Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Perkūnas

Autorius: Vaidotas

Lietuviai, ištisus amžius nuolat gyvendami savo teritorijoje, mažai tekeliaudami ir tesimaišydami su kaimyninėmis nebaltų gentimis, sukūrė savitą baltų kultūros atmainą, išlaikė joje daugelį senosios Europos ir indoeuropiečių kultūros bruožų. Jie tvirtai buvo prisirišę prie savo tradicinio gyvenimo būdo ir ilgiausiai Europoje laikėsi senųjų papročių, tikėjimo. Paskutiniai žemaičiai buvo pakrikštyti tik 15a., kai Vakarų Europoje jau buvo prasidėjęs Renesansas, imta domėtis antikine kultūra – filosofija, vaizduojamuoju menu, architektūra, religija ir mitologija.Ir ši ,,pagoniška” kultūra jau nebebuvo niekinama kaip ankstyvaisiais krikščionybės amžiais ir viduramžiais – pradėta ja žavėtis, ją tirti ir mėgdžioti.Ne taip smerkiamai imta žiūrėti ir į vietinius įvairių tautų papročius, šventes, tikėjimus, kuriuos anksčiau buvo stengiamasi išnaikinti kaip nereikalingas ir kenksmingas ,,pagonybės liekanas”. Renesanso idėjos plito ir ne taip seniai santarvę sudariusiose Lenkijos ir Lietuvos valstybėse, kuriose antikine ir senąja vietine kultūra buvo susidomėta, kai lenkų galvose dar buvo gyvas naujųjų sąjungininkų lietuvių ,,pagoniškosios” kultūros vaizdas, o daugeliui lietuvių ši kultūra buvo vienintelė, nes neseniai garbinti dievai ir deivės dar nebuvo užleidę vietos krikščionių Dievui. Todėl visų istorikų žvilgsniai vis dažniau ėmė krypti į senąjį lietuvių gyvenimo būdą, jų papročius ir tikėjimus. Tas domėjimasis senąja lietuvių mitologija, religija ir kultūra Lenkijos – Lietuvos valstybėse atsirado pačiu laiku ir buvo labai perspektyvus, nes dar daug duomenų buvo galima užfiksuoti iš gyvosios tradicijos. Taigi šiame referate mes jus supažindinsime su vienu iš pagrindinių lietuvių dievų – Perkūnu.

PERKŪNAS
Lietuvių dievybė Perkūnas visiškai atitinka graikų Dzeusą, romėnų Jupiterį, skandinavų Torą, vokiečių Donarą ir slavų Perkūną.

Visos čia paminėtos tautos priklauso vienam dideliam kamienui, kitaip sakant, yra kilusios iš arijų, tad suprantama, jog ir jų pažiūros į pasaulį iš esmės turi būti vienodos, ir tik vėlesniais lai-kais jų pasaulio supratimas pasidarė toks skirtingas, kad kiekviena tauta išsiugdė kitokį, savarankišką ir tik jai savitą būdą. Taip traktuodami arijų tautų savitumą aptarsime ir Perkūno dievybę.

Kadangi visos šios tautos yra tos pačios kilmės, tai ir jų Perkūno įsivaizdavimas turi bendrų bruožų, būdingų visoms arijų tautoms. Visose indoeuropiečių tautose Perkūnas yra debesų valdovas, žemės derlingumo skatintojas ir milžinų triuškintojas, bet pirmiausia- grubių jėgų tramdytojas, milžinų nugalėtojas. Požiūrį į Perkūną kaip į triuškintoją tautos susikūrė jau savo ankstyvuoju raidos laikotarpiu, nes nėra nieko įspūdingesnio, kaip ko nors sunaikinimas.

