Studijoms.lt

1. Pinigai ir jų reikšmė
Prekiauti pradėta yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Jau tada vienas žmogus negalėjo visko pasigaminti, taigi iškilo būtinybė keistis darbo rezultatais. Kartu formavosi pinigų, kaip ypatingos prekės, atliekančios prekių mainuose visuotinio ekvivalento vaidmenį, poreikis. Žinoma, tokių pinigų, kokius mes naudojame dabar, nebuvo. Prekyba vyko elementarių tiesioginių mainų pagrindu. Didelis tokių mainų nepatogumas buvo tas, kad keičiantis prekėms turėjo iš karto sutapti abiejų pusių interesai, t. y. ir vienas ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris. Nepatogumai dėl visuotinės priemonės vertės nustatymo progresavo kartu su mainų mastu: norint sužinoti, kokiu santykiu keičiamos, tarkim, penkios prekės viena į kitą, reikėjo sužinoti ir įsidėmėti 10 keitimo santykių, o 200 daiktų – jau 19900 keitimo santykių.

Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai transportuojama, dalį, t. y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsiskaitinėdavo kriauklėmis, šiaurės gentys – kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai, kurie atliktų visus anksčiau išvardytus reikalavimus (pavyzdžiui, prieskoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Geresnis problemos sprendimas mainams įgyvendinti – naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje ir jų vertė nepriklausė nuo to, ar iš toli jie atgabenti).

Jei praeityje pinigų funkciją atlikdavo prekė, tai ekonomiškai išsivysčiusioje visuomenėje pinigų formos tapo žymiai tobulesnės.

Šiandien jau neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi tampa netgi ne popieriniai, o elektroniniai pinigai.
1. 1. Pinigų savybės
• Visuotinis priimtinumas, t. y. pasitikėjimas pinigais, patogumas žmonėms

• Vienarūšiškumas-. vienos vertės piniginiai ženklai yra vienodi

• Dalumas – pinigai yra skaidomi dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą

• Pastovumas – pinigų vertė šiandien ir rytoj maždaug ta pati

• Tvarumas – pinigai atsparūs dėvėjimuisi

• Atpažinimas – pinigai lengvai atpažįstami ir sunkiai klastojami
1. 2. Pinigų funkcijos
• Mainų priemonė- . kaip tam tikrų vertybių pakaitalas

• Vertės matas – priemonė įvairių daiktų ir paslaugų vertėms (kainai) palyginti

• Cirkuliacijos priemonė perkant ir parduodant prekes bei paslaugas, t. y. tarpininkas tarp gamybos ir vartojimo

• Vertės kaupimo priemonė, užtikrinanti prekių ir paslaugų pareikalavimą ateityje

• Būsimų mokėjimų priemonė, kaip ateities įsipareigojimų matas
1. 3. Pinigų formos (standartas)
• Taurieji metalai

• Monetos, t. y. specialūs žetonai iš tauriųjų metalų pagal svorį. Vėliau kiti metalai, nurodant nominaliąją vertę

• Popieriniai pinigai, išsivystę iš auksakalių išduodamų popierinių kvitų už auksą (monetas) ir davę pradžią banknotams bei čekiams

• Sąskaitiniai pinigai (indėliai, depozitai, kreditiniai)

1. 4. Popierinių pinigų (valiutos) padengimas etapais
• 1875 – 1914 M. – visuotinai paplitusi aukso standarto sistema

• 1914 – 1945 m. – laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos, trumpam (1925 – 1931m. ) prie jos sugrįžta, galop tarptautinėje veikloje pereita prie aukso devizo standarto

• 1945 – 1971 m. – Bretono Vudso (fiksuotų valiutų kursų) sistema (Bretton Woods System)

• Nuo 1973 m. Iki šiol valdoma plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalies ekonomikos lyderes
Šiuolaikiniame ūkyje popieriniai pinigai ir monetos vadinami grynaisiais pinigais, bet tai ne vienintelė prekių bei paslaugų cirkuliacijos priemonė. Daugelyje šalių pagrindinė piniginių atsiskaitymų dalis atliekama čekiais.

Lietuvoje naudojami du pinigų apbrėžimai:

P1-pinigai siaurąja prasme. Šiuos pinigus sudaro visi popieriniai pinigai ir monetos, taip pat čekiniai indėliai. P1 apima likvidžiausius aktyvus, kurie gali būti naudojami kaip mainų priemonė, t. y. sandoriams naudojami pinigai.

P2 – pinigai plačiąja prasme, jie apima pinigus P1 ir teminuotuosius bei taupomuosius indėlius nacionaline valiuta užsienio valiutomis teminuotieji bei taupomieji indėliai nacionaline valiuta užsienio valiutomis vadinami kvazipinigais.

2. Dalinio rezervavimo principas bankininkystėje
Bankas nėra paprastas pinigų surinkėjas. Jis ne tik “perka” pinigus, bet ir “parduoda”. Banko pelną sudaro gaunamų ir išmokamų indėlininkams palūkanų skirtumas. Vienas iš bankininkystės principų yra tas, kad bankas negali skolinti visų jam patikėtų pinigų

Banko rezervas – fiksuota banko depozitų dalis, kurios negalima skolinti; tai pinigų kiekis, kurią būtinąja tvarka turi turėti bankas. Anksčiau rezervų dydį nustatydavo pats bankas vadovybė nuspręsdavo ar tuos rezervus laikyti mažus, rizikuojant gauti didesnį pelną. Dabar šį dydį nustato CENTRINIS BANKAS.

Privalomasis rezervas – centralizuotai nustatytas rezervo dydis tai yra minimalus rezervas, kurį bankai visada gali viršyti. Bankų rezervų dalis, kuri viršija privalomąjį rezervą vadinama – pertekliniu. Šiuo metu Lietuvos banko nustatyta privalomojo rezervo norma yra 6 procentai.

Privalomą rezervą centrinis bankas naudoja kaip pinigų ir reguliavimo priemonę. Jį keisdamas centrinis bankas kartu keičia ir pinigų pasiūlą.

Pinigų pasiūla – tai pinigų kiekis esantis ūkio apyvartoje.

Pinigų paklausa – turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir atskiri asmenys turi turėti pinigų forma.

Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro tada, kai pinigų paklausos kiekis yra lygus pinigų pasiūlos kiekiui.

3. Multiplikacinis bankų veiklos mechanizmas
Pinigų emisijos teisė priklauso tik centriniam bankui, tačiau kuriant pinigus dalyvauja ir kiti bankai.

Dalinio rezervo principas ir galimybė atsiskaityti čekiais yra priežastis dauginamajam poveikiui bankų sistemoje atsirasti. Jo esmė yra ta, jog kiekvienas indėlio padidėjimas arba sumažėjimas kuriame nors banke sukels daug didesnį pinigų pasiūlos pokytį negu šis pradinis indėlio pokytis. Tarkime, bankas iš ūkio subjekto arba piliečio priėmė tam tikros pinigų sumos indėlį ir atidarė jam šios sumos čekių sąskaitą. Šios sumos dalį, proporcingą privalomų rezervų normai, bankas privalo palikti rezerve, o likusią dalį gali panaudoti paskoloms. Paskolas gavę subjektai už jas įsigis reikiamų prekių. Ūkio subjektai, pardavę savo prekes, gautus pinigus padės į tą patį arba į kitą banką. Gautą pinigų sumą, kuri yra mažesnė už pradinę dydžiu, atsiskaitytu į privalomą banko rezervą, bankas vėl dalins į dvi dalis. Viena dalis padidins jo privalomus rezervus, o kita bus panaudota paskoloms teikti, t. y. procesas vėl pasikartos. Formaliai šis procesas aprašomas geometrine progresija, kurios vardiklis yra privalomų rezervų norma. Kaip ir BNP dėl dauginamojo poveikio atveju, poveikio pinigų pasiūlos pokytis bus kartų didesnis už pradinį indėlio pokytį; čia R – privalomų rezervų norma. Skaičius vadinamas bankų sistemos dauginamuoju koeficientu. Tačiau tai tik teorinis dydis. Jis buvo nustatytas laikantis šių sąlygų: 1) visos pirkimo ir pardavimo operacijos vykdomos per bankus; 2) kiekvienas bankas nustato rezervus, lygius privalomiems, o visi kiti pinigai panaudojami paskoloms. Realiame gyvenime šių sąlygų dažniausiai nepavyksta įgyvendinti – subjektai ne visada išleidžia visus gautus pinigus arba perka ir parduoda apeidami bankus. Bankai ne visada gali panaudoti atliekamus rezervus. Todėl kartotinis indėlių didėjimas pagrįstas mažesne baze ir pinigų pasiūlos pokytis nepasieks teoriškai galimo lygio. Paprastai bankų sistemos dauginamasis poveikis būna 2-2, 5 karto mažesnis už teorinį. Jeigu privalomų rezervų norma yra 10 proc. , tai bankų sistemos dauginamasis poveikis lygus 4-5. Į šį efektą centrinis bankas privalo atsižvelgti reguliuodamas pinigų pasiūlą.

4. Bankininkystė Lietuvoje
4. 1. Lietuvos banko įsteigimas ir įkūrimas
Iki 1922 m. Lietuva neturėjo nacionalinio emisijos banko, savo pinigų. Lietuvos emisijos banko funkcijas atliko vokiečių Rytų Skolinamoji Kasa (Dralehnskasse Ost), mokėjimų apyvartą aptarnavo jos leisti osto pinigai. Tokią pinigų sistemą kaizerio valdžia sukūrė 1916 m. Pavasarį. Ja siekė išnaudoti užgrobtas Rytų žemes. 1918 m. Gruodžio 30 d. Susitarimu su Rytų Skolinamąja Kasa Lietuvos vyriausybė gavo iš jos 100 mln. markių paskolą, mainais už tai leisdama Kasai eiti Lietuvos emisijos banko pareigas ir pripažindama osto pinigus teisėta krašto mokėjimo priemone. Taip buvo sudaryta pinigų unija su Vokietija. Rytų Skolinamoji Kasa, Lietuvos valdžios nekontroliuojama, rūpinosi tik Vokietijos finansiniais interesais.

1919 m. Vasario 26 d. Lietuvos valdžia osto pinigus pavadino auksinais. 1919 m. ir 1920 m. Lietuvos valdžios sumanymai išleisti pinigus bei įsteigti emisijos banką nebuvo įvykdyti. Tik 1922 m. dėl paspartėjusios markės infliacijos pablogėjus Lietuvos ekonominei, socialinei padėčiai ir artėjant rinkimams į Seimą, valdžia ėmė skubinti emisijos banko steigimo ir savų pinigų išleidimo paruošiamuosius darbus. 1922 m. Rugpjūčio 9 ir 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto ir Lietuvos banko įstatymus – teisinius nacionalinės pinigų sistemos pagrindus. Pagrindinės Lietuvos banko įstatymo normos atitiko tuometinę pasaulinę teorinę mintį ir praktiką. Nors šis įstatymas buvo parengtas ir priimtas paskubomis, tačiau vėliau per visą Lietuvos banko veikimo laiką mažai buvo keičiamas. Tai rodo gerą įstatymo kokybę.

1922 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuris išrinko banko valdymo organus ir priėmė kitus steigimo dokumentus. Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidento aktu buvo paskirtas banko valdytojas prof. Vladas Jurgutis , o spalio 2 d. bankas, turėdamas 5 techninius tarnautojus, pradėjo atlikinėti kai kurias operacijas. Tą pačią dieną apyvartoje pasirodė litas. Šitaip Lietuva pirmą kartą per savo 700 metų valstybingumo istoriją įsteigė nacionalinį emisijos banką ir išleido banknotus. Tai buvo padaryta savomis jėgomis ir kapitalais, be užsienio techninės pagalbos. Lietuvos banko įsteigimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas buvo reikšmingas ir tuo, kad buvo nutraukti pinigų unijos Su Vokietija saitai bei pašalintas jos sunkios ekonominės bei finansinės padėties poveikis Lietuvos pinigams ir ūkiui. Be to, Lietuvos banko įsteigimas ir savų pinigų išleidimas sustiprino krašto ekonominį savarankiškumą, sudarė sąlygas kredito plėtrai, be kurios buvo neįmanomas gyvesnis ūkio atkūrimas. Lito išleidimas pašalino valiutinį chaosą ir spekuliaciją. Iki tol vienu metu Lietuvoje mokėjimams buvo naudojami apie 11 – 13 rūšių pinigai (cariniai ir Kerenskio vyriausybės rubliai, JAV doleriai, Vokietijos markės ir kt. )

Iki 1923 m. vidurio buvo sukurti banko organizacijos pagrindai: įsteigtos tarnybos, patvirtintos darbo vidaus taisyklės, sukauptas akcinis kapitalas ir kt. Nuo 1922 m. lapkričio 4 d. bankas pradėjo teikti paskolas, atlikinėti atsiskaitymų operacijas. Greitai buvo užmegzti ryšiai su užsienio diplomatinėmis tarnybomis Kaune. Banko tarnautojų skaičius 1923 m. pabaigoje pasiekė 367. Iki 1929 m. bankas buvo įsikūręs buvusio Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus patalpose, o 1929 m. persikėlė į savo lėšomis pastatytus modernius rūmus.
4. 2. Banko pobūdis, uždaviniai ir funkcijos
Lietuvos bankui buvo suteikta 20 metų monopolinė teisė leisti į apyvartą lito banknotus. Apyvartoje esantys lito banknotai turėjo būti padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Bankas buvo įsteigtas vyriausybės akciniais pagrindais, jai priklausė per 80 % akcijų ir dėl to stipriai kontroliuojamas valstybės.

