Studijoms.lt

Referatai, konspektai

,,Prie senojo ąžuolo”

Autorius: Dominykas

Sėdžiu prie senojo ąžuolo ir mąstau. Laikas bėga ir viskas keičiasi. Dabar būdama prie galingojo, senojo, žaliojo ąžuolo suprantu, kad jau nieko neįmanoma pakeisti. O buvo viskas kitaip..

Pirmą kartą su šiuo medžiu susipažinau būdama 5 metų. Atsimenu, kai aš su vaikais mėgdavome žaisti, būtent čia, prie šio medžio, nes jis mus apsaugodavo nuo karštų saulės spindulių, nuo šalto lietaus, nuo atšiauraus vėjo..

Vėliau tėvai įrengė mums suolelį, ant kurio mes susirinkdavome. Metai bėgo, labai greitai. Aš susiradau vaikiną, kurį labai pamilau. Pirmą kartą ,aš su juo susitikome prie galingojo ąžuolo. Jis sėdėjo medžio pavėsyje ir svajojo. Pastebėjo mane ne iš karto, bet kai tik pamatė, jo akyse aš pastebėjau kibirkštis skirtas man. Nuo to laiko mūsų pasimatymai vyko ten, prie senojo ąžuolo. Susitikdavome mes kiekvieną vakarą. Po kelerių metų mes susituokėme ir čia, kur mes susipažinome, pasistatėme namą. Mūsų namų židinys buvo ypatingai ramus, gražus ir apsuptas meilės. Jaukumo teikė medžių valdovas – senasis ąžuolas. Gyvenome mes gerai, kol neužklupo mūsų labai didelė nelaimė – gaisras. Sudegė mano namai ir šeima, tik ąžuolas liko žaliuoti. Kodėl taip atsitiko aš ir dabar nesuprantu, tačiau po šio įvykio mūsų keliai išsiskyrė. Ąžuolas liko augti savo vietoje, o aš išvykau gyventi į kitą šalį. Man trūko šio medžio, pasiilgau jo ramaus šlamesio ir ryškiai žalių lapų. Gyvenimas pasidarė man sunkus, nes neturėjau vietos, kur galėčiau pasvajoti ir viską apmąstyti. Metai slinko. Aš pripratau prie naujos aplinkos. Susikūriau naują šeimą, kuri buvo mano gyvenimo paguoda, tačiau viena širdies kertelė visada buvo tuščia. Jos vietos niekas negalėjo užimti. Ji buvo skirta Jam, senajam ąžuolui.

Dabar aš ir vėl sėdžiu prie savo mylimojo medžio prisimindama visą savo gyvenimą. ,,Brangusis ąžuole, tu senesnis už mane du gal ir tris kartus, tačiau tik Tu vienintelis žinai mano gyvenimo istoriją, tik Tu vienintelis sugebėjai mane išklausyti…‘‘.

Po kelių akimirkų medis išvydo ir žmogaus mirtį…Ramus ąžuolo šlamesys tapo gedulingu. Tik dabar jis suprato, kad netekti draugo yra labai sunku. Gal jis pažins dar daug žmonių, bet kiekvieno istorija bus kitokia, kuria tik jis vienas žinos…

Rašykite komentarą

-->