Studijoms.lt

Nuo 1940 m. iki 1991 m. Lietuvoje galima išskirti tris kolaboravimo laikotarpius:

1. sovietų okupacijos (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.),

2. nacių okupacijos (1941–1944 m.),

3. nepriklausomybės atkūrimo – Atgimimo (1990–1991 m.) laikotarpiai.

Lietuvoje, 1940 m. ją įjungus į TSRS sudėtį, buvo pertvarkyta pagal sąjunginį modelį ir lygį respublikos ekonomika. Taip buvęs Lietuvoje kainų lygis buvo pakeltas iki tuo metu šalyje buvusio lygio. Atitinkamai buvo pertvarkyta darbo apmokėjimo sistema. Kaip galutinė respublikos ekonomikos integravimo į TSRS ekonomiką priemonė buvo savarankiškos pinigų sistemos likvidavimas, tai reiškia ir lito perkamosios galios (kainų masto) savarankiškumo panaikinimą.

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą 1940 m. birželio 15 d. nutraukė Tarybų Sąjungos okupacija ir Lietuvos ūkio inkorporavimas į komandinio ūkininkavimo sistemą. Ypač skubiai buvo griaunamos Lietuvos finansų , kredito ir pinigų sistemos – rinkos ekonomikos pagrindas. Jau 1940 m. birželio 17 d. okupantai įsako į apyvartą šalia lito išleisti rublius. Šitokiu būdu norėta parūpinti pinigų Raudonosios Armijos daliniams išlaikyti. Tik tvirtai pasipriešinus kai kuriems Lietuvos ministrams, okupantai atidėjo rublių įvedimą.

Praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, 1940 m. liepos 23 d. vadinamasis Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Remiantis šia deklaracija 1940 m. liepos 26 d. priimtas (Prezidento pasirašytas liepos 29 d.) Bankų nacionalizavimo įstatymas, pagal kurį turėjo būti nacionalizuoti ne tik visi bankai su jų skyriais, bet ir privačių asmenų seifai, draudimo įstaigos, valstybės taupomosios kasos, savitarpio kredito draugijos, miesto kredito kooperatyvai ir lombardai. Bankai turėjo būti nacionalizuoti ne vėliau kaip iki liepos 27 d., o kitos kredito institucijos – iki liepos 29 d. Taigi okupantai labai skubėjo užgrobti bankus, todėl nelaukė, kol Prezidentas pasirašys Bankų nacionalizavimo įstatymą, ir nustatė nerealius (neįvykdomus) terminus.

Jau 1940 m. liepos 30 d. laikraščiuose pasirodė LTSR valstybinės nacionalizavimo komisijos nutarimas, skelbiantis, kad komisija, apsvarsčiusi pateiktus nacionalizacijos aktus, nutarė laikyti nacionalizuotais kelis bankus ir įmones.

Nacionalizuoti bankai, kitos kredito institucijos nustojo veikę, daugelis jų 1940 m. rudenį inkorporuoti į TSRS bankų sudėtį.

Nacionalizuotas Lietuvos bankas perduotas TSRS valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu.

Lietuvai įstojus į TSRS sudėtį, 1940 m. lapkričio 25 d. į apyvartą šalia lito išleidžiamas rublis (1 rb. – 100 kapeikų, 10 rb. – červoncas) ir taip įvedama paralelinė pinigų apyvarta. Vienas litas prilygintas 0,9 rb. Nustačius keleriopai didesnį rublio santykį su litu, buvo apiplėšti gyventojai, nuvertintas Lietuvos turtas. TSRS pavyko užgrobti Lietuvos banko atsargas Švedijoje. Nuo 1941 m. kovo 25 d. uždrausta lito cirkuliacija, gyventojų indėliai, didesni kaip 1000 litų, nacionalizuoti. Okupantams ramybės nedavė net iš apyvartos išimti Lietuvos litai.

Todėl tuometinio TSRS valstybinio banko valdybos pirmininkas 1941 m. vasario 18 d. pasiraš0 įsakymą sunaikinti visus iš apyvartos išimtus bei esančius rezerviniuose fonduose Lietuvos lito banknotus. Visi banknotai buvo sudeginti Lietuvos banko centrinio šildymo katilinėje. Sudeginta 878 021 400 Lt vertės įvairių kupiūrų banknotų.

