Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prekyba žmonėmis

Autorius: Mantas


l.l. Prekyba žmonėmis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies sistemoje

Baudžiamasis kodeksas yra skirstomas į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendrojoje dalyje reglamentuojami bendrieji baudžiamosios atsakomybės klausimai, t.y. įtvirtinama nusikalstamos veikos samprata, nusikaltimo subjekto bendrieji požymiai, nustatomi bendrieji bausmių skyrimo pradai ir pan. Specialioji (ypatingoji) kodekso dalis iš esmės yra susistemintas pagal rūšinį nusikaltimo objektą nusikaltimų sudėčių sąrašas. Pirmiausia eilės tvarka visada įstatymo leidėjo yra aprašomi nusikaltimai patiems vertingiausiems, labiausiai valstybės saugomiems teisiniams gėriams.

Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei, o bendrąja prasme (pagal rūšinį objektą) – nusikaltimas žmogui. Naujajame kodekse sisteminant nusikaltimų sudėtis pagal rūšinį objektą pirmiausia minimi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Antra pagal savo vertingumą saugomų teisinių gėrių grupė yra Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinė neliečiamybė bei jos konstitucinė santvarka. Trečioje vietoje – nusikaltimai žmogui. Iš visų žmogaus turimų ir baudžiamojo įstatymo saugomų žmogaus teisių asmens teisė į laisvę įstatymo leidėjo yra vertinama labiausiai, neskaitant teisės į gyvybę ir sveikatą (nusikaltimų žmogaus laisvei sudėtys įtvirtinamos XX naujojo Kodekso skyriuje, sekančiame po nusikaitimų žmogaus gyvybei ir sveikatai). Remiantis BK specialiosios dalies struktūra, galima teigti, kad žmogaus laisvė yra svarbesnė vertybė nei, pavyzdžiui, žmogaus garbė ir orumas, nuosavybė, valstybės finansiniai interesai, valstybinės valdžios interesai valdymo srityje ir pan.

Prekyba žmonėmis pagal pavojingumo laipsnį yra pats sunkiausias nusikaltimas žmogaus laisvei pagal naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Maksimali sankcijos, numatytos už prekybą žmonėmis, riba yra aštuoneri metai laisvės atėmimo (naujojo BK 147 str.). Už neteisėtą laisvės atėmimą, esant šio nusikaltimo kvalifikuotiems požymiams, asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu daugiausiai iki penkerių metų (BK 146 str. 3 d. ), o žmogaus veiksmų laisvės varžymas {BK 148 str.) yra pats lengviausias nusikaltimas žmogaus laisvei {sankcijoje numatyta bausmė iki trejų metų). Už prekyba vaikais baudžiama dar griežčiau – BK 157 straipsnio 2 dalis numato laisvės atėmimą iki dvidešimties metą, tačiau šis nusikaltimas priskiriamas ne prie nusikaltimų žmogaus laisvei, o prie nusikaltimų vaikui ir šeimai (BK XXII skyrius).

Pažymėtina, kad naujojo BK reglamentavimas kodekso specialiosios dalies normų sisteminimo požiūriu yra gerokai tikslesnis ir labiau pagrįstas nei 1961 metų BK. Pirma, iš esmės keičiama sovietinė ideologija pagrįsta vertybių sistema baudžiamajame kodekse (1961 m. priimtame BK pirmoje vietoje įtvirtinami nusikaltimai valstybei). Antra, nusikaltimus žmogui įstatymų leidėjas sugrupuoja į atskirus skyrius pagal tiesioginį jų objektą (nusikaltimai žmogaus gyvybei; laisvei; seksualinio apsisprendimo laisvei; garbei ir orumui), ko nebuvo padaryta priimant 1961 m. BK (visi nusikaltimai žmogui nesiekiant jokios esminės diferenciacijos aprašyti viename skirsnyje).

Lyginant prekybą žmonėmis su kitais nusikaltimais žmogaus laisvei reikėtų aptarti šios nusikaltimo sudėties sąsajas su kita sudėmi – neteisėtu laisvės atėmimu, bendrąja nusikaltimų žmogaus laisvei norma. Neteisėtas laisvės atėmimas suformuluotas paprastąja dispozicija – (“neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas”, naujojo BK 146 str. 1 d.), su išlyga, kad kaltininko veiksmuose nebuvo kito nusikaitimo – žmogaus pagrobimo įkaitu (BK 252 straipsnis). Pažymėtina, kad neteisėtas laisvės atėmimas žmogui

gali būti prekybos žmonėmis nusikaltimo įvykdymo sąlyga, kadangi parduoti, kitaip perleisti ar įgyti žmogų faktiškai galima tik prieš tai suvaržius jo laisvę, nors kitais atvejais asmuo gali būti ir faktiškai neatėmus jam laisvės priklausomas nuo kaltininko. Jei žmogui yra neteisėtai atimta laisvė ir rengiamasi jį parduoti, tai atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis, kadangi žmogaus įgijimas įmanomas ne tik, pavyzdžiui, perkant jau priklausomą žmogų, bet ir suvaržius laisvo žmogaus galimybes pasirinkti savo buvimo vietą.

1.2. Nusikaltimo objektas

Nusikaltimo objektas baudžiamosios teisės teorijoje yra tie baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi darant nusikaltimą. Nusikaltimo objektai yra skirstomi į bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis nusikaltimo objektas yra visuma teisinių gėrių, saugomų tam tikros valstybės baudžiamųjų įstatymų. Tai reiškia, kad į bendrąjį objektą kėsinamasi bet kuriuo nusikaltimu. Rūšinis objektas yra atitinkamai vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Analizuojamo nusikaitimo atveju, tai yra pats žmogus, t.y. biologinė būtybė, individas. Tiesioginis nusikaltimo objektas yra tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.

