rinkos jėgos lemia darbo užmokestį.

2. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas
Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios savo narių darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus.

Šis įstatymas nustato profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teisę ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus.
2.1. Bendrieji nuostatai
1 straipsnis. Teisė jungtis į profesines sąjungas

Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais, numatytais įstatymų, turi teisę laisvai jungtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje.

Šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu.

2 straipsnis. Profesinių sąjungų narystė

Į profesinę sąjungą įstojama ir iš jos išstojama profesinės sąjungos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Pensininkai ir asmenys, netekę darbo ne dėl darbuotojo kaltės, turi teisę likti profsąjungos nariais.

3 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos laisvė

Profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.

Valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys teisėtą profesinių sąjungų veiklą, atsako pagal įstatymus.

Profesinių sąjungų veikla negali būti administracine veikla nutraukta ar laikinai sustabdyta.

4 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos teisiniai pagrindai

Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Konstitucijos), šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu).

5 straipsnis. Profesinių sąjungų tarptautiniai ryšiai

Profesinės sąjungos turi teisę palaikyti ryšius su kitų valstybių profesinėmis sąjungomis, tarptautinėmis ir kitokiomis organizacijomis, būti profesinių sąjungų tarptautinių organizacijų narėmis ir dalyvauti jų veikloje (E. Mirončikienė, 2001).
2.2. Profesinių sąjungų steigimas, veiklos sustabdymas ir nutraukimas
6 straipsnis. Profesinių sąjungų steigimas

Profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais.

Profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų:

1. ne mažiau kaip 30 steigėjų arba įmonėje, įstaigoje, organizacijoje būtų nemažiau kaip 30 steigėjų ar jie sudarytų ne mažiau kaip 1/5 dalį visų darbuotojų, tačiau ne mažiau kaip 3 darbuotojai;

2. surinktus patvirtintus įstatus (statutą);

3. išrinktus vadovaujančius organus.

Profesinė sąjunga laikoma įsteigta nuo tos dienos, kai įvykdytos šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytos sąlygos.

7 straipsnis. Profesinių sąjungų susivienijimai

Profesinės sąjungos turi teisę jungtis į įvairius susivienijimus.

Profesinių sąjungų susivienijimai gali būti kuriami tik laisvu profesinių sąjungų susitarimu ir jų iniciatyva.

8 straipsnis. Juridinio asmens teisių įgijimas

Profesinės sąjungos arba jų susivienijimai, norėdami įgyti juridinio asmens teises, turi šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti savo įstatus (statutus).

Profesinės sąjungos įstatuose (statute) turi būti nurodoma:

1. profesinės sąjungos pavadinimas ir buveinė;

2. profesinės sąjungos organizacinė struktūra;

3. vadovaujantieji organai;

4. veiklos nutraukimo tvarka;

profesinei sąjungai priklausančio turto valdymo, disponavimo ir naudojimo tvarka.

Profesinių sąjungų, kurių struktūriniai padaliniai yra vieno miesto ar rajono (apskrities) teritorijoje, įstatus (statutą) registruoja šių miestų, rajonų (apskričių) valdybos.

Profesinių sąjungų, jų susivienijimų, kurie pagal jų įstatus (statutą) veikia ne mažiau kaip dviejuose miestuose, rajonuose (apskrityse), įstatus (statutą) registruoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Profesinių sąjungų, jų susivienijimų įstatai (statutas) registruojami ne vėliau kaip per mėnesį nuo kreipimosi dėl registravimo pagal šį įstatymą gavimo dienos, pateikus profesinės sąjungos įstatus (statutą) ir susirinkimo (konferencijos, suvažiavimo) protokolą (arba protokolo įrašą) dėl profesinės sąjungos, susivienijimo įsteigimo.

Profesinės sąjungos, jų susivienijimai bei įstatuose (statute) nurodytos organizacijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų (statuto) įregistravimo dienos.

