Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Portugalija

Autorius: Kristina

Portugalija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2).

Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis.

Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus – plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis.

Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusios

įlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų.

Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų – Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai.

Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba – siera). Jų aukštis 1000 – 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela – yra

1991 m aukštyje.

Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai.

Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę.

Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose

— kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje – 400—

600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje – tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji – 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė

temperatūra – 19—25°.

Vidaus vandenys. Portugalijos upės maitinamos lietaus vandenų. Žiemos liūčių laikotarpiu jos patvinsta. Daugumos

didesnių upių ištakos yra Ispanijoje, o Portugalijoje teka jų žemupiai. Didžiausios iš jų yra Težas ir Doras, tinkančios laivybai apie 200 km.

Miškai. Praeityje beveik visa Portugalija buvo apaugusi miškais. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000—1200 m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina

kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas, paplitę ir laukiniai alyvmedžiai. Plantacijose jų auginama apie 50 mln.

Išlikę gyvūnai yra būdingi Vidurio Europai: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai jau išnaikinti. Pietinėje dalyje daugiau driežų, gyvačių, įvairių graužikų. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Ūkis. Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu jos

gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iš iškasamų rūdų perdidimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setupalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių.

Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės,

trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reikšmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvys ir žuvų konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą šalis yra ketvirta Europoje.

Žemės ūkis šiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas du kartus per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios. Portugalija įsiveža grūdų, cukraus, naftos, pramonės įrenginių. Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.

Istorijos faktai. Portugalija artimai susijusi su visa Pirėnų pusiasalio praeitimi, ypač su Ispanija. Su ja Portugalija turėjo bendrą pradžią ir tik vėliau atsiskyrė nuo jos, tapo atskira tauta su savita kalba, kultūra, gyvensena bei papročiais.

Portugalija nuo XV a. tapusi pirmąja Europos kolonine galybe, paskleidė savo kalbą ir kultūrą bent trijuose pasaulio žemynuose ir daugelyje Atlanto salų. Portugalijos praeitis artimai susijusi su Viduržemio pasauliu. Pirmieji jos gyventojai

iberai. Vėliau į juos įsimaišė keltai turėjo priimti kolonistus fenikiečius ir graikus, tačiau jie nepadarė įtakos vietos žmonių gyvenimui. III a. pr. Kr. pietinėje būsimos Portugalijos dalyje buvo besikurią kartaginiečiai, tačiau antrajame punų kare juos sumušė romėnai ir paėmė kraštą į savo valdžią.

Kraštas pavadintas Luzitanijos (Lusitania) vardu. Po kurį laiką trukusio luzitanų pasipriešinimo, vadovaujamo Viriato, romėnai įkūrė Luzitanijos provinciją ir pradėjo kraštą kolonizuoti. Jie davė pradžią daugeliui žymesnių miestų, statydinosi šventyklas, amfiteatrus, termas ir kt. Portugalija, išbuvusi apie 500 m. romėnų valdžioje, tapo romėnišku kraštu su išplitusia lotynų kalba, iš kurios ilgainiui susidarė sava šnekamoji kalba.

Tautų kraustymosi metu (V a.) pakrikus romėnų administracijai, visą Pirėnų pusiasalį užplūdo germanai: alanai, svebai, vandalai, vestgotai. Pastarieji užėmė ir Luzitanijos provinciją. Vestgotai valdė pusiasalį apie 250 m., nepakeisdami jo romėniško pobūdžio. Jie ir patys romėjo, net atsisakė savo arijoniškos schizmos ir tapo katalikais.

Vestgotiškajai Portugalijai galą padarė arabai, kurie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Jie sumušė vestgotus, nusiaubė rytinį pusiąsalį iki Pirenėjų kalnų ir vakarinį iki Doro upės. Arabai sukūrė savotišką valstybę su savu kalifatu Kordoboje. Arabai įžengė su aukšta rytietiška kultūra, ir jų apie 500 m. trukęs viešpatavimas paliko neišdildomų žymių įvairiose srityse, žymia dalimi jie nulėmė ir pačios Portugalijos valstybės susidarymą.

1095m. tuo metu buvusią Portugalijos grafystę ėmė valdyti Henrikas Burgundietis, pasižymėjęs kovose su maurais. Mirdamas paliko gerai sutvarkytą grafystę savo našlei Teresei ir 3 metų sūnui Alfonsui Henrikui. Vietoj nepilnamečio

sūnaus valdžiusi karalienė Teresė susidėjo su Galicijos didiku Fernando Perez ir buvo besistengianti pastoviai įsiviešpatauti.