Bankinis gyvenimas Lietuvoje apmirė, bankų specialistai, vadovai buvo atleidžiami iš darbo, tremiami, kalinami.

Tarybų Sąjungos tikslas buvo ne tik prisijungti Lietuvos teritoriją, bet ir siekti jos palankumo ir palenkti Tarybų Sąjungos pusėn. Sovietų kolaborantai buvo prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir už vieningą bei nedalomą Sovietų Sąjungą. Politine prasme jie Lietuvos ateities nematė be amžinų ryšių su Rusija. Tačiau neoficialiomis priemonėmis jie siekė, kad Lietuva turėtų kultūrinę ir iš dalies ūkinę autonomiją (buvo už lietuvių ir rusų dvikalbystę, už savarankišką žemės ūkio ir dalies pramonės tvarkymą, palaikė tautinę švietimo sistemą ir vietinius kadrus). Iš tikrųjų Tarybų Sąjunga susidūrė ir su sunkumais, kurie visiškai neleido šalyje įtvirtinti visuomenines ir kolūkines kooperacines nuosavybes: tai gyventojų pasipriešinimas ir priešinimasis esamai valdžiai tuometinėje Lietuvoje dėl vykstančių įvykių, o taip pat pakankamai didelės valstybės vidaus bei užsienio skolos ir t.t. (Žiūrėti priede).

Tuo metu B.Sruogai antrino E. Galvanauskas. 1940m. balandžio 5d., Seime svarstant “Tautos ūkiui tvarkyti nepaprastuoju metu” įstatymo projektą, įsikarščiavęs finansų ministras pareiškė: “Mes sudarėm dideles organizacijas, jos vadinamos kooperatyvais, bet jos nėra kooperatyvais, tai yra didelės kapitalistinės organizacijos, – nedarykime sau iliuzijų. Kodėl mes jas sukūrėme? Todėl, kad nebuvo kapitalistų. 1918, 1919, 1920, [19]21, [19]23, kur tie buvo kapitalistai? Buvome visi driskiai. Kas daryti? O prekybą reikia organizuoti, reikia parduoti ir pirkti įvairius produktus. Reikėjo kurti, daryti. Mokesčių forma buvo surinkti pinigai iš piliečių, paimti iš fisko, ir sukurtos tos organizacijos. Yra pramonės šakų, į kurias niekas nenorėjo eiti arba neturėjo kapitalų. Ką gi buvo priversta daryti valstybė? Investavo daugiau kaip 30 mln [Lt] į pramonę. Todėl, kad nėra atskirų kapitalistų, kurie būtų šitą padarę su visa savo iniciatyva. Aš nepasakysiu, kad tai yra ideališkas reiškinys, saugok Dieve, ne, mes buvome priversti tai padaryti”.

Būtent valstybinis sektorius ir kooperatinės prekybos bei pramonės organizacijos turėjo padėti sukaupti reikalingus kapitalus, be to, sustiprinti lietuvišką elementą pramonėje ir prekyboje. Savo kapitalą į įmones ir bankus valstybė pradėjo investuoti jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Ilgainiui valstybės kapitalas apėmė daugiausia tas pramonės šakas, kurios perdirbdavo žemės ūkio žaliavas ir eksportuodavo jo produktus. Didelį vaidmenį jis vaidino bankų veikloje ir kredito įstaigose.

Taip pat 1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, uždraustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą.

1940 m.

Liepos 26 d. Priimtas Bankų nacionalizavimo įstatymas

Rugpjūčio 6 d. Nacionalizuoti visi bankai

Nacionalizuotas Lietuvos bankas perduotas TSRS valstybiniam bankui ir tampa jo padaliniu
Pinigų suverenumo teisės uždeda valstybei ir atitinkamas prievoles. Valstybė ne tik turi aprūpinti kraštą reikalinga pinigų suma, bet ir žiūrėti, kad pinigai visuomet turėtų tą vertę, kuri yra įstatymais nustatyta ir kuria buvo tie pinigai paliesti į apyvartą.