Prekybos žmonėmis tiesioginis objektas yra žmogaus laisvė. „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies” vadovėlio autoriai teigia: „visą nusikaltimą žmogaus laisvei esmė – fizinis žmogaus laisvės pasirinkti buvimo vietą suvaržymas”. Žmogaus laisvė apskritai yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. 1950 metais Europos Tarybos priimtoje „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje”, prie kurios prisijungusi yra ir Lietuva, įtvirtintos tokios nuostatos: “Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.”, „Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.” (Konvencijos 4 str. 1 ir 2 dalys), “Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (…)” (Konvencijos 5 str. I dalis). LR Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: “Žmogaus laisvė neliečiama”. Akivaizdu, kad prekiaujant žmonėmis, t.y. perkant, parduodant žmogų, turint tikslą materialiai ar kitaip iš to pasipelnyti (pavyzdžiui, priversti jį dirbti kaltininko naudai), su juo elgiamasi tarsi su vergu, grubiai pažeidžiamos elementariausios ir prigimtinės to žmogaus teisės, pažeminamas jo orumas, savo vertės jausmas. Todėl prekybą žmonėmis Lietuvos ir užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai pripažįsta nusikalstoma veika ir nustato griežtas bausmes už šį nusikaltimą.

Be pagrindinio tiesioginio prekybos žmonėmis objekto, priklausomai nuo situacijos gali būti ir papildomi objektai: žmogaus sveikata, jo orumas, seksualinio apsisprendimo laisvė (arba seksualinis neliečiamumas lytiškai nesubrendusių asmenų. Įdomu pažymėti, kad pagal 1961m.priimtame Baudžiamajame kodekse įtvirtintą dispoziciją įmanoma situacija, kai prekybos žmonėmis tiesioginiu objektu gali būti ne žmogaus laisvė, o visuomenės dorovė, kadangi vienas iš alternatyvių veiksmų, kuriais šis nusikaltimas gali būti padaromas yra „(…) asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų” {BK 131 (3) str. ). Šiais atvejais, kada asmuo yra gabenamas prostitucijai jo sutikimu, į žmogaus laisvė nėra kėsinamasi, o kėsinamasi tiesiogiai į visuomenės dorovę. Galima teigti, kad toks teisinis reglamentavimas yra ne visai nuoseklus. Naujajame BK šis baudžiamojo teisinio reglamentavimo netobulumas yra ištaisomas ir asmens gabenimas prostitucijai jo sutikimu sudaro kito nusikaltimo – pelnymosi iš kito asmens prostitucijos sudėtį (307 str. 2 ir 3 d.), o prekybos žmonėmis atveju žmogaus laisvė be kitų galimų fakultatyvinių objektų visada yra pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas.

„Baudžiamosios teisės specialiosios dalies” vadovėlio autorių nuomone, vaiko laisvė yra reliatyvi, ribota, be to, jis gali ir nesuvokti savo būklės ir todėl vaiko pagrobimu (pagal 1961 m. BK 127 str. – aut. past.) pirmiausia kėsinamasi į normalų jo vystymąsi, be to, į tėvų globėjų teises, jų interesus. Vaiko pirkimo ar pardavimo pagal naujojo BK 157 straipsnį atveju, nusikaltimo objektas yra tas pats, kaip ir vaiko pagrobimo pagal 1961 m. BK 127 straipsnį – normalus vaiko vystymasis, bei jo tėvų interesai.

Nukentėjusiuoju faktiškai gali būti bet kurio amžiaus ar lyties asmuo, kurio laisvė suvaržyta ar kuris jos neturi (yra priklausomas). Jei nukentėjusysis (ar nukentėjusioji) yra jaunesnis nei keturiolikos metų, tai yra mažametis, inkriminuojamas BK 157 straipsnis.

1.4. Objektyvioji pusė

Baudžiamosios teisės bendrosios dalies vadovėlyje teigiama: “objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, išraiška”. Objektyviąją nusikaltimo pusę apima veika, nusikalstamos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės. Prekybos žmonėmis pagal LR naująjį BK objektyviajai pusei būdinga tai, kad vienintelis būtinasis jos požymis yra veika, o kitos minėtos objektyvios nusikaltimo aplinkybės kaltininko veiksmams kvalifikuoti reikšmės neturi. Veika apibrėžiama, kaip priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys (veikimas arba neveikimas).

Pagal naujojo BK I47 str. prekybos žmonėmis objektyvioji pusė pasireiškia, kaip pardavimas, pirkimas ar kitoks perleidimas arba įgijimas asmens. Taigi numatomi keturi alternatyvūs analizuojamo nusikaltimo padarymo veiksmai: 1) asmens pirkimas; 2) asmens pardavimas; 3) kitoks neteisėtas asmens perleidimas; 4) neteisėtas asmens įgijimas. Atlikus bent vieną iš minėtų veiksmų, jeigu taip kaltininkas siekia įgyti turto ar gauti kitokios asmeninės naudos, iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 147 straipsnį. Asmens pirkimas yra asmens įgijimas už pinigus ar kitas materialines vertybes. Asmens pardavimas yra asmens perleidimas už pinigus ar kitokias materialines vertybes. Pažymėtina, kad tai yra visada neteisėti veiksmai. Kitaip perleisti asmenį, kaip nurodo „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies” vadovėlio autoriai, galima mainais, už skolą, už paslaugą, kaip dovaną, pralošiant ir pan. Žmogaus įgijimas atitinkamai yra jo gavimas kaip dovanos, dovanojant skolą už jį ir pan. Aukščiau minėti asmens pirkimas ir pardavimas yra ne kas kita kaip asmens įgijimo ir perdavimo būdai. Žmogaus perdavimas ar įgijimas ne visada yra neteisėtas veiksmas. Įvaikinimas yra vienas iš teisėto asmens perdavimo pavyzdžių, todėl baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju gali kilti tik tuo atveju, kai tuo siekiama gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Pažymėtina, kad naujajame BK, lyginant

jį su 1961 m. BK, pašalinta viena iš prekybos žmonėmis alternatyvių veikų – „asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą ar už jos ribų”.

Už BK 147 straipsnyje numatytą veiką asmuo, bent vieną kartą pirkęs, pardavęs ar kitaip perleidęs asmenį, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymų leidėjas neįtvirtina prekybos žmonėmis sistemingumo požymio, kas būtą iš esmės logiška turint galvoje tai, kad prekyba žmonėmis, kaip socialinis reiškinys, beveik visada būna gerai organizuoto nusikalstamo verslo dalis. Būtu logiška už sistemingą prekybą žmonėmis, kai šį nusikaltimą įvykdo organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, numatyti kvalifikuotą šio nusikaltimo sudėtį, kaip tai padaryta konstruojant vaiko pirkimo ar pardavimo sudėtį. Be to, nusikaltimo padarymo vieta, būdas taip pat nėra privalomas prekybos žmonėmis sudėties požymis, nors paprastai vykdant prekybą žmonėmis nukentėjusieji yra gabenami už Lietuvos teritorijos ribų iš užsienio arba atvirkščiai – į Lietuvą iš užsienio. Šiuo metu naujajame Baudžiamajame kodekse įtvirtinta norma, kriminalizuojanti analizuojamą veiką, yra gana abstraktaus pobūdžio, jei nepaisytume BK 157 straipsnyje, numatančio atsakomybę už vaiko pirkimą ar pardavimą.