Įstatymas banką įpareigojo:

1) reguliuoti pinigų apyvartą

2) įgyvendinti pastovią pinigų sistemą

3) palengvinti mokėjimus krašte ir užsienyje

4) skatinti kreditais žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą
Bankas, be pinigų emisijos funkcijos, vykdė valstybės banko, aukso ir valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo, ūkio ir privačių asmenų kreditavimo, iš dalies „bankų banko“ ir ekonomikos reguliavimo funkcijas. Kaip valstybės bankas Lietuvos bankas nemokamai atliko didžiulį mokesčių surinkimo ir lėšų iš biudžeto sąskaitų išmokėjimo darbą, platino ir išpirkdavo valstybės paskolų lakštus, kreditavo ją. Prie visų banko skyrių veikė valstybės taupomosios kasos. Skirtingai nuo dabartinių laikų, tarpukaryje Lietuvos bankas atliko vadinamąją komercinę funkciją, t. y. tiesiogiai kreditavo ūkį, gyventojus, atlikdavo jų mokėjimų operacijas.

Savo veiklai ir uždaviniams realizuoti turėjo akcinį 10 mln. litų kapitalą. Pagal jo dydį Lietuvos bankui teko trečia vieta krašto kredito sistemoje. Didesnį akcinį kapitalą turėjo Žemės bankas (50 mln. litų) ir komercinis Ūkio bankas (15 mln. litų). Emisijos bankui nebūtinas didelis nuosavas kapitalas, kadangi jis, leisdamas į apyvartą pinigus, pats sukuria kredito išteklius. Be akcinio kapitalo bankas turėjo atsargos kapitalą, kurį kaupė iš gaunamo pelno. Tam tikslui turėjo skirti 10 % metinio pelno sumos. Atsargos kapitalas turėjo būti kaupiamas tol, kol jis pasieks pusę akcinio kapitalo. Iki 1940 m. bankas sukaupė 2, 7 mln. litų atsargos kapitalą. Jo paskirtis buvo padengti nuostolius ir papildyti dividendus akcininkams iki 8 % dydžio (iki 1933 m. )
4. 3. Banko akcininkai ir valdymas
Steigiant banką, akcijas įsigijo vyriausybė ir 501 privatūs asmenys. Dauguma jų (349) buvo smulkūs akcininkai, turėję po 4 akcijas. Įstatymas šiek tiek protegavo smulkius akcininkus, nes pirmosios 4 akcijos duodavo 1 balsą, o likusios kiekviena dešimtis – 1 balsą. Nė vienas akcininkas negalėjo turėti daugiau negu 20 % visų balsų. Šio apribojimo tikslas – apsaugoti banką nuo grupių įtakos.

Lietuvos banko akcininkų teisės buvo apribotos, nes jų visuotinių susirinkimų sprendimai įsigaliodavo tik patvirtinti finansų ministro. Panašų teisių suvaržymą taikė visi pasaulio emisijos bankai, kad juose visuomenės interesų nenusvertų privatūs siekiai.

Kadangi Lietuvos bankas buvo akcinis, jo valdymas buvo paremtas akcinių bendrovių valdymo principais. Jo valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba, taryba ir generalinė taryba. Kasdieniniam banko darbui vadovavo valdyba. Ją sudarė banko valdytojas ir 4 nariai (direktoriai). Valdytoją neribotam laikui vyriausybės teikimu skirdavo Respublikos Prezidentas. Valdytojas turėjo dideles teises: kontroliavo banko įstatymo, statuto ir taisyklių vykdymą, galėjo vetuoti valdybos ir tarybos nutarimus. Pagal jam mokamą darbo užmokestį, valdytojas buvo prilygintas Ministrui Pirmininkui. Iki 1940 m. okupacijos valdytojais buvo skiriamos įžymios asmenybės: prof. Vladas Jurgutis (1922 09 28 – 1929 08 06), Vladas Stašinskas (1930 06 10 – 1938 10 01), Juozas Tūbelis (1938 10 01 – 1939 09 30), Juozas Paknys (nuo 1939 10 25). Direktorius 3 metams rinkdavo visuotinis akcininkų susirinkimas. Vieną jų Respublikos Prezidentas skirdavo valdytojo pavaduotoju. 1922 – 1926 m. valdytojo pavaduotoju dirbo Adomas Prūsas, po to ilgus metus iki 1939 m. spalio mėn. – J. Paknys. Paskutinis nepriklausomybės laikotarpio valdytojo pavaduotojas – Zigmas Starkus. Iki 1929 m. valdyba buvo sudaroma iš kvalifikuotų bankininkų, vėliau – daugiau iš politiškai patikimų asmenų.
4. 4. Nacionalinė pinigų sistema
Apyvartoje buvę auksinai, Vokietijos markės per 3 mėnesius (iki 1922 m. pabaigos) buvo iškeisti į litus. Keitimo santykis kito priklausomai nuo JAV dolerio kurso markėmis. Dėl pastarųjų didžiulės infliacijos smarkiai krito auksinų santykis: 1922 m. spalio pradžioje jis buvo 175:1, o metų pabaigoje – 850 :1. 1923 m. viduryje litas buvo įvestas Klaipėdos krašte.

Į apyvartą išleistus banknotus Lietuvos bankas turėjo padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Likusi dalis buvo padengiama užsienio valiutomis ir komerciniais vekseliais. 1939 m. gruodį pakeistas Lietuvos banko įstatymas leido bankui pirmuosius 36 mln. Litų išleisti į apyvartą nepadengtus auksu. Lietuvos bankas stengėsi palaikyti didesnę negu reikalavo įstatymas banknotų padengimo normą. Tai padėjo mažinti lito nuvertėjimą, o vėliau – didinti jo perkamąją galią.

Iki 1925 m. Lietuva neturėjo monetų, mokėjimai buvo atliekami popieriniais litais ir centais. Labai reikšmingas įvykis tarpukario Lietuvos pinigų istorijoje – po dviejų šimtmečių pertraukos savų monetų išleidimas- 1925m. Monetos palengvino pinigų skaičiavimą ir atsiskaitymus. Pasibaigus 1925 m. laidos monetoms, taupumo sumetimais jos pradėtos kaldinti 1936 m. įsteigtoje Spindulio monetų kalykloje Kaune. Čia kaldintos sidabro monetos turėjo aukštesnę prabą (0, 7500, o Anglijoje – 0, 5000). Kauno monetų kalykla nukaldino per 25 mln. vienetų 1936 m. laidos ir apie 180 000 jubiliejinių dešimties litų monetų. Visų laidų monetų modelius sukūrė skulptorius Juozas Zikaras.
4. 5. Lietuvos banko operacijos
Lietuvos banko operacijos buvo įvairios. Jam buvo leista emituoti pinigus, prekiauti tauriaisiais metalais, diskontuoti vekselius ir kitus komercinius dokumentus, teikti paskolas, atlikti klientų atsiskaitymus, valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, saugoti klientų vertybes. Dėl to bankas priklausė universalaus pobūdžio emisijos bankų grupei. Rūpinantis banko likvidumu ir saugumu, jam buvo draudžiama skolintis, teikti hipotekines paskolas, skolinti už įkeistas įmonių akcijas, dalyvauti įmonių kapitale. Nekilnojamąjį turtą galėjo pirkti tik savo reikalams ir tik finansų ministro leidimu.

Pagrindinė banko aktyvinė operacija buvo kreditavimas. Kredituojant buvo išleidžiami į apyvartą litai, reguliuojamas jų kiekis ir padengimas. Kreditavimo plėtra priklausė nuo ūkio padėties bei banko aukso ir užsienio valiutos atsargų dinamikos, todėl ji buvo netolygi. Iki 1932 m. , išskyrus 1926 m. ir 1929 m. , banko suteiktų paskolų suma didėjo. Didėjimą trumpam (1932 – 1933) nutraukė ūkio krizė. Po to prasidėjo pastovaus kreditavimo plėtimo laikotarpis. Apskritai, per 1923 – 1939 m. bankas padidino paskolų išdavimą 135 mln. litų arba 5, 8 karto. 1939 m. gruodžio 31 d. bankas buvo suteikęs 163 mln. litų paskolų. Plėsdamas kreditavimą, bankas vis labiau aprūpindavo ūkį finansiniais ištekliais, o ūkio apyvartą – reikalingu pinigų kiekiu.

1922 – 1939 m. pinigų kiekis apyvartoje padidėjo nuo kuklios 30, 2 mln. litų sumos iki 205, 9 mln. litų. Kreditavimo ir pinigų apyvartos plėtimas nesukėlė lito infliacijos ir jo kurso užsienio valiutomis kritimo.

Lito aukso turinys visą laiką išliko t. y. prilygo 0, 150462 g. Gryno aukso. Laisvai konvertuojamu (iki 1935 10 01) ir stabiliu litu buvo perkama užsienio biržose: nuo 1925 m. – Londone, nuo 1927 m. – Berlyne, Prahoje, Rygoje, Taline, nuo 1937 m. – Stokholme. Dėl lito stabilumo Kaunas buvo tapęs Baltijos regiono valiutinių operacijų centru. Lito kursui ir padengimui reguliuoti bankas aktyviai naudojo valiutines operacijas arba prekybą valiutinėmis vertybėmis (tauriaisiais metalais, užsienio valiutomis ir jomis išreikštomis mokėjimo priemonėmis). Prekiaudamas valiutomis bankas, reguliavo jų paklausą ir pasiūlą, tenkino būtino importo poreikius, padėjo sumažinti kursų maržą.

Tarptautinių atsiskaitymų tikslui Lietuvos bankas palaikė plačius korespondentinius ryšius su 75 užsienio centriniais ir didesniais komerciniais bankais. Korespondentinėse sąskaitose laikydamas užsienio valiutą, ne tik užtikrino atsiskaitymus laiku su bet kuriuo kraštu, bet iki 1931 m. gaudavo ir nemažas pajamas palūkanų pavidalu (1930 m. 2, 8 mln. litų).

Bankas taip pat priiminėjo indėlius: valstybės iždas, bankai, įmonės, organizacijos laikė laisvus pinigus einamosiose sąskaitose. Kaip įprasta centriniams bankams, Lietuvos bankas nemokėjo palūkanų už neterminuotus indėlius, einamąsias sąskaitas. Už terminuotus indėlius mokėjo mažesnes palūkanas negu komerciniai bankai, su jais nekonkuravo dėl indėlių. Tuo jis siekė atpiginti savo paskolas. Bendra indėlių suma 1923 – 1939 m. padidėjo nuo 11, 6 mln. litų iki 67 mln. litų. 1939 m. Lietuvos banke buvo sutelkta 31 % visų kredito sistemos turėtų indėlių. Tarp indėlių Lietuvos banke dominavo einamosios sąskaitos, kuriose daugiausia kaupėsi valstybės biudžeto pinigai. Terminuotų indėlių bankas buvo priėmęs nedaug (pvz. , 1939 12 31 – 3 mln. litų). Bankas aptarnaudavo ir įmonių atsiskaitymus, t. y. jų pavedimu atlikdavo inkaso, perlaidų, akredityvų, čekių operacijas, duodavo garantijas.
4. 6. Banko pinigų ir kredito politika
Iki 1927 m. bankas vykdė griežtos restrikcijos (ribojimo) politiką. Tuo buvo siekiama pašalinti nepasitikėjimo litu atmosferą. Šį etapą teiktų kreditų dydis siejamas su banko turėtomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis, kad galima būtų užtikrinti aukštą lito padengimo jomis laipsnį. Tada kredito politika tarnavo pirmiausia pinigų politikai, o ne ūkio aprūpinimo paskolomis interesams. Restrikcinė kredito politika rėmėsi selekciniu kreditavimu. Tai reiškė, kad pirmiausia ir geresnėmis sąlygomis buvo kredituojamas eksportas, žemės ūkio produkcijos apdirbamoji pramonė ir paskiausia – būtinų prekių importas. Kitaip sakant, eksportas buvo mylimiausias Lietuvos banko sūnus, o importas – posūnis. Apskritai, banko vadovai laikėsi požiūrio, kad prekių importą turėtų kredituoti ne kapitalais neturtinga Lietuva, o prekes išvežantys kraštai. Tokia kredito politika padėjo kaupti aukso ir užsienio valiutos atsargas bei didinti lito padengimą ir pasitikėjimą juo. Apie 1926 m. išnyko nepasitikėjimas litu, buvo pašalinta infliacija. Tačiau ypatingai atsargi restrikcinė kredito politika trukdė aprūpinti ūkį paskolomis. Tai lėtino ūkio plėtrą ir paskolų atpigimą. Kredito politikoje bankas vengė grynai politinių, tautinių ar kitokių neekonominių nuostatų.

