Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pinigai ir bankai

Autorius: Mindaugas

Pinigų prigimtis ir jų funkcijos
Pinigai iš kitų pasaulio daiktų išsiskiria savo funkcija: jie yra mainų priemonė, tarpininkai. Pinigai atsirado, kai konkreti prekė pradėjo atlikti ekvivalento vaidmenį. Jų atsiradimas – pažanga.

Pradžioje pinigų funkcijas atliko brangieji metalai. Popierinių pinigų pirmtakas – auksakalių kvitai priėmus saugoti auksą. Atsirado bankai, imta naudotis popieriuje surašytais skolų pasižadėjimais – banknotais, kuriuos jie paleido į apyvartą vietoje aukso monetų, ir kurių pateikėjas galėjo juos iškeisti į tikrus pinigus.

Kai banknotų leidimą savo rankose sutelkė centrinis šalies bankas, o jo veikla – kontroliuojama valstybės, banknotų keitimas į auksą buvo vis labiau varžomas. Šiuo metu banknotai į auksą nebekeičiami.

Vieną svarbų pinigų naudojimo dėsningumą rodo Grešmeno dėsnis: “blogi” pinigai iš rinkos išstumia “gerus” (XIX amžiuje Kinijoje cirkuliavo auksas ir sidabras, o tuo pačiu jie buvo kaip ir prekė. Santykis: viena auksinė moneta lygi trims sidabrinėms monetoms, o viena uncija nepiniginio aukso lygi keturioms uncijoms nemonetarinio sidabro. To pasėkoje auksinės monetos kaip pinigai iš apyvartos dingo).

Pinigų esmė pasireiškia jų funkcijomis:

1. mainų (cirkuliavimo) priemonė –

funkcionuojant pinigams, prekių mainų aktas skyla į du aktus – pirkimą ir pardavimą;

2. vertės matas –

pinigais išreikštą prekės vertę vadiname kaina;

3. apskaitos vieneto funkcija –

įvairių prekių ir paslaugų vertė bet kuriuo momentu gali būti tiksliai kiekybiškai nustatyta kaip jų kainų suma;

4. kaupimo priemonė (turto) –

pinigus galima taupyti, kaupti, normaliomis sąlygomis jie nepraranda savo perkamosios galios.

Šiuolaikiniai pinigai patys savo vertės neturi. Jų vertingumas atsiranda prekių pasaulyje. Pinigai vertingi todėl, kad už juos galima nusipirkti prekes. Jų vertingumas, perkamoji galia priklauso nuo prekių kainų. Pinigų perkamoji galia atvirkščiai proporcinga kainų lygiui.

Yra tokios aktyvų rūšys, kurios gerai atlieka turto kaupimo funkciją, bet pačios tiesiogiai negali būti naudojamos kaip mainų tarpininkai, tik gali būti nesunkiai tokiu tarpininku paverčiamos. Tokie aktyvai kartais vadinami pusiaupinigiais. Tai įvairūs vertybiniai popieriai, vyriausybinės trumpalaikės obligacijos, piniginiai indėliai (be teisės išrašyti jiems čekius), terminuoti indėliai.

Pinigų pakaitalais vadinamos įvairios kredito kortelės. Jų dėka už prekes atsiskaitoma be pinigų ir be čekių. Vadinasi, kredito kortelė nėra pinigai tiesiogine prasme, bet yra jų pakaitalas.

Kaip matome, dalį pinigų funkcijų gali vykdyti ne vien grynieji pinigai, bet ir kitos aktyvų rūšys, pasižyminčios dideliu likvidumu.
Apibrėžimas: Likvidumas – tai turto (aktyvo) savybė įgyti grynų pinigų formą.
Likvidumas priklauso nuo:

• kaip greitai turimo turto aktyvus galima parduoti ar pirkti;

• pirkimo (pardavimo) operacijų išlaidų dydžio;

• aktyvų kainos stabilumo.

