Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prijungiamieji žodžių junginiai

Autorius: Vilmantas

Žodis ne sakinyje nėra kalbos elementas. Jau senovės graikai suprato, kad nėra izoliuoto žodžio. Galime pasakyti vieną žodį saulė, bet mūsų galvose šis žodis vis tiek gyvena kontekstuose (šviečia saulė, raudona saulė, skaisti saulė, ryški saulė; nusileido, užtekėjo saulė ir t.t.). Žodžių tarpusavio ryšius nagrinėja gramatikos dalis – sintaksė, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Žodžių junginys, tai pagrindinės sintaksės sąvoką.

Sintaksė tiria žodžių santykius, jų jungimo būdus. Žodžių junginio ryšius rodo žodžio forma, ypač linksnis, pvz., sodinau beržą., džiaugiuos beržu, kartais linksnis, skaičius, giminė, pvz., baltas beržas.

Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais. Skiriami trys šių ryšių tipai:

1. Prijungimas

Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas. Pastaruoju paprastai atsakoma į klausimą, kuris keliamas iš pagrindinio žodžio arba sudėtinio sakinio dėmens.

Platus kelias (Koks kelias? – platus.

Rašo laišką (Ką rašo) – laišką.

garsiai kalba (Kaip kalba? – garsiai;

2. Sujungimas

Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, greitinama, priešinam, skiriama. Sujungiamieji žodžiai atsako į tą patį klausimą, keliamą iš vienos kurios nors sakinio dalies.

Visa klasė sujudo, subangavo, sušnarėjo.

Ką padarė klasė? – sujudo, subangavo, sušnarėjo

Valandos slenka lėtai, skausmingai

Kaip slenka? – skausmingai

Mes būsime parke arba prie upelio

Kur būsime? – parke arba prie upelio

Sujungiamąjį ryšį rodo intonacija, jungtukai ir, o, bet, tačiau, nei, ar, arba;
3. Tarpusavio sąsaja

Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t.y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai – iš antrojo pirmajam. Tokiu dvikrypčiu ryšiu yra susiję veiksnys ir tarinys.

Aliukas atsargiai slinko paežere.

Kas slinko? – Aliukas.

Ką veikė Aliukas? – slinko.

Kiekviena motina savo vaiką giria.

Kas giria? – motina

Ką veikia motina? – giria;

O dabar išnagrinėsime kas tai yra, žodžių junginys. Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį. Pagal sintaksinį ryšį skiriamos trys žodžių junginių rūšys:

• Prijungiamieji

• Sujungiamieji

• Tarpusavio sąsajos.

Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai. Antai sakinyje

Berniukai gerai matė mišką, užtvanką ir visą senąjį malūną yra šių tipų žodžių junginiai:

1) prijungiamieji:

matė mišką (Ką matė? — mišką.)

matė užtvanką (Ką matė? — užtvanką.)

matė malūną (Ką matė? — malūną.)

gerai matė (Kaip matė? — gerai.)

senąjį malūną (Kokį malūną? — senąjį.)

visą malūną (Kokį malūną? — visą.)

2) sujungiamieji: mišką, užtvankų ir malūną

3) tarpusavio sąsajos: berniukai matė (Kas matė? — berniukai; ką veikė berniukai? — matė.)

Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir mišką, gerai ir užtvanką ir t.t.

Iš visų žodžių junginių gausiausi ir įvairiausi yra prijungiamieji žodžių junginiai.
PRIJUNGIAMIEJI ŽODŽIŲ JUNGINIAI
Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra pagrindinis dėmuo, o tas, kuriuo į tą klausimą atsakoma, – priklausomasis. Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir pagrindiniai žodžiai (aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam kalnui…, aukšti kalnai, aukštų kalnų…). Kiti būna tam tikro linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga…). Jei priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo, sėdi namie, gyvena netoli…). Pagal tai skiriami trys prijungimo būdai:

1. Derinimas, tai toks prijungimo būdas, kai priklausomojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal pagrindinį žodį. Tai rodo priklausomojo žodžio galūnė:

ariamas laukas, ariami laukai – koks? kokie?

ariamo lauko, ariamų laukų – kokio? kokių?

ariamam laukui, ariamiems laukams… – kokiam? kokiems?

ariamą lauką… – kokį?