1927 m. išnykus nepasitikėjimui litu, gerėjant pinigų rodikliams, bankas pamažu atleido kreditavimo varžtus. Prasidėjo kredito politikos švelnėjimo laikotarpis, nusitęsęs iki 1931 m. vidurio. Šį laikotarpį pagrįstai galima vadinti Lietuvos banko “aukso amžiumi”, nes pinigų rodikliai pagerėjo rekordiškai: aukso ir užsienio valiutos atsargos padidėjo 40 mln. litų arba 1, 4 karto, lito padengimas jomis pakilo iki 128%, pastoviai kilo lito kursas.
Tai leido bankui smarkiai padidinti paskolų davimą, atsisakyti kredito restrikcijos politikos ir pakeisti orientyrus, t. y. paisyti ūkio, o ne lito interesų.

Pasikeičia kredito politikos principai; paskolos pradedamos duoti visoms ūkio šakoms ir imamasi paskolų piginimo. 1927-1931 m. bankas skolinimą padidino net 1, 9 karto. Dėl pasaulinės ir Lietuvos ūkio krizės sukelto ilgalaikio aukso ir valiutos bei lito padengimo jomis mažėjimo, 1931-1936 m. bankas buvo privestas vėl griebtis kreditavimo ribojimų. Tačiau šįsyk atsisakyta 1922-1926 m. taikyto mechaniško ribojimo, įvedami skolininkams padidinti kokybiniai reikalavimai. Sumažinamas ūkininkų, namų savininkų ir kt. kreditavimas. Varžant kreditavimą, vengta tokiu būdu papildomai pabloginti ūkio padėtį. Bankas, siekdamas palengvinti skolininkams paskolų naštą (pasunkėjusią dėl kritusio ūkio ir gyventojų perkamojo pajėgumo), keletą kartų sumažino palūkanų normą, numušdamas ją iki 6%. Dėl kardinaliai pasikeitusių ir pablogėjusių tarptautinės prekybos sąlygų Lietuvos banko restrikcinė kreditavimo politika nebuvo veiksminga, t. y. nesulaikė aukso, užsienio valiutos atsargų mažėjimo. Kad sulaikytų jų mažėjimą, Lietuvos valdžia buvo priversta atsisakyti valiutų judėjimo laisvės. 1935 m. spalio 1d. įvedama valiutų kontrolė, reiškusi privalomą valiutos įplaukų pardavimą bankams ir jos pardavimą tik būtinam prekių importui apmokėti. Kontrolės įvedimas ir pradėjusios gerėti užsienio prekybos sąlygos padėjo gausinti aukso, valiutos atsargas. Tai buvo prielaida bankui 1937 m. atsisakyti kredito restrikcijos, didinti ūkio kreditavimą. Kreditavimo plėtrą nutraukė II Pasaulinis karas.
4. 7. Banko vaidmuo nepriklausomybės laikais
Lito kurso pastovumo užtikrinimas buvo didelis banko pasiekimas, nes tai skatino taupymą bei didino bankų kredito išteklius ir jų galimybes kredituoti ūkį. Ypač tai buvo svarbu 3 dešimtmetį, kai Lietuva negavo užsienio paskolų ir atkurti bei modernizuoti ūkį galėjo tik vidaus ištekliais. Prie ūkio atkūrimo ir jo techninės pažangos Lietuvos bankas prisidėjo ir gausioms bei palyginti pigiai teiktomis paskolomis. Nors ir nelengvai, 1925-1939 m. bankas padidino ūkio kreditavimą 2, 7 karto arba iki 160 mln. litų. 1924-1930 m. Lietuvos bankas buvo didžiausias kreditorius krašte. Jis vienas suteikdavo 30-40% bendros paskolos sumos. Tik nuo 1931 m. daugiau paskolų duodavo Žemės bankas. Didindamas kreditavimą Lietuvos bankas svariai prisidėjo prie krašto eksporto potencialo išaugimo ir modernėjimo, žemės ūkio gamybos ir eksporto struktūros pažangaus pasikeitimo. Selekcinė kredito politika padėjo reguliuoti ir palaikyti aktyvų Lietuvos užsienio prekybos balansą. Savo ruožtu aktyvus užsienio prekybos balansas gausino aukso ir užsienio valiutos atsargas bei stiprino litą. Lietuvos bankas užsienio prekybos srityje veikė sutelktai su vyriausybe, finansiškai padėjo vykdyti jos ūkio politiką. Suderintais veiksmais Lietuvai pavyko įsitvirtinti pasaulinėje žemės ūkio gaminių rinkoje, aprūpinti kraštą reikalingomis žaliavomis, technika, prekėmis. Negalima pervertinti banko vaidmens atpiginant paskolas.

Nesutrikę atsiskaitymai su užsieniu taip pat kėlė Lietuvos ir lito prestižą. Nemokamas, tikslus ir tvarkingas iždo operacijų atlikimas padėjo sumažinti valstybės išlaidas ir kuo geriau surinkti mokesčius. Dėl jų atlikimo stiprėjo banko vaidmuo valstybės finansuose, jo veiklos suderinamumas su valstybės ekonomine politika ir jos interesais. Mokamais mokesčiais ir dividendais Lietuvos bankas solidžiai (24 mln. litų) papildė valstybės biudžetą. Valstybės kapitalo investicija į Lietuvos banką buvo jai labai naudinga: sudarydama tik 13% bendros jos investicijų sumos, davė net 60% gautų dividendų. Sumania ir atsargia valiutos vadybos politika bankas sugebėjo išvengti didesnių nuostolių dėl užsienio valiutų nuvertėjimo, saugiai išdėstyti aukso atsargas.

Pagaliau Lietuvos bankas daug prisidėjo prie bankinės infrastruktūros sukūrimo, kvalifikuotų ir sąžiningų bankininkų korpuso parengimo. Banko pastangomis ir lėšomis buvo pastatyti modernūs pastatai Kaune, Panevėžyje, Utenoje ir kt. , kurie padėjo formuoti apskričių centrų architektūrą.
4. 8. Banko likvidavimai
Lietuvos banką, kaip ir visą valstybę ištiko toks pat, svetimųjų primestas likimas. 1940 m. rugpjūčio 1d. Lietuvos bankas kartu su kitais bankais ir kredito įmonėmis buvo nacionalizuotas. Nacionalizacija buvo konfiskacinio pobūdžio. Banko akcininkai prarado į jį įdėtą kapitalą, seifų nuomotojai – jame laikytas vertybes. Po Lietuvos aneksijos Lietuvos bankui komandavo SSSR Valstybinio banko atsiųstas įgaliotinis.

1940 m. spalio 10d. Lietuvos bankas buvo inkorporuotas į SSSR Valstybinį banką respublikinės kontoros teisėmis. Beje, visų Baltijos valstybių emisijos bankų likvidavimas vykdytas sinchroniškai.

Taip Lietuvos banko istorija dviejų okupantų jėgomis 50 metų buvo nutraukta.
4. 9. Lietuvos banko atkūrimas
1989 m. gegužės 18d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos ekonominio savarankiškumo įstatymą, numačiusį galimybę įvesti savus pinigus, Vyriausybė sudarė Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupę (vadovas – Vilniaus universiteto doc. Vladas Terleckas). Grupei buvo pavesta parengti šios sistemos koncepciją ir įstatymų projektus. Parengtą Lietuvos banko įstatymą priėmė dar LTSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 13d. Jos priimtu nutarimu buvo numatyta banką įsteigti 1990 m. kovo 1d. , o Vyriausybė įpareigota skirti bankui patalpas ir pinigų.

Labai svarbus Lietuvos banko kūrimo etapas ir šalies išsilaisvinimo iš SSSR bankų įtakos buvo jų nacionalizavimas bei reorganizavimas 1990 m. spalio 2d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu. Lietuvos bankui buvo perduoti nacionalizuotų SSSR bankų (Pramonės ir statybos, Socialinio) padaliniai – taip jis gavo kredito išteklius, specialistus, patalpas, techniką, galėjo atlikti komercines operacijas ir padėti šalies ūkiui bei reformoms. 1990 m. pabaigoje Lietuvos bankas tapo gyvybingu. 1992 m. sausio 1d. banke jau dirbo 230 tarnautojų. Daug dėmesio buvo skiriama jų kvalifikacijai. Tam tikslui buvo organizuotas mokymas Lietuvoje ir užsienyje. Prieš įvedant nacionalinius pinigus (1992 m. spalio 1d. ), Lietuvos bankas veikė kaip komercinis bankas, nors ir vykdė centrinio banko funkciją – kitų bankų registravimą, priežiūrą.

Nuo 1992m. rugsėjo 1d. pagal Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijas Lietuvos bankas atsisakė komercinių funkcijų ir tapo tikru centriniu banku.

5. Bankų sistemos institucijų klasifikavimas
Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nurodoma, kad komercinis bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę .

Kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos specializuotos kredito įstaigos (parabankai) atliekančios vieną ar kelias bankines operacijas.
Parabankų rūšys:
1. Lizingo firmos – jos užsiima ypatinga nuomos rūšimi, kai, produkcija yra neparduodama, o išnormuojama, reguliuojant nusidėvėjimo kompensavimo mechanizmą. Nuomininkas sumoka visus mokesčius, draudimo išlaidas, amortizaciją, padengia visą nuomojamos priemonės vertę ir finansavimo išlaidas.

2. Faktoringo firmos – jų veiklos esmė – tai skolų išieškojimo teisės įsigijimas ir kliento piniginių reikalavimų perleidimas firmai pagal kliento pirkėjams pateiktas sąskaitas – faktūras.

3. Lombardai – suteikia tam tikro dydžio paskolas už atitinkamą užstatą, t. y už materialines vertybes. Kai kuriose šalyse paskolos yra suteikiamos ir už vertybinius popierius(Lietuvoje to nėra).

4. Kredito unijos – tai savanoriškais pagrindais suorganizuota fizinių asmenų savanoriškai įsteigta ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga kredito įstaiga. Ji telkia savo narių pinigines lėšas ir jas skolina. Lietuvoje šiuo metu veikia 58 kredito unijos.

5. Draudimo draugijos (bendrovės) – jos už įvairias draudimo paslaugas draudimo įmokų pavidalu sukaupia dideles lėšas ir jas investuoja.

6. Investicinės bendrovės – sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai platindamos savo akcijas ir investuoja jas į vertybinius popierius. Labai dažnai bankai būna investicinių bendrovių (fondų) iniciatoriais;

7. Fondai, (Atviros Lietuvos fondas, smulkaus verslo rėmimo fondas ir kt. ) – dažniausiai jie nesiekia pelno, o vadovaujasi labdaros principais.

8. Atsiskaitymų (Kliringo) centrai – vykdo atsiskaitymus tam tikroje srityje arba tarp atskirų šalių.

Visoms parabankinėms institucijos yra būdinga tai, kad jos kaupia indelius.
Bankai skirstomi:

1. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas:

• centriniai bankai – jie leidžia į apyvartą pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja Vyriausybę (Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo vyriausybės ir jai kreditų neteikia) ir komercinius bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo šalies monetarinę politiką, organizuoja atsiskaitymus ir pan.