Atsisakius registruoti profesinės sąjungos, jų susivienijimo įstatus (statutą), apie tai ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo priėmimo raštu pranešama steigėjams ir nurodoma, kokio Lietuvos Respublikos įstatymų akto neatitinka profesinės sąjungos, jų susivienijimo įstatai (statutas).

Atsisakymas registruoti profesinės sąjungos, jų susivienijimų įstatus (statutą) gali būti apskųstas teismui, kuris skundą ypatingos teisenos tvarka išnagrinėja per dešimt dienų.

9 straipsnis. Profesinės sąjungos, jų susivienijimų veiklos sustabdymas ir nutraukimas

Profesinės sąjungos, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta:

1. jų įstatuose (statute) nustatyta tvarka);

2. teismo sprendimu.

Profesinei sąjungai, jų susivienijimui pažeidus Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją) ir šį įstatymą, ją įregistravęs organas apie pažeidimą raštu praneša profesinės sąjungos, susivienijimo vadovaujantiems organams ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai turi būti pašalinti. Jei pažeidimai nepašalinti, profesinės sąjungos jų susivienijimo įstatus (statutą) registravęs organas, taip pat prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl profesinės sąjungos, jų susivienijimo veiklos sustabdymo.

Teismo sprendimu profesinių sąjungų, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Jei per šį laiką nepašalinamas nurodytas pažeidimas, teismo sprendimu profesinių sąjungų, jų susivienijimų veikla gali būti nutraukta.

Profesinių sąjungų, jų susivienijimų veikla teismo sprendimu taip pat gali būti nutraukta, kai profesinės sąjungos, jų susivienijimai per metus nuo tos dienos, kai veikla teismo sprendimu buvo sustabdyta, vėl pažeidžia Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį
(Konstituciją) ar šį įstatymą.

2.3. Profesinių sąjungų santykiai su darbdaviu
10 straipsnis. Profesinės sąjungos ir darbdavys

Profesinės sąjungos yra nepriklausomos nuo darbdavio, jo įgalioto atstovo.

Darbdaviui, jo įgaliotam atstovui draudžiama sąlygoti priėmimą į darbą arba siūlyti išlaikyti darbo vietą, reikalaujant, kad darbuotojas nestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos.

Darbdaviui, jo įgaliotam atstovui draudžiama organizuoti ir finansuoti organizacijas, siekiančias trukdyti profesinių sąjungų veiklą, ją nutraukti ar kontroliuoti.

Profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotu atstovu. Profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus.

11 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė sudaryti kolektyvines ir kitas sutartis

Profesinės sąjungos atstovauja savo nariams (taip pat gali būti darbuotojų kolektyvo atstovais), sudarydamos su darbdaviu kolektyvinę ir kitokias sutartis.

12 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė sudaryti sutartis su darbdavių organizacijomis

Profesinės sąjungos, jų susivienijimai turi teisę vesti derybas ir sudaryti sutartis (susitarimus) su darbdaviais, jų organizacijomis, susivienijimais dėl darbuotojų užimtumo, perkvalifikavimo, darbo organizavimo ir apmokėjimo, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo bei kitų klausimų.

13 straipsnis. Darbdavio pareigos santykiuose su profesinėmis sąjungomis

Darbo, ekonominius, socialinius klausimus įstatymų numatytais atvejais darbdavys privalo spręsti suderinęs su profesinės sąjungos organais.

Darbdavys privalo užtikrinti profesinių sąjungų veiklos sąlygas, numatytas kolektyvinėse ir kitose jų tarpusavio sutartyse (E. Mirončikienė, 2001).