Tačiau jos sūnus Alfonsas Henrikas, padedamas savo šalininkų, nušalino motiną su meilužiu ir 1128m. pats ėmė valdyti. Alfonsas Henrikas ir yra laikomas pirmuoju Portugalijos valstybės kūrėju. Garsiausias Alfonso Henriko veiksmas buvo Lisabonos užkariavimas 1147m.. Atėmus Lisaboną iš maurų, portugalai galutinai įsitvirtino prie Tacho upės ir išplėtė savo valstybės sienas iki jo. Lisabona tapo svarbiu uostu ir prekybos centru.

Valstybės ūkinę gerovę pakėlė karalius Dinizas, valdęs Portugaliją 1279-1325m. Jis didžiai rūpinosi žemės ūkio reikalais, dėl to gavo karaliaus ūkininko (Lavrador) vardą. Jis buvo vienas iš retų viduramžių valdovų, supratusių pirmaeilę ūkininkų luomo reikšmę valstybei. Jis kolonizavo ūkininkus tuščiuose plotuose. Tiesiog naujoviška buvo jo politika žemės ūkyje, kai jis dalijo žemes neturtingiems miestiečiams. Smulkieji ūkininkai jam buvo tvirčiausi valstybės ramsčiai. Jis net linko skaldyti stambias bažnyčių ir feodalų žemes ir dalyti ūkininkams. Dinizas kėlė krašto pramonę, ypač manufaktūros, ir jo dirbiniai ėjo į kitus kraštus. Portugalija šiuo metu jau turėjo savo prekybos laivyną, ir Dinizas gyvai rūpinosi jo plėtimu. Kurdamas laivyną, jis tiesė pirmuosius pagrindus Portugalijos viešpatavimui jūrose.

Dinizas rūpinosi ir kultūros kėlimu. 1290m. įsteigė universitetą Lisabonoje, vėliau perkeltą į Koimbrą. Ryšium

su dar neišnykusia maurų grėsme, Dinizas stiprino miestus tvirtovėmis ir pilimis. Jis statė vienuolynus, bažnyčias ir palaikė kariškus ordinus. Dinizas pats įamžino save portugalų literatūroj. Jo palikti lyriški eilėraščiai trykšta religiniais jausmais.

Portugalijos imperijos kūrimas prasidėjo Jonui I viešpataujant, kada portugalai pirmieji iš europiečių (po normanų) ėmė plėsti savo valdžią užjūrio kraštuose ir tuo davė pradžią kolonijų erai. Portugalai jau anksti atkreipė dėmėsį į vandens kelius. Jau pirmojoje XIV a. pusėje jų laivai pasiekė Kanarų salas, kiek anksčiau genujiečių aptiktas. Tačiau koloninę imperiją jie pradėjo Afrikoj, 1415m. atkariaudami iš arabų Ceutos miestą. Šio miesto užkariavimas buvo portugalams kryžiaus žygiu prieš maurus tęsinys, ir juo jie įkėlė koją į Maroką. Iš čia jie slinko Afrikos pakraščiu toliau į pietus. Portugalijos imperijos kūrimo Afrikoje pradžia susieta su Jono I sūnumi Henriku Jūrininku, Kristaus ordino magistru ir karštu kryžininku. Jis pasiryžo ištirti Afrikos žemyną. Tam reikalui parsikvietė kartografų, kosmografų, geografų ir kitų talkininkų. Iš artimo Lagos uosto siuntinėjo laivus į užjūrius ir sutikdavo juos praplaukiančius su informacijomis apie svetimus kraštus bei su egzotinėmis prekėmis. Jo siunčiamos ekspedicijos vis stūmėsi vakarų Afrikos pakraščiu, atrado daug iškyšulių ir salų nuo Maroko iki Gvinėjos. Tuo būdu ekspedicijos perėjo negyvenamą Saharos dykumą ir pasiekė juodaodžių kraštus. Su šių kraštų aptikimu prasidėjo ir vergų prekyba: negrai buvo gabenami į Portugaliją ir čia parduodami turtingų šeimų namų ruošos tarnybai.


Po Henriko Jūrininko mirties jūrinės kelionės tęsėsi. Atradus tolimus Afrikos pakraščius, išaugo pelninga prekyba egzotinėmis prekėmis, kurių brangiausia buvo 1486m. Gvinėjoj atrasti pipirai, labiausiai pageidaujamas prieskonis viduramžiais. Be to, vergai, dramblio iltys ir auksas, semiamas iš Gvinėjos smilčių, keliavo į Europos rinkas.