• komerciniai bankai (kai kur dar vadinami depozitų bankais) – jie priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais bei teikia paskolas;

• investicijų bankai – jie atlieka vertybinių popierių emisijos bei pirkimo – pardavimo operacijas;

• taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda į kapitalų rinkas;

• specialieji bankai (hipotekos, žemės ūkio bankai) – teikia paskolas už įkeistą nekilnojamą turtą

• užsienio prekybos bankai – vykdo tarptautinius atsiskaitymus, kredituoja importo ir eksporto sandorius;

2. Pagal teisinę formą bankai skirstomi:

• akciniai bankai;

• kooperacijos bankai;

• municipaliniai (miesto) bankai;

• valstybiniai bankai;

• mišrieji bankai;

• tarpvalstybiniai bankai;

Dabar Lietuvoje veikia klasikinė dviejų pakopų bankų sistema. Ją sudaro Centrinis Lietuvos bankas ir komerciniai bankai.

Lietuvos bankas yra centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas yra siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų Valstybės įstaigų. Lietuvos Banko vadovas yra R. Šarkinas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 3 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija ir 58 kredito unijos.

6. Lietuvos banko veikla ir funkcijos
6. 1. Lietuvos banko valdymas
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas, kurį skiria Seimas prezidento teikimu.

Lietuvos banko valdyba:

1. Nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą;

2. Nustato rediskonto, paskolų, indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo ir laikymo Lietuvos banke tvarką;

3. Nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką;

4. Nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką;

5. Nustato Lietuvos banke išleidžiamų skolos vertybinių popierių emisijos ir apyvartos tvarką;

6. Nustato kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius bei skaičiavimo metodiką;

7. Priima nutarimus;

8. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansų institucijose;

9. Sprendžia pinigų išleidimo ir išėmimo iš apyvartos bei su tuo susijusius klausimus;

10. Steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkcijoms atlikti;

11. Tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą ir struktūrą;

12. Nustato Lietuvos banko tarnautojų darbo principus ir tarnautojo statusą, tvirtina valdybos darbo reglamentą;

13. Taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito įstaigoms;

14. Sprendžia klausimus dėl bankroto bylų iškėlimo kredito įstaigoms;

15. Tvirtina Lietuvos banko biudžetą bei metinę kapitalinių investicijų sąmatą;

16. Nustato Lietuvos banko finansinės apskaitos politiką ir tvirtina metinę finansinę ataskaitą;

17. Nustato Lietuvos banko turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas;

18. Išduoda ir atšaukia licenzijas, leidimus kredito įstaigoms;

19. Vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.
Einamąjį darbą atlieka dešimt departamentų (pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, apskaitos, rinkos operacijų, tarptautinių ryšių, informacinių technologijų, kasos, mokėjimų sistemos, vindikacijos, ūkio), taip pat penki savarankiški skyriai (juridinis, vidaus audito, bendrasis, organizacijos ir personalo, ryšių su visuomene). Lietuvos bankas turi savo skyrius Kaune ir Klaipėdoje.
6. 2. Funkcijos
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

-nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

– nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.
Svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos Respublikos kainų stabilumą.

Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

1994 m. balandžio 1d. litas buvo susietas su JAV dolerius santykiu 4:1, o 2002 vasario pradžioje- su bendra ES valiuta euru santykiu 3, 4528: 1
Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“
Išimtinė Lietuvos banko teisė

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.
Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai
Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

– Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 10 procentų.

– Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.

– Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.

– Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo.

– Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko.
Iždo agento veikla

Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus.
Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos

Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus.

Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t. y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.

Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).

Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis – likvidumo ir investicinį portfelius, kuriems taikomos atskiros investavimo strategijos.

Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti Lietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.

Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.

Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos bankas turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina.

Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos .

LR užsienio atsargas sudaro auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios skolinimosi teisės(SDR) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde bei kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos

2004m. balandžio 1d. jos sudarė 9, 4 mlrd. Lt
6. 3. Tarptautiniai Lietuvos banko ryšiai
Įgyvendindamas šalies užsienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.

Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas aktyviai dalyvauja Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesuose, bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko grupės bei kitomis organizacijomis, taip pat su užsienio valstybių centriniais bankais
6. 4. Lietuvos banko dalyvavimas integracijos į ES procese
Galima artimiausia euro įvedimo Lietuvoje data

Artimiausia galima euro įvedimo Lietuvoje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia. Tai pagrįsta tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, savo valiutos kurso politiką turės laikyti bendru interesu ir įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Prieš įsivedant eurą, Lietuvai ne trumpiau kaip dvejus metus reikės dalyvauti Valiutos kurso mechanizme II (VKM II). Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (taip pat ir Lietuva), vykdo šiuos kriterijus, ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios.
Kokiu kursu bus įvestas euras ?

Lietuvos banko pozicija yra ta, kad esamas fiksuoto valiutos kurso režimas bei dabartinis oficialus lito ir euro kursas, t. y. 3, 4528 lito už 1 eurą, yra tinkamas dalyvauti VKM II ir įvedant Lietuvoje eurą.
Euro įvedimo nauda

Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos bei prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimai, kuriuos lemia valiutų kursų pokyčiai. Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu ir gerovės kilimą iki ES lygio.
Kriterijai keliami ES valstybėms narėms, norinčioms įsivesti eurą

Mastrichto sutartyje nustatyti šie konvergencijos kriterijai ES valstybėms narėms, norinčioms įsivesti eurą:

1. Infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1, 5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;

2. Bendrojo šalies biudžeto deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 procentus BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;

3. Valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

4. Ilgalaikių VVP palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausią infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;

5. Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu, dalyvaujant VKM II.
Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES

Lietuvos bankas ir toliau yra Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos, kurią sudaro ECB ir visų ES valstybių narių centriniai bankai, nariu. Tai lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB Bendrosios tarybos darbe, Lietuvos bankas – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką.
Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įsivedus eurą

Įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB Valdančioji taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų. Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas, garantuodamas, kad Lietuvoje bus įgyvendinti ECB priimti sprendimai.

7. Komercinių bankų steigimas ir valdymas
Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra sakoma, kad – komercinis bankas – tai Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

7. 1. Banko steigimo tvarka
1. Bankas steigiamas Civilinio kodekso, Finansų įstaigų įstatymo, LR bankų įstatymo ir Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka.

2. Bankas gali būti steigiamas tik neribotam laikui.

3. Bankas gali būti registruojamas po to, kai yra gavęs priežiūros institucijos leidimą jį įsteigti.

4. Steigiamo banko akcijos turi būti visiškai apmokėtos iki steigiamojo susirinkimo sušaukimo dienos.

Banko Steigėjai

Banką gali steigti ne mažiau kaip 10 steigėjų. , Kiekvienas banko steigėjas privalo įsigyti ne mažiau kaip 3 procentus balsavimo teisę suteikiančių banko, akcijų.

Banko steigėjais negali būti asmenys, kurie negali būti finansų įstaigos steigėjais pagal Finansų įstaigų įstatymą, bei asmenys, kurie negali būti banko akcininkais pagal LR bankų įstatymą.

Leidimas įsteigti banką

1. Leidimą įsteigti banką išduoda priežiūros institucija įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Banko steigėjai, norėdami gauti leidimą įsteigti banką, priežiūros institucijai pateikia prašymą ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus bei duomenis, tarp jų:

1) sudarytą banko steigimo sutartį;

2) banko įstatus;

3) steigiamojo susirinkimo protokolą ir susirinkimo dalyvių sąrašą;

4) banko veiklos metmenis;

5) dokumentus ir duomenis apie banko steigėjų tapatybę ir kiekvieno iš jų įsigyjamą banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, taip pat dokumentus ir duomenis, įrodančius, kad lėšos, panaudotos banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių daliai įsigyti, yra gautos teisėtai;

6) dokumentus ir duomenis apie banko steigėjus, įsigijusius 5 procentus ar daugiau banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, įskaitant duomenis apie jų finansinę padėtį, apie turimą kitų juridinių asmenų įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, apie steigėjų (juridinių asmenų) dalyvius, turinčius kvalifikuotąją steigėjo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį;

7) dokumentus, patvirtinančius, kad banko akcijos yra visiškai apmokėtos;

8) steigiamojo susirinkimo išrinktų banko vadovų, kuriems rinkti ar skirti turi būti gautas priežiūros institucijos leidimas, sąrašą.

Priežiūros institucija privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo įsteigti banką išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

Priežiūros institucija gali atsisakyti išduoti leidimą įsteigti banką, jeigu:

1) pateikti dokumentai neatitinka šio Įstatymo bei priežiūros institucijos teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys ar jie yra neteisingi;

2) banko įstatų nuostatos neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos ar prieštarauja tai reglamentuojantiems teisės aktams;

3) steigiamo banko teisinė forma, steigėjai, banko vadovai, minimalus banko kapitalas neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų.

6. Apie priimtą sprendimą išduoti leidimą įsteigti banką ar jo neišduoti priežiūros institucija raštu praneša juridinių asmenų registrui.
Banko filialai ir kiti padaliniai Lietuvos Respublikoje

1. Banko filialo nuostatai, banko filialo ir kitų padalinių, teikiančių finansines paslaugas, valdymo ir organizacinė struktūra, apskaitos sistema, apsaugos priemonės, patalpos, turto draudimas turi užtikrinti saugią ir patikimą jų veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus.

2. Visi banko padaliniai, kuriuose teikiamos finansinės paslaugos, turi turėti ryšio priemones informacijai apie atliktas operacijas perduoti į banko buveinę realiu laiku.

3. Bankas, įsteigęs filialą ar kitą padalinį, kuriame teikiamos finansinės paslaugos, privalo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo įsteigimo dienos pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus. Pasikeitus pateiktai informacijai, bankas privalo per 15 dienų nuo pasikeitimo pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti jai priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus.

Banko atstovybė

1. Bankas turi teisę įsteigti atstovybę Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse.

2. Banko atstovybė neturi teisės teikti finansinių paslaugų.

3. Bankas, įsteigęs atstovybę, privalo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo įsteigimo dienos pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus. Pasikeitus pateiktai informacijai, bankas privalo per 15 dienų nuo pasikeitimo pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti jai priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus
Banko akcininkai

1. Bankas turi turėti ne mažiau kaip 10 akcininkų.

2. Lietuvos bankų įstatymo straipsnio 1 dalis netaikoma, jei viena iš banko akcininkių yra Lietuvos ar užsienio finansų įstaiga ar draudimo įmonė ir ji valdo daugiau kaip 2/3 banko balsavimo teisę suteikiančių akcijų arba jei banko akcininku šio Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka tampa valstybė.

3. Banko akcininkais negali būti:

1) iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomi juridiniai asmenys;

2) asmenys, teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka priežiūros institucijai nepateikę duomenų, leidžiančių nustatyti jų tapatybę, dalyvius, veiklą, finansinę būklę, juridinio asmens vadovus, asmenis, kurių naudai įgyjamos akcijos, ar lėšų, panaudotų banko akcijoms įsigyti, įgijimo teisėtumą, arba pateiktais duomenimis neįrodę lėšų, panaudotų banko akcijoms įsigyti, įgijimo teisėtumo;

3) asmenys, nesutinkantys, kad priežiūros institucija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka tvarkytų šiame Įstatyme numatytoms licencijoms, leidimams ir sutikimams išduoti reikalingus jų duomenis, tarp jų asmens duomenis bei informaciją apie asmens teistumą, sveikatą.

4. Bankas privalo Finansų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti banko dalyvių (akcininkų) sąrašą. Bankas privalo priežiūros institucijai pranešti apie kiekvieną atvejį, kai įsigyjama 5 procentai ar daugiau banko įstatinio kapitalo ar (ir) balsavimo teisių dalių arba įsigyjama (padidinama) banko kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis ar jos netenkama, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tokios informacijos gavimo. Be to, banko dalyvių (akcininkų) sąrašo duomenis bankas privalo pateikti priežiūros institucijai per 10 dienų po eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo ar priežiūros institucijos pareikalavimu kitais atvejais.

5. Banko akcininkai privalo akcininkų teisėmis naudotis ir pareigas vykdyti taip, kad bankas veiktų stabiliai ir patikimai.
7. 2. Banko valdymas

Banko organai

1. Banke turi būti šie organai: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas.

2. Banko valdymo organai yra banko valdyba ir administracijos vadovas. Banko įstatuose turi būti aiškiai nustatyta ir atribota banko valdybos ir administracijos vadovo kompetencija ir funkcijos.

3. Visuotinis akcininkų susirinkimas ir stebėtojų tarybos bei valdybos posėdžiai, be kitų įstatymuose nustatytų pagrindų, gali būti šaukiami ir priežiūros institucijos nurodymu.