3. Lietuvos profesinių sąjungų centrai ir jų santykis su vyriausybe
Šiuo metu Lietuvoje veikia per tūkstantį įvairių visuomeninių organizacijų, apie penktadalis turi profsąjungų statusą. Remiantis Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymu, 69 profesinės sąjungos, savo veikla neapsiribojančios viename rajone, yra įregistruotos Teisingumo ministerijoje, o kitos – rajonų savivaldybėse. Dauguma jų šiuo metu yra apsijungusios į keturis stambesnius profsąjunginius vienetus – Profesinių sąjungų centrą, Profesinių sąjungų susivienijimą, Darbo federaciją ir Darbininkų sąjungą. Penktą profsąjungų grupę sudaro vadinamosios neasocijuotos profesinės sąjungos, neįeinančios nė į vieno anksčiau paminėto profsąjunginio junginio sudėtį (A. Petrauskas, 1996).

Tarpusavio ryšiai tarp veikiančių profsąjunginių junginių yra labiau reguliuojami bendrų renginių prieš valdžios institucijas organizavimu, o ne siekiama profsąjunginio darbo rezultatyvumo ir didesnio konstruktyvumo. Pirmasis oficialus dokumentas, reguliuojantis Lietuvos profesinių sąjungų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tarpusavio santykių pagrindinius principus, buvo pasirašytas 1993m. vasario 26d. Jame įrašyta, kad šį susitarimą pasirašiusios profesinės sąjungos nėra opozicija Vyriausybei, o oponentės ginant savo narių ekonomines ir socialines teise bei interesus, o savo tarpusavio santykius grindžia dialogu, derybomis, susitarimais, kiekvienu atveju numatydamos klausimų ir problemų sprendimo būdus. Beje, praktinis šio susitarimo realizavimas didesnių apčiuopiamų rezultatų nedavė. Ir ne dėl Vyriausybės kaltės. Esamų profesinių sąjungų gausybė ir ypač mažas skaitlingumas neleido joms turėti bendros pozicijos daugeliu dirbantiesiems aktualių klausimų (A. Petrauskas, 1996).

4. Profsąjungų pozicija nedarbo atžvilgiu
Plintantis nedarbas ir tolimesnis ekonomikos nuosmukis verčia Vyriausybę priimti svarbius ekonominius bei praktinius sprendimus padėčiai stabilizuoti. Dažnai Vyriausybė atsisako diskutuoti su atskiromis tarp savęs nesutariančiomis profsąjungomis.

Profsąjungos ekonominiu požiūriu išsivysčiusiose šalyse yra didelė organizuota jėga. Ekonominės ir socialinės problemos nėra vien nacionalinės. Jeigu profsąjungos nori stiprinti valdžią šalyje, tai pirmiausia jos turi suderinti savo politiką tarpvalstybiniu lygiu ir pradėti ekonomikos atnaujinimo politiką, grindžiamą laisvosios rinkos dėsniais (A. Petrauskas, 1996).

Svarbiausia darbininkams – išgyventi permainas. Profsąjungos žino valdžios vyrų žaidimo taisykles, jie turi nemažai idėjų ir pasiūlymų, kuriuos reikėtų įgyvendinti kartu su darbdaviais, neignoruojant darbininkų žodžio. Profsąjungos bando kovoti su netvarka įmonėse, bet dar nemoka užbėgti įvykiams už akių. Profsąjungų uždavinys – įrodyti, kad visi sugeba prisiderinti prie pertvarkymų ir tinkamai dirbti pasikeitusiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis

Kiekviena organizacija, kuri siekia gerovės, kartu yra ir politinė. Reikia aiškiai sau pasakyti, kad profsąjunga niekada nesieks valdžios, ypač vykdomosios, bet politika, palaikydama jos ekonominiams ir socialiniams interesams atstovaujančias politines jėgas, turi užsiimti, jeigu nori sėkmės ir geresnio dirbančiųjų gyvenimo.