Prekybos žmonėmis nusikalstamos pasekmės yra savaime preziumuojamos, kadangi bet kuriuo atveju parduodant, perkant, perleidžiant ar kitaip įgyjant asmenį yra pažeidžiama jo laisvė. Kitos pasekmės gali būti įvairios. Parduodant ar perkant žmogų jam visada yra padaroma didelė moralinė žala, sutrikdoma jo emocinė būklė, be to, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata, sumažinamas jo darbingumas (pav., asmuo, jį pardavus, buvo verčiamas ilgai dirbti kenksmingomis sveikatai sąlygomis).

1.4. Subjektyvioji pusė

Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma. Subjektyvioji pusė apima kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslą, kurio siekiama darant pavojingą veiką.

Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje yra apibūdinama, kaip kaltininko psichinis ryšys su daroma veika ir jos pasekmėmis. Skiriamos keturios kaltės formos: nusikalstamas nerūpestingumas, nusikalstamas pasitikėjimas, netiesioginė tyčia ir tiesioginė tyčia. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra asmeniui suvokiant savo veikimo pavojingumą, numatant žalingas pasekmes ir jų siekiant. Kaltininkas, darydamas BK 147 straipsnyje numatytą veiką, sąmoningai parduoda, perka ar kitaip perleidžia arba įgyja asmenį ir to nori, siekdamas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Kaip matyti, prekybai žmonėmis visais atvejais yra būtinas specialus tikslas. Apskritai nusikaltimo tikslas yra asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju kaltininko įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai yra jo paties turtinio statuso pagerėjimas arba kitokios asmeninės naudos įgijimas.

„Baudžiamosios teisės / specialiosios dalies” vadovėlio autoriai pažymi: „tikslas gauti materialinės ar kitokios asmeninės naudos rodo, kad žmogus įgyjamas siekiant jį perparduoti, panaudoti darbams ar veiklai, kuria kaltininkas suinteresuotas nebūtinai materialiai”. Toliau teigiama: “kad ir neteisėtas, žmogaus įgijimas, neturint bent vieno iš minėtų tikslų, pvz., siekiant išpirkti jį ir suteikti laisvę, nesudaro šio nusikaltimo.” Belieka pridurti, kad pagal naująjį BK šis tikslas siejamas ne tik su žmogaus įgijimu, bet ir su kitais 147 straipsnyje numatytais veiksmais: asmens pardavimu, pirkimu ar kitokiu perleidimu. Atsakomybė faktiškai turėtų

kilti ir tada, kai naudos kaltininkas siekia ne sau, o trečiajam asmeniui, nors dispozicijoje tai tiesiogiai ir nenurodoma.

Kyla klausimas: ar galima kitokia asmenine nauda laikyti atvejus, kai nukentėjusysis yra seksualiai išnaudojamas? Asmens pirkimas ar įgijimas tokiam tikslui turėtų būti kvalifikuojamas, kaip prekyba žmonėmis (pagal BK 147 straipsnį), kadangi taip kaltininkas siekia patenkinti savo lytinę aistrą. Galima tik pridurti, kad priklausomai nuo atliktų veiksmų kaltieji asmenys papildomai bus traukiami atsakomybėn už BK XXI skyriuje numatytas pavojingas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.

1.5. Nusikaltimo subjektas

Naujojo BK 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta: “pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų”. Antroje straipsnio dalyje yra išvardinti nusikaltimai, už kuriuos baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo nuo keturiolikos metų. Nei prekybos žmonėmis, nei vaiko pirkimo ar pardavimo šiame nusikaitimą sąraše nėra. Be to, kodekso 17 straipsnyje 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, teismui pripažinus, kad jis buvo nepakaltinamas veikos padarymo metu, baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Taigi, prekybos žmonėmis nusikaltimo subjektas yra fizinis, pakaltinamas, šešiolikos metų amžiaus sulaukęs asmuo. Jokių kitų papildomų reikalavimų prekybos žmonėmis nusikaltimo subjektui nustatyta nėra. Kada šią nusikalstamą veiką padaro valstybės pareigūnas ar tarnautojas pasinaudodamas užimamomis pareigomis, jis traukiamas atsakomybėn pagal BK 147 straipsnį (arba pagal BK 157 straipsnį) bei BK 228 straipsnį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą (idealioji sutaptis).

1.6. Sankcija

Naujojo BK 147 straipsnyje už prekybą žmonėmis yra numatytas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Už vaiko pirkimą ar pardavimą BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta analogiška bausmė, o trečiuoju atveju, asmeniui, kuris verčiasi prekyba mažamečiais vaikais, gali būti skiriama bausmė nuo dvejų iki dvidešimties metų (BK I57 str. 2d.). Pirmais dviem atvejais minimali laisvės atėmimo bausmė yra trys mėnesiai (BK 50 str. 2d. ). Kaltininko veikoje neesant sunkinančių ar lengvinančių kaltę aplinkybių, pagal bausmių skyrimo principus jam turėtų būti skiriamas laisvės atėmimas vidutiniškai trims metams septyniems mėnesiams ir penkiolikai dienų (sankcijos mediana pagal BK 147 str. ir 157 str. 1 d. ), o esant kvalifikuotai vaiko pirkimo ar pardavimo sudėčiai – laisvės atėmimas vidutiniškai devyneriems metams (sankcijos mediana pagal 157 str. 2 d.).

Jau buvo minėta, kad atsižvelgiant į analizuojamo nusikaltimo pavojingumą, ne be pagrindo nustatytos tokios griežtos sankcijos. Pažymėtina ir tai, kad teismui įstatymų leidėjas suteikia gana plačius įgaliojimus skiriant bausmę už prekybą žmonėmis. Dėl šios priežasties teismas gali geriau ir tiksliau diferencijuoti kaltininko atsakomybę.