4. Banko organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato banko įstatai, Civilinis kodeksas, LR bankų Įstatymas, taip pat Finansų įstaigų įstatymas ir Akcinių bendrovių įstatymas. .

31 straipsnis. Banko stebėtojų taryba

1. Banko stebėtojų taryba:

1) tvirtina banko veiklos planus;

2) nustato skolinimo, kuris gali būti atliekamas tik pritarus banko stebėtojų tarybai, tvarką;

3) užtikrina, kad banke būtų veiksminga vidaus kontrolės sistema;

4) svarsto ar sprendžia klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar banko įstatus turi svarstyti ar spręsti banko stebėtojų taryba.

2. Banko stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti protokoluojami.

Banko valdyba

1. Banko valdyba yra kolegialus banko valdymo organas.

2. Banko valdyba:

1) renka (skiria) ir atšaukia administracijos vadovą ir jo pavaduotoją;

2) svarsto ar sprendžia klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar banko įstatus turi svarstyti ar spręsti banko valdyba.

3. Banko valdybos posėdžiai turi būti protokoluojami.

Banko administracijos vadovas ir jo pavaduotojas

1. Banke turi būti administracijos vadovas ir jo pavaduotojas (toliau – administracijos vadovai).

2. Administracijos vadovu arba jo pavaduotoju turi būti banko valdybos pirmininkas.

3. Banko administracijos vadovai, nevykdantys teisės aktuose ar banko įstatuose nustatytų pareigų ar jas vykdantys netinkamai, atsako pagal įstatymus, banko įstatus, su banku sudarytas sutartis.

Banko vadovai ir darbuotojai

1. Banko vadovai yra:

1) banko stebėtojų tarybos nariai;

2) banko valdybos nariai;

3) administracijos vadovai;

4) vidaus audito tarnybos vadovas;

5) banko filialų, atstovybių vadovai, taip pat kiti banko darbuotojai bei kiti asmenys, kuriems pagal banko įstatus, valdybos nutarimus, administracijos darbo reglamentą ar administracijos vadovų sprendimu yra suteikti įgaliojimai savarankiškai priimti sprendimus dėl finansinių paslaugų teikimo ir banko vardu sudaryti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus kriterijus atitinkančius sandorius, turinčius rizikos požymių.

2. Banko vadovai turi būti nepriekaištingos reputacijos (LR bankų įstatymo 25 straipsnio 6 ir 7 dalys) bei turėti kvalifikaciją ir patirtį, leidžiančią tinkamai eiti pareigas. Banko vadovų kvalifikacijos ir patirties reikalavimus nustato priežiūros institucijos teisės aktai. Banko vadovais negali būti asmenys, nesutinkantys, kad priežiūros institucija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka tvarkytų šiame Įstatyme numatytoms licencijoms, leidimams ir sutikimams išduoti reikalingus jų duomenis, tarp jų asmens duomenis bei informaciją apie asmens teistumą, sveikatą.

3. Bent vienas banko administracijos vadovas turi mokėti lietuvių kalbą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

4. Banko vadovais gali tapti tik tie asmenys, kurie turi priežiūros institucijos leidimą. Priežiūros institucijos teisės aktai gali nustatyti atvejus, kada toks priežiūros institucijos leidimas nereikalingas.

5. Bankas (iki banko įsteigimo – steigėjai) nors prieš 30 dienų iki asmens rinkimo ar skyrimo banko vadovu privalo apie tai pranešti priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus ir duomenis, patvirtinančius, kad asmuo atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Banko komitetai

1. Bankas privalo turėti nuolat veikiančius paskolų, vidaus audito ir rizikų valdymo komitetus. Vidaus audito komitetą sudaro ir jo veiklą kontroliuoja banko stebėtojų taryba.

2. Bankas turi teisę turėti ir kitų banko įstatuose numatytų komitetų.

3. Banko komitetų sudarymo ir veiklos tvarką bei kompetenciją nustato banko įstatai ir kiti banko organų priimti dokumentai. Banko komitetų sudarymo ir veiklos tvarkos bei kompetencijos reikalavimus gali nustatyti ir priežiūros institucijos teisės aktai.

7. 3. Banko kapitalas
Banko kapitalą sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Nuosavas kapitalas

1. Banko nuosavą kapitalą sudaro:

1) įstatinis kapitalas (sumažintas supirktų savų akcijų verte) be privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu vertės;

2) atsargos kapitalas (atsargos rezervas);

3) kapitalo rezervas (emisinis skirtumas);

4) praėjusių metų nepaskirstytasis pelnas arba nuostolis;

5) ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezervas;

6) finansinio turto perkainojimo rezervas;

7) privalomasis rezervas arba rezervinis kapitalas;

8) apribotas skirstomasis pelnas;

9) einamųjų metų nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);

10) privilegijuotos akcijos su kaupiamuoju dividendu;

11) kiti rezervai.

2. Bankas gali sudaryti ir naudoti finansinio turto perkainojimo rezervą, jeigu toks rezervas yra numatytas jo įstatuose ir apskaitos politikoje.

Skolintas kapitalas

Banko skolintą kapitalą sudaro lėšos, kurias bankas įsigijo nuosavybės teise pagal skolinimosi santykius išleisdamas ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) arba sudarydamas paskolos sutartis, jeigu gautų lėšų grąžinimo terminas yra ne trumpesnis kaip 2 metai ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) bei gautos paskolos turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.

Minimalus banko kapitalas

LR bankų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų banko nuosavo kapitalo dalių suma, išreikšta eurais pagal Lietuvos banko skelbiamą oficialų lito ir euro santykį, turi būti ne mažesnė kaip 5 milijonai eurų.
7. 4. Banko likvidavimas
1. Bankas gali būti likviduojamas akcininkų sprendimu ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

2. Banko visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimą nutraukti banko veiklą ir jį likviduoti tik gavęs priežiūros institucijos leidimą likviduoti banką.

3. Leidimą likviduoti banką išduoda priežiūros institucija įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Bankas, norėdamas gauti leidimą likviduoti banką, priežiūros
institucijai pateikia prašymą ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus bei duomenis, taip pat banko valdybos parengtą ir su banko stebėtojų taryba suderintą banko likvidavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais planą, kuriame, be kita ko, turi būti nurodyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai ir šaltiniai, taip pat ekspertų išvadas dėl banko turto vertės. Kartu turi būti pateiktas prašymas atšaukti licenciją.

5. Priežiūros institucija privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo likviduoti banką išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

6. Bankas gali būti likviduojamas banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu tik tuo atveju, jeigu jis pajėgus visiškai atsiskaityti su kreditoriais.

7. Priežiūros institucija gali atsisakyti išduoti leidimą likviduoti banką, jeigu:

1) pateikti dokumentai neatitinka įstatymų bei priežiūros institucijos teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys arba šie duomenys yra neteisingi;

2) galima daryti išvadą, kad bankas yra nepajėgus visiškai atsiskaityti su kreditoriais (banko turto nepakanka, kad būtų galima patenkinti visus kreditorių reikalavimus).

8. Apie priimtą sprendimą išduoti leidimą likviduoti banką ar jo neišduoti priežiūros institucija raštu praneša juridinių asmenų registrui.

9. Apie banko visuotiniame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą likviduoti banką ir paskirti banko likvidatorių bankas per 3 darbo dienas turi pranešti priežiūros institucijai.

10. Jeigu priežiūros institucijos sprendimu licencija atšaukta, banko visuotinis akcininkų susirinkimas privalo priimti sprendimą nutraukti banko veiklą. Šiuo atveju netaikoma šio straipsnio 2 dalis.

11. Bankas likviduojamas teismo sprendimu, jeigu banko licencija atšaukta ir jo visuotinis akcininkų susirinkimas per priežiūros institucijos nustatytą terminą nepriima sprendimo nutraukti banko veiklą. Kreiptis į teismą dėl banko likvidavimo turi teisę priežiūros institucija, banko stebėtojų taryba, valdyba arba bent vienas akcininkas. Teismas sprendimą dėl banko likvidavimo turi priimti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pareiškimo priėmimo.

12. Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl banko likvidavimo kitais nei šio straipsnio 11 dalyje nustatytais pagrindais, privalo informuoti priežiūros instituciją ir gauti jos išvadą dėl banko likvidavimo.

13. Visais atvejais teismas, priėmęs sprendimą likviduoti banką, per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo privalo apie tai pranešti priežiūros institucijai.

8. Komercinių bankų tikslas ir veiklos aplinka
Komercinių bankų tikslas yra pelnas. Kalbant apie bankų veiklą visuomet yra pabrėžiama, kad yra dirbama su vienu sudėtingiausių objektų t. y. pinigais. Bankui gauti pelną padeda jam patikėti indėlininkų pinigai, todėl bankas privalo užtikrinti jam patikėtų lėšų saugumą .

Formuodamas savo veiklos principus, bankas vertina vidaus ir išorės aplinkos veiksnius.
Svarbiausi išorinės aplinkos elementai:

1. banko veiklos dalyviai;

2. ekonominė ir socialinė situacija;

3. politinė situacija;

4. vyraujančios vadybos teorijos

5. teisinės bankų veiklos reglamentavimas.
1. Banko veiklos dalyviai.

Banko klientų įvairovė yra labai plati: jais gali būti tiek labai smulkūs indėlininkai tiek labai stambios bendrovės. Visi jie turi savo interesus: t. y. indėlininkai nori, kad jų indeliai būtų saugūs ir už juos būtų mokamos didesnės palūkanos. Kita vertus, tie klientai kurie nori gauti paskolas, nori gauti jas kuo palankesnėmis sąlygomis ir mokėti kuo mažesnes palūkanas. Tuo tarpu banko akcininkai yra suinteresuoti, kad kiekvienas jų įdėtas litas atneštų kuo didesnį pelną.

Kadangi, šių grupių interesai yra skirtingi, bankas privalo įvertinti prieštaringus reikalavimus ir savo veiklą pagrįsti motyvuotais principais.
2. Ekonominė ir socialinė situacija.

3. Kai šalis yra ekonomiškai silpna, kada yra didelė infliacija, kai trūksta kapitalo, kai yra didelė šešėlinė ekonomikos mastai, bankų ekonominės sėkmės tikimybė mažėja. . Paprastai tokiu metu nėra kredituojamos ilgalaikės investicijos. Kadangi palūkanos būna aukštos, norinčių skolintis klientų mažėja, o paskolų grąžinimo rizika didėja.

4. Politinė situacija. Jeigu šalyje yra nestabili politinė situacija tuomet labai atsargiai investuoja užsienio kapitalo įmonės. Bankų sistema tampa uždara, pasikeičia bankų veiklos reglamentavimas. Tarptautinė aplinka yra labai svarbi, nes visų finansinių institucijų veiklą lemia globalizacijos procesai

5. Teisinis bankų veiklos reglamentavimas. Valstybė skiria didelį dėmesį pernelyg rizikingų operacijų kontrolei. Tuo siekiama išvengti sutrikimų ekonomikoje. Lietuvos bankas savo teisės aktais nustato bankams veiklos riziką ribojančius normatyvus, kurių jie privalo laikytis
Vidinės aplinkos elementai.

Bankų veiklai didelę įtaką turi jų finansinis pajėgumas, techninis aprūpinimas, darbuotojų kvalifikacija. Bankai skiria dideli dėmesį darbo organizavimo sistemai, atskirų darbuotojų rezultatams ir jų įvertinimui. Tam naudojamos specialios planavimo ir motyvavimo sistemos. Bankai daug investuoja į naujas technologijas, bei darbuotojų įsilavinimą.

9. Bankų veiklos rizika ir jos valdymas
Bankininkystė yra pelninga bei tuo pačiu rizikinga veikla.

Visų pirma, finansinės institucijos yra veikiamos rinkos rizikų, kurios kyla iš šių įmonių veiklos specifikos, t. y. jos formuoja investicijų portfelius iš skolos ir nuosavybės vertybinių popierių, prekiauja valiuta.

Antra, jos teikia kreditus kurie sukuria planuojamus, vadinasi-rizikingus pinigų srautus ateityje.

Trečia, finansinių institucijų finansinius išteklius sudaro visuomenės patikėti indėliai.

Pelnas bankuose yra uždirbamas prisiimant riziką.

