Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Prancūzija

Autorius: Rita

Referatas

Prancūzija


Evelina Zarembaitė

8a kl.

Prancūziją iš visų pusių juosia gamtinės ribos: šiaurėje, vakaruose, pietryčiuose ¬– jūra, pietuose ¬¬¬- aukšti Pirėnai, rytuose – Alpės, Juros, Vogėzų kalnagūbriai ir Reino upė. Todėl kraštovaizdis labai įvairus, jame kaitaliojasi snieguotos kalnų viršūnės su plačiomis lygumomis, užpelkėjusios jūros pakrantės žemumos su tankiais žaliais miškais. Kraštovaizdis paveiksle ypatinga spalva išsiskiria Luaros slėnio pilys ir Normandijos kalvoje esantis Mon Sen Mišelis bei dviaukštis Gardo akvedukas (vandens lataką I amžiuje pr. Kr. pastatė šį kraštą užkariavę romėnai).

Gamta didelę įtaką daro gyventojų dvasinei kultūrai ir gyvenimo būdui. Dauguma Prancūzijos gyventojų gyvena nedideliuose miestuose ir kelių didelių miestų aglomeracijose.

Maži šios šalies miesteliai turi išlaikę viduramžių dvasią. Ypač tai pastebima iš šių miestų užstatymo planų. Jiems būdingas spindulinis miesto aikščių ir gatvių išplanavimas. Tokio miesto centre visada yra aikštė, kurioje stovi bažnyčia, yra merija, turgus, netoliese pastatytas vienuolynas. Kaimo tipo gyvenvietėse vyrauja nedidelės linijinio tipo gyvenvietės. Pasitaiko vienkemių – fermų. Namai kelių tipų, dažniausiai matyti vienaaukščiai mūriniai ar moliniai, drėbti ant medinio karkaso, kur po vienu stogu prisišliejęs gyvenamasis namas, arklidė, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai. Būtinai šį ūkininko pastatą papildo rūsys vynui. Alpių kalnuose žmonės statosi būdingus visai Alpių sričiai alpino tipo 2 – 3 aukštų namus. Pietų Prancūzijoje gyventojai gyvena nedideliuose, žemuose, čerpėmis dengtais stogais namuose.

Seniau Prancūzijoje buvo labai vertinamas šeimos narių bendravimas. Tai rodo ir namo patalpų išplanavimas. Valstiečio namas būtinai turėjo bendrą kambarį, kur šeima rinkdavosi vakarais prie židinio ir aptardavo visas dienos naujienas. Beje, židinyje ketaus puoduose virdavo valgį. Dar namuose buvo patalpos, skirtos virtuvei, valgomajam ir vienam dviem miegamiesiems.

XIX amžiuje baigėsi ir tautinio kostiumo era. Tad daugiau kaip šimtmetį prancūzai tautinių drabužių nenešioja. Tik per tam tikras šventes ir tai daugiausia tik ansamblių vyrai dėvi tradicinius marškinius, liemenę, striukę, kelnes, ant kaklo ryši skarelę, o ant galvos užsideda beretę ar skrybėlę. Moterys vilki plačius ties liemeniu rauktus sijonus, palaidinukes, korsažus, ryši skareles.

Prancūzija ilgus amžius Europai ir pasauliui diktavo madas. Ir šiandien geriausi madų salonai yra Prancūzijoje. Galima išgirsti ir apie Paryžių sakant, jog tai mados

Meka. Tai, kad prancūzai moka ir mėgsta skoningai rengtis, galima pastebėti tiek gatvėje, tiek aukštuomenės pobūvyje. Geras skonis ugdomas nuo pat vaikystės ir šeimoje, ir mokykloje. Visada pabrėžiama, kad kiekvienai progai ir laikui turi būti dėvimas atitinkamas drabužis ir aksesuarai.

Gatvės teatras ir virtuvė. Prancūzai labai mėgsta triukšmingą gatvę. Restoranų, barų, kavinių, aludžių ir net tabako salonų lauko kavinėse stalai ir kėdės sustatyti eilėmis. Kėdės sustatytos taip, kad visų veidai būtų atsukti į gatvę. Net ir kavinių, restoranų staliukai pasukti į vitrinas. Pavyzdžiui, kavos puodelio kaina irgi priklauso nuo sėdėjimo vietos, arčiau gatvės – brangiau.

Žodžiu, šaligatvis, viskas kas jame vyksta, – tau kaip ant delno. Kuo ne scena, kuo ne teatras. Vakarais šie lauko teatrai beveik visi perpildyti. Pasėdėti tokiame teatre gali už 16 frankų. Tiek kainuoja kavos puodelis.

