Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvos priešistorė

Autorius: Karolis

Pasitraukus ledynams paskui tundroje besiganančius šiaurės elnius į Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo pirmieji gyventojai. Tai buvo apie X tūkstantmetį pr. Kr. Nedideli medžiotojų būreliai trumpalaikes stovyklas įsirengdavo sraunių upių pakrantėse. Jie paliko pirmuosius įrankius: iš titnago pagamintus strėlių antgalius, kailiams apdirbti reikalingus gremžtukus, grandukus. Pagal strėlių antgalių formą archeologai išskiria dvi jų kultūras: Svidrų ir Madleno.

VIII tūkstantmetyje pr. Kr. klimatas Lietuvoje pradėjo sparčiau šilti, kraštas apaugo miškais. Greta medžioklės žvejyba ir rankiojimas tapo vienu svarbiausių gyventojų verslų. Pradėti megzti tinklai, skobti luotai. Patobulėjo ir titnago apdirbimas. Išmokta pagaminti mažus įrankius iš smulkių titnago skeveldrėlių, taip pat ir sudėtinius įnagius, sujungtus iš dviejų skirtingų medžiagų. Taip atsirado kauliniai žeberklai su titnaginiais ašmenėliais. Žmonės gyveno šalia didesnių vandens telkinių grupėmis po kelias šeimas. Pagal išlikusius titnaginius dirbinius Lietuvoje išskiriamos dvi kultūros – Nemuno ir Kundos.

Šiuo laikotarpiu atsirado pirmieji kapinynai. 5871 m. pr. Kr. – tai seniausio žinomo Lietuvoje žmogaus kapo Spigino rage (Telšių r.) radiokarboninė data. Mirusysis į kitą pasaulį išlydėtas papuoštas vėriniu iš žvėrių dantų, apipiltas raudonos spalvos mineralu – ochra. Savo išvaizda tai buvo masyvaus kūno sudėjimo vidutinio ūgio europidas.

Tolydžiai švelnėjantis klimatas leido žmonėms gyventi sėsliau, daugiau dėmesio skirti buičiai ir ūkiui. Paprastas palapines pakeitė sudėtingesni stulpinės konstrukcijos pastatai, kuriuose gyveno didelės šeimos. Nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. iš molio pradėti lipdyti smailiadugniai puodai, viršutinėje dalyje puošti įvairiais ornamentais. Nuo III tūkstantmečio pr. Kr. primityviais mediniais arklais pradėta dirbti žemė, auginti gyvuliai. Tuo metu pradėjo išsiskirti amatai ir prekyba. Pajūryje pradėtas apdirbti gintaras, kurį vietos gyventojai mainydavo į kaimyninių genčių gaminamus skalūno kirvelius. Šio laikotarpio Lietuvos archeologinės kultūros vadinamos Nemuno ir Narvos vardais.

III tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė iš pietų atėję vadinamieji virvelininkai (dėl būdingo virvelės įspaudų ornamento ant puodų), kuriuos dauguma mokslininkų linkę sieti su indoeuropiečiais. Jie atnešė kitokią, nei buvo iki šiol Lietuvoje, kultūrą. Be savitos keramikos, šiai kultūrai būdingi šlifuoto akmens su išgręžtomis skylėmis kotui kirviai, suriestų mirusiųjų laidojimas. Virvelininkai vertėsi gyvulininkyste. Lietuvos teritoriją jie pasiekdavo bangomis, keliavo greičiausiai raiti. Jiems susiliejus su vietiniais gyventojais susiformavo Pamarių kultūra, kur virvelininkų buvo daugiau. Kartu išliko Narvos kultūra, kur vyravo vietiniai gyventojai.

Apie 1800 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvą pateko pirmieji žalvariniai dirbiniai. Po kelių šimtmečių išmokta vietoje išlydyti žalvarį iš atvežtinės žaliavos. Pradėjus ūkyje naudoti metalą visuomenėje įvyko ryškus pokytis: įgudę nukalti metalinius įrankius ir ginklus meistrai tapo pirmaisiais žmonėmis, savo padėtimi išsiskyrusiais iš bendruomenės. Palengva prasidėjo turtinė diferenciacija ir neišvengiamas jos palydovas – kariniai susidūrimai. Pradėtos tvirtinti gyvenvietės: įrengtos medinės užtvaros, pastatus imta statyti ant stačiašlaičių kalvų. Taip II ir I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje Rytų Lietuvos kalvose atsirado pirmieji piliakalniai. Tuo metu Vakarų Lietuvoje pradėti specialiai žymėti kapai: virš jų buvo supilami žemių kauburiai – pilkapiai ir aplink apjuosiami akmenimis. Mirusieji pradėti deginti, o sudeginti palaikai – pilti į tam skirtus molinius indus – urnas.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->