Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prievolių vykdymas notariškai tvirtinamose sutartyse

Autorius: Jurgis

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

1. Notariato teisinė prigimtis ir esmė 2

1. Valstybė vykdo notarų veiklos priežiūrą. 5

2. Valstybė tikrina notarų kvalifikaciją. 5

3. Kitos notaro profesinės veiklos apribojimai. 5

4. Teisingumo ministras gali notarui iškelti drausmės bylą. 6

2. Prievolės samprata ir prievolių atsiradimas 6

3. Prievolių rūšys 7

1. Skolininkų ir kreditorių daugetas. 7

2. Dalomosios ir nedalomosios prievolės. 7

3. Alternatyviosios prievolės. 7

4. Sąlyginės prievolės. 7

5. Terminuotos prievolės. 8

6. Piniginės prievolės. 8

4. Notariškai tvirtinamos sutartys ir prievolių vykdymas jose 8

1. Notarinė sandorių forma 8

2. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai 8

2.1.1. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis. 8

2.1.2. Dovanojimo sutartis. 9

2.1.3. Mainų sutartis. 10

2.1.4. Turto patikėjimo sutartis. 10

2.2.1. Servitutas. 11

2.2.2. Uzufruktas. 11

2.2.3. Užstatymo teisė. 11

2.2.4. Ilgalaikė nuoma. 12

2.2.5. Hipotekos įregistravimas. 12

2.2.6. Kito asmens turto administravimas. 12

3. Kiti sandoriai, kuriems LR civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą 13

3.1.Įgaliojimas. 13

3.2. Oficialieji testamentai. 14

3.3. Vedybų sutartis. 14

3.4. Bendrasis sutuoktinių testamentas. 16

3.5. Rentos sutartis. 16

Išvados 16
Įvadas

Notariato teisė yra pakankamai nauja disciplina palyginus su kitomis teisės šakomis. Dar iki 1996 metų apie notariato instituciją buvo gana siaurai kalbama šnekant apie civilinį procesą, o dabar notariato teisė išskiriama kaip atskira teisės šaka.

1992 metų rugsėjo 15 dieną priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta esminė valstybinio notariato reforma, pertvarkant jį lotyniškojo (laisvojo) notariato sistemos pagrindu. Deja, net ir šiandien jaučiamas informacijos apie naująją sistemą, jos esmę bei funkcionavimo principus trūkumas. Daugeliui žmonių atrodo, kad po reformos pasikeitė tik notarų uždarbis.

Kadangi notariato teisė dar naujas dalykas, tai referato tikslas yra supažindinti su notariato teisine prigimtimi ir esme bei paaiškinti kokios būna prievolės ir kaip jos vykdomos notariškai tvirtinamose sutartyse.

Referato uždaviniai :

Ų Suprasti kam reikalingas notariatas;

Ų Paaiškinti kas yra prievolė;

Ų Parodyti kokių rūšių prievolės būna;

Ų Sužinoti kokios sutartys yra tvirtinamos notariškai.

Savo darbe aš apžvelgsiu ir panagrinėsiu sekančia literatūrą:

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksą,Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaro I knygą, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaro VI knygą,V. Mikelėno “Prievolių teisės”,. I-mają dalį,V.Nekrošiaus” Notariato teisę”,taip pat pasigilinsiu į Notariato įstatymo ypatybes bei kas jame rašoma šia tema.

1. Notariato teisinė prigimtis ir esmė

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio I dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti ne tik efektyvų rinkos santykių funkcionavimą, bet ir demokratinės valstybės valdymo formos realumo. Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo būtinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti. Nors Europa šiandien žino pakankamai daug nuosavybės neliečiamumą garantuojančių priemonių, tačiau notariato institucija pirmauja šioje srityje.

Ypač svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime notariato institucija vaidina kontinentinės teisės tradicijos šalyse. Notaras čia yra tarsi “šeimos advokatas”, įgaliotas agentas, sudarant įvairius sandorius, archyvų, dokumentų saugotojas,

teisinę reikšmę turinčių faktų tvirtintojas.

