Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Piktžolių naikinimo būdai

Autorius: Andrius

Turinys:

1. Įvadas ………………………………………………………………….. 1 psl.

2. Agrotechninis piktžolių naikinimo būdas……………………2 psl.

3. Sėjomaina – priemonė pasėlių piktžolėtumui mažinti…..3 psl.

4. Tarpinės kultūros …………………………………………………… 4 psl.

5. Dirvų sausinimas …………………………………………………….5 psl.

6. Dirvos suslėgimas ……………………………………………………6 psl.

7. Piktžolių naikinimas žemės dirbimu …………………………..7 psl.

8. Kuo naikinti piktžoles ražienose rudenį ………………………8 psl.

9. Piktžolėtumo mažinimas rudeniniu žemės dirbimu ………9 psl.

10. Išvados …………………………………………………………………10 psl.

11. Naudota literatūra ………………………………………………….11 psl.
Įvadas:

Piktžolės- laukiniai augalai, augantys pasėliuose ir stelbiantys kultūrinius augalus, mažinantys derlių ir bloginantys jo kokybę. Taip pat jos yra kenkėjų bei ligų sukėlėjų žiemojimo vieta. Laukų piktžolėtumas priklauso nuo to kokiais būdais yra naikinamos piktžolės, nuo auginamų augalų, drėgmės, maisto medžiagų, šviesos, šilumos ir kitų priežasčių. Tuo galime pasakyti, kad kuo geresnės sąlygos kultūriniams augalams, tuo geriau auga ir piktžolės. Piktžoles reikia naikinti, nes jos konkuruoja su auginamais augalais dėl visų paminėtų sąlygų. Daugiausia piktžolės auga ankštinių ir varpinių javų mišiniuose, kur herbicidai yra mažiau naudojami. Pati svarbiausia sąlyga, nuo kurios priklauso augalų atsparumas ligoms ir kenkėjams, tai tinkama agrotechnika. Kad išvengtume piktžolių reikia:

• naikinti jas mechaniškai, išraudami rankomis;

• mulčiuoti, mulčias(žvyras, pjuvenos, akmenys, nupjauta neperpuvusi žolė) stabdo piktžolių augimą.

• naudoti švarias, piktžolėmis neužterštas kultūrinių augalų sėklas.

• tręšti kompostuotu, jokiu būdu ne šviežiu mėšlu.

• jeigu įmanoma panaudoti gyvūnus piktžolėms naikinti (vištas, žąsis)

• iki sėjos leisti sudygti pirmai piktžolių kartai, tada sunaikinti jas ir sėti kultūrinius augalus.

Agrocheminis piktžolių naikinimo būdas

Augalams apsaugoti naudojami įvairūs metodai: agrotechninis, mechaninis, cheminis ir biologinis. Šie metodai papildo vienas kitą, todėl norėdami išlaikyti sveikus, derlingus augalus, būtinai naudokite kompleksiškai visus būdus, išskyrus cheminį (vartojant sintetinius pesticidus).

Agrotechninis metodas – tai žemės ūkio augalų auginimas optimaliomis sąlygomis, skatinančiomis augalus sparčiai augti, stimuliuojančiomis natūralų augalų atsparumą patogenams, stabdančiomis žalingųjų organizmų plitimą pasėliuose bei mažinančiomis jų daromą žalą derliui ir jo kokybei.

Agrotechninės augalų apsaugos priemonės yra tinkama augalų kaita sėjomainoje, ražienų skutimas ir rudeninis arimas, optimalus kiekvienai augalų rūšiai sėjos laikas, sėklos įterpimo gylis, sėklos norma, subalansuotas tręšimas, atsparesnių patogenams veislių parinkimas.

Pagerinus

agrotechninį piktžolių naikinimą, galima sumažinti jų daromą žalą ir kartu be didesnių papildomų išlaidų gerokai padidinti mūsų laukų derlingumą, sumažinti aplinkos ir produkcijos teršimą herbicidais ir jų metabolitais.Deja, šiuo metu netgi patys veiksmingiausi turimi herbicidai nepajėgia pastebimai pakeisti įprastinių agrotechninių kovos su piktžolėmis priemonių ir padaryti perversmo žemdirbystėje. Tuo galime pasakyti, jei ir veiksmingiausi herbicidai neatlieka savo „darbo“, neverta juos naudoti. Todėl veiksmingesnis ir geresnis yra agrotechninis piktžolių naikinimo būdas.
Sėjomaina – priemonė pasėlių piktžolėtumui mažinti