Darbo teisė visur vienoda. Tik tiek, kad didelėse valstybinėse, privačiose ar užsienio įmonėse veikia profsąjunga, kuri stebi, kad ta dirbančiųjų teisė nebūtų pažeista, o mažose įmonėse dažnai keliama tokia sąlyga: priimsiu į darbą jei nepriklausysi jokiai profsąjungai. Tai darbo sutarties įstatymo, žmogaus teisių ir tarptautinių konvencijų pažeidimas. Deja, apie tai niekas nežino, išskyrus darbininką ir jo potencialų darbdavį. Darbo teisės laikymasis visose organizacijose nepriklausomai nuo jų juridinio statuso – profsąjungų veiklos uždavinys.

Profsąjungos dar nemoka iš esmės vesti derybų. Suprantamos tik kovos taisyklės. Gerbiamos kraštutinės priemonės – streikas. Juk pirmiausia derybomis reikėtų siekti susitarimo. Jeigu kokiu nors klausimu besiderančios šalys gali geranoriškai susitarti, tai visada daugiau garantijų, kad to susitarimo bus laikomasi (A. Petrauskas, 1996).

Vyriausybė, darbininkai ir darbdaviai privalo suprasti, kad darbo visiems užteks, tik reikia mokėti jį atitinkamai paskirstyti.

5. Užsienio šalių profsąjungų pozicija į darbo rinkos pusiausvyrą jų šalyse
Šiais metais Amerikoje vyko nemažai ginčų tarp darbininkų ir darbdavių, tačiau streikas kaip priemonė darbo ginčams spręsti šiandien JAV kur kas rečiau naudojamas negu anksčiau. Didieji streikai jau nėra veiksmingi, ir dauguma profsąjungų suvokia, kad svertai, kuriuos anksčiau buvo galima naudoti per derybas su darbdaviais, jų daugiau nebebaugina. Maždaug prieš 60 metų JAV profsąjungoms priklausydavo daugiau nei trečdalis šalies darbininkų, o šiandien – vos 10%. Dar apie 5% narių sudaro valstybės tarnautojai ir mokytojai (A. Petrauskas, 1996).

Dabar Amerikoje yra iškilusi profsąjungų išlikimo problema. Norint išlikti, JAV profsąjungoms reikės aktyviai verbuoti naujus narius, plėsti savo veiklos bazę tarp žmonių, dirbančių bankuose ir aukštosios technologijos srityse, neapsiribojant įprastinėmis praminės šakomis, kaip kalnakasyba, manufaktūra, statyba ir valstybiniu valdymu.

JAV daug įprastų darbo sąlygų, kurias šiandien siūlo darbdaviai, yra per daugelį metų profsąjungų iškovotas rezultatas, tačiau į darbo rinką įsijungiantys jauni amerikiečiai mažai apie tai žino, kadangi profsąjungos nėra pakankamai gerai išsireklamavusios tarp naujos kartos žmonių. Jeigu profsąjungos greitai neras būdų, kaip organizuoti ir patraukti į savo gretas šios kartos žmones, tai profsąjungų ateitis bus labai blanki. Antra vertus, šiandien jaunajai kartai tai mažiau ir aktualu, nes laisvos kolektyvinės derybos tarp darbdavių ir darbuotojų jau turi senas tradicijas ir yra tvirtai įsigalėjusios visose šalyse.

Švedijoje teisinius ginčus dėl darbo rinkos kontraktų, jų interpretacijos sprendžia Nacionalinis darbo teismas, įkurtas dar 1928m. Į jį įeina atstovai iš darbo ir valdymo organizacijų.

Svarbus taip pat Užimtumo garantijos aktas, kuria teisiškai gina dirbantįjį nuo savavališko atleidimo iš darbo. Pagal šį aktą darbdavys negali išmesti darbuotojo iš darbo be „objektyvaus pagrindo”.

Labai pažangiu ir svarbiu laikytinas aktas dėl dirbančiųjų dalyvavimo priimant sprendimus, suteikiantis teisę dirbantiesiems pasirašyti susitarimus, leidžiantis daryti didesnę įtaką darbo organizavimui ir valdymui, panaudojant ir savo atstovus kompanijos direktorių taryboje. Aktas dėl tam tikrų užimtumo pagerinimo priemonių numato priemonių sistemą, padedančią negalią turintiems žmonėms lengviau susirasti darbą.

