Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose

Autorius: Justė

Nenusimanydami apie savo protėvių garbintus dievus, papročius ir apeigas, negalime kaip reikiant suprasti visos savo kultūros savitumo. Todėl buvo parengta pirmoji senosios lietuvių religijos ir mitologijos chrestomatija. Joje sudėti žymiausių lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėtojų veikalai.

Pirmuoju tyrėju galima laikyti lenkų istoriką J. Dlugošą (1415 – 1480). Plačiai apie senąją lietuvių religiją apibūdino M. Strijkovskis (1547 – 1593), J. Lasiokis (apie 1534 – 1599), S. Daukantas ( 1793 – 1864). Apie Perkūno vietą lietuvių tikėjime rašė T. Narbutas veikale ,,Lietuvių mitologija“ (1835), S. Stanevičius ,,Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838). Reikšmingas A. Botyriaus ,,Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“ (1871), A. Briuknerio ,,Žmonės ir dievai“ (1904). Tuo susidomėta pačiu laiku, nes dar daug duomenų galima buvo užfiksuoti iš gyvosios tradicijos.

Referate norima plačiau pateikti žynių apie Perkūno atsiradimą lietuvių pagoniškajame tikėjime, apie jo garbinimą, vietą kitų dievybių tarpe ir reikšmę žmonių gyvenime.

Visi seniausi padavimai liudija, kad žmonių giminės kūdikystėje Dievo būta vieno. Smarkiai išaugus bendruomenėms, Dievo kultas taip pat pasiekė aukštesnę pakopą. Jį imta platinti ir taikyti gyvenamojo meto reikmėms. Buvo išgalvoti atvaizdai, simboliai, paminklai, relikvijos, kurie ilgainiui patys virto dievais.

Žmogus, vadovaudamasis įgimta nuovoka, pajutęs tikrąjį dievą savo širdyje, protu ėmė ieškoti jo aplinkoje. Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo pradininką; suvokęs visų daiktų kūrėją ir valdovą, ėmė jį garbinti, bet garbinimas neatskiriamas nuo baimės, todėl savo pojūčiais lenkėsi reiškiniui, kuris labiausiai jį baugino. Audros, kruša, žaibas, griaustinis – baisūs nesuprantamos jėgos iš aukštai siunčiami gaivalai pavergė žmogaus protą: jie tokie galingi, kad griauna, ardo, naikina viską, net šventyklas ir dievų statulas. Vadinasi, tų jėgų valdovas turi būti galingiausia dievybė. Žmogus tą dievybę iškėlė virš visos gamtos ir davė jai Perkūno vardą. Perkūnas buvo garbinamas visose anksčiau lietuvių gyventose vietose ir gali būti laikomas vienu svarbiausiųjų dievų. Perkūnas niekur nėra minimas kaip vyriausias baltų dievas. Bet kategoriškai taip teigti nėra pagrindo. Tai priklauso nuo kalbamojo laikmečio. Gentinėje visuomenėje perkūnija, nors vaizduojama labai galinga ir triukšminga gamtos jėga, sufantastinta ir sudievinta, buvo pavaldi aukštesniajai už ją dangaus sferos dievybei – Praamžiumi ar kitais vardais vadintai, viduramžiais, įsiviešpatavus feodaliniam karių luomui, Perkūnas tapo ir karo dievu, pirmesniu ir aukštesniu už kitus dievus, tarsi dievų tėvu. Perkūnas laikytas dievų, dangaus ir žemės karaliumi, gamtos ir griaustinio valdovu. Perkūnas drauge su Atrimpu ir Polium sudarė atskirą pagoniškosios lietuvių religijos mitą, tam tikrą pagonišką trejybę, simbolizavusią dangų, žemę ir pragarą, taip pat gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Senovės raštuose negalima rasti, ar Perkūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Perkūnas yra geroji dvasia – dievo sūnus, jo motina – Perkūno Tatė.

Be reikalo nebuvo galima minėti Perkūno vardo. Jį galėjo ištarti tik vyresni žmonės ir pagarbiai. Todėl buvo vartojama daug antrinių vardų. S. Daukantas ,,Būde“ Perkūnui priskiria net virš 30 vardų. Vadino jį Tečiu, jog jis, kaip geras tėvas rūpinas savo vaikais. Vadino jį Aukštuoju tėvu, jog aukštai, danguje, gyvenančiu. Vadinu jį Visagysčiu, visiems gyvybę duodančiu. Vadino jį taip pat Visgamtu – gamtą veisiančiu. Vadino jį Duotonu, kurs visą suteikia svietui. Vadino jį taip pat Pergrūdžiu, jog jis globė javus ir vaisius, kuriais žmonės ir gyvuliai mito. Vadino jį dar debesų Bangiotoju, nes vėjai, lietūs kilo per jo galybę.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->