Yra skiriamos tokios rizikos rūšys:
1. Vidinė arba valdymo:

• Vadybos rizika;

• Inovacijos rizika;

• Technologijos rizika;

• Strategijos rizika;

• Personalo rizika;

• Bankinių piktnaudžiavimų rizika.
2. Išorinė rizika:

1. Pirmos eilės išorinė rizika:

• kredito rizika;

• palūkanų rizika;

• valiutos rizika;

• likvidumo rizika.

2. Antros eilės išorinė rizika:

• rinkos rizika;

• šalies rizika;

• stichinės nelaimės rizika.
Nei vienos iš šių rizikų negalima išvengti. Tačiau reikia turėti priemonių sistemą jai sumažinti. Kadangi bankų veikla yra rizikinga, todėl bankų veiklos kontrolė ir reguliavimas yra stipresni negu kitų įmonių.

Valstybinį bankų sistemos reguliavimą pagrindžia šios priežastys:

1. Pinigų ūkio svarba visai sistemai;

2. Kiekvienos pelną siekiančios įmonės t. p. Ir banko lemia siauro žmonių rato (akcininkų ir banko darbuotojų) interesai. Jie toli gražu ne visada sutampa su visuomenės interesais.

3. Indėlininkų pinigų saugumo garantija.

Šiuolaikinės bankų reguliavimo priemonės yra šios:

Centralizuotas bankų rezervų dydžių reglamentavimas.

Indėlių draudimas- tai reiškia , kad iš bankų lėšų yra sudaromas specialus draudimo fondas saugantis kiekvieno banko indėlininkus nuo galimų banko nemokumo padarinių. Toks fondas yra garantija kad bankui bankrutavus jo indėlininkams lėšos bus gražintos t. y. numatyta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.

Reguliari bankų veiklos kontrolė. Jos metu yra įvertinamas finansinis bankų pajėgumas, finansinė padėtis ir atliekamų operacijų teisėtumas. Tokia kontrolę vykdo centrinis bankas.

Teisinis banko finansinių operacijų reguliavimas. Jis numato pernelyg rizikingų bankų operacijų ribojimą.

Pagrindinė institucija kuri reguliuoja komercinių bankų veiklą yra centrinis bankas. Kitos institucijos kurios gali kontroliuoti komercinius bankus t. y. teisėsauga ir mokesčių inspekciją. Mokesčių inspekcija:

1. Kontroliuoja bankų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą skaičiavimą.

2. Tikrina ar bankai nepažeidžia paskolų sutartis reguliuojančių įstatymus.

3. Gali tikrinti komercinių bankų dokumentus susijusius su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu ir turi teisę gauti paaiškinimus šiais klausymais: gautas žinias mokesčių inspekcijos pareigūnai privalo laikyti paslaptyje.

Finansų nusikaltimų tyrimo tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos. Ši institucija prižiūri ir gali daryti poveikį remdamasi pinigų plovimo prevencijos įstatymu.

Ji turi teisę:

1. Gauti iš bankų reikalingus duomenis ir dokumentus apie atliekamas operacijas pinigais.

2. Tikrinti bankų veiklą susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu ir gali

3. su tuo susijusia informacija.

4. Nurodyti bankų vadovams aplinkybes ir sąlygas sudarančias galimybę pažeisti įstatymus ir

5. kitus teisės aktus susijusius su pinigų plovimo prevencija.

Bankai kartais turi reikalų ir su kitomis teisės sistemomis, tai teismais, prokuratūra, policija. Policija domisi kai kuriais klientais , bei atskirais pinigų judėjimo atvejais taip pat pinigų šaltiniais. Teismuose kartais būna ginami bankų arba klientų interesai. Jie sprendžia ginčus tarp LB, Rejestro institucijos, mokesčių inspekcijos ir komercinių bankų.

Privalomas bankų priežiūros dalyvis yra nepriklausomas auditas. Jis atlieka bankų finansinių ataskaitų patikrinimą.

Sunkiausias laikotarpis Lietuvos bankams buvo 1995m. Pagrindinės priežastys dėl kurių kilo problemos:

• Didelis paskolų su banku susijusiems asmenims, mastas.

• Pernelyg didelė prisiimta rizika suteikiant paskolas, keletui stambių skolininkų.

• Vidaus kontrolės bankuose stoka;

• Veiklos skaidrumo ir nepriklausomo audito stoka.

• Pasitaikantys sukčiavimo atvejai.

• Patikimos informacijos apie skolininko būklę trūkumas.

• Nepakankama vadovų kompetencija ir bloga bankų valdymo kokybė.

• Teisinės infrastruktūros liberalumas.

Lietuvos bankas norėdamas apsaugoti indėlininkų interesus užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą, turi teisę taikyti bankams šias poveikio priemones:

• Įspėti banką dėl jo veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus.

• Įstatymų nustatyta tvarka skirti banko vadovams administracines nuobaudas.

• laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną kelias ar visas operacijas.

• laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą banko filialo arba skyriaus veiklai.

• reikalauti nušalinti arba nušalinti banko valdybos narį arba administracijos vadovą.

• reikalauti sustabdyti arba sustabdyti banko tarybos nario įgaliojimus.

• sustabdyti banko tarybos įgaliojimus, nušalinti banko valdyba, administracijos vadovą ir
laikinąjį administratorių o jei reikia ir jo padėjėją.

• apriboti disponavimą sąskaitomis esančiomis LB.

• atšaukti banko licenciją.

LB parenka poveikio priemonę atsižvelgdamas į pažeidimo kurio pagrindu taikoma priemonė turiniu. Klausimas dėl poveikio priemonių taikymo bankui, svarstomas dalyvaujant banko atstovams.

10. Likvidumo samprata. Likvidumo svarba komercinio banko veiklai
Bankų veikloje labai svarbus likvidumo vaidmuo. Jis žymiai didesnis nei gamybinėse organizacijose, nes:

1. Bankai dažniausiai operuoja skolintais pinigais.

2. Banko sandoriai yra gerokai rizikingesni nei materialinių produktų gamyba. Rizika ypač didelė, jei siekiama itin pelningų sandorių.

Todėl bankų likvidumu rūpinasi tik patys bankai, tiek vyriausybė, tiek Lietuvos bankas.

Likvidumo sąvoka reiškia banko gebėjimą turimas finansines ir materialines vertybes paversti piniginėmis lėšomis, dažniausiai grynaisiais pinigais ir jais padengti savo įsiskolinimus.

Likvidumas garantuojamas , kai yra pakankamai likvidžių apyvartinių lėšų, reikalingų mokėjimams užtikrinti, o būsimiesiems mokėjimams pakanka tinkamo realizuoti turto.
L = Įvairiomis formomis turimos lėšos

Įsipareigojimai
Tai bendriausia formulė, o praktikoje jų naudojama žymiai daugiau. Banko likvidumas sudaro prielaidas saugiai banko veiklai.

Banko likvidumas ir jo pelningumas yra atvirkščiai proporcingi dydžiai: kuo didesnis likvidumas, tuo mažesnis pelningumas ir atvirkščiai, o tai prieštarauja pagrindiniam banko tikslui – pelno gavimui.
Vertinant likvidumo lygį, rekomenduojama skaičiuoti du likvidumo rodiklius:

1. pirmojo laipsnio.

2. antrojo laipsnio.
I–ojo laipsnio likvidumo rodiklis apskaičiuojamas kaip likvidaus trumpalaikio turto ir banko įsipareigojimų kiekvieno pareikalavimo atveju santykis.

Likvidus trumpalaikis turtas – tai banko grynieji pinigai, korespondentinė sąskaita ir CB privalomi rezervai nacionaline valiuta, korespondentinė sąskaita kituose bankuose, trumpalaikio iždo vertybiniai popieriai, banko suteiktos paskolos iki kurių grąžinimo liko mažiau nei mėnuo.

Banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju – tai banko trumpalaikis įsiskolinimas CB -ui, korespondentinė sąskaita banke, finansinių institucijų depozitai iki pareikalavimo, respublikinių ir vietinių valstybinių ir privačių įmonių, visuomeninių organizacijų, gyventojų depozitai iki pareikalavimo, terminas 30 dienų artimiausių.

Analizuojant šis rodiklis lyginamas su ankstesnio laikotarpio bei kitų bankų tokiais pačiais rodikliais. Jis rodo dabartinę banko mokumo būklę. Jei apskaičiavus, kad šis rodiklis gerokai mažesnis nei 50 proc. , tuomet galima teigti, kad banko situacija nėra gera. Jei likvidumo rodiklis labai aukštas, tuomet teigiama, kad banko aktyvai naudojami nepakankamai, o likvidus turtas duoda per mažai pajamų.
II – ojo laipsnio likvidumo rodiklis apskaičiuojamas kaip santykis tarp trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų. Šis likvidumo rodiklis skirtas prognozuoti banko mokumą artimiausioje perspektyvoje.

1. Nors likvidumo rodikliai yra skaičiuojami pagal objektyvias formules, tačiau bankų, turinčių tokį patį likvidumo rodiklį, situacija yra skirtinga.

2. Skirtingo dydžio bankams likvidumo rodikliai skiriasi dėl jų finansinių išteklių mobilizavimo galimybių ypatumų.

3. Nei vienas atskirai skaičiuojamas likvidumo rodiklis pilnai neatspindi banko likvidumo ir jų pokyčių.
Taigi, likvidumo samprata yra kompleksinė, ji apima ne tik likvidžiuosius aktyvus, bet ir pinigų srautus bei galimybę nusipirkti reikalingų išteklių.

Šiuo metu yra nusistovėjęs bankų likvidumo vertinimas, atsižvelgiant į bankų turimus likvidžiuosius aktyvus. Toks vertinimas yra paprastesnis, yra lengviau palyginti skirtingų bankų rodiklius.

Banko aktyvai, priklausomai nuo to, ar lengva juos paversti grynaisiais pinigais, skirstomi į likvidžius ir nelikvidžius.

Lietuvoje yra priimta skirti keturias aktyvų grupes:

1. Pirmos rūšies likvidžios lėšos:

a) Kasos grynieji pinigai ir pinigai kelyje

b) Privalomi rezervai Lietuvos banke

c) Komercinio banko sąskaita Lietuvos banke

d) Vyriausybės vertybiniai popieriai

2. Antros rūšies likvidžios lėšos:

a) Paskolos bankams

b) Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos su vyriausybės garantija

c) Inkasuotos, bet negautos piniginės lėšos

3. Trečios rūšies likvidžios lėšos:

Paskolos išduotos įkeitus gyvenamuosius namus

4. Ketvirtos rūšies likvidžios lėšos:

Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos, suteiktos valstybiniam ir privačiam sektoriui
Nelikvidžios priemonės:

a) Pastatai ir pagrindinės priemonės

b) Kiti aktyvai
Banko balansas yra likvidus jei jis leidžia greitai realizuoti aktyvus, padengti pasyvinius įsiskolinimus. Aktyvinės ir pasyvinės operacijos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Taigi, likvidumo samprata yra kompleksinė, ji apima ne tik likvidžiuosius aktyvus, bet ir pinigų srautus bei galimybę nusipirkti reikalingų išteklių. Todėl nagrinėjant bankų likvidumo problemą, reikia nagrinėti aktyvines ir pasyvines operacijas kaip vieną visumą.

Lietuvos bankas nustatė rodiklį, kuris vadinamas einamojo likvidumo rodikliu. Tai yra santykis tarp banko likvidžiojo turto ir banko einamųjų įsipareigojimų. Šio rodiklio dydis turi būti ne mažesnis kaip 30%.

Bankas turi prognozuoti savo likvidumo poreikį įvairiais laikotarpiais ir sudaryti atitinkamus planus.

Aukštesnis likvidumo poreikis reikalingas, jei tyrimai rodo:

1. Kad gali pasikeisti stambūs indėliai

2. Banko pasyvuose didelę dalį užima trumpalaikiai indėliai

3. Didelė paskolų portfelio dalis priskiriama prie blogų

4. Laukiama, kad artimiausiu metu bus panaudotos stambios kredito linijos

5. Yra daug indėlininkų, kurių darbdaviai patiria finansinius sunkumus

6. Suteikta paskolų toms ūkio sritims, kurios patiria finansinius sunkumus

Kai bankas nustato likvidumo poreikius, kai žino jų dydį ir trukmę, tuomet ieško šaltinių šiems poreikiams patenkinti.

Stambūs bankai dažniausiai skolinasi pinigų rinkoje, didelių ir žinomų bankų skolinimosi išlaidos yra mažesnės, o skolinimosi galimybės daug didesnės.

Smulkūs bankai daugiau dėmesio skiria likvidžių atsargų kaupimui.