Agrotechninių kovos su piktžolėmis priemonių tarpe labai svarbia vietą užima tinkama kultūrų kaita sėjomainoje. Tinkamai parinkti priešsėliai sėjomainoje yra veiksminga piktžolių naikinimo ir stelbimo priemonė. Žemdirbystės intensyvinimas nemenkina agrotechninio sėjomainos vaidmens, tačiau iš esmės keičia sėjomainų teoriją ir kultūrų kaitos principus: svarbiausiu sėjomainos uždaviniu šiuo metu tampa kova su piktžolėmis ir kultūrinių augalų ligomis bei kenkėjais. Fitosanitarinė sėjomainos funkcija – piktžolių ir kultūrinių augalų ligų ir kenkėjų naikinimas atveria daug didesnes galimybes sėjomainoms specializuoti ir vertingoms kultūroms atsėliuoti. Kuo stipriau priešsėlinė kultūra ir taikoma agrotechnika trukdo piktžolių sėkliniam derėjimui bei požeminių dauginimosi pradų augimui, tuo mažiau užteršiama dirva, tuo švaresni pasėliai, tuo didesnį derlių duoda posėlinė kultūra. Ir priešingai, kuo piktžolėtesni priešsėliai, kuo daugiau juose subręsta ir išbyra į dirvą piktžolių sėklų bei priauga piktžolių šaknų ir šakniastiebių, tuo labiau piktžolėti būna posėlinės kultūros pasėliai, tuo mažesni jų derliai. Beje, piktžolių augimo ir derėjimo sąlygos atskirose kultūrose labai skiriasi. Pirmiausia priklauso nuo kultūrų biologinių savybių, priešsėjinio bei posėjinio žemės dirbimo, herbicidų, sėjos būdo, sėjos ir sudygimo laiko, augimo greičio ir lapijos tankumo. Be to, piktžolių augimas ir derėjimas pasėliuose labai priklauso nuo piktžolių ir kultūrinių augalų augimo ir derėjimo ritmo sutapimo.Palankiausios plačiausiai paplitusių piktžolių rūšių augimo ir derėjimo sąlygos susiklosto vasariniuose javuose. Šimtmečiais mūsų laukų piktžolės augo ir dauginosi išimtinai javų pasėliuose. Dėl to jos puikiai prisitaikiusios prie javų augimo ir derėjimo biologinio ciklo. Po javų sėjos sudygusios piktžolės dar gali būti sunaikintos pasėlių akėjimu, herbicidais ar paprasčiausiai nustelbtos, tačiau ligi šiol neturime tokių priemonių, kuriomis galima būtų sunaikinti visas javų pasėlyje sudygusias piktžoles. Vienos išvengia akėčvirbalio, kitos pasirodo atsparios herbicidams, dar kitos sudygsta po akėjimo ar kai herbicidų nebegalima vartoti. Todėl vasarojaus pasėlyje visada galima rasti derančių piktžolių. Vasarojuje augančios piktžolės auga ir vystosi sparčiau už javus. Anksti pasėtas tankus vikių ir avižų mišinys palyginti gerai stelbia piktžoles. Pjaunama anksti, kol dar dauguma piktžolių nespėja subrandinti ir išbarstyti sėklų, ir jos kartu su mišinio žaliąja mase išgabenamos iš laukų. Bene labiausiai laukus nuo piktžolių apvalo juodasis pūdymas, ypač kai jis dirbamas sluoksniniu būdu. Juodojo pūdymo lauke nesant kultūrinių augalų, sudygsta daugiau piktžolių negu pasėliuose, todėl perariant ar kultivuojant juodąjį pūdymą, galima sunaikinti daug daugiau piktžolių negu kituose sėjomainos laukuose.Kiek mažiau sunaikinama įdirbant dirvą paprastuoju juodojo pūdymo dirbimu.Šiais dirbimais piktžolės neturi galimybių subrandinti sėklų ir papildyti jų atsargų dirvoje.

Tarpinės kultūros

Didėjant pašarų reikmėms, vis plačiau imama auginti tarpines kultūras – tarpinius augalus. Tai kultūros, auginamos iki pagrindinės sėjomainos kultūros sėjos arba po tos kultūros nuėmimo.Šie augalai papildo dirvoje organinės medžiagos, nutraukia neigiamą žemės ūkio augalų atsėliavimo poveikį. Tačiau žemdirbystės požiūriu svarbiausia, kad tarpinių kultūrų auginimas gerokai sumažina laukų piktžolėtumą ir kartu netiesiogiai prisideda prie visų kitų lauko kultūrų derlingumo didinimo.

