Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Požiūris į asmenybę Rytų teorijose

Autorius: Felicija


“Požiūris į asmenybę Rytų teorijose”


Induizmas

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad induizmas nėra vienalytė religija. Jis aprėpia daugybę skirtingų ir net priešingų religinių įsitikinimų ir papročių. Pavyzdžiui, daugelis induistų gali tikėti į Dievą, bet yra ir tokių, kurie netiki. Vienų induistų aukščiausios dievybės samprata gali būti įasmeninta, kitų – beasmenė. Kartais juokaujama, kad vienintelis dalykas, vienijantis visus induistus, yra jų visuotinė pagarba karvėms. Bet vis tik egzistuoja bendros sąvokos, kurios būdingos visoms induizmo (ir ne tik jo) atmainoms.

Reinkarnacija – sielos įsikūnijimas po mirties kitame kūne.

Sansara – gimimų, reinkarnacijų ratas, kai siela nuolat atgimsta vis kitame (nebūtinai žmogaus) kūne. Sansarą valdo karmos (sanskr. karma – veiksmas, poelgis) dėsnis. Karma nusako žmogaus veiksmus ir jų padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip ją nulemia. Blogi veiksmai formuoja blogą karmą, žmogus kitoje reinkarnacijoje turės blogesnę padėtį (patirs daugiau neturto, kančių, vargo ir pan.). Gera karma artina žmogų prie išsilaisvinimo iš gimimų grandinės, kitaip tariant – mokšos.

Mokša yra pats svarbiausias induisto tikslas. Šis žodis reiškia “išsivadavimą, išsilaisvinimą”. Tai nėra politinės laisvės siekimas. Mokša – tai išsivadavimas iš nesibaigiančio rato egzistencijų, kurias lemia karma. Bhagavadgyta teigia, kad mokša reiškia išsilaisvinimą iš blogio, nepriklausomybę nuo kūno, nuo aistrų ir pykčio, nuo irimo ir mirties, nuo karmos ir nuo majos (pasaulio iliuzijos). Upanišados pabrėžia, kad tai yra išsilaisvinimas iš nežinojimo varžtų, nes nežinojimas ir prikausto žmogų prie sansaros rato. Taigi žmogus gali pasiekti išsilaisvinimą tik tada, kai nežinojimą pakeis pažinimas. Pažinimas induizme nereiškia to žinojimo, kurio samprata būdinga Vakarams. Tai nėra protinis, loginis pažinimas; jį būtų galima pavadinti įžvalga, nušvitimu, pabudimu. Induistų pažinimo sąvoka artima graikiškajai “aletėja” – nepaslėptis.

Skverbiantis giliau į induizmo paslaptis, tenka išskirti dvi pagrindines induizmo šakas arba mokyklas. Tai Vedanta ir Sankja.

Vedantos filosofijos pagrindas yra Brahmano – Atmano idėja. Brahmanas yra visko, kas egzistuoja, pirminis principas, aukščiausia realybė, jis neutralus ir beasmenis – visos egzistencijos pradžia, priežastis ir pagrindas. Brahmanas yra visur, kaip vandenyje ištirpusi druska. Jis nepažinus ir neapibūdinamas, todėl dažniausiai induistai Brahmaną aprašo neiginiais. Brahmanas yra ir žmogaus “aš”, Atmano, pagrindas: jei Brahmanas yra visur, tai jis yra ir manyje. Žmogaus ir Dievo santykis neišreiškiamas dialogu, malda, kai į Dievą kreipiamasi “tu”; induistas randa Dievą pačiame savyje. Žmogaus “aš”, Atmanas, yra identiškas Brahmanui, Aukščiausiajai Realybei. Tokiu būdu visi individai yra identiški, nes jie visi yra viena realybė, visi yra identiški vienam Aukščiausiajam, Absoliučiam Asmeniui. Tokia samprata vadinama monizmu, visatos vienovės teorija: “pasaulis yra “majos šydas”, dieviškojo Brahmano sapnas, be kurio iš esmės nieko nėra”. Mintis, kad “aš” su kūnu, gamtos pasauliu yra tikra, tėra iliuzija, kurią pažinus būtų galima iš jos išsivaduoti ir susilieti su Brahmanu – pasiekti mokšą. Šis susiliejimas su Brahmanu suprantamas kaip visiškas savo asmeniškumo išnykimas, individualios sielos nebuvimo patvirtinimas. Taigi, pagrindinis Vedantos teiginys yra, kad egzistuoja tiktai vienintelis, absoliutus, pastovus, vientisas “Aš”, Brahmanas, o visa kita, netgi individualiojo “aš” idėja, tėra iliuzija, maja, ir žmogus turi nusigręžti nuo išorinio pasaulio, kad rastų kelią

į Brahmaną.