Tolimesnis Portugalijos karalius Jonas II (1481-95m.) laikomas sumaniausiu krašto valdovu, sugebėjusiu nusmelkti didikus ir įkurti stiprią monarchiją. Jau iš tėvo gavęs Afrikos kraštus, Jonas II atsidėjęs rūpinosi tolimesniais atradimais. Jis išsiuntė skirtingais keliais ekspedicijas Indijos vandenynui pasiekti. Viena ekspedicija, vadovaujama Baltramiejaus Diazo, ieškodama vandens kelio į Indiją, apiplaukė Afriką, pastebėjo pietų Afrikos ragą, kurį pavadino Audringuoju iškyšuliu, o karalius Jonas II jam davė Gerosios Vilties iškyšulio vardą, tikėdamasis kada nors pasiekti kelionės tikslą.

Indiją pavyko pasiekti Vasco da Gamai. 1497 VII 8 išvykęs iš Portugalijos, 1498 V 20 pasiekė vakarinį Indijos krante esantį Kalikutą. Tai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę šiame didžiuliame prekybos centre. Užmezgęs gana draugiškus ryšius su vietos gyventojais ir prisikrovęs visokių prekių, grįžo namo. Ta pirma kelionė į Indiją vandenynais ir laimingas

grįžimas sujaudino Portugalijos visuomenę, ir daugelis veržėsi ten keliauti. Karalius iš daugelio kandidatų pasirinko A. P. Cabralį ir 1500m. išsiuntė su 13 laivų į Indiją. Audros nublokštas netikėtai atrado Braziliją, svarbią būsimą Portugalijos koloniją, ir po sunkios kelionės vėl pasiekė Kalikutą. 1502-03m. Vasco da Gama, plaukdamas Indijon, pakeliui Sofaloje ir Mozambike įkūrė prekybines kontoras. Nuo 1507m. karalius ėmė skirti Indijai savo vietininkus arba generalinius gubernatorius. Gubernatorius Alfonsas Albukerka buvo tikrasis Portugalijos viešpatijos kūrėjas Indijoje.


Atradus Ameriką (1492m.), ispanai virto jūros galybe ir ėmė kirstis su portugalais. Pirmos jų varžytynės baigtos 1494m. Tordesillas sutartimi, kur dar beveik neatrastas pasaulis pasidalytas į dvi dalis: tolimesnės sritys, atseit, Amerika, išskyrus Braziliją, teko Ispanijai. Tačiau sutartis nepašalino jų rungtyniavimo, ypač tolimuose Azijos plotuose. Antruoju Portugalijos konkurentu buvo nyderlandai, pradėję smelktis į Portugalijos valdas Azijoje ir Naujajame Pasaulyje. Jie paveržė iš Portugalijos beveik pusę Brazilijos. Tuo tarpu Portugalija ėmė silpnėti ir namuose ir savo užimtose kolonijose.

Respublika bei naujoji valstybė skirtina į du laiko tarpus. Pirmasis maždaug 16 metų tarpas — blaškymosi ir neramumų laikas. Naujasis režimas pasuko griežta antiklerikaline kryptimi ir teisingumo ministras Alfonsas Costa 1910m. išleido aštrius priešbažnytinius įstatymus, kuriais bažnyčia atskiriama

nuo valstybės. 1911m. buvo paskelbta nauja demokratinio

pobūdžio konstitucija, nustačiusi partinę parlamentarinę santvarką. Tačiau konstitucija nestabilizavo valdžios, kuri nuolat kito dėl nesibaigiančių partinių kovų. Iš partinių kovų kilo ir perversmai, kai politiniai vadai ar generolai jėga bandė gauti valdžią. Dėl valdžios nepastovumo pakriko krašto finansai ir piniginio vieneto vertė ėmė kristi. Tuo tarpu prasidėjo I Pasaulinis karas (1914m.). Pradžioje Portugalija laikėsi neutralumo, tačiau 1916m. paskelbė karą vokiečiams ir pasiuntė dalinius į Prancūzijos frontą. Gyvenimui dėl karo pasunkėjus, prasidėjo streikai bei suirutės 1917m. pažadinusios majoro Sidonio Pais perversmą. Jis įvedė diktatorišką režimą ir buvo beprikeliąs Portugaliją iš chaoso, tačiau netikėtai buvo nužudytas (1918m.). Respublika toliau tarpo politinių kivirčų chaose, o tai rodo fenomenalus vyriausybių keitimasis.