Auginant tarpines kultūras, intensyviau dirbant žemę, kartu sunaikinamos laukuose augančios piktžolės. Tarpinės kultūros dažniausiai greitai auga, todėl pačios gerai stelbia piktžoles. Jos trumpai teužima dirvą, todėl pačios netgi įsitvirtinusios jų pasėliuose piktžolės nespėja subrandinti sėklų ar sukaupti daugiau plastinių medžiagų vegetatyvinio dauginimosi organuose. Todėl įvedus į sėjomainą tarpines kultūras, pastebimai mažėja bendras laukų piktžolėtumas.Būdinga tarpinių kultūrų savybė yra ta, kad kuo didesnį plotą jos užima sėjomainoje, tuo proporcingai mažesnis būna toje sėjomainoje auginamų kultūrų pasėlių piktžolėtumas.

Tarpinių kultūrų auginimas gali būti taikomas kaip agrotechninė priemonė prieš piktžoles. Nauda iš to dviguba: ūkis gaus daugiau pašarų, o laukai bus mažiau piktžolėti, kils bendra žemdirbystės kultūra.

Kokias tarpines kultūras mūsų respublikos sąlygomis geriausia auginti? Rudens ir pavasario vegetacijos sąlygomis išnaudoti bene geriausia sėti žieminius rugius. Kaip tarpinė kultūra, jie sėjami didele sėklos norma, pjaunami plaukėjantys. Po jų nuėmimo gegužės viduryje gali būti sėjami kukurūzai. Po žieminių rugių, nuimtų žaliajai masei, gali būti auginami įvairūs mišiniai, sėjamos daržovės. Tarpinių kultūrų derliai labai stipriai priklauso nuo dirvos drėgmės ir šilumos antroje vasaros pusėje.

Dirvų sausinimas

Augalų šaknys medžiagų apykaitos procese naudoja dirvos oro deguonį. Todėl jų, kaip ir antžeminės dalies, audimui labai didelę reikšmę turi dirvos oro sudėtis, kuri priklauso nuo dirvos drėgnumo, poringumo ir aeracijos. Kai vanduo užpildo daugiau kaip 90% dirvos porų, jis sustabdo dirvos ir atmosferinio oro apykaitą. Dirvos ore ima mažėti deguonies. Stokodami deguonies augalai skursta ar net žūva, pasėlys išretėja. O piktžolės, dešimtis ar net šimtus metų augusios tuose pat periodiškai užmirkstančiuose laukuose, nesunkiai pakelia drėgmės perteklių ir pamažu užima žuvusių kultūrinių augalų paliktą erdvę – ekologines nišas. Laukų sausinimas yra svarbus derlingumo didinimo svertas be kita ko ir tuo, kad gerindamas kultūrinių augalų augimą, kartu padeda stelbti piktžoles. Tą žinomi, žemdirbiai neturi apsiriboti vien melioracijos atlikimu. Labai svarbu nuolat rūpintis geru melioracijos objektų darbu bei užmirkusių nelaidžių dirvų paviršinio vandens režimo tvarkymu, jų pralaidumo gerinimu ir, svarbiausia, tinkamu melioruotų laukų eksploatavimu. Bene pirmiausia reikia

keisti melioruotų laukų arimo būdą. Melioruotos žemės ariamos varsnomis, tuo pačiu būdu kaip ir nemelioruotos, o tai vargu ar teisinga. Varsnomis ariamas netgi lygus laukas padaromas nelygiu. Taip melioruotuose laukuose varsninis arimas apsunkina drenažo veiklą, vėlina javų sėją, didina piktžolėtumą ir mažina derlių. Vandeniui laidžias melioruotas dirvas reikėtų arti lygiuoju arimu specialiais apsiverčiamaisiais plūgais, turinčiais dešinio ir kairio vertimo korpusus, o kol tokių plūgų neturime, reikėtų melioruotus laukus arti specialiu figūriniu būdu. Nelaidžiose vandeniui lygumų dirvose netgi po nudrenavimo paviršinio vandens pašalinimas iš laukų vagojimu arba lysviniu arimu sumažina žiemkenčių išretėjimą, kartu – ir pasėlio piktžolėtumą.