Dar viena svarbi klasikinio induizmo sąvoka yra pareiga. Ja remdamasis induizmas pateisina kastų sistemą. Pagal pareigos sampratą, kiekvienai kastai priklauso tam tikra pareiga, ir būtent savo kastos pareigos vykdymas gerina karmą. Kitos kastos pareigos vykdyti nepatartina, net jei ir žmogui atrodo, kad jis tai geriau sugeba. Žmogus privalo vykdyti savo kastos priedermes, net jei tai būtų kitų žmonių žudymas (kšatrijų – valdovų, karių kastai). Pareiga neužtraukia kaltės, jei ji vykdoma su neprisirišimo nuostata.

Greta Vedantos buvo ir kita mokykla – Sankja. Čia pirmiausiai priešpastatomos dvasia ir materija kaip du egzistencijos principai. Materija – rišli, vientisa, nuolat kintanti, tampanti ir nykstanti, pilna vyksmo; dvasia šalia materijos suprantama kaip amžina ir nekintanti būtis, tačiau ji nevientisa – ją sudaro daug viena nuo kitos atsiskyrusių sielų – individualių dvasių, kurios pačios jau yra vienalytės. Dvasia ir materija yra susijusios: materija veikia ir kuria, o dvasia yra pasyvi, jos funkcija – stebėti. Beje, induistai dvasią ir materiją suprato ne visai taip, kaip mes: materiją, tai, kas sunku, sudaro ne vien tik materialūs daiktai, bet ir norai, “sunkios”, slegiančios, tamsios žmogaus mintys ir sielos būsenos.

Pagal Sankjos filosofiją žmogaus sandara tokia: įvairios mąstymo, jutimo ir veikimo formos (bei jų atitinkami organai) sudaro psichinį žmogaus organizmą, su kuriuo susijungia “dvasia”. Tarp mąstymo ir jutimų dar įsiterpia “aš”, “aš organas”, kuris ir padaro organizmą gyva vienove. Esminė žmogaus klaida yra susitapatinimas su savo kūnu, kūno veiksmų ir kančių traktavimas kaip savo. Šis neskyrimas ilgam įtraukia žmogaus dvasią į materiją ir gimimų ratą. Išsilaisvinimas čia suprantamas kaip dvasios išsivadavimas iš kūno, suvokus skirtumą tarp kūno ir dvasios. Šio skirtumo pažinimas suteikia vienintelį išsivadavimą iš kančių, sukeliamų materijos.

Sankjos filosofija artima jogos sistemai – vidinio susitelkimo, dvasios išsivadavimo iš kūno ir jo troškimų bei poreikių praktikai. Jogos pratimais siekiamas tikslas yra meditacija ir jos metu nušvintantis pažinimas, kuris, o ne pačios treniruotės, ir išvaduoja. Esminis skirtumas tarp Sankjos ir jogos: Sankja yra ateistinė teorija, o joga pripažįsta aukščiausiojo dievo (mokytojo) egzistavimą.

Taigi Sankja yra ateistinė, Vedanta pripažįsta Brahmaną. Išsivadavimas Sankjai yra dvasios atsiskyrimas nuo materijos, Vedantai – susiliejimas su Brahmanu. Sankja vadina iliuzija tai, kad “aš yra kūnas”, Vedanta – tai, kad “aš apskritai egzistuoja”. Vedanta atmeta Sankjos sielų daugybiškumą ir dvasios-materijos dualizmą, nes pagal Vedantą tiek individuali dvasia, tiek materija yra iliuzijos. Ir visgi abi šios sistemos yra induistinės, esminis jų bendrumas (be jau minėtų karmos, sansaros, mokšos sąvokų) yra tas, kad dvasia induistui yra amžina, pastovi ir nekintanti, ji yra vientisa (ar tai būtų Sankjos individuali dvasia, ar Vedantos Absoliutas).

