Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Probleminio atvejo analizė

Autorius: Ignas

Socialinis darbas su šeima. Atvejo analizė

Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė, laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio vystymo priemones, bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia jokių abejonių.

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos koncepcija, kurią 1990 m. pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa. Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos priklausančios bei vien kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų panaudojimas gyvenime (JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje).

Graikų kalboje žodis “problema” reiškia užduotį. Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo gyvenimą (Barvydiebė.V., 131).

Socialinis darbas – tai bazinė samprata, kuri identifikuoja eilę disciplinų, atskleidžiančių pagalbos ir tarpusavio pagalbos bendruomenėje procesą. Atstovaudama eilei disciplinų, ši žinių sritis siekia suformuoti būsimiesiems specialistams visuomeninę sampratą apie pagalbos esmę visuomenėje, įvairių gyventojų kategorijų palaikymo metodus, suteikti būtinų žinių apie asmenybės nesugebėjimą prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų. Šiuo požiūriu socialinis darbas kaip mokomasis dalykas nukreiptas asmenybės struktūrų, įvairių profesijų formavimui. Socialinio darbo turinį sudaro daug tarpusavyje susijusių medicininių, socialinių, sanitarijos ir higienos, socialinių ekonominių, socialinių psichologinių, pedagoginių, teisės pagalbos šeimai, individui, organizacijai, žmonių bendruomenei, miestui, regionui, veiksnių darančių įtaką teisės pažeidimų profilaktikai, individo socialinei reabilitacijai ir adaptacijai šeimoje bei už jos ribų (James A.F.,213). Nuolatinis dėmesys šioms sritims įgalintų geriau puoselėti somatinę, psichologinę, dorovinę, visuomenės sveikatą, laiduojančią kiekvieno jos nario darbingumą, ilgaamžiškumą, asmenybės gabumų plėtrą nepakenkiant individo sveikatai (James A.F.,213). Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojama socialinio darbo, socialinės pedagogikos, socialinės edukologijos paskirtis, iš principo naujas požiūris į socialinį – kultūrinį judėjimą, susijusį su intelektualiniu ir doroviniu visuomenės ugdymu, socialine, edukacine ir dvasine pagalba jiems (I. Leliugienė,190). Dirbant socialinį darbą svarbu vadovautis pagrindiniais socialinio darbo principais (pagal Felix P. Biestek):

1. Individualumas. Pripažinti, kad kiekvienas asmuo yra unikalus, turintis išskirtinę teisę į dėmesį ir pagalbą.

2. Jausmų išreiškimo poreikis. Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo jausmus, tame tarpe ir neigiamus.

3. Profesinė jausmų, emocijų kontrolė. Jautriai reaguoti į asmens jausmus, stengtis juos kontroliuoti ir suprasti jų priežastis.

4. Priimtinumas. Kiekvienas žmogus turi būti priimamas toks koks jis yra.

5. Vengti klaidingo vertinimo. Nedaryti

skubotų vienašališkų sprendimų.

6. Apsisprendimas. Tiek, kiek tai įmanoma, suteikti gyventojui apsisprendimo laisvę ir pasirinkimo teisę.

7. Profesinė paslaptis. Informaciją, gautą iš gyventojo arba apie gyventoją, laikyti paslaptyje.

Socialinis darbas su klientu, tai kelių sistemų sąveika. Pagal Perlman – esminė sąvoka yra žmogus ir jo situacija. Individualų darbą sudaro 3 pagrindiniai elementai: asmuo, situacija, sąveika.

Į individą žiūrima per visų prizmę – šeimą, draugus, aplinką ir t.t. Socialinis darbuotojas turi balansuoti tarp empatiškumo ir profesionalumo.

V.Švarcas apibūdina 5 svarbiausias individualaus darbo proceso užduotis:

1) bendrumo tarp kliento ir aplinkos reikalavimų suvokimas. Pirmo interviu metu socialinis darbuotojas turi suvokti, ką mano klientas ir jis pats apie situaciją. Tai turi įvertinti objektyviai;

2) identifikuoti ir patikrinti kliūtis, kurios trukdo problemos sprendimui. Jos gali būti realios ir įsivaizduojamos;

3) socialinis darbuotojas turi perteikti klientui informaciją apie resursus kurie gali padėti;

4) socialinis darbuotojas turi perteikti socialinį įvaizdį apie save, kaip sėkmingai funkcionuojantį specialistą. Jis turi atrodyti kaip žmogus, kuris neturi problemų, būti atsipalaidavęs, ramus;

5) apibrėžti reikalavimų ir situacijos ribas, kuriose vyksta bendravimas. Santykis turi būti profesinis ir tai turi suvokti klientas. Svarbu, kad taisyklės, kurių laikosi klientas ir socialinis darbuotojas būtų abiejų aptartos. Dirbant su individu, dažnai pabrėžiami pokyčiai jame, už jo aplinkos. Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus sunkiai keičiasi. Todėl reikia keisti ne patį individą, o jo santykį su kitomis sistemomis.