Dirvos suslėgimas

Pernelyg suspaustoje traktorių ratais dirvoje blogiau auga žemės ūkio augalai, mažėja derlius. Pirmiausia tokioje dirvoje pastebimai sumažėja javų lauko daigumas. Suspaustoje dirvoje javų sėklos nepakankamai giliai įterpiamos į dirvą, suslėgta dirva netgi po įdirbimo būna labai grumstuota, greičiau perdžiūsta, ir pagaliau pernelyg smarkiai suspaustoje dirvoje dalies augalų šaknys auga pastebimai blogiau. Todėl traktorių ratais suvažinėtos dirvos dalyje žūva dalis sudygusių augalų, o jų vietą kaip paprastai užima piktžolės. Dirvos kultivavimas, nei akėjimas dirvos suvažinėjimo žalos nepašalina. Bene labiausiai dirva suspaudžiama galulaukėse dėl netinkamo arimo būdo. Šiuometine sunkia arimo technika ir arti reikia taip, kad apsaugotume dirvą nuo per didelio suvažinėjimo, o mes tebeariame taip pat kaip ardavome arkliais – varsnomis. Ariant šiuo būdu laukas suskirstomas varsnomis, kurios po to ariamos kiekviena atskirai, apsigręžiant varsnų galuose. Suslėgtoje dirvoje pavasarį dėl sumažėjusio vandens laidumo telkšo balos, žemė čia įsidirba nekokybiškai, prasčiau pasisėja. Vasarą galulaukėse žemė perdžiūsta, o pasėliai tose vietose būna nuskurdę, reti, piktžolėti ir mažiau derlingi. Ir dirvos suspaudimo, ir jos lygumo požiūriu mažiausiai galimybių piktžolėms keroti pasėliuose būtų, jei laukus artume lygiuoju arimu su specialiais apverčiamaisiais plūgais. Jais suarta dirva būna lygi, lygesni ir vienodesni čia būna pasėliai. Norint suarti lauką visai lygiai, galima taikyti kombinuotą figūrinį kilpinį arimo būdą. Suartuose kombinuotu figūriniu būdu laukuose pasėliai būna daug lygesni negu suartuose varsnomis, mažiau piktžolėti. Juose galima palikti trumpesnę ražieną, dėl to sumažėja dirvos užterštumas piktžolių sėklomis, kartu švaresni nuo piktžolių būna laukai.
Piktžolių naikinimas žemės dirbimu

Dirbant žemę, padargai ir jų darbinės dalys ne tik mechaniškai purina dirvą, didina jos poringumą, įleidžia į dirvą daugiau oro, bet ir pakerta bei išrauna iš dirvos piktžoles. Kartu dirbant žemę, vartant ir maišant armenį, perdislokuojamos piktžolių sėklos ir kiti gyvybingi piktžolių dauginimosi pradai. Todėl dalis piktžolių sunaikinama iš karto, kita dalis patenka į nepalankias augimo sąlygas it gali būti nustelbtos vešliau augančių kultūrinių augalų. Taip žemės dirbimas, kaip ir specialios piktžolių naikinimo priemonės, gali keisti pasėlio piktžolėtumą, didinti ar mažinti piktžolių masę pasėlyje. Arimo, kultivavimo, akėjimo ir daugelio kitų žemės dirbimo technologinių procesų naudingumas pirmiausiai priklauso nuo to, kaip tos priemonės sumažina pasėlių piktžolių masę. Dėl tos pačios priežasties švariose nuo piktžolių sukultūrintose dirvose ar panaudojus labai efektyvius herbicidus, tų pačių žemės dirbimo priemonių efektyvumas būna mažas, o derliaus pakitimai neesminiai. Piktžolių naikinimo požiūriu efektyvesnis yra priešsėjinis kultivavimas, o tarpueilių purenimas. Intensyvus triskartinis tarpueilių purenimas, nors ir sumažina pasėlio piktžolėtumą, tačiau kartu rodo pastovią derliaus mažėjimo tendenciją. Lengvo priemolio dirvoje priešsėjinio dirvos dirbimo ir tarpueilių purenimo efektyvumas iš esmės priklauso nuo to, kiek šios priemonės padeda sumažinti pasėlio

