Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Požiūris į asmenybę Rytų teorijose

Autorius: Felicija


“Požiūris į asmenybę Rytų teorijose”


Induizmas

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad induizmas nėra vienalytė religija. Jis aprėpia daugybę skirtingų ir net priešingų religinių įsitikinimų ir papročių. Pavyzdžiui, daugelis induistų gali tikėti į Dievą, bet yra ir tokių, kurie netiki. Vienų induistų aukščiausios dievybės samprata gali būti įasmeninta, kitų – beasmenė. Kartais juokaujama, kad vienintelis dalykas, vienijantis visus induistus, yra jų visuotinė pagarba karvėms. Bet vis tik egzistuoja bendros sąvokos, kurios būdingos visoms induizmo (ir ne tik jo) atmainoms.


Reinkarnacija – sielos įsikūnijimas po mirties kitame kūne.

Sansara – gimimų, reinkarnacijų ratas, kai siela nuolat atgimsta vis kitame (nebūtinai žmogaus) kūne. Sansarą valdo karmos (sanskr. karma – veiksmas, poelgis) dėsnis. Karma nusako žmogaus veiksmus ir jų padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip ją nulemia. Blogi veiksmai formuoja blogą karmą, žmogus kitoje reinkarnacijoje turės blogesnę padėtį (patirs daugiau neturto, kančių, vargo ir pan.). Gera karma artina žmogų prie išsilaisvinimo iš gimimų grandinės, kitaip tariant – mokšos.

Mokša yra pats svarbiausias induisto tikslas. Šis žodis reiškia “išsivadavimą, išsilaisvinimą”. Tai nėra politinės laisvės siekimas. Mokša – tai išsivadavimas iš nesibaigiančio rato egzistencijų, kurias lemia karma. Bhagavadgyta teigia, kad mokša reiškia išsilaisvinimą iš blogio, nepriklausomybę nuo kūno, nuo aistrų ir pykčio, nuo irimo ir mirties, nuo karmos ir nuo majos (pasaulio iliuzijos). Upanišados pabrėžia, kad tai yra išsilaisvinimas iš nežinojimo varžtų, nes nežinojimas ir prikausto žmogų prie sansaros rato. Taigi žmogus gali pasiekti išsilaisvinimą tik tada, kai nežinojimą pakeis pažinimas. Pažinimas induizme nereiškia to žinojimo, kurio samprata būdinga Vakarams. Tai nėra protinis, loginis pažinimas; jį būtų galima pavadinti įžvalga, nušvitimu, pabudimu. Induistų pažinimo sąvoka artima graikiškajai “aletėja” – nepaslėptis.

Skverbiantis giliau į induizmo paslaptis, tenka išskirti dvi pagrindines induizmo šakas arba mokyklas. Tai Vedanta ir Sankja.

Vedantos filosofijos pagrindas yra Brahmano – Atmano idėja. Brahmanas yra visko, kas egzistuoja, pirminis principas, aukščiausia realybė, jis neutralus ir beasmenis – visos egzistencijos pradžia, priežastis ir pagrindas. Brahmanas yra visur, kaip vandenyje ištirpusi druska. Jis nepažinus ir neapibūdinamas, todėl dažniausiai induistai Brahmaną aprašo neiginiais. Brahmanas yra ir žmogaus “aš”, Atmano, pagrindas: jei Brahmanas yra visur, tai jis yra ir manyje. Žmogaus ir Dievo santykis neišreiškiamas dialogu, malda, kai į Dievą kreipiamasi “tu”; induistas randa Dievą pačiame savyje. Žmogaus “aš”, Atmanas, yra identiškas Brahmanui, Aukščiausiajai Realybei. Tokiu būdu visi individai yra identiški, nes jie visi yra viena realybė, visi yra identiški vienam Aukščiausiajam, Absoliučiam Asmeniui. Tokia samprata vadinama monizmu, visatos vienovės teorija: “pasaulis yra “majos šydas”, dieviškojo Brahmano sapnas, be kurio iš esmės nieko nėra”. Mintis, kad “aš” su kūnu, gamtos pasauliu yra tikra, tėra iliuzija, kurią pažinus būtų galima iš jos išsivaduoti ir susilieti su Brahmanu – pasiekti mokšą. Šis susiliejimas su Brahmanu suprantamas kaip visiškas savo asmeniškumo išnykimas, individualios sielos nebuvimo patvirtinimas. Taigi, pagrindinis Vedantos teiginys yra, kad egzistuoja tiktai vienintelis, absoliutus, pastovus, vientisas “Aš”, Brahmanas, o visa kita, netgi individualiojo “aš” idėja, tėra iliuzija, maja, ir žmogus turi nusigręžti nuo išorinio pasaulio, kad rastų kelią

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->