Pateiktajame pavyzdyje su pagrindiniu žodžiu laukas priklausomasis žodis ariamas yra suderintas gimine, skaičiumi ir linksniu (nepasakysi ariama laukas, ariami laukas, ariamą laukas…). Keičiant pagrindinio žodžio skaičių ar linksnį, reikia keisti ir priklausomojo žodžio skaičių ir linksnį (ariamas laukas, ariamo lauko, ariamam laukui…, ariami laukai, ariamų laukų…).

Su pagrindiniu žodžiu derinami būdvardžiai (platus kelias, nauja vieta…),būdvardiškieji įvardžiai ir skaitvardžiai (visi žmonės, tokia diena, penki kamuoliai, antras sąsiuvinis…), dalyviai (ariamas laukas, žvilgąs sniegas…), taip pat daiktavardžiai (skulptorius Juozas Zikaras, poetė Salomėja Nėris…).

2. Valdymas, tai toks prijungimo būdas, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikro priklausomųjų žodžių linksnio arba linksnio su prielinksniu

laukia autobuso – ko? stovi prie autobuso – prie ko?

moja autobusui – kam? lipa į autobusą – į ką?

stabdo autobusą – ką? lipa iš autobuso… – iš ko?

važiuoja autobusu… – kuo?

Valdomieji žodžiai paprastai reiškiami daiktavardžio ir įvardžio kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku ir vietininku, taip pat linksniu su prielinksniu.

Dažnas žodis, ypač veiksmažodis, gali valdyti kelis linksnius:

rašo laišką – ką? rašo tušinuku – kuo?

rašo draugei – kam? rašo į Vilnių… į ką? kur?

Vieni žodžiai būtinai reikalingi tam tikro linksnio (tvarko — ką?, gėrisi — kuo?, neturi — ko?), kitų priklausomojo žodžio forma priklauso nuo sakiniu reiškiamos minties: eina — ko? (knygos, vandens…), kuo? (keliu, taku…), į ką? kur? (į miškų, į salę…).

Kalbos praktikai svarbu įsidėmėti šių žodžių valdymą:

atstovauti — kam? (atstovauja mokyklai, miestui, Lietuvai…), atitikti —ką? (atitinka programų, reikalavimus…), atsiskaityti — kam? (atsiskaito direktoriui, auklėtojui…), nusimanyti — apie ką? (nusimano apie krepšinį, meną…), dėkoti — kam? (dėkoja tėvams, jums…), kreiptis — į ką? (kreiptis į merą, į mokinius…), skolintis — iš ko? (pasiskolino iš draugo, iš kaimynų…), klausti ir prašyti — ko? arba ką? (klausti auklėtojos, klausti auklėtoją, prašyti tėvą…), turtingas — ko? (turtingas pinigų, knygų…), gabus — kam? (gabus sportui, muzikai…).

3. Šliejimas, tai toks prijungimo būdas, kai su pagrindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žodis.

garsiai kalba, ėmė bėgti, daug dirba, parėjo pietauti, tamsiai rudas, šiandien nesnigs, eina šalia, lėkte atlėkė

Šliejamieji žodžiai reiškiami prieveiksmiais (garsiai, daug, tamsiai…), padalyviais (lyjant, auštant…), būdiniais (lėkte, bėgte…), veiksmažodžio bendratimi (bėgti, pietauti…).

Priklausomieji žodžiai

Pavyzdžiui, sakinyje

Mėlynajame eglės bokšte saldžiai miega vėjas yra 4 prijungiamieji žodžių junginiai, kurių pagrindiniai dėmenys miega, bokšte, o priklausomieji – saldžiai, mėlynajame, eglės, bokšte.
saldžiai miega mėlynajame bokšte

miega bokšte eglės bokšte

Tas pats žodis tame pat sakinyje vienu atveju gali būti priklausomasis, kitu – pagrindinis. miega bokšte ir mėlynajame bokšte, eglės bokšte.

Pagal tai, kuri kalbos dalis yra prijungiamojo žodžių junginio dėmuo, skiriami tokios žodžių junginiai:

1. veiksmažodiniai;

2. daiktavardiniai;

3. būdvardiniai;

4. skaitvardiniai;

5. įvardiniai;

6. prieveiksminiai.