Prancūzai – puikūs kulinarai ir konditeriai. Jie valgo daug daržovių, bet pieno produktų mažai. Ypač populiarūs Prancūzijoje sūriai. Be sūrio prancūzas negali gyventi nė dienos. Sūris patiekiamas ir ant salotos lapo, jo skonį galima pajusti ir sriuboje ir hamburgeryje, jau nakalbant apie picą ar vyno taurę. Mėgstami mėsos patiekalai – troškinta mėsa su įvairiu padažu, bet labiausiai mėgstamas bifšteksas. Kiekvienas restoranas ar regionas turi savo firminį patiekalą: Burgundijoje populiarios sraigės ir prancūziškos dešrelės, omletas ir įvairiai paruošta antis. Kitur labai populiarūs pikantiški valgiai: austrės su česnaku ar aromatinėmis žolelėmis, keptos varlių šlaunytės su prieskoniais ir alyvmedžio uogomis. Visa tai užgeriama su vynu.

Prancūzai valgo mėgaudamiesi Dievo dovana – maistu: sūriu ir vynu. Jie įsitikinę, kad niekad nealks, jeigu namie bus šiek tiek trijų pagrindinių dalykų: duonos, sūrio ir vyno. Tiesa, prancūzų pietūs šeimoje užtrunka iki poros valandų, o kartais ir daugiau. Maistu ir gyvenimu džiaugtis reikia sugebėti.

Sen Mišelio kalnas

Bet kuris prancūzų moksleivis žino, kodėl Bretanėje esantis Sen Mišelio kalnas per vieną naktį atsidūrė normanų valdžioje: 80 m aukščio sala su įsitvirtinusiu benediktinų vienuolynu, Viktoro Hugo praėjusiame šimtmetyje pavadintu “Okeano primadona”, be mūšio pasidavė kaimynams, nes kaprizinga Kuesnono pasienio upė pakeitė savo vagą ir įėjo į istoriją.

Cheopso piramidė vandenyne.

Sen Mišelis kaip svajonė, įkūnyta granite, iškyla prie Normandijos krantų. Kažkur nuo Lamanšo pūsteli šiltas vėjas, išblaškydamas debesis, ir priekyje prieš tave atsiveria neregėto grožio vaizdas – Mon Sen Mišelio miestas tvirtovė jūroje. Beveik iš visų pusių apsupta vandens stūkso didžiulė konuso formos uola. Apačioje į granitą šaknimis įsikibę žaliuoja nedideli medeliai, įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebiasi smailiabokštė bažnyčia.

Kai įžengus į šio nepaprasto miesto teritoriją pradeti kopti į viršų, užvaldo nenusakomas jausmas. Grubiai tašytų akmenų siena, pastatai, siauros gatvelės, laiptai. Kažkas paslaptinga, o gal ir ne?

Mon Sen Mišelis pradėtas statyti dar X amžiuje. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Mon Sen Mišelis įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno koplyčią. Tuomet šią granitinę kalvą supo miškas, tačiau netrukus praardęs pylimą jį užliejo vandenynas.

Tai buvo seniau… Atskirtas nuo visų, Mon Sen Mišelis ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį, net romėnai čia nepaliko jokių savo pėdsakų.

Į šią vietą traukė žmonės išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai uoloje įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtį maisto, ir Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams… 910 m. čia įsikūrė benediktinų vienuolynas, pirmojo jo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

O dabar… Šiandien čia daugiausia vyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia itin ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mon Sen Mišelyje – pati didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslenka 13 metrų per valandą greičiu. Potvynių ir atoslūgių skirtumas – net 39 pėdos.

Šiandien Mon Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka.

Šamboro tvirtovė

Šamboras laikomas pačia žymiausia ir pačia didžiausia Luaros slėnio pilimi, nors šis statinys, suplanuotas kaip feodalų medžioklės rezidencija, yra upės vagos nuošalyje. Pilyje niekas niekada negyveno. Bet kad svajonių pilis atsispindėtų vandenyje, buvo iškasta Luaros upės atšaka. Pati vietovė, kurioje yra pilis, kelia nemalonius vaizdinius, nes yra miškingoje, užpelkėjusioje teritorijoje. Kalbama, kad net pačius architektus krėtusi baimė, pamačius, kur jiems reikės dirbti. 1519 m. karalius Pranciškus I, išgarsėjęs kaip labai pasitikintis savimi, surado šią nuošalią vietovę, pilną žvėrių. Monarchas sąmoningai atsisakė užbaigti statyti Ambuazo ir Blua pilis ir tik tam, kad negalėjo ten pradėti nieko nauja, o buvo priverstas baigti savo pirmtakų sumanymus.


Naudota literatūra:

“Europa – mūsų žemynas”

“Moksleivių enciklopedija”

“Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”

Rašykite komentarą

-->