2. Pinigų pasiūla plačiąja ir siaurąja prasme
Nuo pinigų kiekio šiuolaikinėje ekonomikoje priklauso ir nacionalinio produkto apimtis, ir kainų dydis. Norint kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį rinkoje, reikia mokėti tą kiekį apskaičiuoti. Šiandien tradiciniai banknotai nėra vieninteliai pinigų funkcijų atlikėjai, be to nėra ir pagrindinė atsiskaitymo priemonė (pagrindinė – čekiai). Čekiai atsiranda atidarant banke individualiąją einamąją sąskaitą. Čekis – raštiškas nurodymas bankui, kuriame čekį išrašantis asmuo turi savo einamąją sąskaitą, pervesti nurodytą pinigų sumą nurodytam asmeniui į jo sąskaitą, kuri gali būti bet kur. Vadinasi, kaip cirkuliacijos priemonė čekiai iš dalies pakeičia pinigus. Iš čia pinigų pasiūlos kiekis – tai grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Ši suma – pinigai siaurąją prasme, žymimi simboliu M1.

MI = gryni pinigai + čekių depozitai + kelionės čekiai

Pinigai siaurąja prasme apima tokius mainų tarpininkus, kuriais galima pasinaudoti nedelsiant: grynus pinigus, kelioninius čekius ir tuos indėlius komerciniuose bankuose, taupymo ir paskolų asociacijose, kuriems be apribojimų gali būti išrašomi čekiai.
Per pastaruosius du dešimtmečius labai padidėjo pusiaupinigių mobilumas ir greitai virsti realiais pinigais. Pavyzdžiui, nedidelius terminuotus indėlius, prarandant labai nedaug palūkanų galima praktiškai atsiimti bet kuriuo metu. Kai kurie bankai taupomųjų sąskaitų pagrindu išduoda indėlių sertifikatus, kuriuos terminuotųjų indėlių savininkas gali perleisti kitam, atsiskaitydamas už prekę. Indėliai tapo didelio likvidumo.

Pinigų pasiūla, apskaičiuota kaip grynųjų pinigų, pinigų čekiniuose depozituose bei greitai ir praktiškai nenuostolingo pinigų taupomosiose sąskaitose suma, vadinasi pinigų pasiūlos kiekiu plačiąja prasme ir žymima M2.

M2 = M1 + nečekinės taupomosios sąskaitos + smulkūs (iki 10.000$) terminuoti indėliai.

Didelių terminuotų indėlių paprastai negalima paimti prieš laiką, todėl jie priskiriami pinigų kiekio elementui M3:
M3 = M2 + stambūs terminuoti indėliai

3. Pinigų paklausa
Pinigų paklausa – turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti piniginėje formoje.
Pinigų paklausą sudaro:

• pinigų paklausa sandoriams vykdyti;

• pinigų paklausa turtui saugoti ir kaupti.

Pinigų paklausa sandoriams aptarnauti priklauso nuo:

• nominalios BNP apimties – kuo daugiau gaminama prekių ir paslaugų ir kuo didesnės jų kainos, tuo daugiau reikia pinigų sandoriams aptarnauti. Vadinasi, čia pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga nominaliam BNP: pastarajam didėjant, pinigų paklausa didėja;

• nuo pinigų apyvartos greičio: kuo apyvarta greitesnė, tuo mažiau reikia pinigų sandoriams aptarnauti.

Tarkime, kad pinigų paklausa nepriklauso nuo palūkanų normos: ją lemia tik nominalus BNP ir pinigų apyvartos greitis. Tada pinigų paklausos kreivė bus vertikali:

Jei pinigų paklausa sandoriams vykdyti pagrįsta pinigų kaip mainų priemonės funkcija, tai antroji pinigų paklausos sudedamoji dalis turtui saugoti ir kaupti pagrįsta pinigų kaupimo funkcija.