Pažymėtas aktas dėl dirbtuvės, cecho, gamybos padalinio valdytojo statuso, įpareigojančio ginti išrinktus profsąjungos atstovus nuo diskriminavimo darbo vietoje ir leidžiantis jiems vykdyti profsąjungines pareigas apmokamo darbo laiku.

Švedijos parlamentas taip pat išleido įstatymus tam, kad būtų normatyviškai pagerinta fizinė ir psichosocialinė darbo aplinka. Švedijos modelį galima suprasti kaip tikslingai, sąmoningai suprojektuotą konstruktyvų dialogą tarp dviejų socialinių jėgų – darbo žmonių, atstovaujančių per profsąjungas, ir darbdavių. Dialogo konstruktyvumą lemia abi jėgas vienijantis bendras valstybinis tikslas – įgyvendinti ir toliau plėtoti visuotinę gerovę, socialinę lygybę.

Danijoje pirmosios profsąjungos atsirado 1870 m., o pirmasis kolektyvinis susitarimas pasirašytas 1873m. Danijoje nėra profsąjungų ir kolektyvinių susitarimų bei sutarčių įstatymo, jų vaidmenį čia atlieka dar 1899m. pasirašytas susitarimas dėl darbo ginčų sprendimo. Kolektyvinė sutartis Danijoje – pagrindinis darbo rinkos dokumentas. 85% samdomųjų darbininkų yra profsąjungų nariai. Danijos profsąjungos yra turtingos ir galingos, todėl jos gali išlaikyti prabangius mokymo centrus, profsąjungų narių švietimui panaudojama 15% profbiudžeto lėšų.

Prancūzijoje kolektyvinės sutarties punktus sąlygoja Darbo kodeksas ir kiti įstatymai. Su darbdaviais deramasi dviem lygiais: vietiniu – įmonėse, šakinių – profesinių susivienijimų lygiu. Darbininkų profesinį pasirengimą skatina Persikvalifikavimo įstatymas. Prancūzijoje laikomasi nuostatos, kad kolektyvinė sutartis gali būti ne visuomet visiems taikoma.

Buvusiose posovietinėse šalyse profsąjunginiam judėjimui būdinga kovotojų taktika, kuria ypač išsiskiria Lenkijos „Solidarumas” ir Ukrainos šachtininkai. Buvusių SSRS respublikų, taip pat buvusių ESPT šalių profsąjunginiam judėjimui būdinga priešprieša tarp buvusių senų profsąjunginių struktūrų ir naujai susikūrusių.

6. Profesinių sąjungų nuopelnai
Kaip vienas iš pirmųjų nuopelnų buvo paminėta tai, kad profesinės sąjungos inicijavo socialinių partnerių dialogą ir Lietuvoje atsirado trišalis ir dvišalis bendradarbiavimas. 1995 m. gegužės 5 d. Buvo pasirašytas pirmasis LR Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas dėl trišalės partnerystės sprendžiant socialines, ekonomines ir darbo politikos problemas. Jau parengtas įstatymas ir dėl dvišalio susitarimo.

Antras nemenkas profesinių sąjungų nuopelnas yra tas, kad jos iš viso išgyveno, nors 1990 – 1991 m. buvo aršiai puolamos.

Prisidėjimą prie demokratinės pilietinės visuomenės kūrimo A.Sysas minėjo kaip trečią svarbų profesinių sąjungų veiklos barą. Profesinės sąjungos organizavo labai daug mokymų žmonėms ir, aiškindamos ne tik jų teises, bet ir pareigas, ugdė pilietiškumą.