Žodžių junginio priklausomieji dėmenys turi pažyminio, papildinio, įvairių aplinkybių reikšmę:

žalia giria: kokia giria? — žalia (pažyminio reikšmė);

miško paukštis: kieno paukštis? — miško (pažyminio reikšmė);

piešia medį: ką piešia? — medį (papildinio reikšmė);

dirba ūkyje: kur dirba? — ūkyje (vietos aplinkybės reikšmė);

grįš rytoj: kada grįš? — rytoj (laiko aplinkybės reikšmė);

aiškiai kalba: kaip kalba? — aiškiai (būdo aplinkybės reikšmė).
SUJUNGIAMIEJI ŽODŽIŲ JUNGINIAI

Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija.

Bunda bitė avily ir plaštakė pabaly.

Kas bunda? – bitė ir plaštakė.

Aš sodinu žoles ir gėles.

Ką sodinu? – žoles ir gėles.

Sniegas žėri, spigina akis.

Ką veikia sniegas? – žėri, spigina.

Man reikia oro, saulės ir tolimo tėvynės dangaus.

Ko reikia? – oro, saulės ir dangaus.
TARPUSAVIO SĄSAJOS ŽODŽIŲ JUNGINIAI
Tarpusavio sąsajos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio dalys —veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys tegali būti vienas (Anksti rytą žvejai išplaukė į marias. Didi išmintis mažoj galvelėj sutelpa.), o sudėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėjas krepštelėjo langinę, ir visų akys susmigo į stiklą. Kai žaibas per sienų plyšius nušvietė daržinės vidų, aš pamačiau ir tėvą: sėdėjo jis savo patale sunėręs rankas ir net prasižiojęs klausėsi.)

ŽODŽIŲ JUNGINIO SĄVOKA
Žodžių junginiai priklauso elementariajai sintaksei, jos žemesnei pakopai. Sakinys Tas mokinys vakar nusipirko labai įdomią knygą ir tris sąsiuvinius
gali būti suskirstytas šitokiomis atkarpomis, tarpusavy susijusių žodžių grupėmis: mokinys nusipirko, tas mokinys, nusipirko knygą, nusipirko sąsiuvinius, labai įdomią, įdomią knygą, tris sąsiuvinius, knygą ir sąsiuvinius.

Iš aštuonių šio sakinio tarpusavy susijusių žodžių grupių žodžių junginiams kartais priskiriamos tik šešios, t.y. tos, kurios sudarytos kuriuo nors prijungiamuoju ryšiu. O predikatiniu (mokinys nusipirko) ir sujungiamuoju (knygą ir sąsiuvinius) ryšiu susijusios žodžių grupės ne visuomet laikomos žodžių junginiais ir priskiriamos sakiniui, jo pagrindui. Tada sintaksiniais žodžių junginiais laikomi du ar keli tik kuriuo nors prijungiamuoju ryšiu gramatiškai ir prasmiškai susiję savarankiški žodžiai. Tai siauresnis žodžių junginių supratimas.

Žodžių junginiai kalboje paprastai susidaro pagal valentines žodžių ypatybes, t.y. galėjimą jungtis su atitinkamais žodžiais. Čia paprastai turi įtakos trys faktoriai: gramatinis, semantinis ir leksinis.

Gramatinis požymis — tai kurios nors kalbos dalies būdingiausia ypatybė prisijungti atitinkamos kitos kalbos dalies žodžius, jų formas. Lietuvių kalbos daiktavardis gali prisijungti būdvardį, atitinkamus paties daiktavardžio linksnius, bet, galima sakyti, nesudaro žodžių junginių su prieveiksmiais. Matyt, dėl didelio abstraktumo nelinkęs jungtis su būdvardžiais ar kitomis būdvardiškai vartojamomis formomis įvardis.

Semantinis junglumas — tai žodžio galėjimas sudaryti žodžių junginį tik su atitinkamos reikšmės žodžiais. Jis dažnai artimai susijęs su leksiniu jų sinonimų junglumu. Pavyzdžiui, būdvardis mirtingas nesudaro žodžių junginių su negyvais daiktais, tokiais kaip stalas, namas; veiksmažodis valgyti žodžių junginius paprastai sudaro su žmonių valgomais daiktais (maistu), ėsti — su gyvulių, žvėrių, maistu, skaityti — su tai, ką galima skaityti. Galima sakyti, pasiskirstę savo veiksmo „objektais” veiksmažodžiai plauti, prausti, trinkti: veiksmažodis plauti gali sudaryti žodžių junginius su daiktavardžiais rankas, kojas, bet nesudaro jo su daiktavardžiu veidas; su prausti junglus yra daiktavardis veidas; o veiksmažodžio trinkti junginys galimas tik su daiktavardžiu galva.