II Pasaulinio karo metu Portugalija išliko neutrali, bet dėl savo vienintelių laisvų uostų visame europiniame Atlanto pakraštyje ji turėjo patirti didelį prašalaičių antplūdį. Įvairių Europos kraštų pabėgėliai traukė į ją, tikėdamiesi išsprūsti į

užjūrio šalis. Portugalijos uostai buvo gausiai lankomi kariaujančiųjų šalių laivų su prekių ir žmonių transportais. Pagaliau Portugalija tapo palankiu stebėjimo punktu gausiems karo šnipams. Bet šalis lobo iš karo, nes galėjo kariaujantiems brangiai parduoti tiek metropolijos, tiek kolonijų prekes. Karo proga ji išplėtė savo gamybą. Po karo Portugalijos ūkis susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau Salazaras, Portugalijos diktatorius (1932m. – 1968m.), juos įveikė ir sugebėjo prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. 1959m. reformuota konstitucija, kur prezidento rinkimai atimti iš tautos ir pavesti parlamentui ir korporacijų rūmams su metropolijos apskričių ir užjūrinių provincijų atstovais. Betgi krašto opozicinėms grupėms sudaromos kliūtys laisvai dalyvauti parlamento rinkimuose. Stegdamasi išlaikyti savas valdas užjūriuose ir šiais antikoloniniais laikais, Portugalijos vyriausybė pakeitė 1933m. koloninį aktą nauju, kur buvusias kolonijas pavadino užjūrinėmis provincijomis (1951m.). Pats aktas įtrauktas į Portugalijos konstituciją ir užjūrinės sritys teisiškai sulygintos su metropolijos sritimis. Naujai susitvarkiusi Portugalija įsijungė į Vakarų pasaulį. Ji yra Nato narys ir pasaulinių galingų valstybių rungtynėse išlieka veiklus Vakarų bloko atramos punktas Europos pietvakarių


LIETUVOS RESPUBLIKOS RYŠIAI SU PORTUGALIJOS RESPUBLIKA

1991.08.26 Portugalija pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure.

1991.10.04 Užmegzti diplomatiniai santykiai.

Diplomatinis atstovavimas

Pirmasis Lietuvos Ambasadorius Portugalijoje po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Osvaldas Balakauskas. Šiuo metu Lietuvos ambasadorius Portugalijoje yra Dalius Čekuolis.

Pirmasis Portugalijos Ambasadorius Lietuvai po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Alexandro Lencastre da Veiga. Šiuo metu Portugalijos Ambasadorius Lietuvai yra Jose Joaquim Esteves dos Santos de Freitaz Ferraz (reziduoja Kopenhagoje, Danija).

Vizitai

1998.05.28 Lietuvos Ministras Pirmininkas G. Vagnorius lankėsi Portugalijoje.

1999.02.11 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Saudargas lankėsi Portugalijoje.

2000.10.10 Portugalijos Valstybės ir Užsienio reikalų ministras Jaime Gama lankėsi Lietuvoje.

2002.02.14-15 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A.Valionis lankėsi Portugalijoje.

Dvišaliai ekonominiai santykiai

Lietuvos ir Portugalijos prekybos apyvarta 2002 m. buvo 88,8 mln lt (25,7 mln EUR), prekybos balansas 2002 m. buvo neigiamas – 10,6 mln lt (3,1 mln EUR).

Lietuvos eksportas į Portugaliją 2002 m. buvo 39,1 mln lt (11,3 mln EUR) arba 0,19 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Pagal eksporto apimtis Portugalija užėmė 34-tą vietą. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Portugalijos 2002 m. sudarė 49,7 mln lt (14,4 mln EUR) arba 0,18 proc. Bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2001m., jis sumažėjo 14,3 proc. Pagal importo apimtis Portugalija užėmė 44-tą vietą.

Portugalijos investicijos Lietuvoje

LR Statistikos departamento 2002 spalio 1d. duomenimis Portugalijos nebuvo tarp didžiausių 34 šalių investuotojų.

LR Įmonių rejestro 2003 kovo 1 d. duomenimis buvo įregistruotos 6 įmonės, kuriose buvo investuotas Portugalijos kapitalas. Portugalijos dalis įregistruota įstatiniame kapitale sudarė 0,12 mln lt. (0,03 mln JAV dolerių) arba 7,3 proc. viso įmonių įstatinio kapitalo.

Išsilavinimas

Pasirink kursą. Kas gali padėti?