Skolinimasis tarpbankinėje rinkoje ar centriniame banke yra brangus. Todėl pirmasis ir pagrindinis banko likvidumo šaltinis yra natūralus pinigų srautas, gaunamas iš kasdienių operacijų. Tad yra labai svarbi pinigų srautų analizė.

Likvidumas valdomas, kaip banko aktyvų ir pasyvų visuma.

Aktyvų ir pasyvų valdymas apibūdinamas įvairiai.

APV – tai procesas, kurio metu finansų institucija valdo aktyvų, pasyvų bei nebalansinių straipsnių struktūrą ir kontroliuoja jų apsaugojimą nuo rizikos, siekiant maksimizuoti ilgalaikes akcininkų pajamas.

Atsižvelgiant į tai, kad bankininkystės tradicijos skirtingose šalyse yra labai nevienodos, specialistai skirtingai apibūdina ir likvidumo valdymo metodus. Tačiau nežiūrint pavadinimų skirtumų, esmė yra vienoda ir principinis teiginys išlieka toks: tiek pelningumas, tiek likvidumas yra būtinos banko veiklos sąlygos.

11. Banko procesų organizavimas
11. 1. Banko procesų turinys
Pagrindinius banko procesus geriausiai charakterizuoja banko balansinė ataskaita.

Banko operacijos yra: aktyvinės, pasyvinės ir nebalansinės.

Aktyvinių operacijų metu bankas panaudoja savo finansinius išteklius t. y. paverčia juos turtu ir nukreipia pelnui gauti.

Pasyvinių operacijų metu bankas ieško skolinamųjų lėšų, jas akumuliuoja, sukaupia.

Nebalansinėse sąskaitose atsispindi balanse neparodomos operacijos.

Taigi, minėtų operacijų turinys atsispindi banko balanse.

Banko balansas – tai suvestinė lentelė, kuri rodo banko finansinę padėtį, operacijų pobūdį ir struktūrą tam tiktu metu.

Balansą sudaro 2 pagrindinės dalys : aktyvai ir pasyvai.

Aktyvai dar yra vadinami turtu, o pasyvai – įsipareigojimais.

Nebalansinių įsipareigojimų dalyje nurodomi įsipareigojimai ir nenumatyti pasyvai, nurodomi išduoti laidavimai, garantijos, įsipareigojimai pirkti ir parduoti valiutą ir pan.

Banko balansas yra sudaromas kasdien, tačiau kasdien jis naudojamas tik banko vidinėje veikloje ir yra skirtas praktiniam vadovavimui ir kasdieniams sprendimams.

Įprastai banko balansai pagal sudarymo terminą yra skirstomi į : metinius ir einamuosius (t. y. dienos, dekados, mėnesio, ketvirčio, pusmečio).

Metinis balansas yra skelbiamas ir publikuojamas viešai. Pagal Lietuvos banko nutarimą komerciniai bankai privalo viešai skelbti metines ataskaitas ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos. Kartu su balansu bankas privalo pateikti pelno arba nuostolio pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, paaiškinamąjį raštą ir nepriklausomų auditorių išvadas. Banko balansas iki paskelbimo turi būti patvirtintas akcininkų susirinkime.

Konsoliduotas balansas reiškia, kad į jį įtrauktos ne tik paties banko, bet ir jo padalinių, skyrių ir asocijuotų organizacijų ataskaitos.

Lietuvos banko pateiktoje kredito įstaigų suvestinėje balansinėje ataskaitoje turtas ir įsipareigojimai dar skirstomas į straipsnius ”rezidentai” ir “nerezidentai”.

Rezidentai yra Lietuvos ir užsienio piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje arba laikinai išvykę į užsienį, įregistruoti fiziniai ir juridiniai asmenys tarp jų ir įmonės įsteigtos dalyvaujant užsienio investitoriams, taip pat Lietuvos diplomatinės, prekybinės įmonių atstovybės užsienyje.

Nerezidentai – užsienio ir Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje; juridiniai ir fiziniai asmenys, esantys užsienyje, užsienio šalių diplomatinės, prekybinės ir kitos organizacijos bei įmonių atstovybės Lietuvoje.

Bankai turi naudoti vieną sąskaitų sistemą ir unifikuotą balanso formą. Paprastai balanse yra rodomi ne tik einamųjų, bet ir vienų praėjusių finansinių metų duomenys.
11. 2. Balanso straipsnių turinys
Turtas:

1. Pinigai, taurieji metalai ir kitos vertybės – tai grynųjų pinigų ir kelioninių čekių likučiai kasoje ir kelyje, taurieji metalai ir kitos vertybės.

2. Lėšos centriniuose bankuose – tai visos piniginės lėšos Lietuvos banke ir kitų valstybių centriniuose bankuose (korespondentinės sąskaitos, specialieji depozitai ir privalomos atsargos).

3. Lėšos kredito įstaigose – tai lėšos (terminuoti ir neterminuoti indėliai, indėliai iki pareikalavimo ir kt. ), esančios kituose Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose.

4. Paskolos kredito įstaigoms bei finansų institucijoms grynąja verte. Šiame straipsnyje rodomos paskolos grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus, ir visi atskirai padaryti atidėjimai.

5. Trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai, t. y. įsigyti ne ilgesniam kaip 1 metai laikotarpiui LR vertybiniai popieriai

6. Suteiktos paskolos grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus bei atskirai specialieji atidėjimai ne kredito įstaigoms ir finansų institucijoms.

7. Išperkamoji nuoma – tai įrenginių, automašinų ir kitų išnuomotų priemonių nuomos vertė.

8. Vyriausybės vertybiniai popieriai, skirti neveiksniems aktyvams restruktūrizuoti, t. y. tie Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie bus gaunami už parduotus neveiksnius aktyvus turto bankui.

9. Skolos vertybiniai popieriai – tai vertybiniai popieriai (vekseliai, obligacijos, indėlių sertifikatai ir pan. ), kurie uždirba nustatyto dydžio palūkanas ir po tam tikro laikotarpio bus emitento išpirkti, bet iki išpirkimo dienos gali laisvai cirkuliuoti antrinėje rinkoje.

10. Nuosavybės vertybiniai popieriai – tai emitento t. y. Lietuvos ir užsienio šalių išleisti vertybiniai popieriai, skirti nuosavam kapitalui formuoti. Šiame straipsnyje apskaitomi visi banko nuosavybės vertybiniai popieriai, įsigyti tiesioginės investicijos būdu, tiesioginio sandorio būdu, centrinėje rinkoje ir pan.

11. Nematerialus turtas (atėmus nusidėvėjimą). Tai intelektualioji produkcija, kompiuterinės programos, banko vardas ir kita.

12. Materialusis ilgalaikis turtas (atėmus nusidėvėjimą).

13. Sukauptos pajamos, ateinančio laikotarpio sąnaudos. Tai bendroji sukauptų pajamų, gautų atliekant visas operacijas, suma. T. y. pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, bet dar negautos grynųjų pinigų pavidalu, pvz. : apskaičiuotos, bet dar negautos palūkanos už suteiktas paskolas ir pan.

14. Kitas turtas. Už paskolas perimtas turtas, investicinis turtas ir kitas.
Įsipareigojimai:

Banko pasyvus sudaro banko kapitalas ir įvairūs įsipareigojimai. Banko kapitalas priskiriamas nuosavoms lėšoms.

Banko kapitalą sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Nuosavas kapitalas

1. Banko nuosavą kapitalą sudaro:

1) įstatinis kapitalas (sumažintas supirktų savų akcijų verte) be privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu vertės;

2) atsargos kapitalas (atsargos rezervas);

3) kapitalo rezervas (emisinis skirtumas);

4) praėjusių metų nepaskirstytasis pelnas arba nuostolis;

5) ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezervas;

6) finansinio turto perkainojimo rezervas;

7) privalomasis rezervas arba rezervinis kapitalas;

8) apribotas skirstomasis pelnas;

9) einamųjų metų nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);

10) privilegijuotos akcijos su kaupiamuoju dividendu;

11) kiti rezervai.

2. Bankas gali sudaryti ir naudoti finansinio turto perkainojimo rezervą, jeigu toks rezervas yra numatytas jo įstatuose ir apskaitos politikoje.

Skolintas kapitalas

Banko skolintą kapitalą sudaro lėšos, kurias bankas įsigijo nuosavybės teise pagal skolinimosi santykius išleisdamas ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) arba sudarydamas paskolos sutartis, jeigu gautų lėšų grąžinimo terminas yra ne trumpesnis kaip 2 metai ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) bei gautos paskolos turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius
Nuosavos lėšos sudaro tik nedidelę dalį banko išteklių. Pagrindinę finansinių lėšų dalį pasyvuose sudaro skolintos lėšos

Pasyvuose yra skiriamos šios stambios finansinių išteklių grupės:

1. Kredito įstaigų lėšos.

2. Įsiskolinimai kredito įstaigoms ir finansų institucijoms.

3. Indėliai ir akredityvai.

4. Specialieji skolinimo fondai, t. y. fondai, kuriuos suteikia tarptautinės organizacijos arba vyriausybės pagal specialią paskolų programą.

5. Išleisti skolų vertybiniai popieriai.

6. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos – tai apskaičiuotos, bet dar nesumokėtos palūkanos už depozitus, už einamųjų sąskaitų likučius bei įsigytas vertybines ir gautas paskolas.

7. Kiti įsipareigojimai.
Nebalansiniai įsipareigojimai:

1. Suteiktos garantijos ir laidavimai – tai banko įsipareigojimai, už kuriuose bankas privalės sumokėti garantijas gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą, jeigu šalis, už kurią garantuojama negalės įvykdyti savo mokėjimų įsipareigojimo.

2. Įsipareigojimai išleisti akredityvus.

3. Įsipareigojimai pirkti arba parduoti valiutą. Bankas įsipareigoja tam tikru metu pirkti ar parduoti valiutą sutartyje numatyta kaina. Gali būti išankstiniai, ateities, apsikeitimo ir pasirinktinio tipo sandoriai.

4. Kiti nebalansiniai įsipareigojimai.
11. 3. Banko analizės metodai ir rodikliai
Banko balanso analizė atliekama įvairiais metodais. Banko pasyvų ir aktyvų struktūros analizė gali būti:

• Kokybinė. Nuosavų lėšų analizė leidžia išskirti jų formavimo šaltinius.

• Kiekybinė. Analizės metu galima palyginti įvairių banko akcininkų nuosavybės rodiklius: kapitalą, rezervus, pelną.

Banko analizė yra atliekama naudojant įvairius statistinius metodus, ekonominius, LB parengė visiems bankams atitinkamą rodiklių sistemą, šie rodikliai yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. kiekvienas bankas pats nusprendžia kokiu rodikliu jis skaičiuos.
Santykiniai Lietuvos komercinių bankų rekomendaciniai rodikliai:

1. Paskolų ir turto;

2. Specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams ir paskolų;

3. Visų įsipareigojimų ir turto;

4. Viso turto ir įregistruoto akcinio kapitalo;

5. Indėlininkų iki pareikalavimo + skolinimo fondų ir visų įsipareigojimų;

6. Indėlių ir paskolų;

7. Visų įsipareigojimų ir viso banko kapitalo;

8. Grynųjų pajamų iš palūkanų ir visų grynųjų pajamų;

9. Visų sąlygiškai grynųjų pajamų ir operacinių bei kitų išlaidų;

10. Visų sąlygiškai grynųjų pajamų ir viso turto;

11. Grynojo pelno ir pagrindinio kapitalo;

12. Pelno iki mokesčių ir turto.
Banko balanso analizė yra viena svarbiausių ekonominio darbo krypčių banke. Analizės metu yra atskleidžiama banko operacijų esmė, įvertinamas jų efektyvumas ir racionalumas. Analizė parodo banko veiklos silpnąsias vietas. Ji yra svarbi tiek banko darbuotojams, tiek ir banko indėlininkams bei kitiems kreditoriams.
Analizuojant balansą yra skiriamos 2 pagrindinės kryptys:

1. Balanso straipsnių turinio analizė.

2. Analizuojamo banko balanso palyginimas su kitų komercinių bankų balansais bei to paties banko ankstesnių metų balansais.
• Banko analizė prasideda nuo įžanginio etapo, kuriame balanso straipsniai yra grupuojami pagal atitinkamus kriterijus. Aktyvų ir pasyvų grupės gretinamos pagal terminus, išlaidų rūšis ir jų šaltinius. Yra tikrinama, ar laikomasi Lietuvos banko nustatytų normatyvų.