Ši pinigų paklausa sąlygota tuo, kad dalį savo pajamų gyventojai sutaupo. Yra trys taupymo variantai (formos):

• pinigais;

• vertybiniais popieriais;

• nekilnojamu turtu ir kitomis materialinėmis vertybėmis.

Trečioji forma dažniau naudojama infliacinėje ekonomikoje. Normalioje – pirmosios dvi.

Gryni pinigai neatneša pelno, bet jei yra absoliučiai likvidūs, t.y. pirkiniams gali būti panaudoti iš karto be jokių nuostolių.

Vertybiniai popieriai duoda pajamas, bet jie mažiau likvidūs ir turi tam tikrą rizikos elementą. Palūkanų normos pakėlimas sąlygoja jų paklausos augimą ir atitinkamai pinigų paklausos mažėjimą (ir atvirkščiai). Tokiu būdu, tarp pinigų paklausos turtui saugoti ir kaupti bei palūkanų normos yra atvirkštinė priklausomybė.
Bendra pinigų paklausa – tai pinigų paklausos sandoriams aptarnauti ir pinigų paklausos aktyvams įsigyti suma. Pabrėžiame, kad nominalaus BNP padidėjimas ar sumažėjimas nepakitus pinigų apyvartos greičiui perkelia bendrą pinigų paklausos kreivę į vieną ar kitą pusę.
Žinant pinigų laikymo kaštus (r), formuluojame tokį dėsningumą: kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažesnė paklausa gryniesiems pinigams. Tuo būdu palūkanų norma formuoja grynųjų pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą.

4. Bankų veiklos principai. Centrinis bankas
Bankų atsiradimas siejamas su tais laikais, kai visuotinu ekvivalentu galutinai tapo brangieji metalai. Žmonėms, kurie oficialiai užsiėmė piniginėmis operacijomis, nuolat su savimi nešiotis auksą, sverti ir t.t. buvo neparanku. Palaipsniui auksas buvo paliekamas auksakalio žinioje, o aukso savininkas gaudavo kvitą. Taip tapo galima atsiskaityti prekyboje paleidžiant kvitą.

Pradžioje tuo kvitu išreiškiamas aukso kiekis buvo tapatus pas auksakalį padėto (deponuoto) aukso kiekiui. Tačiau aukso sergėtojai pastebėjo, kad niekada neatsitinka taip, kad kurią nors dieną prireiktų pagal išduotus kvitus atiduoti visą auksą. Todėl jie pradėjo dalį aukso nuomoti už procentą. Rezultate ūkyje pradėjo cirkuliuoti kvitai, kurie 100% buvo padengti deponuotu auksu, ir tie, kurie realaus padengimo neturėjo. Kartu tam tikra dalis deponuoto aukso paliekama seifuose kaip rezervas. Taip atsirado bankai – įstaigos, priimančios saugoti pinigus ir teikiančios paskolas.

Komercinis bankas – tai finansinė institucija, turinti valstybinių žinybų leidimą priimti indėlius ir teikti paskolas. Banko veiklą charakterizuoja balansas, susidedantis iš banko aktyvų ir pasyvų.

Banko aktyvas – ta įvairių formų vertė, kuri priklauso bankui.

Banko pasyvas – vertė, kurią bankas kam nors skolingas (banko įsipareigojimai).
Banko, kaip verslo įmonės ypatybė yra ta, kad jis operuoja beveik vien skolintomis lėšomis. Didžioji pasyvų dalis turi būti išmokama pagal pirmą reikalavimą. Vadinasi, viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervus. Tai reiškia, kad bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu, kuris savo ruožtu reiškia, kad banke laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų.

Dabar banko rezervas yra įstatymo reguliuojamas dydis. Šiuolaikinėse valstybėse indėliai yra draudžiami.