Aptardami notariato raidą, pamatysime, jog notarų funkcijos ne visada buvo tokios plačios. Iš pradžių jie buvo paprasti raštininkai, vėliau jiems buvo suteikta teisė sudarinėti valstybės ir bažnyčios žinioje buvusius oficialiuosius dokumentus ir galiausiai XIX a. pabaigoje notarams buvo priskirta konsultacinė funkcija, kurios esmė ta, kad notaras privalo garantuoti teisinių santykių, atitinkančių tikrąją šalių valią, įforminimą. [5, 13] Šiandieninės teisinės valstybės sąlygomis notarui priklauso svarbus vaidmuo, užtikrinant civilinių teisinių santykių subjektų teisinį saugumą, garantuojant teisėtą civilinę apyvartą bei galimų civilinių ginčų prevenciją.

1992 metų rugsėjo 15 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos notariato įstatymas, kuris sudarė valstybinio notariato sistemos reformavimo pagrindą. Šio įstatymo 30 straipsnyje sakoma, jog notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. [5, 14] Tai yra tiesioginė notarui priskiriamos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Tiek ši konsultavimo pareiga, tiek ir valstybės per notarą sutiekiama garantija, kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią, užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo momentu, tai yra iki galimo ginčo atsiradimo.

Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinius įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytu dokumentus. Kitaip nei vykdomas teismo, notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis. Notarinių organų aktai gali būti ginčijami teisme. Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis, teisi gynimo funkcijų notariato organai, vykdydami jiems pavestus uždavinius, skirtingai negu teismas, daro išvadas iš faktų, kurių buvimu galima įsitikinti remiantis dokumentais, nurodytais įstatyme, netiriant ir neaiškinant ginčijamų aplinkybių. Taigi tokie teisminei veiklai būdingi principai, kaip pavyzdžiui, rungtyniškumas, notariato organams yra visai svetimi.

Aptariant notaro profesijos sąvoką, itin svarbu įsigilinti į jos prigimtį. Kalbant apie lotyniškojo notariato sistemą bei jos raidą, reikia pasakyti, kad dažniausiai notaro pareigos buvo priskiriamos prie viešosios tarnybos pareigų, atsižvelgiant į šios profesijos specifiką. 1866 metų Rusijos notariato įstatymo 17 straipsnyje sakoma, kad notaras atlieka valstybės tarnybą (jie buvo vadinami valstybės tarnautojais, negaunančiais algos) Tas pats įstatymas galiojo ir tarpukario Lietuvoje [5, 15]. 1991 metų Lenkijos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnyje pasakyta, kad notaras veikia kaip viešą pasitikėjimą turintis asmuo ir naudojasi ta teisine gynyba, kuri priklauso valstybės tarnautojams [5, 15]. Atitinkama nuostata vyrauja ir Vokietijos notariato teisėje: ten notaras yra apibrėžiamas kaip nepriklausomas viešosios tarnybos vykdytojas. Lietuvos respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio I dalyje notaras taip pat yra vertinamas kaip valstybės įgaliotas asmuo [6, 2 str., Id.]. kaip matome, notaras šiuolaikinėje lotyniškojo notariato sistemoje yra glaudžiai siejamas su viešo pobūdžio funkcijų vykdymu, tačiau nėra vadinamas valstybės tarnautoju. Tokį notaro teisinės padėties dvilypumą sąlygoja ypatumai pačios notariato sistemos, kurioje nepriklausomumo, greitumo bei efektyvumo sumetimais aptartas viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valstybė, bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys, kurie visiškai materialiai atsako už valstybės jiems patikėtų funkcijų tinkamą vykdymą

Notaro profesija yra priskiriama prie laisvųjų, tačiau ji skiriasi, pavyzdžiui nuo advokatų, tuo, kad notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo, ir valstybė gali daug intensyviau kištis į notarų veiklą tiek žmogaus tarpimas notaru, tiek ir vieta, kurioje jis atliks savo pareigas, praktiškai visose šalyse yra nustatoma valstybės.