Sintaksiniais žodžių junginiais ne visi laiko frazeologizmus (gaudyti varnas „žiopsoti”, dugną prišalti „ilgai užtrukti”, į dumblą sumaišyti „išplūsti, suniekinti”), analitines konstrukcijas (buvo grįžęs, bus kviečiamas), įvairius terminus, neskaidomus dviejų žodžių pavadinimus (laumės juosta „vaivorykštė”, gegutės (kiškio) muilas „putokšlė”, velnio akmuo „sidabro nitratas”, Baltieji Lakajai (ežeras), Kazlų Rūda.

Bet kurio prijungiamojo žodžių junginio pagrindinis narys gali turėti atitinkamą formų sistemą, kurią galima vadinti žodžių junginio paradigma.

Daiktavardinio junginio paradigmą sudaro jo linksnio ir skaičiaus kategorijos. Kintant pagrindinio nario formai, priklausomasis narys nekinta (jei jis prijungtas valdymu ar šliejimu), pvz.: medžio lapas, medžio lapo, medžio lapą, medžio lapai; nutarimas išvažiuoti, nutarimą išvažiuoti.

Būdvardinio junginio paradigmą sudaro linksnio, skaičiaus ir giminės kategorijos: pilnas vandens, pilna vandens, pilno vandens, pilnos vandens, pilną vandens, pilni vandens, pilnos vandens.

Tik tais atvejais, kai priklausomasis narys prijungiamas derinimo ryšiu, kintant pagrindinio nario formai, atitinkamai kinta ir priklausomojo nario forma: aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštą kalną, aukšti kalnai; sena pušis, senos pušies, senai pušiai, seną pušį, senos pušys.

Bevardės giminės būdvardžių formas įjungti į būdvardinių junginių formų paradigmą netinka, nes šio būdvardžio junglumo ypatybės dažniausiai skiriasi nuo būdvardžio junglumo ypatybių.

Veiksmažodinių junginių paradigmą sudaro šios formos:

1) asmenuojamosios formos;

2) bendratis;

3) veikiamieji dalyviai;

4) neveikiamieji dalyviai (pastarieji vietoj objekto galininko turi objekto vardininką: stato namą — namas statomas);

5) pusdalyvis ;

6) padalyvis.

Kiekviena šių formų, pvz., įvairių laikų dalyviai ir pusdalyviai, dar turi savo paradigmas, savo formų sistemą ir sakinio struktūroje gali užimti atitinkamą poziciją. Pavyzdžiui, skirtingos to paties veiksmažodžių pirkti, skaityti formos (perka, pirko, pirkdavo, pirks, pirktų, perkąs, pirkęs, pirkdavęs, pirksiąs, pirkdamas, perkant, pirkus; skaito, skaitė, skaitąs, skaitęs, skaitydamas, skaitant) gali sudaryti junginius su priklausomuoju nariu — daiktavardžiu knygą. Tarp pagrindinių narių (pirkti, skaityti įvairių formų) ir daiktavardžio galininko (knygą) sintaksiniai semantiniai santykiai išlieka tokie patys. Todėl, analizuojant žodžių junginius, ne visada svarbu, ar priklausomasis narys eina kuria nors sakinio dalimi (tarkim, papildiniu ar aplinkybe), ar tik sudėtinės (išplėstinės) sakinio dalies priklausomasis komponentas (Pirkdamas knygą, būk labai išrankus).

Vadinasi, bet kurio žodžių junginio paradigmą sudaro visos galimos pagrindinio nario formos, nepriklausomai nuo to, kokį sintaksinį vaidmenį jos atlieka (ar gali atlikti) sakinyje. Sintaksiniai santykiai tarp tokių junginio narių paprastai išlieka tie patys. Be to, žodžių junginys gali būti analizuojamas ir ne sakinyje.

Nekaitomi savarankiškų kalbos dalių žodžiai (nekaitomi skaitvardžiai, pvz.;

dešimt, dvidešimt,

ir prieveiksmiai, pvz.;

daug, mažai, gerai, aiškiai, suprantamai)

neturi formų ir žodžių junginio paradigmos nesudaro.