Ypatingas kiekvienos šalies bankų sistemos akcentas – centrinis bankas. Jo ypatybės:

• centrinis bankas nėra grynai komercinė įstaiga, Nors jo veikloje vadovaujamasi komerciniais principais, jo pagrindinis tikslas – ne pelnas, o nacionalinis interesas, būtinumas užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Centrinis bankas paprastai nepavaldus vyriausybei;

• centrinis bankas turi monopolinę pinigų emisijos teisę;

• centrinis bankas yra bankų bankas. Komerciniai bankai kaip depozitą Centriniame banke laiko savo privalomus rezervus.

Pagrindinė Centrinio Banko funkcija – kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje.

Palūkanų norma, mokama už Centrinio Banko paskolas, vadinama diskonto norma.

5. Pinigų kūrimas bankų sistemoje
Bankų operacijas ir tai, kaip jos kuria pinigus, geriausiai charakterizuoja bankų balansų lentelės. Peržvelgiame jas nuo hipotetini banko X įkūrimo pradžios.

Sakykime, iniciatyvi žmonių grupė įsteigia banką. Išplatinus akcijų už 500 piniginių vienetų, banko X balansas atrodys taip:

1 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Gryni pinigai – 500 Akcijos – 500

Pardavęs akcijas, bankas pirmiausiai įsigyja už 480 piniginių vienetų būtiną inventorių, patalpas. Dabar jo grynųjų pinigų kiekis sumažėja iki 20 piniginių vienetų ir atsiranda aktyvai nuosavybės formoje:

2 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Gryni pinigai* – 20Nuosavybė* – 480 Akcijos – 500

* rodo, kuriuos straipsnius lietė įvykdyta operacija.

Kiekvienas komercinis bankas vykdo dvi pagrindines funkcijas:

• priima indėlius;

• išduoda paskolas.

Sakykime, pilietis Jonaitis į banką įdeda 200 piniginių vienetų, į neterminuotą indėlį. Vadinasi, bankas gavo 200 vienetų grynųjų pinigų, kurie kartu su yra banko aktyvai ir įsipareigojimai indėlininkams:

3 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Gryni pinigai* – 200Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai* – 200Akcijos – 500

Atkreipiame dėmesį, kad šios operacijos dėka bendra pinigų pasiūla ekonomikoje nekito, tačiau įvyko struktūrinių pinigų pasiūlos pokyčių: pinigų kiekis banke arba neterminuoti indėliai padidėjo 200 vienetų. Vadinasi, grynųjų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 200 vienetų ir bendras pinigų kiekis, esantis apyvartoje, nepakito.

Visi komerciniai bankai įstatymo nustatyta tvarka turi sudarinėti atitinkamus būtinus rezervus, kad galėtų vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Būtinąjį rezervą sudaro grynieji pinigai, esantys banko kasoje ir indėliai Centriniame banke. Būtini rezervai – tai procentinė skolinių indėlių dalis.

Mūsų pavyzdyje tarkime, kad būtinų rezervų norma yra 20%. Šiuo atveju hipotetinio banko X rezervai turi sudaryti 40 piniginių vienetų. Taip pat tarkime, kad bankas tikisi žymaus neterminuotų indėlių padidėjimo. Todėl, kad išvengtų būsimų nepatogumų palaipsniui didinant rezervus, bankas nusprendžia iš karto padidinti rezervus visa turima grynųjų indėlių suma. Tokiu būdu, bankas sukuria perteklinius rezervus.

Pertekliniai rezervai – tai būtinuosius rezervus viršijantys finansiniai resursai, kurie grynųjų pinigų ar indėlių forma saugomi Centriniame banke.
Sudarius perteklinius rezervus banko X balansas atrodys taip:

4 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Gryni pinigai* – 0Rezervai* – 220Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai – 200Akcijos – 500
Supaprastintai vartojant rezervo sąvoką gali susidaryti vaizdas, jog rezervai naudojami banko likvidumui didinti ar apsaugoti nuo netikėto indėlininkų antplūdžio. Deja, yra ne taip. Paprasčiausia aritmetika rodo, kad kilus indėlininkų panikai, šių rezervų vis tiek neužtektų visiems indėliams grąžinti. Juk jie sudaro tik tam tikrą indėlių procentą! Be to, naudojant rezervus indėliams grąžinti būtų pažeistas rezervų normos įstatymas.