Be to, valstybė kontroliuoja, kaip notaras atlieka savo pareigas, ji sprendžia ar notariatas bus organizuotas valstybinės, ar lotyniškosios sistemos pagrindu. Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, bei tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos. Būtina pabrėžti, kad daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui, norinčiam tapti notaru, yra vieni griežčiausių, palyginti su reikalavimais kitoms teisininkų profesijoms. Lenkijoje žmogus, norintis tapti notaru, turi atitikti tokius reikalavimus: būti Lenkijos piliečiu, kuriam sukako na mažiau kaip 26 metai, atlikti notarinę praktiką bei ne mažiau kaip dvejus metus dirbti notaro asesoriumi, būti nepriekaištingos reputacijos ir išlaikyti notaro kvalifikacijos egzaminus. Ne išimtis šiuo požiūriu yra ir Lietuva, kurioje šie reikalavimai yra net didesni už keliamus žmonėms, norintiems tapti teisėjais. Notaro pareigos užimamos konkurso tvarka. [6, 3 str.] Notaru gali būti Lietuvos respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, ne mažiau kaip trejus metus buvęs kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikęs notaro kvalifikacijos egzaminą. Lietuvos Respublikos pilietis, turintis mokslo laipsnį arba ne mažesnį kaip 10 metų teisininko darbo stažą, gali būti notaru, atlikęs ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką ir išlaikęs notaro kvalifikacijos egzaminą.

Valstybės suinteresuotumas notaro veikla bei tam tikras kišimasis į ją vyksta ne tik nustatant kvalifikacinius reikalavimus žmonėms, norintiems tapti notarais, bei skiriant juos dirbti konkrečioje vietoje, tačiau ir kitokiais būdais.

1. Valstybė vykdo notarų veiklos priežiūrą.

Notariato įstatymo 7 straipsnyje sakoma, kad notarų veiklos priežiūrą vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tikrindama notaro veiksmų teisėtumą, įgyvendindama priemones notarinei praktikai suvienodinti bei analizuodama notarinių veiksmų statistiką [6, 7str.]. Deja įstatymas nedetalizuoja, kaip yra tikrinamas atliekamų notarinių veiksmų teisėtumas, kokių priemonių gali būti imtasi ir koks yra jų santykis su notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principu. Vienas galimų variantų – tai teisingumo ministro teisė iškelti notarui drausmės bylą ir perduoti ją nagrinėti Garbės teismui prie Lietuvos respublikos notarų rūmų, tačiau norint šia teise pasinaudoti, būtina turėti medžiagos, nurodančios neteisėtą notaro veiklą, o įstatymas nesprendžia klausimo, susijusio su tokios medžiagos gavimu.

2. Valstybė tikrina notarų kvalifikaciją.

Notariato įstatymo 3 straipsnio IV dalyje sakoma, jog notarų kvalifikacija ir tinkamumas pareigoms tikrinami atestavimu. Notarai atestuojami pagal teisingumo ministro tvirtinamus nuostatus [6, 3 str., IVd.].

3. Kitos notaro profesinės veiklos apribojimai.

Notariato

įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas draudimas notarui užsiimti kita veikla, išskyrus pedagoginį ir mokslinį tiriamąjį darbą. Notaras taip pat negali jungtis su kitų profesijų darbuotojais bendrai komercinei ir ūkinei veiklai. Šiuos draudimus galima būtų apibūdinti kaip klasikines lotyniškojo notariato nuostatas. Iš esmės tokio pobūdžio draudimu siekiama, kad notaras, vykdydamas savo funkcijas, būtų visiškai nepriklausomas įvairių interesų atžvilgiu ir galėtų tinkamai dirbti notaro darbą. Reikėtų paminėti, jog Notariato įstatyme minėtas draudimas nėra pakankamai aiškiai detalizuotas. Todėl kyla keletas klausimų, susijusių su šios normos taikymu. Pirma, ar gali notaras užsiimti pedagogine ir moksline veikla net ir tais atvejais, kai ji atima tiek laiko, kad šis yra privestas atsisakyti atlikti notarinius veiksmus? Lenkijos notariato įstatymo 19 straipsnio I dalyje sakoma, kad notaras gali užsiimti minėta veikla, išskyrus tuos atvejus, kai ji trukdo tinkamai atlikti pagrindines pareigas. [5, 19] Lietuvos įstatyme analogiškos nuostatos nėra, todėl manytume, kad notariato teisė užsiimti moksline ar pedagogine veikla iš principo nėra ribojama. Antra, koks yra kontrolės mechanizmas, užtikrinantis kitos veiklos draudimo efektyvų realizavimą? Galime tik stebėtis, nes tokio mechanizmo Lietuvoje nėra. Lietuvos notariato įstatyme minime, kas Notarų rūmai kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas. Tačiau tai tik deklaratyvi norma, nenustatanti jokio konkretaus kontrolės mechanizmo.

4. Teisingumo ministras gali notarui iškelti drausmės bylą.

Tai ministro teisė, kuri rodo valstybės suinteresuotumą notaro veikla bei dar kartą įtvirtina kontrolės teisę.

Taigi aptarus notaro profesijai keliamus reikalavimus, jos bruožus, santykį su valstybės interesais, pasidaro gana aiškus notaro apibrėžimas. Notaras – tai valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šiuo įstatymu numatytas funkcijas, laiduojančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaro, kaip atskiro asmens, sąvokos nereikėtų painioti su įstatyme vartojama notariato sąvoka. Notaras yra atskiras asmuo, o notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal notariato įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, laiduoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. [6, 1 str.]. taigi notaras yra sudedamoji dalis, vykdanti notariatui skiriamas užduotis.
2. Prievolės samprata ir prievolių atsiradimas

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. [1, 239]

Prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.

Prievole gali būti:

· Bet kokie veiksmai (veikimas ar neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei;

· Bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kriterijus;

· Piniginė arba nepiniginė išraiška, tačiau ji turi atitikti prievolei keliamus reikalavimus.

Prievole negali būti tai, kas neįvykdoma.

3. Prievolių rūšys

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra išskiriama net 6 prievolių rūšys:

Ų Skolininkų ir kreditorių daugetas;

Ų Dalomosios ir nedalomosios prievolės;

Ų Alternatyviosios prievolės;

Ų Sąlyginės prievolės;

Ų Terminuotosios prievolės;

Ų Piniginės prievolės.

1.

Skolininkų ir kreditorių daugetas.

Jei skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus, – tai yra skolininkų daugetas.

Jei kreditorius yra du ar daugiau asmenų, tai kiekvienas iš jų turi teisę reikalauti lygios dalies, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus,- tai yra kreditorių daugetas.

2. Dalomosios ir nedalomosios prievolės.

Prievolės yra dalomosios, išskyrus specialiai įstatymų numatytus atvejus, taip pat kai dėl prievolės dalyko prigimties prievolė nedaloma nei fizine, nei abstrakčia prasme.

Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma.

3. Alternatyviosios prievolės.

Prievolė yra alternatyvioji, kai skolininkas turi atlikti vieną iš dviejų ar iš daugiau skirtingų veiksmų (pagrindinių prievolės įvykdymo būdų) savo, kreditoriaus ar trečiojo asmens pasirinkimu.

4. Sąlyginės prievolės.

Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje.

5. Terminuotos prievolės.

Terminuotosios prievolės tai tokios prievolės, kurioms yra nustatomas atlikimo terminas. Prievolės gali būti su atidedamuoju ir su naikinamuoju terminu.

Ų Prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tl, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės.

Ų Prievolė su naikinamuoju terminu yra prievolė, kurio trukmę apibrėžia įstatymai ar šalių susitarimai ir kuri pasibaigia šiam terminui suėjus.

6. Piniginės prievolės.

Piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje.

4. Notariškai tvirtinamos sutartys ir prievolių vykdymas jose

1. Notarinė sandorių forma

Notarine forma turi būti sudaromi tokie sandoriai:

1. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

2. vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);

3. kiti sandoriai, kuriems Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą. [1, 26].

2. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai

1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilojamąjį daiktą perleidimo bei daiktinių teisių ir nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Atkreiptinas dėmesys, kad šis punktas turi būti suprantamas atsižvelgiant į viso CK kontekstą ir neturi būti aiškinamas plečiant. [1, 171] Šiame punkte minimi tik tokie sandoriai:

2.1. Nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus perleidimo sandoriai, kuriems CK specialiai nustato privalomą notarinę formą:

2.1.1. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis.

Prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto pardavimo momento. Pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį. Tarkime, jei pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai ką numato sutartis. O jei nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja įstatymų ir sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas.

Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų , statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti patartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jei šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad žemės sklype esanti nuosavybė priklauso sklypo pirkėjui. O jei žemės sklypas parduodamas neperduodant pirkėjui nuosavybės teisės į tuos nekilnojamuosius daiktus, tai pardavėjui paliekama teisė naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri yra būtina jų naudojimui užstatymo ar kitokia pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta teise ir sąlygomis.

Norint perduoti nekilnojamąjį daiktą, jo perdavimas ir priėmimas turi būti įforminti priėmimo – perdavimo aktu ar kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu.

Jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą tada taikomos LR civilinio kodekso 6.334 straipsnio taisyklės, išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu. [1, 330]

2.1.2. Dovanojimo sutartis.

Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos.

Dovanotojas pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų teisės suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ir disponuoti turtu arba valdyti jį. Jis gali perduoti tik tas su dovanojimu turtu susijusias teises, kurias jis turi. Be to jis neatsako už paslėptus dovanojimo trūkumus, jeigu apie juos jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Apdovanotasis gali iš dovanotojo reikalauti nuostolių atlyginimo, jei apdovanotasis turėjo išlaidų, susijusių su teisės į turtą suvaržymų panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotajam nepranešė. Dovanotojas turi apmokėti sutarties sudarymo ir įvykdymo išlaidas, jei sutartis nenumato kitaip.

2.1.3. Mainų sutartis.

Mainų sutartimi viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą. Ši sutartis taip pat turi būti patvirtinta notaro.

Abi šalys savo prievolę perduoti daiktus turi įvykdyti kartu, jei sutartis nenumato kita.

Jei iš šalies, įsigijusios daiktus mainais, jie paimami pagal trečiojo asmens reikalavimą, tai ši šali turi teisę reikalauti iš kitos šalies arba atlyginti nuostolius, arba grąžinti jai perduotus daiktus. O daiktus priėmusi mainų šalis,

kad daiktus pardavusi šalis nebuvo jų savininkas, turi teisę tuos daiktus grąžinti juos perdavusiai šaliai. Šiuo atveju iš daiktus grąžinusios šalies kita (nesąžininga) šalis negali reikalauti perduoti pagal mainų sutartį jai priklausiusius daiktus.

2.1.4. Turto patikėjimo sutartis.

Nekilnojamojo daikto patikėjimo sutartis turi būti notarinės formos.

Patikėtinis, laikydamasis įstatymo ir sutarties, įgyvendina savininko teises į jam perduotą patikėjimo teise turtą. Visos teisės, kurias patikėtinis įgyja įgyvendindamas savininko teises, įskaitomos į jam perduoto turto sudėtį, o prievolės kylančios veiklos metu, vykdomos iš jam perduoto turto. Patikėtinis turi teisę ginti patikėjimo teisę tokiais pat būdais, kokiais yra ginama valdymo ir nuosavybės teisė. Jis privalo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pateikti patikėtojui ir naudos gavėjui savo veiklos ataskaitą. Jei ataskaitos terminas nenustatytas, ataskaita turi būti pateikta vieną kartą per metus. Savininkas turi teisę bet kada kontroliuoti patikėtinio veiklą.