ŽODŽIŲ JUNGINIŲ KLASIFIKACIJA

Prijungiamieji žodžių junginiai dažniausiai klasifikuojami pagal du požymius, būtent:

1) pagal tai, kuriai kalbos daliai priklauso pagrindinis žodžių junginio narys (daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai ir t.t.)

2) pagal junginio narių skaičių (vientisiniai ir sudėtiniai).

Daiktavardiniai iš vardažodžių junginių yra patys produktyviausi. Pagrindinis tokių junginių narys yra daiktavardis. Priklausomasis narys, prijungtas derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiais, gali būti reiškiamas daiktavardžiu (tėvo batai, kaimyno sodas, susitikimas su svečiais), būdvardžiu (naujas kelias, ilga kelione), įvardžiu (šitas medis, ta knyga, jų išvykimas), skaitvardžiu (penktas aukštas, septynios dienos), dalyviu (tekantis vanduo, nelaukta pabaiga), bendratimi (noras mokytis, įsipareigojimas dirbti).

plati gatvėplačių gatviųplačią gatvęplačiomis gatvėmis visą vakarąmetas važiuoti derinimas derinimas derinimas derinimas derinimas šliejimas mot. g. būdv. vns. vardininkas mot. g. būdv. dgs. kilmininkas mot. g. būdv. vns. galininkas mot. g. būdv. dgs. įnagininkas vyr. g. įv. vns. galininkas veiksmažodžio bendratis

Būdvardiniai junginiai nėra gausūs. Pagrindinis tokių junginių narys yra būdvardis. Bendroji jų schema šitokia: būdvardis + priklausomasis narys. Žodžių junginius jie gali sudaryti tik su kai kuriais linksniais ar linksniais su prielinksniais. Kiekybės reikšmę turintys būdvardžiai gali valdyti kilmininką (pilnas vandens, apstu turto, gilu sniego), apribojimo — naudininką (gabus kalboms, naudingas žmogui, žalingas sveikatai), dar kiti — įnagininką (garsus darbais, lygus išsilavinimu, nešinas kibiru, vedinas arkliu), Aukštesniojo, aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai gali sudaryti žodžių junginius su kai kuriais prielinksniais (brangesnė už auksą, geriausias iš draugų). Nedaug yra būdvardžių, galinčių sudaryti junginius su prielinksniais (panašus į motiną, piktas ant visų, laisvas nuo darbo).

pilnas vandens gabus sportui nešinas krepšiu panašus į tave visiškai naujas valdymas valdymas valdymas valdymas šliejimas daiktavardžio kilmininkas daiktavardžio naudininkas daiktavardžio įnagininkaspriel. į + įvardžio galininkas prieveiksmis

Įvardiniai ir skaitvardiniai junginiai yra palyginti reti:

kai kurie jų, keletas vyrų, keliolika metų, vienas pirmųjų, dešimt suolų, šimtas dienų.

Skaitvardiniai

dvylika brolių šimtas litų penketas vyrų valdymas valdymas valdymas daiktavardžio kilmininkas daiktavardžio kilmininkas daiktavardžio kilmininkas

Įvardiniai

keletas vaikų visai kitas kas nors iš giminių valdymas šliejimas valdymas daiktavardžio kilmininkas prieveiksmis priel. iš + daiktavardžio kilmininkas

Iš visų žodžių junginių veiksmažodiniai junginiai patys gausiausi ir įvairiausi savo reikšmėmis. Pagrindiniu tokių junginių nariu gali eiti asmenuojamosios (įvairių laikų ir nuosakų) ir neasmenuojamosios formos (bendratis, dalyvis, pusdalyvis, padalyvis). Bendroji tokių junginių schema šitokia: veiksmažodis + priklausomasis narys. Priklausomuoju nariu gali eiti daiktavardžio ar daiktavardiško įvardžio kilmininkas (laukti svečio, tikėtis pagalbos, ieškoti darbo), naudininkas (padėti draugui, atidėti rytdienai), galininkas (dažyti tvorą, dirbti darbą, sakyti tiesą), įnagininkas (gėrėtis darbais, sirgti sloga, kvepėti žiedais, atsiduoti prakaitu), linksniai su prielinksniais (pykti ant kaimynų, išsiversti be paramos, galvoti apie ateitį), bendratis (pradėti lyti, baigti arti, galėti pakelti, trokšti mokytis, sutikti padėti, liepti susitvarkyti, raginti paskubėti, eiti pailsėti), prieveiksmis (grįžti namo, raiškiai skaityti).