Kokia rezervų funkcija? Pagrindinė – banko kontrolės funkcija, koreguojanti banko kreditingumo laipsnį. Komercinio banko sukurti aktyvai ir pasyvai pastoviai kinta.

Sakykime, banko X klientas Jonaitis, anksčiau įdėjęs į savo einamąją sąskaitą 200 piniginių vienetų, nusprendžia nusipirkti butą. Tuo tikslu jis išrašo 100 vienetų čekį statybos firmos vardu. Deja, šią statybos firmą aptarnauja kitas bankas (Y). Pateiksime grandinę, kaip čekis įskaitomas.

Jonaitis įteikia statybos firmai čekį 100 piniginių vienetų sumai, kurį turi apmokėti pirkėjo bankas X. Statybos firma gautą čekį deponuoja savo banke Y, padidindamas savo sąskaitą 100 vienetų. Tuo remdamasis bankas Y gautą čekį persiunčia Centriniam Bankui. Pastarasis šį čekį įskaito (inkasuoja), padidindamas banko Y rezervus 100 piniginių vienetų ir ta pačia suma sumažindamas banko X rezervus.

Centrinis bankas

Aktyvas PasyvasBanko X rezervai – -100Banko Y rezervai – +100

Bankas X Bankas Y

AktyvasRezervai –100 PasyvasNeterminuoti indėliai -100 AktyvasRezervas +100 PasyvasNeterminuoti indėliai +100

I žingsnis: Jonaitis moka už butą čekį; II žingsnis: bankas Y siunčia čekį apmokėjimui; III žingsnis: apmokėtas čekis grįžta į banką. Trečias žingsnis – įskaitytas Jonaičio čekis siunčiamas atgal, į banką X, kuris sumažina Jonaičio sąskaitą 100 vienetų. Kartu X bankas priima domėn tą faktą, kad Jonaičio čekio įskaitymas sumažino to banko rezervus 100 piniginių vienetų. Įvykus šiam Jonaičio buto pirkimo sandoriui, banko X balansas atrodys taip:

5 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Rezervai*
– 120Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai* 100Akcijos – 500
Bankų tikslas – teikti paskolas ir už tai gauti palūkanas. Jie tai įgyvendina tokiu būdu:

Sakykime, firma “Inkaras” ima banke X paskolą 100 piniginių vienetų dydžio, reikalingą naujiems įrenginiams apmokėti įmonei “Aidas”. Gautos paskolos “Inkaro” direktorius nenešioja portfelyje, o iš karto padidina savo einamąją sąskaitą banke. Vėliau jis paprasčiausiai išrašys čekį įmonei “Aidas”. Dabar banko X balansas bus:

