Studijoms.lt

Bažnyčia – žygiu į rytus organizatorė. Įsigyti naujų žemių Rytose svajojo ir dvasininkija. Romos popiežius norėjo dar labiau sustiprinti savo valdžią ir padidinti savo pajamas, privertęs paklusti Rytų šalis.

Dvasininkija skelbė, kad karas su musulmonais reikalingas dievui. Pagal krikščionių padavimą Jeruzalės mieste Palestinoje buvo palaidotas Jėzus Kristus. Bažnyčia ragino tikinčiuosius „ išvaduoti Viešpaties karstą iš netikėlių“ – musulmonų – rankų ir žadėjo visiems žygio į Rytus atleisti nuodėmes.

1095 m. viename Prancūzijos mieste didžiulei tikinčiųjų miniai kalbėjo popiežius Urbonas II. „Toje žemėje teka pieno ir medaus upės, – sakė popiežius. – Tegul stoja su netikėliais į mūšį, kuriame gaus didelį laimikį. Tegul tampa dabar kariais tie, kurie ankščiau buvo grobikais. Kas čia liūdi ir skursta, ten džiaugsis ir bus turtingas“. „(…) kokiais dideles kančias, vargus ir priespaudą kenčia Jeruzalės, Antiochijos ir kitų kraštų Rytose krikščionis (…). Todėl aš skelbiu jums, broliai, kad privalot susilaikyti nuo brolžudiško karo ir kartu su tikėjimo broliais nukreipti ginklus prieš svetimas tautas. Keliaukit su Kristumi kaip nenugalima krikščionių kariuomenė (…). Arba grįžkit namo su pergale, arba savo krauju pelnykit amžina pergalės džiaugsmą (…). Kelyje į Jeruzalę vienu balsu skelbkit Dievo Žodį“. Metraštininkas sako, kad popiežiaus kalbą susirinkusieji pertraukdavo šūksmais: „Taip nori dievas!“ Parodydami, kad jie pasiryžę nedelsiant išvykti į „ šv. žemę“, daugelis čia pat siuvosi ant drabužių raudonus kryžius. Štai kodėl žygių į Rytus dalyvius imta vadinti kryžiuočiais, o pačius žygius – kryžiaus žygiais.

Kreipimasis buvo išgirstas. Netrukus tūkstančiai krikščionių su raudonais kryžiais ant dešinio peties patraukė i Šv. žemę. Bet tai nebuvo šiaip sau prastuomenė. Trūkstant lenų Europoje, daug jaunų kilmingų žmonių buvo pasiryžę rizikuoti gyvybe, kad įsigytų žemių svetimuose kraštuose.

Miestų augimas ir prekybos plėtimasis sukėlė feodalams nepasotinama pelno troškulį. Miestų turgavietese jie galėjo nusipirkti amatininkų dirbinių ir prabangos dalykų iš užjūrio kraštų. Norėdami padidinti savo pajamas, feodalai stengėsi įsigyti naujų valdų ir baudžiauninkų. Bet į XI a. pb. Laisvų žemių Vakarų Europoje jau nebebuvo, beveik visi valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais. Atsirado daug bežemių riterių. Tai buvo jaunieji feodalų sūnūs, nepaveldėję žemės. Jų įprastas užsiėmimas buvo karai ir plėšikavimai.

Vakarų feodalų žvilgsniai į Rytų šalis, apie kurių nesuskaičiuojamus turtus pasakodavo pirkliai. Feodalai norėjo užgrobti ten naujų žemių ir apiplėšti turtingus miestus.

Vakarų Europos ekspansijai į Artimuosius Rytus buvo palankios sąlygos. Palestinoje viešpataujančius musulmonus susilpnino vidaus karai. XI a. turkai seldžiukai užkariavo arabų valdas Azijoje. Iš arabų jie perėmė islamą. Didžiulė turkų valstybė veikiai suskilo į atskiras kunigaikštystes, kurios nuolat tarpusavyje kariavo. Todėl Vakarų feodalai tikėjosi lengvai užkariauti turtingas rytų šalis.

Dalis istorikų pirmąjį kryžiaus žygį skiria į du atskirus žygius ar bent jau į dvi dalis t. y. Varguomenės ir Feodalų.