Sikizmas

Sikų religija daug kuo panaši į induizmą (sielų persikėlimas, majos samprata). Tačiau ši religija ne veltui vadinama Guru religija. Žmonės atsiliepia į neigiamuosius pasaulio aspektus todėl, kad akis jiems temdo puikybė ir savimyla. Kai šių savybių įtaka palaužiama, žmogus išsilaisvina. Pats žmogus išsilaisvinti negali, egoizmo nesunaikinsi be tikrojo Guru, Dievo, pagalbos. Sielų persikėlimo procesas nutrūksta, kai žmonės susiranda tikrąjį Guru ir jų širdys prisipildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti. Tarnystė – itin svarbi sąvoka sikų religijoje, ji suprantama labai plačiai: patarnavimais galima pavadinti viską, kas daroma Dievo, Guru, garbei.

Džainizmas

Džainizmo pradininkas Mahavyra buvo vyresnis Budos amžininkas. Teigiama, kad būdamas keturiasdešimt dvejų metų, jis pasiekė išsivadavimą, tapo tobula siela ir nugalėtoju – džina (iš čia ir džainizmo pavadinimas). Jis sukūrė iš esmės ateistinę, nepripažįstančią jokios pasaulinės sielos ar aukščiausios būtybės teoriją. Mahavyros požiūris į žmogaus situaciją – pesimistinis, t.y. pasaulis yra vargų, kančių ir sielvarto bedugnė, kur keli lašeliai malonumo ir žmogiškos laimės neatsveria nė mažos dalies šių kančių (labai gerai džainizmo, o ir kitų indų religijų, pesimizmą atspindi istorija, pateikta I priede). Džainizmas prieštarauja vedantiniam induizmui teigdamas sielų daugybiškumą, kiekvieną sielą laikydamas nepriklausoma esybe. Savo požiūriu į sielą džainizmas kiek primena Sankjos induizmą – Mahavyros teigimu, kiekviena siela yra suteršta ir apsunkinta materijos, ir tik atgavusi savo pirmapradį tyrumą gali pasiekti išsivadavimą. Tačiau džainistų karmos samprata skiriasi nuo induistų: induistai karmą supranta tik kaip gamtos dėsnį, o džainistų supratimu karma susideda iš labai smulkių ir subtilių materialių dalelių, kurios prilimpa prie sielos kaip purvas ir taip ją apsunkina. Tik nuo šių dalelių, t.y. netinkamų poelgių padarinių, apsivaliusi siela gali tapti tokia lengva, kad savaime pakyla į aukštuminius visatos sluoksnius, į nirvaną, kur pasiekiamas visiškas pažinimas ir išsivadavimas (mokša).

Pagrindinė sielos charakteristika yra sąmoningumas ir žinojimas. Savo pirminėje būsenoje siela žino viską, niekas nuo jos nepaslėpta (čia žinojimas artimas graikiškajai “aletėjai” – nepaslėpčiai). Dabartinėje sielos padėtyje, kai ji įkalinta materijoje, šis žinojimas yra nepilnas ir netobulas dėl materijos apribojimų.

Išsivadavimą, džainisto nuomone, galima pasiekti tik įgijus tris brangenybes: teisingą žinojimą (džainizmo pažinimą), teisingą tikėjimą (tikėjimą džainizmu) ir teisingą elgesį. Teisingą elgesį apibūdina penkios didžiosios dorybės: nesipriešinimas blogiui prievarta, tiesos sakymas, sąžiningumas, skaistumas ir neprisirišimas prie šio pasaulio daiktų. Nesipriešinimas blogiui prievarta, kitaip – “pagarba gyvybei”, turi įtakos daugeliui iš pirmo žvilgsnio stebinančių džainizmo reikalavimų. Pavyzdžiui, iš džainisto asketo reikalaujama niekada nevalgyti ir negerti naktį. Kodėl? Todėl, kad netyčia tamsoje neprarytumei kokio vabzdžio. Ši dorybė taip pat reglamentuoja ir džainisto pasauliečio profesiją: negalima būti žemdirbiu, nes įskaudinsi daugybę vabzdžių ir augalų, nekalbant jau apie pačią žemę; nedera būti staliumi arba kalviu, nes skaudinsi metalą arba medį. Todėl pati saugiausia profesija – verslininko ar bankininko.