Socialinis darbuotojas teikdamas socialines paslaugas turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą. Sugebėti vertinti jų veiklą ir jos rezultatus. Privalo užtikrinti socialinę- psichologinę paramą. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp asmens, kolektyvo, grupės bei visuomenės, turi aiškinti žmogaus teises bei pareigas visuomenėje, ginti jo teises. Socialinis darbuotojas turi mokėti planuoti savo darbo laiką, jo profilaktinės veiklos procese didelę reikšmę turi dokumentų vedimas. Aprašoma ir įvertinama kliento būsena, nustatomas paslaugų tinklas, veiklos rūšys, fiksuojamas pasiektas progresas, įvertinami aptarnavimo rezultatai. Tuo pačiu lyg ir iš naujo analizuojama kliento būsena, aptarnavimo procesas, kurio pasėkoje gali atsirasti nauji samprotavimai, leidžiantys tobulinti veiklą kliento atžvilgiu.

Socialinio darbuotojo pagrindinė funkcija teikti socialines paslaugas. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos – tiesiogiai asmenims teikiamos paslaugos, specialiosios – paslaugos, teikiamos asmenims globos tikslais įstaigose. Šios dvi socialinių paslaugų grupės skirstomos į stacionarines ir nestacionarines paslaugas. Nestacionarines sudaro institucinės ir neinstitucinės paslaugos, o stacionarinės paslaugos teikiamos senelių globos įstaigose, vaikų globos įstaigose ir žmonių su negalia globos įstaigose. Bendrųjų socialinių plėtojimas yra svarbus žingsnis teikiant socialines paslaugas. Labai svarbu, kad socialinių paslaugų srityje dirbantys žmonės turėtų specialų pasirengimą. Šiuo metu socialinių paslaugų gavėjams labai trūksta informacijos apie teikiamas socialines paslaugas. Nėra vieningos socialinių paslaugų bazės (JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje).

Mes žinome, kad asmenybė vystosi konkrečioje istoriškai susiformavusioje gyvenimiškoje aplinkoje, veikiama socialinių visuomeninių veiksnių. Tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Be visuomenės tarpininkavimo jis negalėtų susiorientuoti savo aplinkoje, elgtis pagal jos reikalavimus ir kartu pats ją formuoti. Taigi pagrindiniai socializacijos proceso elementai yra individas ir jo aplinka. Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus. Žmogaus socializacija sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė. Socializacija nusakomos visuomeninių vertybių, normų ir elgesio pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys tampa potencialiai veikiančiu subjektu (I. Leliugienė,26,27).

Socialinio darbo svarbai ir būtinumui skiriamas labai didelis dėmesys. Žmogaus gyvenimą įtakoja labai daug veiksnių ir labai svarbu kompleksinis ir kokybiškas veiksmų sprendimas.

Poreikis socialinėms paslaugoms vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar būtina vystyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.

Šiame darbe, vadovaujantis socialinio darbo principais ir metodais, pateikiamas konkretus probleminis atvejis ir išanalizuota situacija, kuri neretai pasitaiko šeimose.

ATVEJO ANALIZĖ

Mokyklos mokytoja, sunerimusi kreipėsi į mokyklos socialinį darbuotoją. Jai kėlė nerimą vieno klasės berniuko – Lauryno elgesys ir pablogėję mokymosi rezultatai. Berniukas praleidinėjo pamokas, susidėjo su neigiamą įtaką darančia kompanija, pasidarė labai grubus tiek su klasės draugais, tiek su mokytojais. Vaiko motina anksčiau dažnai lankydavosi mokykloje, domėjosi vaiko pasiekimais, vėliau tai pasitaikydavo vis rečiau. Mokytojai apsilankius namuose, mamos ji niekada neaptikdavo, vaikų teigimu – ji dirba. Anksčiau Laurynui sekėsi labai gerai, jis turėjo daug draugų, klasėje buvo susikūręs šaunuolio įvaizdį. Auklėtoja nerimavo dėl staigaus vaiko elgesio pokyčio blogąja linkme, įtarė, kad atsirado kažkokių problemų šeimoje.

