Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Petras Cvirka

Autorius: Greta

Petras Cvirka – vienas žymiausių XXa. pirmos pusės rašytojų, prozininkas, socialinio tipo realistas, vaizdingo žodžio meistras. Psichologinių-socialinių, satyrinių ir folklorinių romanų autorius, novelistas, vaikų rašytojas. Gimė 1909m. kovo 12d. Klangių kaime Veliuonos valsčiuje (dabar Jurbarko r.), Kauno apskrityje, valstiečių šeimoje. 1926m. baigė Vilkijos progimnaziją. 1926-1930m. mokėsi Kauno Meno mokykloje. Menininku P.Cvirka netapo, atsidėjo literatūrai. Savo pirmuosius eilėraščius skelbė periodinėje spaudoje nuo 1924m. 1928m. išleido eilėraščių rinkinį “Pirmosios mišios”, kuris buvo konfiskuotas. 1930m. išleido novelių rinkinį “Saulėlydis Nykos valsčiuje”. Mokydamasis 1926-1930 m. Kauno meno mokykloje kaimo varguolių vaikas įsijungė į kairiosios opozicijos sparną, persiimdamas antiburžuazine ideologija. 1930-1931m. P.Cvirka dalyvavo darbininkų klubo “Viltis” veikloje, bendradarbiavo žurnale “Trečias frontas”. 1931-1932m. rašytojas gyveno Paryžiuje, kur studijavo literatūrą ir meną. 1934m. jis buvo priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją, 1936m. prisidėjo prie žurnalo “Literatūra” leidimo. 1935m. susituokė su dailininke Marija Račkauskaite, susilaukė ir išaugino du vaikus: sūnų Andrių ir dukrą Eleną.

1936m. lankėsi Leningrade ir Maskvoje, 1937m. Vakarų Europoje; bendravo su prancūzų rašytojais 1938 ir 1939 vėl keliavo po Tarybų Sąjungą, užmezgė ryšius su rašytojais. 1939m. Rašytojų draugijos valdybos sekretorius. LTSR Rašytojų sąjungos narys nuo 1940. 1940-1941 vadovavo jos organizaciniam komitetui. Didžiojo Tėvynės karo pradžioje gyveno Kirovo sr., Saratove, Alma-Atoje, nuo 1942m. Maskvoje. Dalyvavo TSRS Rašytojų sąjungos veikloje. 1944m. grįžo į Lietuvą. 1945-1947 LTSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas; kurį laiką redagavo žurnalą “Pergalė”. Mirė 1947m. gegužės 2d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Pirmoji novelių knyga „Saulėlydis Nykos valsčiuje” (1930) parašyta ekspresyviu poetiniu stiliumi. Pasakojimą reguliavo jaunatviška ekspansija, kupina savimi apsvaigusios jėgos, besiveržianti į veiksmo ar vidinio išgyvenimo laisvę, jau nepaklūstančią išorinėms aplinkybėms.

Romanas „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis” (1934) buvo sumanytas kaip kapitalistinės sistemos satyrinė panorama, paremta JAV lietuvių kairiosios spaudos informacija, argumentais ir vaizdinėmis klišėmis, išradingai nuspalvinta biznierių, valdininkų, oficialių oratorių, pamokslininkų, laikraštininkų parodijuojančia stilizacija.

„Meisteris ir sūnus” (1936) – ne tik liaudies buities, bet ir jos kultūrinės atminties romanas, pakeliąs kaimo žmogų į bendrųjų vertybių lygmenį, kur jis tampa veikiančiu ir kuriančiu subjektu.

Lengvas ir impulsyvus žodžio judesys, plastiškas vaizdo tekėjimas ir švelnios komponavimo linijos romane „Žemė maitintoja” (1935) buvo sujungti su epinio pasakojimo lakonišku objektyvumu. Romane tiksliai subalansuotas priežasčių ir padarinių mechanizmas varo veiksmą ir atveria personažo psichiką tarytum be autoriaus įsikišimo. Žmogus socialinių aplinkybių tinkle, mirtinai desperatiškai besidaužantis, – tai klasikinio realistinio romano formulė, susiejanti santvarkos aplinkybes, personažo jausmus ir likimą į vieną dramatišką slinktį.

„… Mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistiškas”, – rašė P.Cvirka, reikšdamas nusivylimą žemės reforma, o ir visa nepriklausomos Lietuvos socialine santvarka. Bežemis valstietis, romano herojus, išeina savanoriu kariauti už nepriklausomą Lietuvą, tikėdamasis žemės, laisvės ir lygybės. „Mes Lietuvą vedam į teisybę”, – aiškina savanoris, nešiodamas po kaimus rinkimų į seimą proklamacijas. Gavęs iš dvaro žemės sklypą, planuoja įsiveisti sodą. Beraštę žmoną moko skaityti, nes teks ūkininkauti kultūringai. Sako prakalbas, išrinktas šaulių būrio vadu. Bet audra išmuša rugius, liūtis išneša šieną, nudvesia karvė. Ir tenka lįsti skolon į naujo dvarininko kišenę. Net žmona turi eiti į lietuvių pono dvarą žindyve, kaip ir baudžiavos laikais, o sūnus žūsta, nusamdytas į dvarą piemeniu ir varomas į nepakeliamus darbus. Už skolas dvarininkui paskelbiamos varžytinės vienintelei naujakurio karvei ir arkliui. Galutinai nusivylęs savo paties iškovota Lietuvos santvarka, nebetikėdamas nei bažnyčios ginama nuosavybe, nei Dievu, kuris aklas ir kurčias žmogui, buvęs savanoris pareiškia: „Negerai dirvas pasidalinome… Kai be tų ežių, be ženklų gyvensim, ranka rankon, širdis į širdį… supranti, komunoj, tada… ot! Kol šitaip – vienas viršuje, šimtas apačioje”. Buržuazinės santvarkos kritiką P.Cvirka paskutiniojoje, 1946 m. romano redakcijoje atvirai susiejo su socialistinių pertvarkymų perspektyva.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->