Norint pasirinkti, reikalinga informacija. Tau gali padėti tėvai, draugai ir mokytojai , bet geriausia pasikalbėti su švietimo, mokymo specialistu. Šiuos žmones galite surasti:

-kolegijų psichologijos ir vadovų skyriose;

-darbo centruose;

Portugalų Jaunimo instituto (Portuguese lnstitute for Youth) regioniniuose skyriuose, kur bus suteikta įvairi informacija apie studijas.

Aukštieji kvalifikacijos laipsniai

Universitetinis išsilavinimas suteikia: bakalauro (kai kuriuose universitetuose) laipsnį, pilną išsilavinimą bei m

agistratūros, daktaro laipsnius.

Politechninis išsilavinimas suteikia: bakalauro laipsnį bei pilną išsilavinimą .

Bakalauro ir kiti laipsniai

Aukštasis išsilavinimas visų pirma suteikia bakalauro laipsnį ir pilną išsilavinimą. Pilnas išsilavinimas atitinka ilgesnę akademinio mokymo programą ir trunka ketverius metus. Tuo tarpu bakalauro studijos – trejus. Laipsniai gali būti organizuojami dviem etapais: po pirmojo suteikiamas bakalauro laipsnis, o po sekančio, trunkančio vienerius arba dvejus metus po bakalauro studijų, gaunamas pilnas išsilavinimas.

Pabaigę studijas, jaunuoliai turi geresnes sąlygas susirasti gerai apmokamą darbą, kilti karjeros laiptais. Daugelis jaunuolių renkasi magistro studijas užsienyje. Tai galimybė susipažinti su kitomis kultūromis. Jiems padeda Europos Sąjungos remiamos mokymosi mainų programos ERAZMUS, SOCRATES, LEONARDO DA VINCI, COMENIUS ir LINGUA. Lietuvos jaunimas, norintis studijuoti Portugalijoje, taip pat turi galimybę pasinaudoti šiomis programomis.

Portugalijos švietimo ministro internetinis puslapis:


Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje (Angola, Mozambikas, Gvinėja ir kitos salos), kai kuriose Indijos ir Indonezijos vietose (Goa, Damiao, Diu, Timoras) ir Kinijoje (Macao). Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos, kuri davė pradžią ir visoms kitoms romanų kalboms. Romanizavimosi procesas vyko labai lėtai,

nes ir pats to krašto nukariavimas tęsėsi beveik du šimtmečius. Žlugus Romos imperijai, į Pirenų pusiasalį įsiveržė germanų tautos ir ten susikūrė Vestgotų monarchija. Vestgotų viešpatavimas baigėsi su arabų invazija 711. Portugalų kalba tiek panaši į ispaniškosios Galicijos kalbą, kad formavimosi laikotarpyje (XII-XIV a.) jos buvo beveik vienodos. Portugalų ir Galicijos poetai naudojosi abiem kalbom. Galicinės tarmės atsiskyrimas nuo kitų pusiasalio

tarmių įvyko X a. pab., kai pasireiškė dviejų balsių susiliejimas visiškai svetimas ispaniškosioms tarmėms. Taip tarp balsių išnyko sonariniai l ir n . Portugalų atsiskyrimas nuo galiciečių tarmės, manoma, bus įvykęs XV a. Portugalų kalbą labai praturtino jų klasikinė literatūra, – ko neturėjo

Galicija. Nors portugalų kalba patyrė nemažą arabų kabos įtaką, tačiau ji turi originalų charakterį. Taip pat joje žymu ir ispanų kalbos įtaka. Tačiau abi šios kalbos skiriasi savo žodynu ir gramatika. Viena būdingų portugalų kalbos ypatybių yra asmeninės bendraties vartojimas (t.y. bendraties su asmenine galūne ten, kur asmens nurodymas gali būti abejotinas), bendraties iš pagalbinio į sąlyginį ar būsimąjį laiką išskyrimas (pvz. far-lo-ei -“aš tai padarysiu”, ver-me-ia -“jis pasimatys su manim”);gausių padedamųjų veiksmažodžių susidarymas (pvz. ter, haver – “turėti”, ser estar, ficar – “būti”), antrojo asmeninio įvardžio vengimas (o meu amigo – “mano drauge”) kontekste vartojamo “t u” vietoje, sudėtingų mažybinių lyčių pamėgimas, balsių pasikeitimai susibėgant nosiniams garsams (pvz. manu – m a o) pakitimai, susidarę pusbalsių i ir u įtakoje (pvz. area — eira, ralia -r a i v a), beveik visada tariamas kaip š . Kalba yra skambi ir balsinga

Rašykite komentarą

-->