Varguomenės žygis. Ankščiau už kitus į Jeruazalę iškeliavo Vakarų Europos šalių valstiečiai. Neviltis ir badas varė kaimų gyventojus iš gimtųjų vietų. Feodalų priespauda darėsi nepakeliama. Be to XI a. pb. Vakarų Europa pergyveno „septynerius lietaus metus“ – ištisą nederliaus, gyvulių kritimo, epidemijų laikotarpį. Traukdami į Rytus, valstiečiai tikėjosi išsivaduoti iš savo ponų. Naujose žemėse jie vylėsi tapti laisvais žemdirbiais. 1096 m. pavasarį Reino aukštupiu, o paskui padunoju žemyn patraukė padrikos varguomenės minios. Girgždančiais ratais leidosi jie kartu su šeimomis į svetimus kraštus, ieškodami geresnio gyvenimo. Metraštininkas rašė, kad jų buvo tiek daug, kaip žvaigždžių danguje arba smėlio jūros pakrantėje. Beveik beginkliai, be maisto atsargų ėjo valstiečiai į nežinomą Jeruzalė, pakeliui elgetaudami ir plėšikaudami. Išvydę bet kurį didelį miestą, jie klausdavo, ar tai ne Jeruzalė.

Smarkiai nukentėję kelyje, varguoliai pagaliau pasiekė Konstantinopolį. Bizantijos imperatorius paskubėjo jais atsikratyti ir perkėlė valstiečių būrius į Mažąją Aziją. Čia jau pirmame susirėmime su seldžiukais jie buvo beveik vis išžudyti. Tik nedaugelis išsigelbėjo pabėgdami. Nelaisvę, o pražūti rado valstiečiai rytuose.

Feodalų žygis. 1096 m. rudenį iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į rytus stambiųjų feodalų vadovaujami riterių būriai. Jie buvo apsirūpinę pinigais ir gerai apsiginklavę. Feodalai pasiėmė

su savimi tarnų ir juokdarių, medžioklinių šunų ir sakalų. Susirinkę Bizantijos sostinėje, kryžiuočiai persikėlė į Mažąją Aziją. Pereiti per kalnuotas, bevandenes šios šalies vietoves buvo labai sunku. Kryžiuočius be paliovos puldinėjo musulmonų lengvieji raitininkai. Bet „ Viešpaties karsto vaduotojai“ nelabai skubėjo į savo tikslą. Pakeliui jie užiminėjo miestus, plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Ne karta dėl grobio tarp būrių vadų kildavo vaidai.

Kryžininkų kelias iš Nikėjos į Antiochiną. Kitą dieną (1097 m. birželio 27 d.) visi žmonės pajudėjo ir, pasiėmę viską, kas reikalinga toliau keliavo per vidurinę Romaniją (t. y. Mažąją Aziją), nesibijodami ateityje jokių nelaimių. Piligrimai, 2 d. pakeliavę jungtine armija kalnų tarpekliais ir siaurais praėjimais, paskui nutarė suskaldyti savo pajėgas, kad butu lengviau keliauti ir kurti stovyklas, kad lengviau gautu maisto sau ir pašaro arkliams. Susijunge tarp dvejų kalnų jie tiltų persikėlė per kažkokią upę ir Boemudas vėl atsiskyrė su savo kariuomenė nuo hercogo Gotfrido. 9 val. Boemudo pajėgos atvyko į Dogorgano slėnį… Piligrimai išsiskirstė po pievas kurti stovyklų.

Bet vos tik Boemudas ir jo vyrai nulipo nuo žirgų, kai pasirodė iš Nikėjos pasitraukęs Solimanas su nauja didžiule jungtine kariuomenė. Nedelsdamas jis įsake pulti krikščionys ir jo vyrai pasklidę po stovyklą ėmė skersti priešus, ne tik karius bet ir jų žmonas bei vaikus, o daugeli paėmė nelaisvėn. Robertas Paryžietis atskubėjęs į pagalbą buvo nukautas strėlės. Boemudas su kt. vadais užsidėjo šarvus ir subūrę armijos likučius į viena vietą. Nežiūrint staigaus puolimo, kariai narsiai ir ilgai gynėsi nuo užpuolikų, bet turkams tai nesutrukdė toliau tęsti žudynių.

Sužinojęs apie savo brolių nelaime hercogas Gotfridas įsakė sušaukti kariuomenę ir nedelsiant išžygiavo padėti savo bendražygiams. 60 tūk. riterių lydimi pėstininkų patraukė iš stovyklos. Buvo jau vidurdienis kai Gotfrido būriai pasekė mūšio lauką. Turkai pamate atskubančių į pagalbą priešų gausą atsitraukė iš mūšio lauko.

Buvo ketvirtoji savaites d. (t. y. Trečiadienis, 1097 m. spalio 21 d.), kai kryžininkai pasekė Antiochijos žemes ir apgulė miesto sienas…

Antiochijos apgulimas. Iš Agilečio (gyveno XI a. pb. – XII pr.)„Frankų, užkariavusių Jeruzalę, istorijos“.

Mes nukeliavome iki Antiochijos ir pasistatėmė palapines (1097 m. spalio 21 d.) taip arti miesto, kad neretai priešas nuo savo bokštų sužeisdavo arklius ir žmones pačiuose palapinėse…

Reikia pasakyti keletą ž. apie to miesto padėtį….