2. Prekyba žmonėmis pagal Danijos, Švedijos ir Vokietijos baudžiamuosius kodeksus (lyginamasis tyrimas)

2.1. Prekyba žmonėmis Danijos, Švedijos ir Vokietijos BK specialiosios dalies sistemoje

Kaip jau buvo minėta, antrojoje kursinio darbo dalyje bus analizuojami trijų Europos Sąjungos valstybių narių baudžiamieji įstatymai, o būtent: Danijos Karalystės (ES narė nuo 1972 metų), Švedijos Karalystės (priimta į ES nuo 1995 metų) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (ES narė nuo 1957 metų) baudžiamieji kodeksai.

Iš esmės visų trijų valstybių baudžiamieji kodeksai į atskirą dalį išskiria nusikaltimus žmogaus laisvei, tiesa, Švedijos BK šis skyrius vadinasi „Dėl nusikaltimų žmogaus laisvei ir taikai” (Švedijos BK, ketvirtas skyrius). Švedijos kodeksas šiame skyriuje numato iš viso devynias nusikaltimų sudėtis. Vokietijos StGB specialiosios dalies XVIII skyriuje numatyta iš viso dvylika, jei neatsižvelgtume į kai kurių iš jų variantiškumą, nusikaltimų asmens laisvei sudėčių. Šių valstybių baudžiamieji kodeksai gana detalūs, pakankamai smulkiai diferencijuojantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos BK, kaip jau minėta, numatytos trys nusikaltimų žmogaus laisvei sudėtys.

Vokietijos StGB, pavyzdžiui, uždraudžia tokias žmogaus laisvei pavojingas veikas, kaip žmogaus pagrobimas – II dalis 234 str., vaiko pagrobimas – II d. 235 str., prekyba vaikais – II d. 236 str., neteisėtas laisvės atėmimas – II d. 239 str., žmogaus pagrobimas savanaudiškais tikslais – II d. 239a str. ir kitas. Prekyba žmonėmis {išskyrus prekybą vaikais) Vokietijos StGB tiesiogiai nėra numatyta, tačiau analizuojant žmogaus pagrobimo sudėtį galima nesunkiai atsekti prekybos žmonėmis požymių. Žmogaus pagrobimo (Kidnapping – angl. vert.) atveju pagal Vokietijos įstatymus baudžiamojon atsakomybėn traukiamas „asmuo, kuris sulaikė kitą asmenį panaudodamas jėgą, grasindamas padaryti didelę žalą arba apgaulės būdu, turėdamas tikslą palikti jį bejėgiškoje būklėje, paversti jį vergu arba priklausomu nuo kaltininko ar kito asmens, arba siekdamas priversti jį atlikti karo tarnybą užsienyje” (Vokietijos StGB 234 straipsnis). Neesant kvalifikuojančių ar privilegijuojančių požymių, kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu mažiausiai penkeriems metams. Pagal Vokietijos StGB už prekybą vaikais plačiąja žodžio „prekyba” prasme kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn remiantis 235 straipsniu (Vaiko pagrobimas – angliškame vertime Child Stealing) arba 236 straipsniu ( Prekyba vaikais – a.v. Trafficking in Children). Tačiau pagrindinė šio kursinio darbo tema yra prekyba žmonėmis, todėl tolimesnėje analizėje bus apsiribojama prekyba vaikais pagal 236 straipsnio 4 dalies pirmą punktą, nustatančiame baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris prekiavo vaikais, siekdamas gauti pelno ir veikė profesionaliai, kaip nusikalstamos grupuotės, užsiimančios prekybą vaikais, narys.

Pagal Švedijos Karalystės baudžiamuosius įstatymus už prekybą žmonėmis yra baudžiama remiantis BK ketvirto skyriaus 1 straipsniu: “Asmuo, kuris sulaikė, pagrobė ar uždarė nelaisvėn vaiką ar kokį nors kitą asmenį, turėdamas tikslą jį fiziškai sužaloti arba priversti jį dirbti, arba siekdamas gauti išpirką, baudžiamas…” (žmogaus pagrobimas – kidnapping). Kaltininko veiksmuose neesant IV skyriaus pirmame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties, jis traukiamas atsakomybėn pagal antrąjį to paties straipsnį už neteisėtą laisvės atėmimą (tai nėra prekyba žmonėmis), o trečiajame straipsnyje kriminalizuojamas sudarymas asmeniui kankinančios sudarymas (placing a person in a distressful situation – angl. vert.): “asmuo, kuris, kitokiu būdu, nei numatyta 1 ir 2 straipsnyje, panaudodamas apgaulę ar neteisėtą prievartą, priverčia kitą

atlikti karinę tarnybą ar dirbti kokius nors darbus, ar kitaip suvaržo jo laisvę, arba jei priverčia kitą asmenį išvykti į užsienį ar ten pasilikti, jei jis ten gali būti persekiojamas ar seksualiai išnaudojamas ar pakliūti į kitokią kankinančią padėtį baudžiamas…”.

Danijos Karalystės 1990 metų BK įtvirtina: „Jei laisvė asmeniui buvo atimta siekiant asmeninės naudos arba ilgam laikui, arba jei asmuo buvo laikomas izoliuotas, kaip psichinis ligonis ar buvo priverstas atlikti karinę tarnybą užsienyje, arba jei asmuo buvo laikomas nelaisvėje ar kokioje nors kitokioje priklausomoje padėtyje kurioje nors užsienio šalyje, kaltininkas baudžiamas…” {261 straipsnio 2 dalis – kvalifikuotas neteisėtas laisvės atėmimas).

Taigi nei vienos iš aptariamų ES valstybių BK tiesiogiai neįtvirtiną prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties (išskyrus prekybą vaikais pagal Vokietijos StGB), kaip tai padaryta naujajame Lietuvos Respublikos BK. Todėl prekyba žmonėmis kvalifikuotina pagal kitus straipsnius, dažniausiai numatančius atsakomybę už žmogaus pagrobimą. Apskritai apie prekybą žmonėmis kaip apie baigtą veiką, remiantis Danijos, Švedijos ar Vokietijos kodeksais faktiškai galima kalbėti tik „asmens įgijimo” prasme, kai asmuo yra pagrobiamas (žr. toliau trečiąją šio darbo dalį „Objektyvioji pusė”).

