Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Poezijos ir kūrybinės laisvės problema V.Mykolaičio – Putino romane “ Altorių šešėly”

Autorius: Remigijus

Poezija – tai širdies kalba, vidinės būsenos išraiška. Poezijoje, kaip ir dienoraštyje, negalima meluoti, apsimetinėti. Dirbtinumas nieko vertas. V.Mykolaitis – Putinas romane “ Altorių šešėly” (1933m.) atskleidė jauno klieriko, o vėliau ir subrendusio kunigo – poeto vidinį pasaulį, kuriame vyksta kova tarp jausmų ir proto, idealo ir tikrovės, platoniškos meilės ir kūniškos meilės, kūrybinės laisvės ir nelaisvės… Romano tema – jauno žmogaus iškunigėjimo istorija. Vaizduojamas laikas – 1905 – 1926 metai. Pagrindinė problema : ar gali viename asmenyje sugyventi poetas ir kunigas, ar įmanoma poezijos laisvė kunigo kūryboje?

Kaip visa tai rašytojas pavaizdavo romane? Pasakotojas – visažinis žmogus, kuris kalba labai subtiliai, jautriai, įtikinamai. Pagrindinis romano veikėjas – Liudas Vasaris, septyniolikmetis jaunuolis. Įstojęs į Kauno kunigų seminariją, jaučiasi nedrąsiai, bet galvoja su laiku apsiprasti. Į seminariją atvedė jį “jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras”. Jis troško būti poetu, panašiu į Maironį. Iš tikrųjų Liudas Vasaris išsiskiria iš kitų savo meniniais polinkiais, giliais apmąstymais apie Dievą, kunigo pašaukimą, poeto kūrybą. Pasakotojas teigia, kad poreikį kurti lemia talentinga prigimtis, ypatingai jautrus gamtos, moters grožio suvokimas. Liudą Vasarį dažnai apimdavo keistas jausmas, kurio nemokėjo ir pats apibūdinti. Kai jaunasis klierikėlis važiavo namo baigęs pirmąjį kursą, grožėjosi vasaros gamta, bet jautėsi esąs “vienas ir nuskriaustas”, nors šalia sėdėjo tėvas. Kai bažnyčioje pamatydavo gražią moterį – Katedros Nepažįstamąją, – vėl jausdavosi neįprastai. Ta keista būsena buvo kažkas nepaprasta.

Rašytojas, pats būdamas poetas, į visažinio pasakotojo lūpas įdeda poeto pasaulėjautos charakteristiką:” Liudas Vasaris jau stovėjo poeto kūrybos kely. Dar vienas žingsnis pirmyn, dar vienas polėkis aukštyn – ir tas jausmas apsems visą jo esmę . Ir tuomet jau nebus jam drovu išpažinti savo jausmą visam pasauliui, ir jis išdrįs apreikšti jį kitiem prieinama forma”

Ir tai netrukus įvyko. Liudas parašė pirmąjį eilėraštį. Iš jo tryško jaunuoliškas nerimas, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu. Deja, pamatęs išspausdintą kūrinį neapsidžiaugė. Jaunasis poetas savo kančią išreiškia vidiniu monologu: ”Poetas?.. Poezija?… Ne! Visa tai turbūt ne man…” Parašo antrą ir eilėraštį. Draugų nuomone, šis esąs išgalvotas. Apie ką rašyti? Liudas Vasaris randa išeitį – kuria Katedros Nepažįstamosios paveikslą – viziją. Nepažįstamoji yra ir reali būtybė, ir pasaka, ir mistinio ilgesio objektas. Katedros Nepažįstamoji yra priešingybė realiajai Liudo patirčiai (pažinčiai su gražiąja Kleviškio klebono dukterėčia Liuce).

Seminarijos aplinka, anot pasakotojo, yra uždara erdvė, iš kurios norisi ištrūkti. Ypač sunku ištverti poetui. Susikaupusi askezė išsilieja emociniu patosu, nesveiku svajingumu. O tai jau yra kūrybos trūkumas. Kūryboje vertybė yra žmogaus natūralumas, nevaržomas ryšys su visu pasauliu, meilės aistra moteriai.

Netikėtai perskaitęs poeto Tiutčevo eilėraščių tomelį, Liudas Vasaris lyg ir atrado naują gyvenimo būdą:

Tylėk, dangstykis ir paslėpk

Svajones savo ir jausmus.

Liudas samprotauja: “Išrinktuoju aš nesu ir nebūsiu, bet eiliniu kunigu – darbininku galiu būti”. Tačiau tokios mintys “gramzdino jį į apatiją”, kartais Liudas skųsdavosi dėl “vienatvės ir savo slapuko dalios”.

Romano pirmoji dalis – “Bandymų dienos” – baigiama Liudo Vasario susitikimu su realiu gyvenimu – reikia sąžiningai dirbti kunigo darbą, o poeziją užmiršti.

“Antroje romano dalyje “Eina gyvenimas” vaizduojamas Liudo Vasario naujas gyvenimo etapas. Jaunajam kunigėliui nesisekė užgesinti savo kūrybinės kibirkšties. Ir vėl Liudas sprendžia poezijos ir kūrybinės laisvės problemą naujoje aplinkoje. Dirbdamas Kalnynų bažnytkaimyje, susipažįsta su kaimiečiais ir aplinkinių parapijų kunigais. Tačiau išpažintys ir kalėdojimas – sunki kančia. Liudas yra intelektuali asmenybė, jam svetimas ir neįdomus paprastų žmonių gyvenimas. Didžiausią susidomėjimą kelia dvaras ir jo šeimininkė ponia Rainakienė. Liudas veržiasi į dvarą, kuriame slypi dvasiniai lobiai – pasaulietinė literatūra. Baronienė Rainakienė įveda jaunąjį poetą, ilgą laiką nerašiusį eilėraščių, į pasaulietinės literatūros biblioteką. Pati ponia yra ir grožis, ir nuodėmė. Protu Liudas suvokia, kad katalikų kunigas privalo laikytis celibato, jam draudžiama viešai reikšti meilės jausmus moteriai ir apie ją rašyti. Tačiau širdis maištauja prieš šį įstatymą. Rainakienės akivaizdoje Liudas tarsi susidvejina: jis ir kunigas, ir beįsimylintis vyras. “Ji pati ir visi jos veiksmai dabar žybčiojo jo fantazijoj kaip juodas deimantas, sukinėjamas prieš kaitrią demonišką liepsną” . Bet ši tema kunigų poezijoje – tabu. Tada Liudas susikuria klaidingą formulę: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas” . Gudri ir išsilavinusi moteris “pasaulietina Liudą, padėdama jam išeiti iš susidvejinimo būsenos. Ji supažindina kunigėlį su estetine filosofija, teigia pasaulietinio menininko pranašumą bei pasaulietinės literatūros grožį ir vertę. Ji iškelia pasaulietinę literatūrą ir niekiną kunigiškąją. “Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis – apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais,” – kalba Rainakienė Vasariui. Ponia sustiprina poetą dvasiškai, įvertindama jo išskirtinumą, poetinius sugebėjimus.

Iš tikrųjų Liudas Vasaris nenori rašyti bažnytinių giesmių, kaip patarė Šlavantų parapijos kunigėlis, jam neįdomi tokia poezija. Liudas jausdavosi pačiu savimi gamtoje, kai būdavo vienas. Būdamas baronienės draugijoje, “juto”, kad rūsti, asketiška jo nuotaika tirpsta kaip sniegas, kad jis nori pažinti visą tą įdomų, nepatirtą gyvenimą, kad jis ilgisi jaunuoliškų polėkių, pasaulio ir moters.”

Parvertęs lietuviška kunigiškąją literatūrą, įsitikino, kad “Donelaitis ir Valančius rašė didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrįžtamai nutrūksta. Vienažinskis – sentimentalus meilės dainius – pirmas aprauda savo kunigišką “stoną” ir apvaisina lietuvių lyriką liūdesio, ilgesio, ašarų ir siauro asmeniškumo motyvais. Maironis – poetas pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat sentimentali, patetiška ir siaura.” Liudas Vasaris suvokė, kad “visos tos mūsų kunigų poetų “sesutės”, liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės, iš gyvenimo ir išsireiškimo.”

Liudas įvertino savo prigimtį: eiti dviem keliais – kunigo ir poeto – jis negalės.

Trečiojoje romano dalyje (“Išsivadavimas”) sutinkame romano herojų visai pasikeitusį, jis daugiau pasaulietis, negu kunigas. (Jau praėję dešimt metų. Liudas Vasaris baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, gyvenęs užsienyje, o dabar grįžęs į Kauną.) Konfliktas tarp poeto ir kunigo gyvenimo, poezijos ir kūrybos laisvės dar labiau sustiprėjęs. Liudo gyvenime pasirodo moderni mergina Auksė, kuri pastūmėja poetą į laisvą gyvenimą. Ji turi įtakos ir jo poezijai. Perskaičiusi Liudo kūrybą, išdėsto savo nuomonę: eilėraščiai esą gražūs, bet nenatūralūs, dramos esančios žymiai geresnės. Ši mergina tarsi harmonizuoja poeto vidinį pasaulį, gydo nuo prieštaravimų kančios. Liudas galutinai įsitikina, kad jo pašaukimas – kūryba, o ne mišių laikymas. Auksės paskatintas, poetas ima rašyti paprasčiau, suprantamiau, išsižada simbolizmo. Savo kūrybos nebeduoda klerikalinei cenzūrai. Pagaliau poetas gali būti savimi! Jis padaro dar vieną sprendimą – paliksiąs kunigų luomą. Tam reikėjo daugelio metų ir drąsos, kurią jam suteikė moterys – Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė. Tam reikėjo ir naujų mokslų, ir platesnio gyvenimo pažinimo.

Rašytojas, Vincas Mykolaitis – Putinas, įtikinamai atskleidė Liudo Vasario, poeto ir žmogaus, vidinį pasaulį (romanas psichologinis), išsprendė šio veikėjo kankinančią problemą: poezijos laisvė neįmanoma kunigo kūryboje. Kunigas – poetas negali būti laisvas rašydamas apie vyro ir moters meilę. Kunigas – poetas turi rinktis kitas temas. Jei savo kūryboje nori būti laisvu žmogumi, privalai rinktis pasauliečio žmogaus gyvenimo būdą.

Literatūros sąrašas:

V. Mykolaitis – Putinas “ Altorių šešėly”, 1971m.

Dainora Eigminienė “Vincas Mykolaitis – Putinas: gyvenimas ir kūryba”, Vilnius 2001m.

Viktorija Daujotytė “ Lietuvių literatūra 11 klasei” Kaunas 1998m.

J. Lankutis “ V.Mykolaičio – Putino kūryba” 1961m.

Rašykite komentarą

-->