6 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Rezervai – 120Paskola* – 100Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai* – 200Akcijos – 500
Šis balansas parodo nuostabų faktą – kai bankas suteikia paskolą, jis sukuria pinigus. Firmos “Inkaras” direktorius atėjo į banką tik su skoliniu įsipareigojimu, kuris nėra pinigai, o grįžo su pinigais einamojoje sąskaitoje. Palyginkime šeštąjį balansą su trečiu: pastarajame einamoji sąskaita atidaroma tik išėmus pinigus iš apyvartos. Tuo atveju pakito tik pinigų pasiūlos struktūra, bet ne bendra pinigų pasiūla. Tuo tarpu, kai bankai teikia paskolas, jie sukuria einamąsias čekines sąskaitas, kurios jau yra pinigai, t.y. pinigų masė pas gyventojus padidėja (mūsų atveju tai sudaro 100 piniginių vienetų). Bet egzistuoja sąlygos, ribojančios bankų galimybes atidaryti einamąsias sąskaitas ir paskolų keliu kurti bankinius pinigus. Mūsų atveju bankas X negali būti tikras, kad naujai sukurtas neterminuotas “Inkaro” indėlis ilgai gulės banke. “Inkarui” tai irgi nenaudinga, nes reikia mokėti procentus. Nupirkęs įrengimus, “Inkaras” apmoka čekiu “Aidui”, kuris perduoda gautą čekį savo bankui N. Prasideda atsiskaitymas pagal čekius – čekinis kliringas.
Čekinis kliringas – tai atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sistema, paremta bankų tarpusavio reikalavimais.
Įvyksta atsiskaitymas, mūsų aptartas charakterizuojant penktąją lentelę. Bankas N siunčia čekį į Centrinį Banką ir iškeičia jį į rezervinį 100 piniginių vienetų indėlį. Centrinis bankas savo ruožtu siunčia čekį bankui X, paimdamas 100 piniginių vienetų iš šio banko rezervinio indėlio. Bankas X subalansuoja savo sąskaitas, paimdamas 100 piniginių vienetų iš firmos “Inkaras” indėlio. Dabar banko X balansas atrodo taip:

7 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Rezervai* – 20Paskola – 100Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai* – 100Akcijos – 500
Iš balanso matome, kad dabar banko X rezervai sudaro būtent 20%, t.y. tiek, kiek reikalauja įstatymas. Pertekliniai rezervai išnyko. Paskolinti daugiau kaip 100 piniginių vienetų bankas ir negalėjo, nes paskolinimo atveju, įvykus pilnam kliringiniam atsiskaitymui, banko rezervai taptų mažesni už įstatymo reikalaujamus. Vadinasi, bankas gali paskolinti sumą, nedidesnę už savo perteklinius rezervus.

Matėme, kaip bankas, suteikdamas paskolas, sukuria einamąsias sąskaitas, t.y. pinigus. Lygiai taip pat bankas, atgaudamas paskolas, šias sąskaitas, t.y. pinigus, likviduoja. Sakykime, kad skola bankui grąžinama iš karto ir be procentų. “Inkaras” išrašo čekį 100 piniginių vienetų, kurie nurašomi nuo jo einamosios sąskaitos, kurioje, tarkime, iki paskolos gavimo taip pat buvo 100 piniginių vienetų. Rezultate, bankų įsipareigojimai pagal depozitus sumažėjo 100 vienetų. Bankas savo ruožtu atsisako firmos “Inkaras” paskolinio įsipareigojimo. Bankas ir “Inkaras” apsikeičia atitinkamais reikalavimais vienas kitam. Tačiau “Inkaras”, atsisakęs savo čekinio reikalavimo, atsisakė pinigų, o paskolinis “Inkaro” įsipareigojimas, kurį jis išpirko, nėra pinigai. Todėl pinigų pasiūla sumažėjo 100 piniginių vienetų. Būtent šiai sumai buvo likviduotos einamosios sąskaitos. “Inkaro” piniginiai įsipareigojimai neteko piniginės formos. Tiek “Inkaro” einamosios sąskaitos, tiek banko skola tapo lygios nuliui.

8 lentelė

Aktyvas Pasyvas

Rezervai – 20Paskola – 0Nuosavybė – 480 Neterminuoti indėliai – 0Akcijos – 500

6. Daugkartinis (kartotinis) banko indėlių kūrimas. Depozitų multiplikatorius
Ankstesniame skyriuje matėme, kad atskiras komercinis bankas gali teikti paskolas, neviršijančias jo perteklinių rezervų. Tačiau kitaip nei atskiras bankas visa bankinė sistema gali teikti paskolas, kelis kartus viršijančias perteklinius rezervus. Tai vadinasi kartotinių indėlių kūrimu.