2.2. Nusikaltimo objektas

Nusikaltimo objektas pagal Danijos, Švedijos ir Vokietijos BK prekybos žmonėmis atveju yra tas pats, kaip ir pagal LR Baudžiamąjį kodeksą. Tai – žmogaus laisvė, jo teisė nekliudomai pasirinkti savo buvimo vietą (Danijos BK 262 str. 2 d. – kvalifikuotas laisvės atėmimas; Švedijos BK: IV skyriaus 1 ir 3 straipsniai – žmogaus pagrobimas ir bejėgiškos padėties asmeniui sudarymas; Vokietijos BK – 234 str. žmogaus pagrobimas). Prekiaujant vaiku, nusikaltimo objektas yra vaiko normalus vaiko vystymasis, bei jo tėvų interesai (Vokietijos BK 236 str. 4 dalis 1 punktas -prekyba vaikais). Prekybos žmonėmis alternatyvus objektas, pagal aptariamus ES šalių kodeksus yra žmogaus sveikata, kadangi minėti nusikaltimai padaromi atimant žmogui laisvę, t.y. panaudojant jėgą, grasinant padaryti fizinę žalą, nors atskirai numatytais atvejais gali būti panaudojama ir paprasta apgaulė, kuomet pavojus žmogaus sveikatai tiesiogiai neiškyla. Kuomet padaroma reali fizinė žala, yra nusikaltimų sutaptis, tai yra kaltininkui inkriminuojami ir atitinkami BK straipsniai, numatantys atsakomybę yra fizinės žalos asmeniui padarymą.

Nukentėjusysis analogiškai, kaip ir pagal LR BK, yra bet kurio amžiaus ar lyties fizinis asmuo, nebent papildomai yra numatyta atsakomybė už vaiko pagrobimą ar prekybą vaikais (pav., Vokietijos StGB 236 str. 4 d.). Vokietijos StGB 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta: “Tas, kas atlieka seksualius veiksmus su asmeniu, nesulaukusiu keturiolikos metų (vaiku ) “. Taigi vaiku pagal Vokietijos StGB, kaip ir pagal Lietuvos BK, laikomas asmuo, kuriam nėra sukakę keturiolikos metų.

Apie nusikaltimo objekto sampratą žr. 1.2. šio darbo dalį tuo pačiu pavadinimu – “Nusikaltimo objektas”.

2.3. Objektyvioji pusė

Nei vienas iš trijų analizuojamų BK nenumato asmens pirkimo ar pardavimo. Šios sąvokos specialiosios dalies dispozicijose nevartojamos, kaip Lietuvos BK 147 straipsnyje. Faktiškai galima kalbėti tik apie žmogaus įgijimą plačiąja prasme, jei taip suprastume neteisėtą asmens laisvės atėmimą siekiant tam tikrą prekybai žmonėmis, kaip nusikalstamam verslui, būdingų tikslų. Dėl to, Danijos, Vokietijos ir Švedijos baudžiamųjų įstatymų analizė, iš atskirų nusikaltimo sudėčių atrenkant prekybai žmonėmis objektyviajai pusei būdingus elementus, yra gana sudėtinga. Inkriminuojant Danijos BK 261 straipsnio

2 dalį (kvalifikuotas laisvės atėmimas), galimi tokie pavojingos veikos variantai: l) neteisėtas laisvės atėmimas siekiant asmeninės naudos; 2) laisvės atėmimas, trukęs ilgą laiką; 3) asmeniui atimama laisvė ir jis laikomas uždarytas, kaip psichinis ligonis; 4} atėmus laisvę asmuo priverčiamas atlikti karinę tarnybą užsienyje; 5) atėmus laisvę asmuo laikomas kokioje nors užsienio šalyje. Prekyba žmonėmis iš visų išvardintų penkių alternatyvių veikų yra pirma, ketvirta ir penkta veika. Kadangi Danijos kodeksas konkrečiai nevardija laisvės atėmimo būdų, galima pasiremti „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies” vadovėlio autorių apibrėžimu: “Laisvės atėmimas, ypač pagrobiant žmogų, yra prievartos aktas, tai gali būti padaroma panaudojant fizinį smurtą arba apgaulės būdu”. Esant specialiam tikslui – gauti asmeninę naudą, veika kvalifikuojama pagal Danijos BK 261 str. 2 d. (I atvejis). Tai, kad asmuo priverčiamas atlikti karinę tarnybą užsienyje, reiškia, kad jis įtraukiamas į užsienio valstybės kariuomenės ar nevalstybinio lygmens karinio pobūdžio organizacijas ir yra priverčiamas joje atlikti karines pratybas. Veika laikytina baigta asmenį pristačius į atitinkamą užsienio karinę organizacinę struktūra (IV atvejis). Laisvės atėmimas laikant asmenį kokioje nors užsienio šalyje reiškia, kad asmuo, atėmus jam laisvę, išgabenamas už Danijos Karalystės teritorijos ribą ir ten laikomas nelaisvėje. Veika laikoma baigta, nukentėjusįjį išgabenus už Danijos ribų (V atvejis). Lyginant su Lietuvos BK, pastarieji du aptarti atvejai yra nauji, Lietuvos BK nenumatyti.

Pagal Švedijos Karalystės BK IV skyriaus l straipsnį (žmogaus pagrobimas) prekyba žmonėmis bus, kai asmuo sulaiko, pagrobia ar uždaro nelaisvėn vaiką ar kitą asmenį ir siekia priversti jį dirbti (force him or her into service – angl. vert. ). Kaltininko veiksmai atimant laisvę asmeniui pagal šį straipsnį apibūdinami, kaip fizinis arba psichinis smurtas. Tai gali būti fizinės jėgos panaudojimas, siekiant nuslopinti nukentėjusiojo asmens pasipriešinimą arba įvairūs grasinimai, pavyzdžiui: sužaloti, nužudyti, sunaikinti turtą, padaryti fizinę ar turinę žalą aukos artimiesiems, arba kiti panašūs veiksmai, išskyrus apgaulę. Veika baigta nuo laisvės atėmimo asmeniui pradžios, su sąlygą, kad egzistuoja specialus tokios veikos tikslas – kaltininkas siekia priversti asmenį dirbti jo (kaltininko) naudai. Lietuvos naujajame BK specialiai šis tikslas neišskiriamas, tačiau jį apima LR baudžiamajame kodekse numatytas prekybos žmonėmis tikslas – „gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos” (BK 147 str. ).