• Analitinis etapas. Jo metu yra aprašomi apskaičiuoti rodikliai, analizuojamų duomenų struktūra ir dinamika. Vėliau pagal analitinio darbo rezultatus yra parengiama ir surašoma išvada.

• Baigiamajame etape ekspertai įvertina analizės rezultatus ir parengia rekomendacijas banko veiklai tobulinti.
11. 4. Banko analizės formos
1. Pagal balanso sudarymo periodiškumą, analizė skirstoma:

1. kasdieninė;

2. dekadinė;

3. mėnesinė;

4. ketvirtinė;

5. metinė.

2. Pagal tikslus ir pobūdį skirstoma:

1. Pirminė (pvz. : jos metu įvertinama išteklių būklė išduodant ilgalaikes ir vidutinės trukmės paskolas).

2. Operatyvinė (jos metu kas mėnesį analizuojama kaip vykdomi likvidumo ir kiti rodikliai).

3. Galutinė (atliekama nustatant galutinius komercinio banko veiklos rezultatus ir efektyvumą). Šios analizės tikslas – išaiškinti pelno didinimo rezervus.

4. Perspektyvinės analizės tikslas – prognozuoti banko veiklos rezultatus, atsižvelgiant į konkrečius veiklos veiksnius.

3. Pagal tyrimų objektą banko analizė skirstoma į funkcinę ir struktūrinę.
Funkcinės analizės metu yra nustatomi indėlių, paskolų, nuosavų ir skolintų lėšų bei tarpbankinių operacijų dydžiai. Apskaičiuojamas įvairių banko operacijų lyginamasis svoris ir reikšmingumas bendroje balanso sumoje. Šios analizės metu yra nustatomas banko patikimumo ir sugebėjimo konkuruoti bankų rinkoje laipsnis.

Struktūrinės analizės metu nustatoma depozitų, paskolų ir paskolų gavėjų sudėtis ir struktūra. Taip pat nustatoma banko išlaidų, pajamų ir pelno struktūra.

Norint geriau įsisavinti banko procesų turinį, reikia detaliau nagrinėti visas komercinio banko atliekamas operacijas.

12. Nešvarių pinigų plovimas ir jo prevencija banke
Pinigų plovimas – tai nelegalus procesas, kurio metu neteisėtu būdu gauti pinigai paverčiami į švarius, likvidžius, saugius.

Šio proceso metu pajamos, gautos iš kiekvienos nusikalstamos veiklos, pervedamos, transformuojamos, konvertuojamos arba sumaišomos su teisėtai gaunamomis pajamomis, siekiant paslėpti arba užmaskuoti jų tikrąją kilmę, šaltinį arba savininką.

Neteisėtų pinigų šaltiniai: ūkiniai nusikaltimai, prekyba narkotikais, prostitucija, terorizmas, nelegali prekyba vogtais kūriniais, žmonių organų prekyba, ginklų prekyba, prekyba vaikais ir moterimis, pinigų prievartavimas, apmokama protekcija, korupcija.

Šioje veikloje atsiskaitoma grynais pinigais be jokių dokumentų, o po to ieškoma būdų, kaip tuos pinigus legalizuoti.

Pinigų plovimo poveikis daro neigiamą įtaką finansų ir kredito sistemai bei pažeidžia verslo dalyvių interesus, sutrikdo normalią konkurenciją.

Pinigai plaunami įvairiais metodais, bet visuomet naudojama finansų ir kredito sistema, operacijos atliekamos per bankus, kredito bei draudimo bendroves, todėl kovojant su pinigų plovimu reikalinga finansinių institucijų pagalba.

Pinigų plovimo operacijas galima suskirstyti į tokias susijusias dalis:

1. Investavimas – tai reiškia, kad neteisėtai gauti pinigai padedami indėlių forma arba veikiama prisidengus kokiu nors verslu. Tokiame versle operuojama didelėmis grynų pinigų sumomis. Paprastai šiuo verslu užsiima lošimo namai, restoranai, barai. Šios įmonės gali lengvai pinigus įnešti į banką ir paversti juos indėliu.

2. Slėpimas – kai nusikalstamu būdu gautų pinigų kilmė slepiama per sudėtingas finansines operacijas. Tai daroma pervedant pinigus iš tos finansų institucijos, kur jie buvo padėti pirmą kartą į kitą instituciją arba iš vienos sąskaitos į kitą sąskaitą toje pačioje institucijoje. Tokiu būdu sukuriama daug sąskaitų ir darosi sudėtinga nustatyti vietą, per kurią nelegalūs pinigai pakliuvo į finansų instituciją.

3. Integracija – kai perkamos kokios nors naujos kompanijos akcijos.

Akcijos perkamos ne atviroje rinkoje, bet tiesiai iš jas išleidžiančių bendrovių. Vėliau akcijos parduodamos atviroje rinkoje, o tada nurodyti pinigų kilmę labai lengva.

Kiti būdai:

1. Banke didelėmis sumomis keičiami susidėvėję ar sugadinti
davėjo reikalavimas pagal paskolos sutartį bus tenkinamas tik patenkinus kitų paskolos gavėjo kreditorių reikalavimus.
Pinigų tvarkymas

Grynųjų pinigų inkasavimas, vežimas ir saugojimas, monetų ir banknotų skaičiavimas, jų tikrumo ir tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas bei pakavimas prieš grąžinant į apyvartą.
Rizikos prisiėmimas (sandoriai, turintys galimos rizikos požymių):

1) skolinimas, skolos vertybinių popierių pirkimas;

2) vekselių, čekių ir kitų skolinių įsipareigojimų diskontas;

3) finansinės garantijos, finansinio laidavimo arba visų kitų finansų įstaigos išleistų (jos arba kitų asmenų prievolėms užtikrinti) prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikimas, kitų finansų įstaigų finansinių garantijų arba finansinių laidavimų priėmimas;

4) prisiėmimas visų įsipareigojimų, pagal kuriuos finansų įstaiga įsipareigoja mokėti pagal jos priimtą mokėjimo reikalavimą arba priimti juos išpirkti, jeigu pirkėjas jų reikalauja;

5) kitų įmonių įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalies įsigijimas, neatsižvelgiant į tai, kokiu tikslu ir kokiam laikui tai padaryta;

6) reikalavimų pagal įsipareigojimus mokėti pirkimas;

7) finansų įstaigai nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas naudotis kitiems asmenims pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį;

8) išvestinių finansinių priemonių išleidimas ir įsigijimas;

9) lėšų laikymas didesnės rizikos kredito įstaigose;

10) kiti priežiūros institucijos teisės aktuose nurodyti veiksmai.
Seifo kamerų nuoma

Seifo kamerų, esančių nuolat saugomose patalpose, nuoma asmenims, kurie patys jose laiko savo vertybes.
Skolinimas:

1) pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį;

2) piniginio reikalavimo, kylančio iš neatšaukiamo įsipareigojimo mokėti, pirkimas, išankstinis apmokėjimas (įskaitant faktoringą ir forfeitingą) arba diskontavimas, prisiimant skolinimo riziką arba jos neprisiimant, neatsižvelgiant į tai, į kieno apskaitą šie reikalavimai yra įtraukti ir kas pagal juos surenka pinigines lėšas.
Specialieji atidėjiniai (atidėjimai)

Turto ir nebalansinių pretenzijų vertės sumažėjimo dydis, atitinkantis tikėtinų nuostolių galimybę.

Tarpusavyje susijusių klientų grupė

Du arba daugiau finansų įstaigos (arba kelių tai pačiai finansinei grupei priklausančių finansų įstaigų) klientų, kurie yra susiję tarpusavyje dėl to, kad:

1) vienas iš klientų tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai gali kontroliuoti kitus klientus;

2) klientai yra susiję tokiais tarpusavio ryšiais, kad jeigu vienas iš jų negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų finansų įstaigai, kiltų sunkumų ir kitam arba kitiems klientams įvykdyti įsipareigojimus šiai finansų įstaigai. Tokie tarpusavio ryšiai yra vieno asmens išduoti laidavimai, garantijos arba kitos prievolių įvykdymo už kitą asmenį užtikrinimo priemonės, arba bendri įsipareigojimai, kylantys iš sudarytų sandorių, arba tiesioginė tarpusavio verslo priklausomybė, kai tarpusavio verslo ryšiai negali būti nutraukti ar pakeisti kitais verslo ryšiais, arba klientai yra susiję artimos giminystės, taip pat svainystės ryšiais.
Tauriųjų metalų prekyba

Prekyba:

1) grynu auksu (auksu, kurio grynumas yra ne mažesnis kaip 999, 9/1000);

2) grynu sidabru ir platina (sidabru ir platina, kurių grynumas yra ne mažesnis kaip 999, 9/1000);

3) aukso, sidabro ir platinos luitais arba kitokios formos, kuri yra pripažįstama tarptautinėse tauriųjų metalų rinkose, šiais metalais, neatsižvelgiant į jų grynumą;

4) numizmatikos tikslais monetomis iš tauriųjų metalų, nebuvusiomis arba buvusiomis apyvartoje.
Valiutos keitimas (grynaisiais pinigais):

1) užsienio valiutos pirkimas už litus;

2) užsienio valiutos pardavimas už litus.
Finansinės paslaugos

1) indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas;

2) skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas);

3) finansinė nuoma (lizingas);

4) pinigų pervedimas;

5) mokėjimo kortelių ir kitų mokėjimo priemonių išleidimas ir (arba) operacijų su jomis atlikimas;

6) finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas;

7) sandorių sudarymas savo ar kliento sąskaita dėl pinigų rinkos priemonių (čekių, vekselių, indėlių sertifikatų ir t. t. ), užsienio valiutos, finansinių būsimųjų ir pasirinkimo sandorių, valiutos keitimo kurso nustatymo ir palūkanų normos nustatymo priemonių, viešosios apyvartos vertybinių popierių, tauriųjų metalų;

8) investicinės paslaugos;

9) finansinis tarpininkavimas (agento veikla);

10) pinigų tvarkymas;

11) informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas;

12) seifo kamerų nuoma;

13) valiutos keitimas (grynaisiais pinigais);

14) atsiskaitymų tarp kredito įstaigų įskaitymas (kliringas);

15) piniginių lėšų saugojimas ir administravimas;

16) įmonių konsultavimas dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos ir su tuo susijusių klausimų, taip pat konsultacijos ir paslaugos, susijusios su įmonių reorganizavimu, pertvarkymu ir pirkimu;

17) su vertybinių popierių emisijomis susijusių paslaugų teikimas;

18) elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas.

Literatūros sąrašas

1. Jurgutis V. Pinigai- Kaunas, 1938

2. Jurgutis V. Bankai-Kaunas, 1940

3. Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915-1944. – Vilnius, 1992

4. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. -Vilnius, 2000

5. Kuncienė R. Lietuvos pinigai (1915-1941). – Vilnius, 1995

6. Lito ir Lietuvos ekonomikos tėvai. -Vilnius, 1998

7. Jakutis A. , Petraškevičius V. , Stepanovas A. , Šečkutė L. , Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas 1999

8. Mayer T. , Duensenberry J. , Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius, 1995

9. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika. -Vilnius, 2001

10. Vaškelaitis V. Pinigai : komerciniai bankai jų veiklos rizikos valdymas , -Vilnius, 2002

11. Ivaškevičius D, Sakalas A. Bankų vadyba. – Kaunas: Technologija, 1995

12. Martinkus B. , Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. K. , 2000

13. Davulis G. Ekonomikos teorija. V. , 2003

14. Buškevičiūtė E. , Mačerinskienė I. Finansų analizė. – Kaunas: Technologija, 1999

15. Įmonės finansų valdymas. – Kaunas: Technologija, 1997

16. Cyril Pat Ob. Verslo finansų pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1998

17. Buckiūnienė O. Įmonių finansai. – Vilnius 2002

18. Katkus V. Tarptautinė bankininkystė (tarptautinės banko operacijos). – Vilnius, 2000

19. Grižas R. A. Tarptautiniai ekonominiai santykiai. – Vilnius, 2003

20. Kancerevyčius G. Finansai ir investicijos. – Kaunas, 2004

Kai kurie įstatymai, reglamentuojantys bankų veiklą:
Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas

Lietuvos banko įstatymas

Lietuvos Respublikos bankų įstatymas

Akcinių bendrovių įstatymas

Kredito unijų įstatymas

Centrinės kredito unijos įstatymas

Lito patikimumo įstatymas

Pinigų įstatymas

Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas

Mokėjimų įstatymas

Pinigų plovimo prevencijos įstatymas

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas
Mokslinis žurnalas “Pinigų studijos”