piktžolėtumą. Piktžolėtame pasėlyje didinant priešsėjinių kultivavimų ir tarpueilių purenimų skaičius, mažėja pasėlio piktžolėtumas ir dėsningai didėja derlius, o nepiktžolėtame, ravimame pasėlyje nė viena iš šių priemonių neduoda derliaus priedo. Dėl to švariose nuo piktžolių, pernelyg nesuvažinėtose dirvose ar naudojant labai efektyvius herbicidus žemės dirbimą galima sumažinti iki minimumo ar net visai jo atsisakyti. Dėl palyginti didelio mūsų laukų piktžolėtumo šiuometinėmis sąlygomis visiškai atsisakyti žemės dirbimo negalime, nes neturime tokių priemonių, kurios taip radikaliai mažintų pasėlių piktžolėtumą, kaip žemės dirbimas. Paskelbdami piktžolių naikinimą pagrindiniu žemės dirbimo uždaviniu, negalime praleisti kito labai svarbaus žemės dirbimo uždavinio – dirvos tankumo keitimo. Tai yra labai svarbus žemės dirbimo uždavinys, todėl jį būtina aptarti detaliau.
Kuo naikinti piktžoles ražienose rudenį

Daugumos agronomų sąmonėje išugdytas aiškus kategoriškas supratimas, kad ražienos gali būti tik skutamos ar ariamos. Klausimas tik, kuo skusti – verstuviniais ar lėkštiniais padargais. Ražienose piktžoles dar galima naikinti kultivavimu, akėjimu, plokščiapjoviais ar visai nedirbant žemės – herbicidais, nudeginimu ir net elektra. Kai kurie iš šių piktžolių naikinimo ražienose būdai gali būti ekonomiškesni ir našesni negu skutimas. Pas mus iki šiol ištirti tik du ražienų įdirbimo būdai: tai jų skutimas verstuviniais ir lėkštiniais skutikais. Lėkštiniai skutikai blogiau negu verstuviniai pakerta piktžoles ir todėl šiam darbui mažiau tinka. Nesukultūrintose usnėtose ir varputėtose lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio dirvose verstuviniai skutikai yra tinkamesni negu lėkštiniai. Sukultūrintose, daugiamečių piktžolių neužterštose dirvose skutimo padargas neturi įtakos derliui, tačiau usnėtose, varputėtose dirvose ražienas skusti reikia tik verstuviniais skutikais. Skusdami ražienas, sutrukdome daugiamečių piktžolių šaknų ir šakniastiebių augimą. Todėl svarbu parinkti tokį skutimo gylį, kad pirmiausia kuo daugiau ir kuo stipriau būtų pažeidžiamos daugiametės piktžolės. Bene labiausiai mūsų laukuose yra paplitęs paprastasis varputis. Varputis negali ilgai gyventi be pridėtinių šaknų, kurios aprūpina juos drėgme ir dirvos maisto medžiagomis. Kita labai įkyri mūsų laukų piktžolė, kurios naikinimui ražienų dirbimo metu reikia skirti daug dėmesio, yra dirvinė usnis. Jos šaknys išsidėsčiusios dirvoje visiškai kitaip nei varpučio šakniastiebiai. Šių abiejų piktžolių vegetatyvinis dauginimasis iki derliaus nuėjimo vyksta lėčiau, o nuėmus derlių pradeda sparčiau augti ir vegetatyviškai daugintis. Rudeninio ir pavasarinio žemės dirbimo metu susmulkintų usnies šaknų dalys nesunkiai prigyja ir sudaro atskirus augalus. Ši savybė susijusi su dviem aplinkybėm: angliavandenių kiekio kitimu šaknyse ir nevienoda dirvos drėgme. Agrotechninėmis priemonėmis šakniaatžalinių piktžolių neįmanoma vienu kartu nei pakirsti, nei išversti į dirvos paviršių. Todėl veiksmingiausia agrotechninė priemonė prieš šias piktžoles yra jų išsekinimas nuolat pakertant ūglius ir šaknis. Tokiu būdu jos priverčiamos išeikvoti atsargines plastines medžiagas. Mažiausiai atsarginių medžiagų šių piktžolių požeminėse dalyse būna vasarą ir prieš sėklų formavimąsi. Rudeniop atsarginių maisto medžiagų pradeda gausėti, ima formuotis pridėtiniai pumpurai, tačiau jeigu po derliaus nuėmimo ražienos tuojau pat nuskutamos verstuviniaus skutikais, maisto medžiagų kaupimasis nutraukiamas. Piktžolių ir jų sėklų naikinimui gali būti naudojamas ir pramonės gaminamas ugninis kultivatorius. Juo galima pasinaudoti kaip piktžolių naikinimui ražienose. Pirmu važiavimu karščiu nutraukiama augalų vegetacija, augalai žūva, bet nesudega. Kai augalai nudžiūsta, važiuojama antrą kartą ir sudeginamos visos nudžiūvusios piktžolės. Tačiau ražienų nudeginimas yra nepriimtinas gamtosaugos požiūriu.