Kitas nusikaltimas – bejėgiškos padėties asmeniui sudarymas (Švedijos BK IV skyriaus 3 straipsnis) – padaromas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šio ir kitų nusikaltimų padarymo būdas, yra sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus arba sąmoningas jų nuslėpimas. Prekyba žmonėmis bus tada, kai kaltininkas apgaulės būdu priverčia žmogų: 1) atlikti karinę tarnybą (nebūtinai užsienyje, kaip kad yra numatyta Danijos BK); 2) dirbti kokius nors darbus; 3 ) išvykti į užsienį ar ten pasilikti, jei jis ten gali būti persekiojamas ar išnaudojamas seksualiai ar pakliūti į kitokią bejėgišką padėtį. Pirmi du atvejai iš esmės analogiški numatytiems Danijos BK. Trečiuoju atveju galimos dvi situacijos: nukentėjusysis yra užsienyje ir jam neleidžiama parvykti į pilietybės valstybę arba jis priverčiamas išvykti į užsienį. Persekiojimas šio nusikaltimo kontekste turėtų būti aiškinamas, kaip asmens persekiojimas už įsitikinimus (politinius, religinius ar įsitikinimus). Seksualinis išnaudojimas reiškia kaltininko ar trečiųjų asmenų (dažniausiai) lytinės aistros tenkinimą su nukentėjusiuoju (pavyzdžiui, asmeniui žadamas legalus pelningas darbas užsienyje, tačiau ten nuvykus jis įtraukiamas į prostituciją). Pagal Lietuvos BK minėti atvejai nebus prekyba žmonėmis, kadangi apgaulė, kaip prekybos žmonėmis padarymo būdas, 147 straipsnyje nenumatytas, o plečiamasis baudžiamosios teisės normos aiškinimas būtų nepriimtinas. Tačiau ką tik aptartas nusikaltimas yra sunkiai atskiriamas nuo prekybos žmonėmis, kaip socialinio reiškinio ir kartu nusikalstamo pasaulio verslo.

Vokietijos StGB, kaip ir Švedijos BK, numato žmogaus pagrobimo kaip pavojingos ir priešingos teisei veikos sudėtį. StGB 234 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma ne tik panaudojant psichinį ar fizinį smurtą, bet ir apgaulės būdu, t.y. numatomi visi neteisėto laisvės atėmimo būdai (pagal Švedijos BK žmogaus pagrobimo atveju – tik psichinis ar fizinis smurtas). Žmogaus pagrobimas bus inkriminuojamas, jei kaltininkas siekia palikti nukentėjusįjį bejėgiškoje būklėje, paversti jį vergu arba priklausomu nuo kaltininko ar kito asmens arba siekia priversti jį atlikti karo tarnybą užsienyje.

Prekyba vaikais (Vokietijos StGB 236 str.) yra vienintelė sudėtis pagal Danijos, Švedijos ar Vokietijos BK, kurioje tiesiogiai įtvirtintas prekybos žmogumi elementas. Pagal StGB 236 straipsnio 2 ir 4 dalis atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris netesėtai perduoda vaiką trečiajam asmeniui ir tai padaro siekdamas gauti pelno, veikdamas profesionaliai, kaip nusikalstamos grupuotės, susivienijusios vykdyti prekybą vaikais, narys. Ši nuostata yra panaši į naujojo LR kodekso 157 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę už sistemingą prekybą vaikais. Kaip matyti iš objektyviosios pusės analizės, tiesiogiai, kaip kad įstatymų leidėjas yra suformulavęs naujajame Lietuvos BK, nei pagal Danijos, nei pagal Švedijos, nei pagal Vokietijos BK įstatymus prekyba žmonėmis nekriminalizuojama, o dažniausiai įeina į žmogaus pagrobimo sudėtį. ES šalių kodeksuose parastai išskiriami atskiri šio nusikaltimo variantai, o būtina nusikaltimo įvykdymo sąlyga yra neteisėtas asmens laisvės atėmimas. Šių įstatymų nuostatos yra daug konkretesnės, palyginti su Lietuvos BK 147 straipsnio nuostata. Viena vertus, Lietuvos Respublikos BK tiesiogiai įtvirtina tarptautinių dokumentų dėl prekybos žmonėmis prevencijos nuostatas. Kita vertus, sunku pasakyti, ar toks reglamentavimas yra visiškai pagrįstas – viena yra prekyba narkotikais, kurių dažnai įsigyjama, pavyzdžiui, gatvėje, “juodojoje rinkoje”, o visai kas kita – prekyba žmonėmis.

Apie bendrąją nusikaltimo objektyviosios pusės sampratą žr. 1.3. šio darbo dalį tuo pačiu pavadinimu – „Objektyvioji pusė”.


2.4. Subjektyvioji pusė

Visų be išimties aptartų nusikaltimų kaltės forma yra tiesioginė tyčia. Pagal Danijos BK 261 straipsnį, kaltininkas suvokia, kad neteisėtai atima asmeniui laisvę bei priverčia asmenį atlikti karinę tarnybą ar laiko jį kitokioje priklausomoje padėtyje užsienyje. Kitu atveju neteisėtam laisvės atėmimui būdingas specialus tikslas – gauti asmeninės

(analogiškas prekybos žmonėmis tikslas įtvirtintas LR kodekse).

Pagal Švedijos BK IV skyriaus I straipsnį (žmogaus pagrobimas), kaltininkas suvokia, kad neteisėtai atima nukentėjusiajam laisvę ir to nori, bei siekia priversti jį dirbti. Kaltininkas gali siekti priversti priklausomą asmenį dirbti pačiam kaltininkui arba trečiojo asmens naudai. Darant nusikaltimą Y

numatytą Švedijos BK to paties skyriaus 3 dalyje (bejėgiškos padėties asmeniui sudarymas), kaltininkas suvokia, kad apgaule sudaro kitam žmogui bejėgišką padėtį, tai yra: neteisėtai priverčia jį atlikti karinę tarnybą, dirbti. Kitais atvejais kaltininkas, suprasdamas, kad nukentėjusiajam iškyla realus pavojus būti persekiojamam ar seksualiai išnaudojamam ar pakliūti į kitokią bejėgišką padėtį, apgaule priverčia jį išvykti į užsienį ar ten pasilikti ir to siekia.