Džainistais gali būti ir pasauliečiai, ir vienuoliai. Pasauliečiui pasiekti tikrą išsivadavimą neįmanoma, nebent jis mirtų nuo savanoriško badavimo. Beje, džainizmo požiūriu karmą galima apvalyti ne tik teisingu elgesiu, bet ir savanorišku kentėjimu, todėl kentėjimas užima labai svarbią vietą tobulo džainisto (ypač asketo) reikalavimuose. Egzistuoja tobulų džainistų pasauliečio ir asketo idealai. Sakoma, kad

pasaulietis turi išsiugdyti dvidešimt vieną savybę: jis turi “rimtai elgtis”, būti švarus kūnu ir drabužiais, tramdyti save, stengtis būti populiarus, gailestingas, vengti nuodėmės, jis turi būti tiesus, išmintingas, kuklus, malonus, švelnus, atsargus kalboje, socialus, atidus, mokslingas, gerbiąs senatvę ir tradicijas, nuolankus, dėkingas, gera linkintis ir pagaliau jam turi rūpėti biznis. Na, o asketas privalo dar daugiau: pasižymėti dvidešimt septyniomis savybėmis, laikytis penkių didžiųjų įžadų, atsižadėti savęs, kontroliuoti protą, kalbą, kūną; jis privalo dvidešimt dviem būdais iškęsti sunkumus ir ligi mirties kentėti.

Parsai

Žodis “parsai” reiškia tą patį kaip ir “persai”. Zoroastrizmo išpažinėjai, kažkada susidūrę su islamo persekiojimu, emigravo iš Persijos į Indiją ir dabar sudaro ne tokią jau mažą bendruomenę Indijos religijų mišrainėje.

Zoroastrizmas iš esmės skiriasi nuo kitų Indijos religijų, daug kuo jis netgi primena krikščionybę. Parsai tiki, kad žmogus po mirties yra teisiamas du kartus: vieną kartą po mirties, tada nuteisiama žmogaus dvasia, antrą kartą po prisikėlimo, tada teisiamas kūnas. Pragaras nėra amžinas, nes bausmės tikslas yra pataisyti, tai kaipgi būtų įmanoma pasitaisyti, jei kentėtum amžinai? Apskritai zoroastrizmui būdingas lygybės, pusiausvyros tarp sielos ir kūno siekimas: jei nuteisiama siela, turi būti teisiamas ir kūnas. Parsų įsitikinimu, nei siela, nei kūnas neturi būti iškelti aukščiau vienas kito; nepateisinamas nei vienuolio asketo, nei besaikio lėbautojo gyvenimas. Pusiausvyra ir harmonija nulemia žmogaus laimę; čia nėra tikėjimo, kad žmogaus dvasia yra įkalinta svetimoje jai materijoje, kad iš materijos reikia išsivaduoti. Žmogaus dvasia yra laisva, ji savo valia renkasi, kokiu keliu jai eiti, ir kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo likimą. Žinoma, parsai neatmeta dievų, bet jų dievybės yra itin abstrakčios; tai rodo jų vardai: Sveikas Protas, Teisingumas, Ištikimybė, Valdžia, Vientisumas ir Nemirtingumas. Tai ne vien dangaus gyventojai, bet ir idealai, kurių turi siekti teisusis. Svarbiausia žmogaus pareiga – padaryti savo kūną šių dievybių gyvenimo vieta ir atmesti demonus, tokius kaip Prievarta, Godumas ir Melas.

Dar viena svarbi parsų tikėjimo savybė, išskirianti juos iš bendro Indijos religinio konteksto, yra jų religijos visuotinumas. Tiek vyrai, tiek moterys turi tas pačias religines pareigas, žmonės neskirstomi ir pagal socialinę padėtį, – vadinasi, nepripažįstama kastų sistema, Indijoje tapusi norma.