Sprendžiant šią situaciją, visų pirmą stengsimės surinkti kuo daugiau informacijos, pakalbėti su visais socialinės sistemos nariais, jų pagalba aiškiau bus matyti, kokie ryšiai sieja šeimos narius bei aplinkinius, pateiksime preliminarių problemų spektrą, planuosime pagalbą, įvardiję svarbiausią problemą.

Socialinis darbuotojas pasikviečia pokalbiui Lauryno, dešimties metų berniuko, lankančio trečiąją vidurinės mokyklos klasę, mamą. Prašo paaiškinti, kaip ji supranta situaciją. Mama pradžioje jautėsi nejaukiai, kalbėjo nenoriai. Vėliau, pokalbiui įsisiūbavus, paaiškėjo, jog buvusi darni, tvirta jų šeima staiga sugriuvo po nelaimingo atsitikimo. Tėtis, p.Antanas, keturiasdešimt devynerių metų, buvęs šeimos galva, žuvo autoįvykyje. Motinai

Paskelbtas
prieš
nevertas šitiek balų,įvado daugiau nei analizės

Paskelbtas
prieš
ok

ir vaikams žemė pradėjo slysti iš po kojų. Tėvo mirtis sutrikdė stabilią šeimos būseną. Anksčiau niekada nedirbusiai moteriai “užgriuvo” visa buitis ir šeimos rūpesčiai. Moteris jaučiasi nesaugi dėl savo ir vaikų ateities. Ji stengiasi kuo daugiau dirbti, kad nekamuotų prisiminimai ir galėtų išlaikyti šeimą. Tuo pačiu jaučiasi kalta, kad neįstengia apie šią tragediją kalbėti su vaikais, nes nežinanti kaip tai padaryti, bijo juos dar daugiau įskaudinti. Šeima turi dar vieną berniuką, Martyną, kuriam šeši metukai. Mažasis neatsitraukia nuo mamos nei per žingsnį, bijodamas netekti ir jos , vengia likti vienas.


Gavęs mamos sutikimą, socialinis darbuotojas vėliau kalbasi su vaikais. Mažajam Martynui sunku paaiškinti kaip jis jaučiasi. Paklausus apie tėvelio mirtį, kaip jis jaučiasi, berniukas pradeda verkti. Socialiniam darbuotojui akivaizdu, kad vaikas per mažas be specialistų pagalbos suvokti situaciją ir su ja susidoroti. Jis jaučia nerimą, baimę.

Vyresnysis berniukas Laurynas, kalbėdamas su socialiniu darbuotoju, pradžioje elgiasi agresyviai arba visiškai tyli, stengiasi ignoruoti darbuotojo dėmesį. Praėjus šiek tiek laiko, vaikas pradėjo kiek atviriau kalbėtis. Jis papasakojo apie tėtį, kokia jie buvo darni ir draugiška šeima. Tėtis dažnai žaisdavo su vaikais, namuose būdavo linksma. O dabar viskas pasikeitė, mama visada liūdna arba dirba, su jais mažai bendrauja, nesidomi jų veikla, siekiais arba kaip Laurynui sekasi mokykloje. Laurynas galvoja, jog būdamas vyriausias vaikas šeimoje, turi atstoti tėtį. Bloga kompanija, agresyvumas – tai tik būdas įrodyti savo “vyriškumą”. Vaikas jaučiasi piktas dėl tėvo mirties.

Laurynas taip pat yra kamuojamas nepagrįsto kaltės jausmo. Nors jis nekaltas dėl tėvo mirties, emociškai jausdamas pakitusią ir nesaugią situaciją namuose (mamos emocinis uždarumas, sumažėjęs domėjimasis vaikais), visgi pasąmoningai jaučia neapibrėžiamą kaltę.

Schemos analizė:

1. Motiną supa probleminiai ir nutrūkę ryšiai;

2. Vyriausias sūnus, buvęs

labai prisirišęs prie tėvo, taip pat apsuptas probleminių, neigiamų ryšių. Galima numanyti, jog būdamas vyriausias sūnus, jis jaučiasi turįs pakeisti tėvą; jį kamuoja nepagrįstos kaltės jausmas.