Norėdami išsiaiškinti pirmykščių tautų požiūrį į griaustinį, imki-me paprasčiausią pavyzdį. Jeigu atgabensime žmogų iš tokios vietos, kur nėra geležinkelių, ir parodysime jam važiuojantį traukinį, tai jį labiausiai apstulbins ne garvežio paskirtis, ne susisiekimo patogumas, o jėga, su kuria garvežys traukia vagonus, ir važiuojančio traukinio keliamas triukšmas, todėl ir Perkūnas pirmučiausia yra trenkiantis, skaldantis, triuškinantis.Be to, nė viena tauta neturi priesaiką reiškiančių posakių, kuriuose būtų kalbama apie tai, kad Perkūnas šildo, tuo tarpu beveik visų tautų tokio pobūdžio posakiuose esama griovimo
įvaizdžio, pvz., lietuviai prisiekia žodžiais: Kad mane Perkuns sukultų, – taip jie sako norėdami patvirtinti, kad nemeluoja.
Lietuvių supratimu, Perkūnas trankosi kulkomis ir kirveliais, kurie kabo prie jo šono; kai jis vejasi velnią, kulkos, daužydamosi viena į kitą, sukelia griausmą. Perkūno kulkų galima pamatyti ir kituose kraštuose. Jos yra plaktuko su kiauryme pentyje pavidalo, bet būna ovalių, panašių į kiaušinį. Griaustiniui griaudžiant, kulka įsminga į žemę 7,9 ir net 27 sieksnius ir išlenda iš jos atitinkamai po 7,9 ir 27 metų. Šis tikėjimas yra bendras slavams, lietuviams ir germanams. Kulka, buvusi Perkūno rankose, tampa dieviška ir gydo auglius – užtenka ja apibrėžti auglį, ir šis pranyksta. Graikų Dzeusui žaibai taip pat yra pagrindinis ginklas, kuriuo jis saugo dangų, Olimpą nuo titanų ir juos nugali. Kažkas panašaus turi būti ir lietuvių mitologijoje, tuo galime įsitikinti iš padavimo apie griaustinio kilmę. Šis padavimas, arba tikėjimas, byloja, kad griaustinį sukelia garsas, kuris atsiranda riedant akmenims. Vėlės tuos akmenis su – krauna į didžiulę krūvą, kuri griūva, o akmenys, riedėdami per dangų, sukelia tą baisų dundęsi, kuris kaip griaustinis girdisi žemėje.

Yra dar vienas padavimas. Čia griausmą sukeli Perkūno vežimas, kuriuo važiuodamas jis vejasi velnius. Nelengva pasakyti, kokie gyvuliai kinkomi į vežimą, bet drąsiai galime spėti, kad tai ožkos, nes jų pienas gali užgesinti ugnį, kurią sukelia žaibas. Taigi ožka turi tam tikrą ryšį su griaustiniu, vadinasi, ir su Perkūnu. Skandinavų mitologijoje į Torio vežimą taip pat pakinkytas ožys. Tad galime sakyti, kad ožka ir ožys yra Perkūno gyvuliai.
Perkūno kilmę lietuviai aiškina taip. Kai angelai danguje pakėlę maištą, norėdami pasidaryti viršesni už patį Dievą, tada Dievas liepęs arkangelui Mykolui nusviesti juos iš dangaus į pragarą. Kai arkangelas pradėjęs vykdyti Dievo įsakymą, perkūnas ėmęs gailiai verkti ir skųstis, kad jį nekaltą iš dangaus varo. Dievas jo pasigailėjęs ir palikęs danguje, tik su sąlyga, kad jis muš savo buvusius draugus ir bendrininkus. Todėl dabar, kai tik pasirodo velnias, Perkūnas trenkia į jį ir nuveja į pragarą, iš kurio šis gali pasirodyti tik po tiek metų, per kiek Perkūno kulkos išlenda iš žemės. Taigi lietuviai negalėjo ir nenorėjo visiškai išsižadėti savo Perkūno, tiek metų gynusio nuo nekenčiamų vokiečių, kurie lietuviams yra velnio įsikūnijimas. Nustoję tikėti Perkūną kaip dievybe, jie vis dėlto nepavertė jo piktąja dvasia. Perkūnas išlieka jiems geradarys, jis gina juos jeigu ne nuo vokiečio, tai nuo tolygaus jam priešo – velnio. Būdamas tikras angelas, jis už draugų nuodėmes vos nepakliūna į pragarą, bet ašaros jį išgelbsti: jis lieka toks pat švarus, toks pat skaistus dangaus gyventojas, koks visą laiką buvo.