aria žemę ilgisi namų stiklinė sulčių dėkoja jiemstiki stebuklais kreipiasi į mus ėmė skaityti gražiai rašo valdymasvaldymasvaldymas valdymas valdymas valdymas šliejimas šliejimas daiktavardžio galininkas daiktavardžio kilmininkas daiktavardžio kilmininkas įvardžio naudininkas daiktavardžio įnagininkas priel. į + įvardžio galininkas veiksmažodžio bendratis prieveiksmis
Tarp junginį sudarančių veiksmažodinių narių gali būti objektiniai, aplinkybiniai ir subjektiniai santykiai. Tai priklauso nuo to, kokią reikšmę turi priklausomasis narys. Aplinkybiniai santykiai dar skirstomi detaliau, būtent:

erdvės (gyventi kaime, išeiti į kiemą), laiko (grįžti per pietus),

būdo (smarkiai bėgti, loti šunimi, gyventi be rūpesčių),

priežasties (parausti iš gėdos, susirgti nuo gėrimo),

tikslo (išvykti ilsėtis, išginti ganyti).

Subjektiniai santykiai paprastai būna tarp daugelio beasmenių veiksmažodžių ir jų valdomo veikėjo (subjekto) naudininko (vaikui skauda koją, jam trūksta kantrybės), taip pat tarp neveikiamojo dalyvio ir veikėjo kilmininko (bangų blaškomas, visų stumdomas, kažkieno būta, jo eita).

Visai negausūs prieveiksminiai junginiai. Jie sudaromi iš prieveiksmio, einančio pagrindiniu nariu, ir jam kito prieveiksmio, linksnio bei linksnio su prielinksniu (labai gerai, visai kitaip; vakar dieną, geriau už juos).

daug žmonių labai geraianksčiau už juos valdymas šliejimas valdymas daiktavardžio kilmininkas prieveiksmis priel. už + įvardžio galininkas
Žodžių junginiai, susidedantys iš dviejų narių, vadinami vientisiniais, o tie, kurie susideda iš daugiau kaip dviejų narių, sudėtiniais.

Vientisiniai žodžių junginiai turi vieną pagrindinį ir vieną priklausomąjį narį: giedras dangus, skaityti knygą, įdomiai pasakoti.

Vientisiniai žodžių junginiai yra ir tokie, kurių priklausomasis narys reiškiamas linksniais su prielinksniais:

išvyka į gamtą, pasivaikščiojimas po parką, peršokti per tvorą, susitikti su draugais. Linksniai su prielinksniais čia laikomi vienu sintaksiniu nariu.

Sudėtinių žodžių junginių gali būti išplečiami dviem ar keliais priklausomais nariais arba pagrindinis narys (laikyti ką kaltu; senas vėjinis malūnas; drausti vaikams slidinėti; prašyti jį patarimo), arba bent vienu priklausomuoju žodžiu pats priklausomasis narys (mūsų mokyklos stadionas; nusipirkti visai naują stalą; labai gerai mokytis). Bet kuris sudėtinis žodžių junginys gali būti skaidomas į du ar kelis vientisinius žodžių junginius:

senas malūnas ir vėjinis malūnas, mūsų mokyklos ir mokyklos stadionas.

Gramatinė žodžių junginio reikšmė. Tarp žodžių junginį sudarančių narių sintaksiniai santykiai vadinami gramatine žodžių junginio reikšme. Juos lemia pagrindinio ir ypač priklausomojo nario leksiniai ir gramatiniai požymiai. Tuos santykius galima suskirstyti šitaip: atributiniai (pažyminio), objektiniai, subjektiniai ir aplinkybiniai.

Atributiniai santykiai esti tarp tokių žodžių junginių, kurie susideda iš daiktavardžio ir jų požymį turinčio žodžio (semantinė struktūra „daiktas + požymis”):

geras darbas, žalia žolė, penktas aukštas, antra rūšis, kažkoks daiktas, kiekvienas smogus, mūsų kaimynas, neišspręstas uždavinys, žydintis sodas, laiškas iš Vilniaus, namas prie upės, noras mokytis.
Savitai atributinių santykių rūšiai priskirtinas priedėlis:

studentas neakivaizdininkas, žvejas mėgėjas, poetas Maironis, brigadininkas Petras.