3. Mažojo Martyno matyti stiprus ryšys su motina.

Iš šios analizės matyti, kad vienintelis būdas patenkinti šios šeimos poreikius – rasti priemonių sukurti teigiamus ryšius su šaltiniais šeimos sistemos išorėje. Šie ryšiai veikia daugiau nei vieną šeimos narį, todėl jie yra labai svarbūs.

Pokalbis su kliento sistemos veikiančiais asmenimis, išanalizavus schemą, įvertinus situaciją, galime numatyti pagrindinių problemų spektrą:

1. Dalis sunkumų šioje šeimoje kyla dėl tėvo mirties, šis stresas paveikė motiną ir sumažino jos galimybes rūpintis vaikais;

2. Šeimoje nėra suaugusio vyro, kuris galėtų būti “šeimos galva”; vaikams trūksta tėvo;

3. Tėvo mirtis sutrikdė stabilią šeimos būseną;

4. Motina nežino, kaip gyventi tapus našle,vieniša mama, ji per daug reikalauja iš savęs ir gailisi vaikų;

5. Vyresnysis sūnus labai ilgisi tėvo; aišku, kad jam trūksta vyro pavyzdžio;

6. Motina apie vyro mirtį nesikalba su vaikais;

7. Šeimoje vyrauja įtampa, susidariusi dėl vyresniojo berniuko Lauryno elgesio mokykloje.

Stresinė gyvenimo permaina, sutuoktinio mirtis– statuso pasikeitimas. Naujas statusas kelia naujų reikalavimų. Dažniausiai šiems naujiems reikalavimams nepasirengta arba jie sukelia naujų lūkesčių. Turinti mažų vaikų našlė priversta dirbti (to anksčiau nedarė), nes liko viena ir turės padėti vaikams susitaikyti su tėvo netektimi.

Šioje situacijoje atsiranda poreikis ne tik išspręsti problemą, bet ir pagelbėti atkurti stabilią sistemos būseną.

Mano manymu, svarbiausia – emocinė būsena šioje šeimoje. Labai stipriai išgyvenami gedėjimo etapai – neigimas, pyktis, kaltė, baimė, liūdesys, ilgėjimasis. Mama stresą išgyvena viena, vengdama apie tai pasikalbėti su vaikais. Tuo pačiu jausdama kaltę, kad nebegali tiek daug rūpintis berniukais kaip anksčiau. Vaikai tuo tarpu šią situaciją supranta savaip. Savo grubiu ir iššaukiančiu elgesiu vyresnysis berniukas stengiasi šeimoje išsikovoti “šeimos galvos” vaidmenį, o mažasis neatsitraukia nuo mamos bijodamas jos netekti.

Pagalbos planavimas:

Aišku, kad mama rūpinasi savo vaikais ir nori patenkinti jų poreikius, tačiau nežino kaip tai padaryti. Šioje situacijoje socialinis darbuotojas, įvertinęs poreikį, užima tarpininko vaidmenį, kuris įgalina asmenį pasiekti reikiamas paslaugas, suteikia jiems informacijos. Jis pasistengia įtikinti mamą apsilankyti pas psichologą, kuris padėtų realiai suvokti situaciją, išgyventi gedėjimo etapus. Praėjus šį etapą, t.y. susitaikymą su vyro mirtimi, motinai būtų daug lengviau apie tai kalbėtis su vaikais, suprasti jų išgyvenimus, poelgių pokyčius, padėti susitaikyti su netektimi.

Vertinimas:

Būtina pagalba sudaryta iš kompetentingos specialistų komandos – psichologo, socialinio pedagogo ir socialinio darbuotojo. Tik komandinis kompleksinis pagalbos modelis galėtų suteikti šeimai būtiną paramą bei pagalbą siekiant pasikeitimų.

Motinai bendraujant su psichologu, socialinis darbuotojas ir toliau lanko šeimą kartą per savaitę tris mėnesius, kad pakoordinuotų paslaugas. Po trijų mėnesių bus įvertinta situacija ir nuspręsta, ar reikia tolesnės pagalbos.

LITERATŪRA

1. Barvydienė V. Ir kt. , Psichologija studentui. Kaunas, 1996

2. JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1998

3. James A.F. Stoner, R,Edward Freeman, Daniel R Gilbert Jr., Vadyba. Kaunas, – 1999

4. L. C. Johnson, Socialinio darbo praktika.Vilnius, 2003

5. I. Leliugienė, Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1998

6. D. Pūras, Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius, 1997

Paskelbtas
prieš
nevertas šitiek balų,įvado daugiau nei analizės

Paskelbtas
prieš
ok

Rašykite komentarą

-->