Budizmas

Budos teigimu, pasaulį valdo dharmos dėsnis, kuris nulemia nepertraukiamą gyvenimo, mirties ir naujo gimimo ciklą, nepertraukiamą pasaulio kaitos ir irimo procesą. Tiek pasaulis, tiek žmonės nėra tobulos, išbaigtos esybės, juos sudaro daugybė individualių elementų, nuolat judančių, išnykstančių ir vėl besijungiančių su kitais. Šie elementai nesijungia bet kaip, juos taip pat valdo tam tikri dėsniai (žmonėms šiuo atveju viską lemia karma, sąvoka kilusi iš induizmo). Dharmomis vadinamos visos individualios dalelės, sudarančios visatą: žemė, vanduo, ugnis ir oras; spalvos ir garsai; organinė gyvybė; pajautos, emocijos, valios impulsai, proto pajėgos, sąmonė, nemokšiškumas; garbė, grožis turtas, teisingas ir neteisingas mokymas; seksualumas, miegas, alkis, liga; augimas, senėjimas ir mirtis. Fizinis pasaulis ir viskas, kas jame yra, kyla iš šių dalelių tarpusavio sąveikos. Todėl tik iliuzija tėra idėja apie žmogų kaip nepriklausomą, vienalytę esybę. Kiekvienas asmuo tėra tekantis esamybės, dharmų, srautas, kuris nepaliaujamai kinta, o po mirties persigrupuoja į kitas individualumo formas (persikūnija).

Apgaulingas “aš” tapatumas tėra pavadinimas, suteikiamas šio srauto fazėms ir dalims. Kita vertus, šis pavadinimas turi šiokį tokį pagrindą, nes dharmų srautas nėra atsitiktinis ir chaotiškas, jis remiasi priežastiniu ryšiu, vieno nario išplaukimu iš kito. Miręs žmogus ir vėl užgimęs jo karmos pagrindu pagal budizmą nėra viena esybė, nes nėra nemirtingos sielos, kuri juos apjungtų. Tačiau jie nėra ir visai nesusiję – juos vienija priežastinis karmos ryšys.

Suvokęs šias idėjas žmogus nebegali laikytis iliuzinio “aš” sąvokos. Ši “ne-aš” doktrina yra vienas svarbiausių budizmo teiginių, ir jos negalima atsieti nuo nirvanos sąvokos. Nirvana – budisto tikslas. Ji nenusakoma, ją galima aprašyti tik neiginiais. Dažniausiai nirvana suvokiama kaip visiška nebūtis, bet tai nėra visiška teisybė. Nirvana – visiškas kančios nebuvimas; išsivadavimo būsena; priešingybė materialiajam pasauliui; tai, kas absoliučiai patikima, tikroji priebėga. Tiesą sakant, Buda per daug ir nesivargino bandydamas apibrėžti nirvaną, jis nesistengė jos nei apibūdinti, nei tiksliau pavadinti. Įdomiausia tai, kad nirvana suprantama kaip viena iš dharmų, tik ji vienintelė (budizmui žinoma 170 dharmų) yra nekintanti ir nepriklausoma nuo kitų.

Budos mokymo pagrindą sudaro keturios tauriosios tiesos:

Visa yra kančia.

Kančios priežastis yra geismas, troškimas, kuris mus pririša prie gyvenimo.

Iš kančios įmanoma išsivaduoti nutraukus reinkarnacijų grandinę.

Taurusis aštuongubas išsivadavimo kelias:

Teisingas žinojimas

Teisingas nuostata arba nusiteikimas

Teisingas kalbėjimas

Teisingi poelgiai

Teisinga veikla

Teisingos pastangos

Teisinga dėmesio koncentracija

Teisinga meditacija

Pirmieji du principai reikalauja išminties bei teisingo supratimo, kiti trys – etiško elgesio, paskutinieji trys principai reikalauja proto disciplinos.

Budos suformuluotos tiesos iškelia dvi vieną su kita susijusias mintis. Visų pirma, žmogus yra savo norų atspindys, jis tampa tuo, ko siekia, ko trokšta ir geidžia. Ir tai priklauso nuo žmogaus “nežinojimo”, nuo nežinojimo, neįžvelgimo, kad tai, ko ji trokšta, iš tiesų tėra kančia. Taigi ir vėl išsivadavimo kelią parodo pažinimas, įžvalga, pasiekiama per meditaciją.