Objektiniai santykiai dažniausiai esti tarp veiksmo (įvairių veiksmažodžio formų) ir daikto ar asmens, į kurį tas veiksmas nukreiptas:

dirbti roges, kviesti draugą, laukti svečio, tarnauti liaudžiai, rašyti pieštuku, pykti ant kaimyno.

Tokie santykiai gali būti ir tarp veiksmažodžio, ir bendraties daiktavardiška reikšme:

įsidėti valgyti, ištrokšti gerti.

Objektiniai santykiai gali būti ir tarp būdvardžio ir jam priklausomo linksnio bei linksnio su prielinksniu:

kupinas vilčių, reiklus sau, žymus darbais, kietesnis už plieną.

Subjektiniai santykiai galimi šiais atvejais:

1) tarp neveikiamojo dalyvio ir veikėjo kilmininko:

mūsų pakviestas, pažadintas triukšmo;

2) tarp pagrindinio nario, išreikšto veiksmažodiniu daiktavardžiu, ir priklausomojo nario, subjekto kilmininko:

rašytojo atvykimas, mokytojo aiškinimas.

Šią reikšmę galima įžiūrėti ir tokiuose junginiuose kaip motinos meilė, vaiko gabumas. Tokie junginiai kalboje turi ryšį su predikatinėmis konstrukcijomis ir neabejotinai iš jų yra kilę kaip transpozicijos rezultatas, plg.:

mūsų pakviestas
Aplinkybiniai turi keletą reikšmių:

1) vietos (erdvės): gyventi kaime, įeiti į trobą;

2) laiko: skaityti naktimis, važiuoti šeštadienį; 3) būdo: taisyklingai kalbėti, gražiai elgtis, labai geras;

4) priežasties: parausti iš pykčio, užmiršti dėl išsiblaškymo, apsvaigti nuo dūmų;

5) tikslo: pareiti pietų, padovanoti atminimui, išvykti studijuoti.

IŠVADAS

Žodžių santykius, jų jungimo būdus tiria sintaksė. Sintaksės normų žinojimas padeda išvengti kalbos kultūros klaidų, griaunančių visą kalbos sistemą.

Žodžių junginių taisyklingumas paprastai nustatomas atsižvelgiant į vidinius kalbos dėsnius, remiantis tautosakos, liaudies kalbos pavyzdžiais, lietuvių rašytojų kūriniais. Norint sudaryti taisyklingus žodžių junginius reikia pasirinkti ne bet kurią, o tam tikrą vieno ar kito žodžio formą. Žodžių junginio ryšius rodo žodžio forma, ypač linksnis.

Reikia mokėti praktiškai sudaryti žodžių junginius, juos jungti į sakinį, į tekstą. Mokytojas turi žinoti visus galimus ir negalimus variantus, kad, taisydamas mokinių rašinius, neturėtų abejonių: nepaliktų klaidų, netaisytų taisyklingų konstrukcijų. Mokyti ir mokytis kalbos be žodžių junginių praktikos neįmanoma.

Verta įsidėmėti būdingąsias žodžių junginių klaidas, kad tuoj pat būtų galima jų pačiam išvengti ir mokinius mokyti taisyklingai kalbėti.

Gramatiniu aspektu tiriama sakinto struktūra (konstrukcinė sandara), t.y. sakinio struktūriniai blokai (sakykime, veiksmo ir tarinio grupės, jų tarpusavio santykiai, priklausomųjų žodžių ryšiai su pagrindinėmis sakinio dalimis ir kt.).

Čia padeda žodžių junginių analizė: ieškoma žodžių ryšių, nustatoma, ar tie ryšiai galimi ar negalimi. Sakinio dalys ir žodžių junginiai nagrinėjami lygiagrečiai, tačiau nei tų analizių ribos, nei žodžių junginių sąvoka nėra aiškiau apibrėžtos, nėra vienodai suprantamos.

Žodžių junginių analizė padeda išryškinti ir tokius sintaksinius santykius, kurių neišryškina sakinio dalys, pvz., gramatinius ryšius lemia ir žodžių leksinė reikšmė.
LITERATŪRA
1. Kalbos kultūros vadovėlis. Homo liber. Vilnius. 2001.

2. Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas. 2000.

3. Lietuvių kalbos kultūra. Aldona Paulauskienė. Kaunas. 2000.

Rašykite komentarą

-->