Patikėtinis privalo tinkamai rūpintis jam perduotu turtu ir patikėtojo bei naudos gavėjo interesais. Jei jis rūpinasi tai dalykais netinkamai tai privalo atlyginti naudos gavėjui arba patikėtojui nuostolius, padarytus dėl turto praradimo ar sugedimo, ir negautas pajamas. Tačiau jis atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jei įrodo, kad jie atsirado dėl nenugalimos jėgos arba patikėtojo ar naudos gavėjo veiksmų. Patikėtinis gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie atitinka jo įgaliojimus. Už sandorius sudarytus virš jo įgaliojimo ribų atsako jis pats. Tokio sandorio nesėkmės atveju patikėtojas turi teisę reikalauti iš patikėtinio atlyginti nuostolius. Jei patikėtinio valdymo laikotarpiu atsiranda skolos pagal prievoles apmokamos iš patikėto turto, o kai neužtenka ir šio turto,- iš patikėtojo kito turto.

2.2. Sandoriai dėl CK ketvirtojoje knygoje išvardytų tokių daiktinių teisių nekilnojamajam daiktui nustatymo, pakeitimo, panaikinimo, taip at disponavimo jomis:

2.2.1. Servitutas.

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. [1, 185]

Jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, nebent sutartyje būtų numatyta kitaip. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

2.2.2. Uzufruktas.

Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. [1, 190]

Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jei sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. Jei uzufrukto objektas sugadinamas ar pažeidžiamas, arba būtina atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia savi teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai

savininkui. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus lėšomis. Kasmet uzufruktorius savo lėšomis turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita. Be to uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo įgyvendinimo. O jei uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto kylančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių.

2.2.3. Užstatymo teisė.

Užstatymo teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. [1, 193]

Užstatymo teisę numatančiame akte gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai.

2.2.4. Ilgalaikė nuoma.

Ilgalaikė nuoma, kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas. [1, 194]

Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta, kad nuomininkas turi sumokėti nekilnojamojo daikto nuomotojui vienkartinę sumą arba už jį mokėti periodiškai. Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir į remontuoti. Jei nenustatyta kitaip, nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arbe padalyti ilgalaikės nuomos teisės. Jei ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip, nuomininkas turi teisę subnuomuoti. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Tai nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

2.2.5. Hipotekos įregistravimas.

Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jei hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras.

Kreditorius hipotekos reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui jeigu hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip. Kai daiktas yra įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam o paties skolininko hipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose hipotekos lakštuose. Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą gaunamai ar gautai paskolai apsaugoti tik tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo terminą.

2.2.6. Kito asmens turto administravimas.

Administratorius, vykdydamas savo prievoles, turi laikytis įstatymų ir administravimą nustatančio akto nustatytų taisyklių. Jis neatsako už turto nominalų nusidėvėjimą, taip pat už turto vertės sumažėjimą ar turto žuvimą dėl nenugalimos jėgos. Administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Jis negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams tikslams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti. Jei administratorius taip pat yra ir naudos gavėjas, jis privalo atlikti savo pareigas atsižvelgdamas į bendrus visų naudos gavėjų interesus, veikdamas nešališkai ir vienodai gerbdamas bei saugodamas visų jų teises. Administratorius nėra asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenis pagal prievoles, kurios atsirado administruojant turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Jis asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenims, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino ar trečiasis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako tretiesiems asmenims už administratoriaus kaltais veiksmais vykdant funkcijas padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo iš administratoriaus.

3. Kiti sandoriai, kuriems LR civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą

Notarine forma taip pat sudaroma vedybų sutartis ir kiti sandoriai, kuriems LR civilinis kodeksas numato privalomą notarinę formą:

3.1.Įgaliojimas.

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. [1, 81]

Įgaliojimas sudaryti sandorius turi būti tvirtinamas notarine forma.

Trečiasis asmuo, su kuriuo atstovaujamasis sudaro sandorį, turi teisę reikalauti, kad atstovas pateiktų savo įgaliojimą ir jo kopiją. Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą, atstovas privalo grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams.

Įgaliotinis turi pats atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlikti ji įgaliotas. Jis gali pergalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jei įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.

Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.

Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. O atstovui už darbą atstovaujamasis turi sumokėti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai.

3.2. Oficialieji testamentai.

Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. [1, 224]

3.3. Vedybų sutartis.

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. [1, 118]

o Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto:

· Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės:

Ų Prievolės, susijusios su turto,

įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo;

Ų Prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis;

Ų Prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu;

Ų Prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais;

Ų Prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais;

Ų Solidariosios sutuoktinių prievolės.

· Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei šveitimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.

· Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

· Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines prievoles.

o Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles.

· Iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis.

· Bendrų abiem sutuoktiniams kreditorių reikalavimai iš bendro turto tenkinami pirmiau už kiekvieno sutuoktinių kreditorių reikalavimus. Ši taisyklė netaikoma įkeitimo (hipotekos) kreditoriams.

o Prievolės, kylančios iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo: jei vienas sutuoktinis gauna dovanų ar palikimą, iš to kylančios prievolės negali būti tenkinamos bendru turtu, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas.

o Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievoles:

· išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinių sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

· Teismo išlaidos atlyginamos iš asmeninio sutuoktinių turto, jeigu byla nebuvo susijusi su bendru sutuoktinių turtu ar šeimos interesais.

o Išieškojimas iš asmeninio sutuoktinių turto: jei kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninių sutuoktinių turto.

o Sutuoktinių atsakomybės apribojimas:

· Jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir susituokus, yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu. Pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai.

· Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ar laiduotojais pagal prievoles, kurios atsiranda valdant, naudojant turtą, kuris yra vieno ir

kito asmeninė nuosavybė, ar disponuojant tokiu turtu.

3.4. Bendrasis sutuoktinių testamentas.

Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą ta pačia tvarka, kokia buvo sudarytas testamentas. Tokiu atveju netenka galios ir kito sutuoktinio valios išreiškimas. Vieno sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. Bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jeigu iki palikimo atsiradimo momento nutraukiama santuoka arba pareiškiamas ieškinys nutraukti santuoką, arba sutuoktinis davė sutikimą išsiskirti.

Mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento. Jis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju mirusiojo sutuoktinio turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą, o pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę savo nuožiūra sudaryti naują testamentą.

3.5. Rentos sutartis.

Kai nekilnojamasis daiktas perduodamas su sąlyga mokėti rentą, rentos gavėjui įkeitimo teisė į tą nekilnojamąjį daiktą atsiranda kaip rentos mokėtojo prievolės įvykdymo užtikrinimas. Jeigu pagal rentos sutartį rentos mokėtojui perduodamas kilnojamasis daiktas ar pinigų suma, tai esminė sutarties sąlyga yra rentos mokėtojo pareiga pateikti savo prievolės įvykdymo užtikrinimą arba apdrausti savo civilinę atsakomybę už rentos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Rentos mokėtojas turi teisę perduoti savo pareigą mokėti rentą draudimo įmonei, turinčiai teisę verstis tokia veikla, sumokėdamas jai rentos vertę. Šiuo atveju draudimo įmonei pereina visos rentos mokėtojo teisės ir pareigos.

Išvados

1. Ypač svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime notariato institucija vaidina kontinentinės teisės tradicijos šalyse. Notaras čia yra tarsi “šeimos advokatas”, įgaliotas agentas, sudarant įvairius sandorius, archyvų, dokumentų saugotojas, teisinę reikšmę turinčių faktų tvirtintojas.

2. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

3. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra išskiriama net 6 prievolių rūšys:

Ų Skolininkų ir kreditorių daugetas;

Ų Dalomosios ir nedalomosios prievolės;

Ų Alternatyviosios prievolės;

Ų Sąlyginės prievolės;

Ų Terminuotosios prievolės;

Ų Piniginės prievolės.