Asmuo darydamas Vokietijos StGB 234 straipsnyje numatytą veiką (žmogaus pagrobimas), suvokia, kad neteisėtai atima kitam asmeniui laisvę ir siekia vieno iš šių trijų tikslų: 1) palikti jį bejėgiškoje padėtyje (panašiai, kaip įtvirtinta Švedijos BK IV skyriaus 3 straipsnyje); arba 2) paversti jį vergu ar priklausomu nuo kaltininko ar kito asmens; 3) priversti jį atlikti karo tarnybą užsienyje. Įdomu tai, kad antruoju atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai apeliuoja į vergiją, kaip galimą šios pavojingos veikos pasekmę. Esant prekybai vaikais {StGB 236 straipsnis), kaltininkas suvokia, kad neteisėtai prekiauja vaikais, veikia sistemingai, kaip organizuotos nusikalstamos gaujos narys ir taip siekia gauti pelno.

Taigi ES valstybių BK numato gana įvairius galimus prekybos žmonėmis tikslus. Lietuvos naujasis BK įtvirtina tik bendrą abstrakčią nuorodą į kaltininko siekį gauti turtinės ar kitokios naudos (147 str.) . Darytina išvada, šios Lietuvos įstatymo nuostatos sfera yra plati, tačiau, iš kitos pusės gana abstrakti ir tiesiogiai neatskleidžianti analizuojamos veikos prigimties. Apie nusikaltimo bendrąją nusikaltimo subjektyviosios pusės sampratą žr. 1.4. šio darbo dalį tuo pačiu pavadinimu „Subjektyvioji pusė”.

2.5. Nusikaltimo subjektas

Danijos BK 14 straipsnyje įtvirtinta: “Asmuo baudžiamojon atsakomybės netraukiamas, jei šiame akte numatytos veikos padarymo metu jam nebuvo suėję penkiolika metą”. Švedijos BK 1 skyriaus šeštame straipsnyje nustatyta: “Jokia sankcija už padarytą nusikaltimą netaikoma asmeniui už nusikaltimą, padarytą nesulaukus penkiolikos metą”. Vokietijos StGB šiuo požiūriu yra dar griežtesnis, kadangi baudžiamoji atsakomybė numatyta asmenims nuo keturiolikos metų (StGB 19 straipsnis). Taigi aptartų nusikaltimų subjektu yra fizinis, pakaltinamas asmuo, sulaukęs keturiolikos (pagal Vokietijos StGB) arba penkiolikos (pagal Danijos BK ir Švedijos BK) metų. Lietuvos Respublikos naujasis baudžiamasis kodeksas šiuo požiūriu yra pats švelniausias – baudžiamoji atsakomybė iškyla asmenims nuo šešiolikos metų.


2.6. Sankcija

Iš karto reikia pažymėti, kad sankcijų maksimalios ribos už prekybą žmonėmis pagal ES valstybių įstatymus yra gerokai didesnės. Danijos BK nustato, kad už kvalifikuotą neteisėtą laisvės atėmimą (261 str. 2 d. ) asmuo gali būti baudžiamas iki 12 metų laisvės atėmimo. Už žmogaus pagrobimą pagal Vokietijos StGB skiriama laisvės atėmimo bausmė ne mažiau nei vieneriems metams (StGB 234 straipsnis), o maksimali riba pagal StGB -penkiolika metų (38 str. 2 d.). Pagal Švedijos BK už tą patį nusikaltimą skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki dešimties metų arba iki gyvos galvos (IV skyriaus 1 straipsnis). Už bejėgiškos padėties žmogui sudarymą skiriama bausmė nuo vienerių iki dešimties metų laisvės atėmimo (Švedijos BK IV skyriaus 3 straipsnis). Už prekybą vaikais pagal Vokietijos StGB skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo šešerių mėnesių iki dešimties metų. Taigi pagal visas ES valstybių įstatymuose įtvirtintas minėtas sankcijas maksimali laisvės atėmimo bausmės riba yra didesnė, nei pagal LR BK 147 straipsnį (prekyba žmonėmis). Baudžiamosios atsakomybės turinio požiūriu Lietuvos įstatymai, kriminalizuojat prekybą žmonėmis, yra

palyginti humaniški. Kita vertus šis sankcijų lyginimas yra pagrįstas tik iš dalies, kadangi nusikalstamų sudėčių turinys iš esmės skiriasi. Vis dėlto LR BK formuluotė yra abstrakti, o jos veikimo sfera – plati, todėl maksimali sankcijos riba galėtų būti nustatoma ir aukštesnė.

Išvados

Prekyba žmonėmis Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose kriminalizuota nuo 1998 metų, papildžius 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą 131 (3) straipsniu. Pagrindas šiai veikai kriminalizuoti yra tarptautiniai teisės aktai, kurią svarbiausias yra 1949 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslams. Naujajame baudžiamajame kodekse ši sudėtis su tam tikromis korektyvomis įtvirtinta 147 straipsnyje. Prekyba žmonėmis Danijos, Vokietijos ir Švedijos BK, išskyrus Vokietijos StGB, tiesiogiai neuždraudžiama. Ši veika įeina į kitų nusikaltimų sudėtis, pirmiausia – į žmogaus pagrobimą ar kvalifikuoto neteisėto laisvės atėmimo (Danijos atveju).

Prekybos žmonėmis tiesioginis objektas – žmogaus laisvė, o kai prekiaujama vaikais – normalus vaiko vystymasis ir jo tėvų ar globėjų interesai. Nukentėjusysis – bet kurio amžiaus ar lyties asmuo.

