Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Petro ir Povilo bažnyčia

Autorius: Virginija

Vienas įspūdingiausių, gražiausių ir vertingiausių XVII a. Vilniaus barokinio meno paminklų yra Petro ir Povilo bažnyčia. Vieta jos statybai buvo parinkta tuo metu dar menkai apgyvendintame Antakalnio priemiestyje, vaizdingoje Neries pakrantėje, žalių kalvų ir pušynų fone. Stovėdama atokiau miesto centro ir tirštai užstatytos miestiečių gyvenvietės ribų, visiškai nuo kitų pastatų izoliuotoje ir pačios gamtos apsaugotoje vietoje, bažnyčia beveik nenukentėjo nuo karų, gaisrų ir iki mūsų dienų išliko tokia, kokią prieš 300 metų ją sukūrė talentingi baroko meistrai.

Petro ir Povilo bažnyčios statybos iniciatorius buvo vienas įtakingiausių ano meto Lietuvos feodalų – Mykolas Kazimieras Pacas. Plati didikų Pacų giminė (jų buvo net penki broliai) XVII a. valdė milžiniškus dvarus, turėjo tūkstančius baudžiauninkų ir užėmė svarbiausius valstybinius ir bažnytinius postus. Pacai įvairiose krašto vietose statėsi sau prabangius barokinius rūmus, dosniai finansavo jų steigiamų vienuolynų bei bažnyčių statybą. Žiauriu išnaudojimu, tūkstančių baudžiauninkų prakaitu ir krauju aplaistytomis statybomis Pacai siekė sau garbės, katalikų bažnyčios palankumo ir norėjo įamžinti savo vardą.

1668 m. prasidėjo Petro ir Povilo bažnyčios statyba. Gatavą būsimo pastato projektą – medinį bažnyčios maketą – tais pačiais metais iš Krokuvos atvežė architektas Jonas Zaoras. M. Pacui pageidaujant, projektas vietoje buvo kiek pakeistas ir 1668 m. birželio 20 d. įvyko kertinio pamatų akmens padėjimo iškilmės. Iki 1671 m. rudens krokuvietis J. Zaoras buvo ir vyriausiasis statybos darbų vykdytojas. Jam dėl nežinomų priežasčių iš Vilniaus išvykus, statybai vadovavo italas Fredianis.

Bažnyčios sienų, skliautų ir kupolo mūrijimo darbai, atrodo, užtruko iki 1675 m., bet lygiagrečiai jiems jau nuo 1671 m. vyko ir pastato apdaila bei pagrindinio fasado dekoravimas. Šis darbas, turbūt, nebuvo sėkmingas, nes, keisdami vienas kitą, per trumpą laiką jam vadovavo net keturi meistrai: Sucharas, Brabantas, Novatnas ir Hansas. Pastarojo sumanytoms fasado skulptūroms eskizus darė vietinis dailininkas J. Šreiteris. Tačiau brangiai kainavęs ir bemaž jau baigtas fasadas, atrodo, nepasižymėjo nei geru skoniu, nei meniškumu. Jis, matyt, nepatiko ir Pacui, kuris 1677 m. toliau bažnyčią dekoruoti pakvietė skulptorius italus: Pietrą Pertį ir Džiovanį Mariją Galį. Atvykę italai daugumą fasado skulptūrų nuėmė ir, padedant vietiniams meistrams, dar apie 8 metus dekoravo bažnyčios interjerą. Per tą laiką jie papuošė skulptūromis ir reljefais visą centrinę bažnyčios navą, šešias šoninių navų koplyčias, prieangį, kupolą, skliautus ir presbiteriją. Tačiau ir italų skulptoriams galutinai bažnyčios užbaigti nepavyko: 1682 m. pavasarį mirė fundatorius M. Pacas. Jo testamento vykdytojai nebeįstengė finansuoti likusių nebaigtų dekoravimo darbų, ir italai 1686 m. iš darbo pasitraukė.

1691 – 1704 m. daugiausia Vilniaus žuvininkų ir lentpjūvių cechų lėšomis buvo kuriami du didieji transepto altoriai. Prie jų dirbo kelios skulptorių grupės, bet ir vėl darbų neužbaigė. Trukdė finansiniai sunkumai ir tai, kad šių skulptorių atlikti darbai nei kokybe, nei meniškumu neprilygo italų P. Perčio ir Dž. Galio sukurtam bažnyčios interjerui.

XVIII a. pradžioje tolimesniems darbams visai sustojus, bažnyčia liko be centrinio (didžiojo) altoriaus, sakyklos, vargonų ir kai kurių kitų detalių. XIX a. pradžioje bažnyčią restauravo du italai – J. Baretis ir M. Pianas. Be restauravimo darbų, jie dar įrengė du transepto ir presbiterijos susikirtimo kampuose esančius rokoko stiliaus altorius ir pastatė to paties stiliaus laivo formos sakyklą. Tačiau įrengti didžiojo altoriaus jie nesiėmė. Taip iki pat mūsų dienų bažnyčios interjeras nebuvo iki galo užbaigtas. Vis dėlto jis yra puikus suklestėjusio baroko architektūros, plastikos ir monumentalios tapybos sintezės pavyzdys, vienas vertingiausių barokinio meno paminklų mūsų šalyje.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->