4. Notarine forma turi būti sudaromi tokie sandoriai:

Ų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

Ų vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);

Ų kiti sandoriai, kuriems Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

Baigdama šį darbą, norėčiau šiek tiek pakomentuoti šių dienų Lietuvos Respublikos notariato veiklos aktualijas.Tam kad pagerinti notariato veiklą siekiant geriau aptarnauti Lietuvos Respublikos pilečius, bei ginti pačių notarų teises yra sukurta atitinkama institucija, tai – Notarų rūmų prezidiumas Notarų rūmų prezidiumas tai vienas iš savivaldos organų, kurį sudaro po vieną ir apygardos deleguotų atstovų, išskyrus Vilnių, kuriam atstovauja du nariai. Taigi iš viso yra šeši Notarų rūmų prezidiumo nariai, kurie atstovauja Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus apygardoms. Reiktų pastebėti, kad kiekvienas Lietuvos notaras – o jų yra apie 200 – yra Notarų rūmų narys. Išeina, kad Notarų rūmai yra notarus vienijanti organizacija. Notarų rūmų prezidiumas yra tos organizacijos valdymo organas.

Prezidiumo sprendžiami klausimai nėra iki galo apibrėžti notarų civilinės atsakomybės teise. Paprastais žodžiais tariant, dauguma draudimo kompanijų nenori apdrausti notaro atsakomybės už žalą, padarytą klientui, atliekant notarinį veiksmą. Arba diktuoja tokias sąlygas, kurios nėra priimtinos notarui, o kartu ir klientui. Tarkime, dėl notaro klaidos buvo padaryta jo klientui materialinė žala. Notaras atlyginti žalą neturi iš ko, ir jis visai pagrįstai mano, kad tai turi padaryti draudimo kompanija, nes jis tam ir apsidraudė. O draudimo kompanija dėl savo pačių prikurtų taisyklių išvengia atsakomybės. Arba dar gražiau: draudimo kompanija jau būna bankrutavusi, kaip antai atsitiko su Kauno draudimo kompanija. Todėl notarams dabar yra labai svarbu, kad notarų civilinės atsakomybės draudimas būtų pripažintas privalomuoju ir šiuo draudimu – ne mažiau kaip 200 tūkstančių litų suma – būtų apdraustas kiekvienas Lietuvos notaras. O jeigu notaras manys, kad jam ta suma per maža, jis savanoriškai galės apsidrausti didesnei sumai.

Šiomis dienomis įsigaliojus Notariato įstatymo pakeitimo įstatymui, – notaro veiklos tarnybinę priežiūrą atlieka teisingumo ministro paskirti asmenys.Teisingumo ministras arba Notarų rūmų prezidiumas turi teisę notarui iškelti drausmės bylą, kurią svarsto garbės teismas. O garbės teismas gali priimti nutarimą, kuriuo siūloma ministrui atleisti notarą iš pareigų.

Pažvelkime, kaip naujasis Civilinis kodeksas paveikė notariato darbą. Iš vienos pusės pažiūrėjus, tai yra naujas ir labai pažangus teisės aktas. Iš kitos pusės – notariatas pats pirmasis susidūrė su šio kodekso aiškinimo problemomis. Deja, ne visada notaro kodekso aiškinimas sutampa su teismų praktika, kuriai atsirasti reikia dar laiko. Ir tik tuomet, kai atsiras šita praktika, notarai galės teigti, ar teisingai suprato vieną ar kitą Civilinio kodekso nuostatą. Nes, kaip visi puikiai žinome, ginčuose paskutinį žodį visuomet taria teismas.

Norėčiau pabrėžti, kad notariatas šiandien dirba konkurencijos sąlygomis. Vadinasi, kiekvieno notaro tikslas – eiti į priekį, į pažangą. Tai pasakytina ir apie žmonėms teikiamą notarinę paslaugą, tos paslaugos kultūrą ir kokybę. Tai siekia visi notarai.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. K.: Poligrafija ir informatika, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. V.: Justitia, 2001.

3. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. VI knyga. V.: Justitia, 2003.

4. V. Mikelėnas. Prievolių teisė. I dalis. V.: Justitia, 2002.

5. V. Nekrošius. Notariato teisė. K.: Dangerta, 1997.

6. Notariato įstatymas // Valstybės žinios. 1992, Nr. 28-810.

Rašykite komentarą

-->