Būdamas griaustinio ir lietaus dievybė, Perkūnas lengvai galėjo tapti ir žemdirbystės globėju. Juk jis siunčia į saulės spindulių išdegintą žemę gaivinantį lietų. Jam pasirodžius, t.y. pasigirdus griaustiniui žemė išsivaduoja iš šaltų sniegų, nebegresia šaltis. Iki šiol Lietuvoje tebėra gyvas tikėjimas, kad javai ir žolė neauga tol, kol nepasigirsta griaustinis, ir kad Perkūnas, sukrėsdamas savo griausmu žemę pažadina ją naujam gyvenimui, padaro vėl vaisingą. Pirmasis pavasario lietus turi gydomąją galią. Tas, kuriam neauga plaukai, turi plika galva išeiti į lauką ir atsistoti po pirmuoju pavasario lietumi. Kad Perkūnas buvo žemdirbystės globėjas, mums liudija viena Šleicherio užrašyta lietuvių pasaka. Perkūnas leidžiasi dailidės įkinkomas į plūgą ir nori padėti jam suarti žemę. Jis traukia ir akėčias. Bet valstietis drauge su Perkūnu į plūgą ir akėčias įkinko ir velnią. Vadinasi, ir velnias yra žemdirbystės globėjas.

Tačiau žinoma, kad velniais yra priešininkas viso to, ką valstietis daro. Pavyzdžiui, valstietis sėja, o velnias naktį surenka į žemę subertus grūdus. Taigi šio lietuvių padavimo velnio nereikia tapatinti su mūsų dabartiniu velniu. Anas, be abejo yra kitokia mitologinė būtybė. Lietuvių pasakose velnią turime laikyti viena iš tų būtybių, kurios sukelia griaustinį sukraudamos ir nuversdamos danguje didžiules akmenų krūvas.

Ne mažiau įdomus yra padavimas apie tai, kaip lietuviai maldavo Perkūną globoti jų laukus ir nukreipti nuo jų griaustinį bei liūtis. Kai užeidavo lietus arba kruša, lietuvis, stengdamas sumažinti Dievo pyktį, užsimesdavo ant nugaros lašinių paltį ir ją apnešdavo aplink lauką siūlydamas Perkūnui. O kai lietus ir griaustinis praeidavo, valstietis su žmona ir vaikais sėsdavo prie stalo ir tuos lašinius suvalgydavo. Panašų paprotį – apnešti lašinius aplink lauką – turėjo ir romėnai. Norėdami, kad baigtųsi kruša arba liūtį, kai kas išmeta pro duris ližę, žarsteklį ir krosnies šluotą, bet dėl ko taip daroma – nežinoma.

Iš medžių Perkūnui buvo skirti du – ąžuolas ir diemedis. Ąžuolas buvo skirtas Perkūnui kaip pats tvirčiausias, pats tauriausias ir ilgaamžiškiausias medis. Prie jo šakų buvo tvirtinami dievų atvaizdai, šventajai amžinajai ugniai kūrenti iš ąžuolo buvo paruošiama tiek sieksnių malkų, kiek metuose yra mėnesių. Ąžuolas, prie kurio šakų buvo pritaisyti dievų atvaizdai, buvo nepapras-tas – jis žaliavo ir vasarą, ir žiemą. Istorijoje žinoma keletas Perkūnui skirtų ąžuolų: šventoje Sekrirkoje ( Heilenberge ), prūsų ir lietuvių Romuvoje, Vilniuje ir kitose vietose.Be ąžuolo, Perkūnui buvo dar skirtas uosis ir diemedis. Pastarasis krūmas, turi dvi ypatybes: pirma, jis apsaugo namus, prie kurių auga, ir antra, jo žiedas savo stebuklingąja galia nenusileidžia paparčio žiedui. Kad diemedis buvo skirtas Perkūnui, liudija ir pats jo pavadinimas – diemedis, t.y. Dievo medis. Perkūnas buvo vadinamas Dievu nepriduriant jo tikrojo vardo.
Taigi iš viso to, ką pasakėme, matyti, kad Perkūnas buvo svarbiausias lietuvių dievas. Jį lietuviai vadino dievu ir nepridurdavo paties vardo; ir dabar dar jie mano, kad tikrasis Perkūno vardas yra Dievaitis. Į visas kitas dievybes jie kreipdavosi pridurdami jų vardą, o Perkūną vadino viešpačiu, visų galingiausiu.

NAUDOTA LITERATŪRA
1 A. Botyrius ,,Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną”
2 N.Vėlius ,, Senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrimo metmenys „

Rašykite komentarą

-->