Budos nurodytas kelias yra elgsena, veikla, bet tai nėra pasauliečio vaikymasis laimės ir malonumų, nėra ir kraštutinio asketizmo kaip džainizme. Saikingas budizmo kelias dažnai vadinamas vidurio keliu.

Induizmo ir budizmo santykis

Ir induizmas, ir budizmas pripažįsta reinkarnacijos, sansaros, karmos sąvokas, pripažįsta ir išsivadavimą iš sansaros bei būdą išsivaduoti – pažinimą. Tačiau egzistuoja esminis skirtumas tarp budizmo ir induizmo. Nors vedantinis ir Sankjos induizmas tarpusavy skiriasi, abu supranta dvasią kaip vientisą, amžiną ir nekintančią, ar tai būtų Absoliuti Dvasia (Brahmanas), ar individualus žmogaus “aš”. Budizmas atmeta bet kokią pastovumo ar vientisumo idėją – tiek žmogus, tiek visas jį supantis pasaulis sudaryti iš nuolat kintančių dalelių srautų. Vieninteli nekintanti yra nirvana.

Budizmas nepripažįsta Dievo kaip aukščiausios realybės (Vedanta), jis neišskiria ir sielos-materijos dualizmo (Sankja), atmeta individualaus “aš” sąvoką (Sankja).

Tarp budizmo ir induizmo yra ir daugiau smulkesnių skirtumų, tokių kaip kastų sistemos atmetimas, induizmo šventųjų raštų nepriėmimas.

Kinijos religijos

Kinų religijos pasižymi keliais išskirtiniais bruožais. Viena idėja, kurią viena po kitos perėmė visos kinų religinės sistemos – tai dangiškojo rūpinimosi žmogumi idėja, įsitikinimas, kad rūpinimasis žmogumi yra viso kosmoso pagrindas. Be to, kinų filosofija stipriai linksta į praktiką, t.y. yra linkusi tapti etika, problemos keliamos gyvenimiškos, pagrindinis tikslas – ne ką nors pasiekti, bet tobulai, harmoningai gyventi (o harmoningas gyvenimas, savaime suprantama, bus ir laimingas).

Kinų filosofija prasideda labai sena orakulų knyga “I dzin” (Permainų knyga), kuri tapo daugiau išminties knyga, ne skelbiančia pranašystes, bet mokančia, kaip elgtis įvairiose situacijose ir skatinančia žmogų pažinti save ir taurinti.

Konfucianizmas

“Valdovas tebūnie valdovu, tarnas – tarnu, tėvas tebūnie tėvu, sūnus – sūnumi.”

Konfucijui žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius: jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas. Pareigos – gerai atlikti tai, kas žmogui priklauso pagal jo santykius (pvz., valdovas turi būti rūpestingas, tarnai sąžiningi ir pan.). žmogaus elgesys turi atitikti jo santykius. Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ją įsivaizduoja “teisingai” – t.y. negalima būti geram visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti. Konfucijaus žmogus turi būti ištikimas tradicijai (tradicija – vienas kertinių konfucianizmo akmenų), atsidavęs kitiems ir pačiam sau, savo asmeniui. Kokie žmogaus santykiai su kitais, tokius jis randa ir pačiame savyje. Žmoguje glūdi tikroji jo esmė, valdanti išorinę žmogaus būties sferą. Todėl privalu elgtis ne tik pagal teisingai suprastą santykį su kitais, bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Konfucijus savąjį mokymą remia žmoniškumo, žen, samprata. Mencijus (Konfucijaus pasekėjas) šią sampratą dar išplėtė, nurodydamas, kad ja nusakomas itin intensyvus vidinis gyvenimas (intersubjektyvumas) bei nuojauta to beribio džiaugsmo, kurį patirs išminčius nušvitimo būsenoje, kai prabils jo vidinė esmė. Būtina gilintis ne tik į save, bet ir įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką bei remtis tikrųjų, didžiųjų asmenybių, išminčių, pavyzdžiais. Vienoje iš keturių knygų, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos elgsenos vadovais, “Pusiausvyros doktrinoje” nurodyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. “Pusiausvyros doktrina” išskiria dvi fundamentaliojo proto būsenas – būseną “iki susijaudinimo” (prieš sukylant emocijoms) ir būseną “po susijaudinimo” (po kontakto su išorinio pasaulio daiktais bei įvykiais). Tikrasis asmenybės integralumas, čeng,- tai emocijų harmonija, kurios sujaudintos išlaiko tokią pusiausvyrą, tarytum dar būtų būsenoje iki susijaudinimo. Konfucianizme labai svarbi ši harmonijos samprata: dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip galimybė pasiekti emocijų harmoniją ir psichologinę pusiausvyrą. Tai harmonija, kylanti dėl teisingų proporcijų, o ne dėl aistrų ir troškimų nebuvimo kaip budizme.