Objektyviąją analizuojamo nusikaltimo pusę pagal Lietuvos įstatymus sudaro asmens įgijimas, pirkimas, pardavimas ar kitoks perleidimas. Pagal Danijos, Vokietijos ir Švedijos įstatymus – tai neteisėtas asmens laisvės atėmimas, panaudojant psichinį ar fizinį smurtą, esant tam tikrom numatytom papildomom sąlygom: specialiam tokio laisvės atėmimo tikslui arba tam tikrai veikai {pavyzdžiui, asmens privertimui atlikti karinę tarnybą užsienyje, privertimas dirbti – Danijos BK 261 str. – ir panašiai). Sąvokos „asmens pirkimas” ar „asmens pardavimas” šių ES šalių kodeksuose nevartojamos. Tai yra šių šalių įstatymų privalumas, kadangi tokios sąvokos nėra visai tinkamos vartoti kalbant apie suaugusį asmenį. Žmogaus „pirkimo-pardavimo sandoris” pagal civiIinę teisę yra niekinis, nors realiai ir įmanomas. Bet kuriuo atveju, tam kad jis įvyktų, pirmiausia turi būti apribota atimta žmogaus laisvė.

Subjektyviajai nusikaltimo pusei būdinga tai, kad ši veika padaroma išimtinai tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad prekiauja žmonėmis ir to siekia. Baudžiamuosiuose kodeksuose paprastai įtvirtinamas specialus šio nusikaltimo padarymo tikslas. LR BK šį tikslą formuluoja labai abstrakčiai: kaltininkas taip veikdamas siekia gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. ES valstybių kodeksai numato konkretesnius tikslus: priversti asmenį dirbti, priversti atlikti karinę tarnybą (Švedijos BK IV skyriaus 3 straipsnis) ar paversti žmogų kieno nors vergu (Vokietijos StGB 234 straipsnis). Pažymėtina, kad Lietuvos BK numatytas prekybos žmonėmis nusikaltimo tikslas suformuluotas labai abstrakčiai, tik bendrais bruožais atskleidžia veikos esmę. Prekybos žmonėmis subjektas yra fizinis, pakaltinamas asmuo sulaukęs: pagal Vokietijos StGB – keturiolikos, pagal Danijos ir Švedijos BK – penkiolikos, o pagal Lietuvos naująjį Baudžiamąjį kodeksą – šešiolikos metą amžiaus. Pagal Lietuvos įstatymus už prekybą žmonėmis iki aštuonerių metų laisvės atėmimo, o pagal Vokietijos StGB gali būti skiriamas laisvės atėmimas netgi iki gyvos galvos (StGB 234 straipsnis).

Reziumuojant galima daryti išvadą, kad, nors už prekybą žmonėmis baudžiamoji atsakomybė iškyla tiek pagal Lietuvos, tiek ir pagal Danijos Švedijos ar Vokietijos įstatymus, tačiau aiškesnių sąlyčio taškų tarp teisinio reglamentavimo šiose trijose ES valstybėse ir Lietuvoje yra nedaug. Į klausimą, ar pasiteisins toks prekybos žmonėmis sudėtis įtvirtinimas „bendros formulės” principu Lietuvos Respublikos naujajame Baudžiamajame kodekse, turėtų atsakyti teismų praktika.

Summary

In the 147 section of the new Lithuanian Criminal Code (this law will came if force on the l of May, 2003) there is stated: “Whoever sells, buys or in any other way lets somebody have or gains a person in order to get material or any other kind of profit, shall be punished with imprisonment for not more than eight years”. This crime is called „Trafficking in human beings”. It was forbidden directly in 1998 after Seimas of Lithuania adopted the amendment of the Criminal Code, which is in force since year 1961. Although none of the three European Union countries` (Sweden, Denmark or Germany) criminal laws mention this offence directly.

Trafficking in human beings is an offence against personal freedom. In case of trafficking in children (Lithuanian CC, section 157), the prime object of the crime is sane and normal development of the child and also the legal interests of child parents. The victim of this crime is a person no matter how old he is or what is his sex.

The objective part of trafficking in human beings, according to the new Lithuania CC is an act of selling, buying or in any other way letting somebody have or gain a person. Although, neither in Danish or Swedish Criminal Codes, nor in German StGB these terms are actually being mentioned. According to the criminal law a person, who has commited trafficking in human beings, should be accused of qualified deprivation of liberty (Danish CC, section 261 part 2) or kidnapping (Swedish CC chapter IV, section l; German StGB section 234).

The subjective part of an offence is described as direct malice by the form of guilt. The intention of trafficking in human beings is material or another kind of profit as formulated in section 147 of Lithuanian CC. According to Danish, Swedish and German laws, the intention of the crime is more specific: e.g., to force somebody into military service, to place somebody into slavery or bondage etc.

The subject of an offence is a person, who is at least fourteen (in Germany), at least fifteen (in Denmark and Sweden) or at least sixteen (in Lithuania} years of old. This person should also be captive to be prosecuted.

The sanction for trafficking in human beings is imprisonment. Lithuanian laws allow imprisonment up to eight years. According to German StGB, the capital punishment for kidnapping (StGB section 234) is imprisonment to life.


Naudoti šaltiniai, literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios’ 1992 Nr.33-1014.

2.1949 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų

išnaudojimu. Valstybės žinios` 1997,Nr. 14 – 4581.

3. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios’2000 Nr.96-3016.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Valstybės žinios’1961 Nr.18-147; svarbi redakcija: Valstybės žinios’ 1998, Nr.17-397.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas. Valstybės žinios’2000 Nr.89-2741.

6. The Danish Criminal Code /English version 2nd edition/.- Kobnhavns.:Kobnhavns universitet, 1991.

7. The Swedish Griminal Code /English translation/ – Stockholm.: Swedish Ministry of Justice, 1999.

8. The German Criminal Gode /English translation/.: Federal Law Gazette I, p. 945, p. 3322.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002-2004 metų programos patvirtinimo. Valstybės žinios’2002 Nr.6-23 l.

l0. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis/A.Abramavičius, A.Čepas, A. Drakšienė… [at al.].-V.: Eugrimas, 1998.

11. Baudžiamoji teisė: specialioji dalis/ A.Abramavičius, E. Bieliūnas, A. Drakšienė… [at al.].2-asis papild. leid.-V.: Eugrimas, 1998.

12. Anglų – lietuvių kalbų žodynas / IV siereotipinis leidimas/.- V.: „Mokslas”, 1992.

13. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas,- V.; – Vaga, 1999.

14. Tarptautinių žodžių žodynas / Vyr. enciklopedijų red.; Ats. red. V. Kvietkauskas. – V.: VER 1985.

Rašykite komentarą

-->