Libano kalnuose yra slėnis, kuriam pereiti skersai reikia visos d. , o išilgai – pusantros d. Iš vakarų jį supa pelkės, o rytinę jo dalį skalauja upė, tekanti… į Viduržemio j. , nuo kurios Antiochija yra gan arti… Miestas yra 2 mylių ilgio ir supamas tokių tvirtų sienų, kad nebijo jokių mašinų, nei žmonių antpolių, nors prieš jį stotu visas pasaulis. Šitą miestą, taip įtvirtinta, frankų armija apgulė iš šiaurės. Nors joje buvo 300 tūk. žmonių, galinčių laikyti ginklą, tačiau ji vis tiek nesiryžo pradėti puolimo ir apsiribojo tuo, kad įsirenge netoliese savo stovyklą. Mieste buvo 2000 gerų raitelių, 4 ar 5 tūk. samdytų ir 10 tūk. , arba ir daugiau, pėstininkų. Ir taip jau aukštas sienas dar juosė griovys ir pelkės…

Mes negalime tiksliai pasakyti, kiek krito saracėnų ir turkų, ir būtų žiauru pasakoti, kokiais būdais jie mirė ir žuvo arba buvo sunaikinti. Sunku taip pat nusakyti ir dydį laimikio, kuris buvo paimtas Antiochijoje; įsivaizduokite, kiek galite, ir dar pridėkite… Antiochijos miestas buvo paimtas birželio 3 (1098 m.), o jo apgulimas prasidėjo maždaug spalio 20 pirmą d. (1907 m.).

Po trejus m. trukusio žygio į Jeruzalė atvyko tik penktadalis kryžiuočių. Daugelis žuvo kelyje arba liko užgrobtose žemėse, nemažai grįžo į tėvynę.

Jeruzalės miestas. Tai miestas, pastatytas kalno viršūnėje. Kitokio vandens, išskyrus lietaus, nėra. Apylinkėse yra šaltinių, bet pačiame mieste jų nėra. Miestą supa tvirta siena, sumūryta iš akmenų ir kalkių, su geležiniais vartais. Arti miesto nėra nė vieno medžio, nes Jeruzalė pastatyta ant uolos… Turgūs puikūs, pastatai aukšti, žemė visur išklota akmeninėmis plokštėmis. Visi nelygumai išlyginti ir nuglaistyti, todėl, kai lyja, vanduo švariai nuplauna visą grindinį. Tame mieste daug amatininkų. Kiekvienam amatui skirta atskira krautuvių eilė… Jėruzalėje yra puiki ligonine… Daugybė žmonių čia gauna gydomųjų žolelių ir gėrimų. Toje ligoninėje (yra) gydytojų…

N. A. Mednikov, Palestina iki kryžiaus žygių…

Jeruzalės apgultis ir užėmimas. Jeruzalės miestas stovi ant dvejų kalvų…

Tūkstantis devyniasdešimt devintais (1099) m. birželio septintą d. mūsų kariuomenė netoli miesto įkūrė stovyklą. Pasakojama, kad iš viso, neskiriant lyties, amžiaus ir luomo, stovykloje buvo iki 40 tūkstančių žmonių; iš jų asmenų, galinčių laikyti ginklą, vos 20 tūk. pėsčiųjų ir 1500 raitelių; visus kt. sudarė begalinė prastuomenė, ligoniai ir nusilpusieji. Mieste, buvo kalbama, turėję būti 40 tūk. narsių ir puikiai ginkluotų karių, nes iš kaimyninių miestų ir apylinkių į miestą buvo susirinkusi daugybe žmonių…

Penktąją dieną (birželio 12)… šaukliai viešai paskelbė, kad visi nuo mažo iki didelio privalo apsiginkluoti ir apsirūpinti skydų, kad būtų pasiruošė užpulti miestą; įsakymas buvo įvykdytas. Visi vieningai pakilo ir apsupo apgultąją miesto dalį. Gyventojai išsigandę atsitraukė nuo išorinių sienų, kurios mūsiškių buvo pralaužtos, iki vidinių ir prarado bet kokią viltį toliau priešintis.

Kai išaušo diena (birželio 14), kariuomenė apsiginklavusi patraukė iš stovyklos pradėti puolimo, kaip buvo paskelbta. Visi tvirtai pasiryžo arba paaukoti gyvybę už Kristų, arba gražinti miestui jo krikščioniškąją laisvę. Visoje kariuomenėje nebuvo senio, arba ligonio, arba nepilnamečio, kuris nebūtų degęs šv. Kovos troškimu; net moterys, užmiršusios savo lytį ir savo silpnumą, griebdavosi ginklo – imdavosi vyriško darbo , viršijančio jų jėgas. Stoję taip vieningai į mūšį, jie stengėsi pritraukti artyn prie sienų paslaptingas mašinas, kad įveiktu tuos, kurie priešinosi, stovėdami ant sienų ir bokštų. O apgultieji, pasiryžę priešintis iki galo, laidė ietis ir begalinę daugybę strėlių, svaidė akmenis rankomis bei mašinomis ir stengėsi atremti mūsiškius.