Daosizmas

Daosizmas persiėmęs mistika, magija, poezija ir nuostaba. Konfucianizmas siekia tobulinti žmogų šiame pasaulyje, ir šis pasaulietiškas tikslas suprantamas kaip šventas. Tiesa, ir Konfucijus reikalavo palūkėti, įsiklausyti, kol prabils esmė, nesiekti to prievarta ir audringai. Lao Dzė iškėlė tai kone

vienintelį esminį reikalavimą, siūlydamas žmogui nusigręžti nuo visuomenės, kontempliuoti gamtą, siekiant pilnatvės spontaniškoje “transetinėje” patirtyje. Daosistas turi veikti be ketinimų, tikslų, remdamasis esme; veikti nepastebimai, tyliai, kad atrodytų, jog išvis ne veikia, o atsiduoda dao tėkmei ir jo gyvenimas banguoja į taktą su dao. Dao (tiesiogiai reiškia “kelią”) išreiškia amžinąją tvarką, “gyvenimo tekantį ciklą”, būtį ir nebūtį, pirminę priežastį, “visa, kas esti, mainosi ir kinta”. Tačiau skirtingai nuo daugelio kitų Rytų religijų dao negali būti įsivaizduodamas kaip sąmoningas Dievas. Žmogus turi laukti, kol dao prabils jame, todėl negalima savo aktyvumu nutraukti ryšio su pirmine priežastimi. Štai kodėl daosizmas vertina tylą ir nepastebimumą, tai, kas nekrinta į kais, yra minkšta, lankstu. Kantrybė ir meilė yra nenugalimos gyvenimo jėgos. Meilė, priešingai nei konfucianizme, turi būti vienoda visiems žmonėms; bausti, naudoti prievartą ar jėgą beprasmiška – to poveikis laikinas. Lao Dzė buvo nusistatęs ir prieš konfucianizmo tradicionalumą: reikalavimus, draudimus, dorybių liaupsinimą, pabrėžtinį rūpinimąsi pareigomis – visa tai jis laikė žlugimo ženklu, prievarta, pagreitinančia žlugimą. Vienintelis daosisto tikslas – žvelgti į dao, juo persiimti ir vadovautis.

Indų ir kinų religijų santykis

Indų religijų tikslas – išsivadavimas, jo priemonė – pažinimas, būties ar kentėjimo priežasčių pažinimas. Indų mąstymui būdingas svetimumas gyvenimui ir pasauliui: žmogus mąsto tam, kad ką pasiekęs galėtų panaudotiišsivadavimui iš gyvenimo. Be to, indų filosofavimas yra kryptingas, siekiama vieno tikslo, kuris yra transcendentinis, už gyvenimo ribų. Šį tikslą, išsivadavimą, gali pasiekti tik gyvenimo atsisakęs žmogus, vienuolis, asketas. O žmogui, kuris dėl savo padėties gyvenimo išsižadėti negali, indų religijos ne ką tegali pasiūlyti, nebent geresnę reinkarnaciją ateityje.

Visai kitokia kinų filosofija. Ji praktiška, nesistengianti peržengti gyvenimo ribų, nurodanti, kaip elgtis ir gyventi. Jos tikslas orientuotas į gyvenimą; laimę ir harmoniją žmogus turi pasiekti ne anapus, bet čia ir dabar. Kinų filosofija skatina ne naikinti

save, o pažinti ir tobulinti, t.y. kurti.

Rašykite komentarą

-->