Profesinių sąjungų dalyvavimas rengiant įstatymus – ketvirtas, didžiulis darbas. Labai daug prisidėta prie Darbo įstatymų kodekso kūrimo, nors jo vis dar nėra. Bet „paukščiuką” sau profesinės sąjungos deda prie štai kokio punkto: jos pirmosios prabilo apie Europos socialinę chartiją ir ją Lietuva pagaliau ratifikavo.

Penktasis profesinių sąjungų paminėtas nuopelnas – žmonių interesų gynimas teismuose. Profesinės sąjungos nemokamai advokatavo tūkstančiams žmonių

Kaip viską apibendrinantį šeštąjį profesinių sąjungų nuopelną Profesinių sąjungų susivienijimo lyderis nusakė taip: „Jei nebūtų profesinių sąjungų veiklos, darbo santykiai būtų dar šiurkštesni ir darbo jėgos eksploatavimo laipsnis būtų dar didesnis”.

Septintojo, profesinių sąjungų supratimu, paties svarbiausio, darbo dar nepavyko padaryti. „Mes nepradėjome tarpininkauti parduodant darbo jėgą už tiek, kiek ji verta. Tarifinių sutarčių nėra ir tam pasiekti profesinėms sąjungoms neužtenka jėgos”( Vadovo pasaulis, 2001).

IŠVADOS
1. Darbininkų profsąjungos susikūrė dėl labai sunkų darbo sąlygų ankstyvaisiais Amerikos pramonės revoliucijos metais. Profsąjungų skaičiaus didėjimas tiesiogiai susijęs su darbininkų poreikiais gerinti darbo sąlygas, o ne tiesiogiai – su priėmimu įstatymų, kurie padėtų joms plėtotis. Tačiau vėlesni įstatymai buvo skirti panaikinti teisinei situacijai, kuri, Kongreso nuomone, perdaug buvo pakrypusi profsąjungų naudai. Šie įstatymai bei paslaugų industrijos plėtimasis lėmė, kad nuo 1955 metų darbininkų profsąjungų narių procentas nuo viso darbininkų skaičiaus tolydžio mažėja.

2. Profesinės sąjungos trišalės partnerystės pagrindu turi siekti, kad Vyriausybės Institucijų vykdoma ilgalaikė darbo rinkos politika būtų glaudžiai susieta su Respublikos ūkio prioritetinėmis šakomis ir jų plėtojimo programomis, jose aktyvios kapitalinių įdėjimų politikos dėka kurti naujas ir išsaugoti esamas darbo vietas.

3. Šiandieninis profesinis mokymas ir perkvalifikavimas turi atitikti rytdienos Respublikos ūkio pareikus, o ne virsti tik savišvietos ir bedarbių didinimo reiškiniu.

4. Profesinėms sąjungoms nepriimtina merdinčių įmonių finansinio rėmimo užsienio investicijomis praktika, taip pat tų įmonių nesumokėtų į biudžetą privalomų įmokų mokėjimo atidėjimo politika.

5. Profesinėms sąjungoms tarpusavyje būtina koordinuoti savo veiksmų bei priemonių jiems įgyvendinti programą, rūpintis savo pačių kompetencija bei narių švietimu.

LITERATŪRA
1. A. Junevičius. Valstybės pagrindai: pirmoji dalis. Kaunas, 1996, 179 p. ISBN 9986-13-379-3

2. A. Petrauskas. Profsąjungų veiklos mechanizmo poveikis darbo rinkos pusiausvyrai Lietuvoje / Lietuvos ūkis. 1996, nr.7, p. 33-35, ISBN 0734-3076

3. P. Čiočys. Teisės pagrindai. Vilnius, 1999, 300 p. ISBN 9986-9349-6-7

4. E. Mirončikienė. Darbo teisė. 2001 08 25, 598 p. ISBN 9986-9169-8-7

5. iš profesinių sąjungų gyvenimo / Vadovo pasaulis. 2001, nr. 7-8, p. 61,62.

Rašykite komentarą

-->