Pasėlių piktžlėtumo mažinimas rudeniniu žemės dirbimu
Daugelis žemės ūkio mokslininkų, aptardami rudenio žemės dirbimo privalumus, pabrėžia, kad rudeninis žemės dirbimas yra veiksminga priemonė prieš vasarojaus piktžoles, tačiau tos priemonės efektyvumo – gaunamo derliaus priedo – tiesioginiai nesieja su pasėlio piktžolėtumo kitimu. Ir tai visiškai suprantama. Nebuvo žinoma, kad pasėlio piktžolių masė yra atvirkščiai proporcinga derliui ir bet kuri priemonė, mažinanti pasėlių piktžolėtumą ir tuo pat metu nepabloginanti kultūrinių augalų augimo sąlygų bei tiesiogiai nepažeidžianti kultūrinių augalų, dėsningai didina jų derlių. Vertinant piktžolių augimo sąlygas viso vegetacijos periodo eigoje, nesunku pastebėti, kad į vasaros pabaigą piktžolių augimo sąlygos gerėja. Vegetacijos pradžioje piktžolėms augti trukdo priešsėjinis žemės dirbimas, pasėlių priežiūros darbai, herbicidai. Pagaliau patys kultūriniai augalai pirmoje vegetacijos pusėje, didindami savo vegetatyvinę masę, daugiau ar mažiau stelbia jas. Nors derliaus nuėmimo metu didžioji dalis piktžolių masės nupjaunama kartu su derliumi, tačiau ražienose lieka net aukštaūgių piktžolių – baltosios balandos, smalkinio tvertiko žemutinės lapų skrotelės ir daug besidriekiančių piktžolių: daržinės žliūgės, paprastieji kežiai, usnys, dirvinės veronikos ir daugelis kitų. Po javų derliaus nuėjimo šioms piktžolėms susidaro labai palankios sąlygos toliau augti ir net derėti. Jeigu nuėmę derlių lauke nieko nedarome, paliekame jį gamtos globai, tai čia prasideda natūralėjimo procesai, ir kuo ilgiau žmogus tų procesų nenutraukia, tuo labiau sunatūralėja laukas, tuo labiau jis darosi panašus į natūralią bendriją, ir jo savybės – netinkamomis vienos rūšies augalams auginti. Įdirbant ražienas nutraukiamas piktžolių augimas ir derėjimas bei dirvos natūralėjimo procesas. Ir kuo anksčiau šis darbas padaromas, tuo mažiau pribrendusių piktžolių sėklų patenka į dirvą, tuo mažiau plastinių medžiagų šaknyse sukaupia daugiametės piktžolės, tuo mažesnis dirvos užterštumas gyvybingais piktžolių pradais. Ir priešingai, pavėluotai atliktas piktžolių naikinimas ražienose, kai dauguma trumpaamžių piktžolių jau išbarstė sėklas, o daugiametės piktžolės savo požeminiuose organuose sukaupė daug plastinių medžiagų, efekto neduoda, nes yra neveiksmingas – nesumažina dirvos užterštumo. Ankstyvas ražienų skutimas sudaro palankias sąlygas piktžolėms sudygti rudenį, ir po to jos sunaikinamos rudeniniu arimu. Kartais derliaus kitimas siejamas ir su kitais reiškiniais. Dažnai pažymima, kad pradėjus anksti dirbti ražienas, dirvoje rudenį padaugėja nitratų. Objektyviai žiūrint, skustoje dirvoje gali nitratų pagausėti ir todėl, kad sunaikinami nitratų vartotojai – piktžolės, ir nebelikus piktžolių dirvoje atsiranda laisvų nitratų. Neskustose ražienose atsiradusius nitratus sunaudoja žaliuojančios piktžolės.

Išvados:

Rašant darbą, aš sužinojau daug įdomios ir naudingos informacijos apie agrotechnines piktžolių naikinimo priemones. Manau, kad ir kiti paskaitę šį darbą bus sudominti surinkta informacija. Žemdirbiai turėtų žinoti, kad piktžolėms naikinti yra taikomos specialios priemonės, kurių, be abejo, reikia laikytis, norint neturėti daugiau žalos.

Naudota literatūra:

1. Jonas Galvydis, Agronomijos pagrindai, I dalis, Bendroji agronomija, Vilnius 1997.

2. P. Lazauskas, Agrotechnika prieš piktžoles, Vilnius „Mokslas“, 1990.

3. www.rojaussodai.lt

Rašykite komentarą

-->