Socializme išliko prekinė gamyba ir pinigai, todėl šie aptarnaudavo visą visuomeninio produkto apyvartą. Pinigai aptarnaudavo prekių gamybą, paskirstymą, cirkuliaciją, nacionalinių pajamų paskirstymą ir perskirstymą. Todėl visuomeninio produkto apyvarta sąlygojo pinigų apyvartą. Pinigų apyvarta buvo organizuojama pagal tokius principus: pirma, visos valstybinės, kooperatinės ir visu9omeninės įmonės, organizacijos bei įstaigos turėdavo laikyti pinigus bankuose. Antra, visos įmonės, organizacijos, įstaigos tarp savęs turėdavo atsiskaityti negrynais pinigais ( išskyrus smulkius mokėjimus).

Pinigų apyvarta vykdavo dviem formomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais. Abiem atvejais buvo naudojamas tas pats piniginis vienetas – rublis. Grynųjų pinigų apyvarta buvo vadinama cirkuliacija. Grynaisiais pinigais dažniausiai atsiskaitydavo gyventojai. Atsiskaitinėdami negrynaisiais pinigais, buvo daromi buhalteriniai įrašai bankų sąskaitose banke. Tokių įrašų atlikimas ir buvo atsiskaitymas negrynaisiais pinigais (Kaip ir išlikę iki mūsų laikų). Abi pinigų apyvartos dalys buvo vadinamos pinigų apyvartos sudėtimi, o kiekvienos jų lyginimas svoris – pinigų apyvartos struktūra.

Kiekviena suvereni valstybė turi nacionalinę pinigų sistemą. Pinigų sistema – tai valstybės įstatymais reguliuojama pinigų cirkuliacijos tvarka. Ji susideda iš tokių elementų: piniginės prekės, piniginio vieneto, aukso turinio, pinigų ženklų, jų išleidimo (emisijos) bei cirkuliacijos tvarkos, pinigų cirkuliacijos planavimo ir kt. TSRS pinigų sistema buvo vieninga, planingai organizuojama, griežtai centralizuota. TSRS piniginis vienetas buvo rublis, kurį sudarė šimtas kapeikų. Jis atlikdavo kainų masto vaidmenį. Tarybiniai pinigai buvo kreditiniai todėl, kad jie 1) leidžiami kredituojant ūkį, 2) nuolat išimami iš cirkuliacijos įmonėms sugrąžinant skolas.

Pinigų cirkuliacijos planavimas apimdavo gyventojų piniginių pajamų ir išlaidų balansą, TSRS valstybinio banko kasos ir trumpalaikio kreditavimo planus. Gyventojų piniginių pajamų ir išlaidų balansas rodydavo visas bendrąsias gyventojų pinigines pajamas ir išlaidas. Jis buvo labai glaudžiai susijęs su pinigų cirkuliacija, nes rodydavo grynųjų pinigų judėjimą (jų gavimo šaltinius ir išleidimo paskirtį), su mažmenine prekių apyvarta, nes gyventojai savo pinigines pajams išleisdavo prekės įsigyti būtent šiose vietose. Kasos planu buvo nustatomos visos grynųjų pinigų įplaukos į bankų kasa ir jų išmokos per tam tikrą laikotarpį. Kasos planas buvo sudaromas ketvirčiais ir metais, balanso forma.

IŠVADOS
Lietuva ryžtingai bandė atgauti valstybingumą Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Visuotinio tautos sukilimo prieš raudonuosius okupantus metu sudarytoji Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. liepos 5 d. nutarė panaikinti TSRS okupacijos metais padarytus bankų sistemos pertvarkymus ir atkurti Lietuvos banką, Žemės banką, valstybės taupomąsias kasas, tačiau nacionalinė Lietuvos bankų sistema pradėta atkurti tik atstačius Lietuvos nepriklausomybę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. GRIKINYTĖ B., DUSEVIČIUS J., NIAURA J., POVILAITIS B., UOSIS S. Lietuvos bankas 1990 – 1995. Vilnius, 1995. ISBN 9986-651-01-8

2. KUNCIENĖ R. Pinigai Lietuvoje 1915 – 1941. Vilnius 1988 m.

3. Lietuvos pinigų sugrįžimas. Vilnius, 1993 m.

4. JURGUTIS V. Pinigai. Vilnius 1996 m. ISBN 5-417-02883-5

5. Pinigų apyvarta ir kreditas. Vilnius 1988 m. ISBN 5-417-00048-5

6. [Žiūrėta 2005 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą: