Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Poezijos ir kūrybinės laisvės problema V.Mykolaičio – Putino romane “ Altorių šešėly”

Autorius: Remigijus

Poezija – tai širdies kalba, vidinės būsenos išraiška. Poezijoje, kaip ir dienoraštyje, negalima meluoti, apsimetinėti. Dirbtinumas nieko vertas. V.Mykolaitis – Putinas romane “ Altorių šešėly” (1933m.) atskleidė jauno klieriko, o vėliau ir subrendusio kunigo – poeto vidinį pasaulį, kuriame vyksta kova tarp jausmų ir proto, idealo ir tikrovės, platoniškos meilės ir kūniškos meilės, kūrybinės laisvės ir nelaisvės… Romano tema – jauno žmogaus iškunigėjimo istorija. Vaizduojamas laikas – 1905 – 1926 metai. Pagrindinė problema : ar gali viename asmenyje sugyventi poetas ir kunigas, ar įmanoma poezijos laisvė kunigo kūryboje?

Kaip visa tai rašytojas pavaizdavo romane? Pasakotojas – visažinis žmogus, kuris kalba labai subtiliai, jautriai, įtikinamai. Pagrindinis romano veikėjas – Liudas Vasaris, septyniolikmetis jaunuolis. Įstojęs į Kauno kunigų seminariją, jaučiasi nedrąsiai, bet galvoja su laiku apsiprasti. Į seminariją atvedė jį “jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras”. Jis troško būti poetu, panašiu į Maironį. Iš tikrųjų Liudas Vasaris išsiskiria iš kitų savo meniniais polinkiais, giliais apmąstymais apie Dievą, kunigo pašaukimą, poeto kūrybą. Pasakotojas teigia, kad poreikį kurti lemia talentinga prigimtis, ypatingai jautrus gamtos, moters grožio suvokimas. Liudą Vasarį dažnai apimdavo keistas jausmas, kurio nemokėjo ir pats apibūdinti. Kai jaunasis klierikėlis važiavo namo baigęs pirmąjį kursą, grožėjosi vasaros gamta, bet jautėsi esąs “vienas ir nuskriaustas”, nors šalia sėdėjo tėvas. Kai bažnyčioje pamatydavo gražią moterį – Katedros Nepažįstamąją, – vėl jausdavosi neįprastai. Ta keista būsena buvo kažkas nepaprasta.

Rašytojas, pats būdamas poetas, į visažinio pasakotojo lūpas įdeda poeto pasaulėjautos charakteristiką:” Liudas Vasaris jau stovėjo poeto kūrybos kely. Dar vienas žingsnis pirmyn, dar vienas polėkis aukštyn – ir tas jausmas apsems visą jo esmę . Ir tuomet jau nebus jam drovu išpažinti savo jausmą visam pasauliui, ir jis išdrįs apreikšti jį kitiem prieinama forma”

Ir tai netrukus įvyko. Liudas parašė pirmąjį eilėraštį. Iš jo tryško jaunuoliškas nerimas, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu. Deja, pamatęs išspausdintą kūrinį neapsidžiaugė. Jaunasis poetas savo kančią išreiškia vidiniu monologu: ”Poetas?.. Poezija?… Ne! Visa tai turbūt ne man…” Parašo antrą ir eilėraštį. Draugų nuomone, šis esąs išgalvotas. Apie ką rašyti? Liudas Vasaris randa išeitį – kuria Katedros Nepažįstamosios paveikslą – viziją. Nepažįstamoji yra ir reali būtybė, ir pasaka, ir mistinio ilgesio objektas. Katedros Nepažįstamoji yra priešingybė realiajai Liudo patirčiai (pažinčiai su gražiąja Kleviškio klebono dukterėčia Liuce).

Seminarijos aplinka, anot pasakotojo, yra uždara erdvė, iš kurios norisi ištrūkti. Ypač sunku ištverti poetui. Susikaupusi askezė išsilieja emociniu patosu, nesveiku svajingumu. O tai jau yra kūrybos trūkumas. Kūryboje vertybė yra žmogaus natūralumas, nevaržomas ryšys su visu pasauliu, meilės aistra moteriai.

Netikėtai perskaitęs poeto Tiutčevo eilėraščių tomelį, Liudas Vasaris lyg ir atrado naują gyvenimo būdą:

Tylėk, dangstykis ir paslėpk

Svajones savo ir jausmus.

Liudas samprotauja: “Išrinktuoju aš nesu ir nebūsiu, bet eiliniu kunigu – darbininku galiu būti”. Tačiau tokios mintys “gramzdino jį į apatiją”, kartais Liudas skųsdavosi dėl “vienatvės ir savo slapuko dalios”.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->