Kartotinių indėlių kūrimas – tai procesas, kai banke deponuota pinigų suma per tam tikrą laiką sukuria daug didesnę indėlių sumą.
Kartotinį indėlių kūrimą paaiškina šis dėsnis: kai bankas suteikia paskolą, jis netenka atitinkamos rezervų sumos. Pastaroji niekur nedingsta, ji pereina į kitą banką, kuris savo ruožtu irgi kažkam skolina. Suteiktoji skola atsiranda trečiajame, ketvirtajame ir t.t. bankuose. Rezervai lieka bankų sistemoje ir kuria papildomus indėlius tol, kol indėliai pasidaro kelis kartus didesni už rezervus. Jei rezervų norma, tarkime, 20%, tai procesas baigiasi, kai indėliai tampa penkis kartus didesni už rezervus.

Sakykime, kad kas nors deponuoja 100 piniginių vienetų banke A, kuris įskaito šiuos pinigus į savo rezervą:
Aktyvai Pasyvai

Rezervas – 100 Indėlis – 100
Esant privalomai rezervų normai 20%, bankas A turi 80 vienetų daugiau, nei reikia rezervams formuoti. Be abejo, bankas juos skolina ir skolininko indėlio sąskaitą didina paskolos suma. Tuomet balansas bus:
Aktyvai Pasyvai

Rezervai – 100Paskola – 80 Indėliai – 180
Skolininkas gautą paskolą panaudoja pirkiniams, kurių pardavėjas gautų 80 vienetų čekį, deponuotų savo banke B, kuris persiunčia čekį Centriniam bankui kliringui atlikti. Įskaičius čekį, banko A balansas bus:
Aktyvai Pasyvai

Rezervai – 20Paskolos – 80 Indėliai – 100
Banko A rezervai atitinka normatyvus, todėl banko būklė yra pusiausvyroje. Tačiau bankas B dabar yra gavęs 80 piniginių vienetų indėlį ir rezervų. Todėl jo balansas bus:
Aktyvai Pasyvai

Rezervai – 80 Indėliai – 80
Bankas B nelaikys 100% rezervų, kai jam pakanka jų turėti 20% lygyje, t.y. 16 piniginių vienetų. Likusius 64 vienetus jis panaudoja paskolai suteikti. Kai paskolos ėmėjas išleidžia gautus 64 piniginius vienetus, jų gavėjas pateikia čekį bankui C, kuris persiunčia jį Centriniam bankui kliringui atlikti. Tai padarius, banko B balansas bus:
Aktyvai Pasyvai

Rezervai – 16Paskolos – 64 Indėliai – 80
Bankas B dabar yra pusiausvyroje, bet veiksmas persikelia į banką C, kuris gavo 64 piniginius vienetus indėlių ir rezervų.

Šiame procese kiekvienas bankas kuria indėlius grandininiu būdu. Vyksta kartotinis indėlių kūrimas: pradinis rezervų prieaugis sužadina seriją naujų indėlių. Tai sąlygoja dvi priežastys:

• bankams nereikia sudaryti 100% rezervų nuo indėlių sumos;

• kai vienas bankas, suteikdamas paskolą, praranda atitinkamą rezervų sumą, kitas bankas ta pačia suma padidina savo rezervus. Būtent todėl mūsų pavyzdyje 80 piniginių vienetų pertekliniai rezervai banke A (kažkam į banką padėjus 100 piniginių vienetų) leido visai bankinei sistemai suteikti paskolų už 400 piniginius vienetus.

Iki kokios sumos vyksta kartotinis indėlių kūrimas leidžia apskaičiuoti indėlių multiplikatorius (pinigų multiplikatorius). Jis apskaičiuojamas taip:

m = 1/R
kur m – indėlių multiplikatorius, R – privalomų rezervų norma.

Savo ruožtu, maksimalus indėlių sumos (pinigų sumos einamosios sąskaitos) padidėjimas yra lygus:
D = E * m
kur D – maksimalus indėlių sumos einamosios sąskaitos padidėjimas, E – pertekliniai resursai, m – pinigų multiplikatorius.

Rašykite komentarą

-->