Kai priešas pamatė, kad mūsiškiai paėmė sieną… tai metė bokštus bei sienas ir atsitraukė pro siaurus miesto vartus…

Didesnioji žmonių dalis subėgo į Šventyklos (t. y. Saliamono šventyklos, ant Morijo kalno) portiką, nes tai buvo toliausia miesto vieta ir be to, ją juosė siena su bokštais ir tvirtais vartais… Tačiau tas pabėgimas jų neišgelbėjo, nes kunigaikštis Tankredas tuojau pat nuvyko tenai su žymia savo kariuomenės dalimi. Jis jėga įsiveržė į Šventyklą ir išmušė ten nesuskaičiuojamą daugybę žmonių. Jis, sako, išsinešė iš Šventyklos begalinę daugybę aukso, sidabro ir brangakmenių… Vėliau ir kiti kunigaikščiai, iškloję visus, kas pasitaikė jiems žemutinėse miesto dalyse, patraukė į Šventyklą, už kurios sienų, kaip jie buvo girdėję, pasislėpė daugybė žmonių. Jie įžengė tenai su daugybe raitelių ir pėstininkų ir, nieko nesigailėdami, ką tik radę iškapojo kardais, taip jog viskas buvo aplieta krauju… Baisu buvo žiūrėti, kaip visur tįsojo užmuštųjų kūnai ir mėtėsi galūnės ir kaip visa žemė buvo aplaistyta krauju. Ir ne tik sudraikyti lavonai bei nukapotos galvos sudarė baisų vaizdą, bet dar labiau kėlė siaubą tai, kad patys nugalėtojai buvo kruvini nuo galvos iki kojų. Tarp Šventyklos sienų, sako, žuvo iki 10 tūk. priešų, neskaitant tų, kurių kūnai tįsojo gatvėse ir aikštėse ir kurie buvo nužudyti pavieniui mieste; pasakojama, kad tokių sk. buvęs taip pat nemažas. Kita kariuomenės dalis pasklido po miestą ir, ištempę, kaip gyvulius iš siaurų ir tolimų skersgatvių tuos, kurie ten slėpėsi nuo mirties, žudė vietoje. Kiti, susiskirstę būriais, ėjo per namus ir tempė laukan iš ten šeimų tėvus su žmonomis ir vaikais, nudurdavo juos kardais arba mėtė nuo stogų, tokiu būdu laužydami jiems sprandus. Ir kiekvienas, įsiveržęs į namus, paversdavo juos savo nuosavybe su viskuo, kas juose buvo, nes dar prieš paimant miestą buvo susitarta, kad, užkariavus jį, kiekvienas galės pasisavinti visiems laikams viska, ką tik spės užgrobti. Taip jiems vaikščiojant po miestą… kiekvienas kaip namo užvaldymo ženklą kabino ant durų savo skydą arba kitą ginklą, kad tokiu būdu paskelbtų kitiems, jog jie privalo eiti toliau, nes toji vieta jau turi sau poną.

Dokumentas pateikiamas iš arkivyskupo Vilhelmo Tirečio „Šventojo rašto istorijos“. (Autorius gyveno maždaug penktame – paskutiniame XII a. dešimtmetyje.)

Kryžiuočių valstybės. Siaurame Sirijos ir palestinos pajūrio ruože kryžiuočiai įkūrė savo valstybes. Svarbiausia iš jų buvo laikoma Jeruzalės karalystė. Kitų kryžiuočių sričių valdovai buvo Jeruzalės karaliaus vasalai.

Vietinius gyventojus, kurie dar buvo laisvi, užkariautojai jėga vertė baudžiauninkais. Naujieji šeimininkai imdavo iš valstiečių nuo trečdalio iki pusės grūdų derliaus, tokią pat dalį vaismedžių, alyvmedžių ir vynuogių derliaus. Be to, pavergtieji gyventojai turėjo mokėti didelius mokesčius karaliui ir dešimtinę katalikų bažnyčiai.

Nukariautųjų šalių tautoms Vakarų Europos feodalai atnešė baudžiavos priespaudos sustiprėjimą.

Bet užkariavimai buvo trumpalaikiai. Nauji kryžiaus žygiai nesutrukdė musulmonams išvaryti kryžininkus. XIII a. pabaigoje krikščionys prarado paskutinįjį atramos punktą, Arkos miestą.