Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Paukštis lietuvių mitologijoje

Autorius: Gabrielė

Jie susitiko lygumoje: actekų kariai, kuriuos vedė Tekumas Umanas, ir Pedro de Alvarado vadovaujami konkistadorai.

Tekumas Umanas surinko didžiulę kariuomenę, ir jo kariai būtų sutriuškinę negausius būrius atėjūnų, nors jų šonai ir buvo geležiniai, nors jie turėjo arklių ir ugnimi spjaudančių arkebuzų. Tekumas Umanas sumaniai išdėstė savo armiją, ir barzdotieji jau, atrodo, susvyravo, kai išdavikas indėnas palietė Alvarado balnakilpę ir, rodydamas pirštu į paukštį, kuris sklandė virš indėnų vado galvos, šūktelėjo: “Užmušk jį!”

Ir baisėdamasis nusisuko, ir rankomis užsidengė ausis, kad negirdėtų griausmo, ir neatmerkė akių, kol neišgirdo ispanų pergalės šūkio: “Santjagas ir Kastilija!”

Vis dėl to, nors ir pakrikštytas Tomazu, išdavikas taip ir liko indėnų stabmeldžiu, kuris šventai tikėjo, kad kiekvienas, pakėlęs ranką prieš šventą paukštį, mirs baisia mirtim.

Dvi gelsvai žalios plunksnos rėmino rudą Tekumo Umano veidą, dvi Ketsalio – dievo Ketsalkoatlio paukščio plunksnos. Ir laisvasis ketsalis, atskridęs nuo kalnų, mūšio metu sklandė virš jo galvos pranašaudamas pergalę. Ir kariai matė tai, ir jie ėjo pirmyn nesulaikomai. Bet kai ketsalis žuvo, indėnų gretos susvyravo. Ispanai negailestingai mindžiojo juos savo arklių kanopomis, kapojo iš kairės ir iš dešinės. Taip buvo sumuštas Tekumas Umanas, taip Gvatemala – actekų imperijos provincija – tapo ispanų kolonija.
Tokia yra legenda. Actekų kalba žodis “ketsalis” (quetzal) reiškia “puikus”, “brangus”. Actekų merginos taip vadindavo savo mylimuosius Montesumos laikais.

Senovės majams ir actekams ketsalis(Pharomachrus mocinno) buvo bene labiausiai šventas simbolis – dangaus simbolis. Ne vien dėl grožio, bet ir dėl nepaprasto, legendinio būdo bruožo: nelaisvėje ketsalis miršta. Actekai ir majai tikėjo, kad kaip neuždarysi narve dangaus, taip nesulaikysi ir jo simbolio. Jie net nemėgino jo prisijaukinti, tik gaudydavo dėl plunksnų.

Šalia tų medžių, kur, vietos gyventojų manymu, gyveno ketsalis, specialūs žyniai statė painius raizgus, kuriuose ketsalis galėjo įsipainioti, bet neuždusti. Kiekvieną, kuris tyčia ar netyčia užmušdavo paukštį, baudė mirtim. Tinkluose įsipainiojusiam ketsaliui nupjaudavo dvi ilgiausias plunksnas, o paukštį būtinai paleisdavo, maldaudami jo atleidimo. Po kelių mėnesių ketsaliui puošni uodega vėl ataugdavo. O nupjautomis plunksnomis puošė vyriausiųjų žynių ir didikų galvos apdangalus. Imperatorius turėjo teisę nešioti diademą ir apsiaustą iš ketsalio plunksnų.

Kai 1821 metais Gvatemala nuvertė Ispanijos viešpatavimą, ketsalis pasirodė respublikos herbe, vėliavoje ir monetoje, kuri ir šiandien vadimama jo vardu.

XIX a. pabaigoje ketsalio plunksnų pateko į Europą. Jomis susižavėjo Madrido, o vėliau ir Paryžiaus dabitos. Dvidešimt penkerius metus truko “ketsalio bumas”, ir Gvatemaloje atsirado nauja profesija – ketsalerai, ketsalio medžiotojai. Šie paukščiai Gvatemaloje buvo beveik visiškai išnaikinti. Elegantiškoms damoms vienodai patiko ir reto grožio plunksnos, ir istorijos, kurias mandagūs madingų parduotuvių pardavėjai pasakodavo apie paukštį.
“Žinote, ketsalis – tikras kabaljeras. Gresiant mažiausiam pavojui, jis kaip narsus riteris savo kūnu uždengia įeigą į lizdą ąžuolo drevėje. O jeigu jo lizdą sunaikina žemės drebėjimas, taip dažnas Gvatemaloje, arba jeigu barbarai indėnai plėsdami laukus degina medžius – ketsalis žūsta kartu! Tikras riteris, jis ir savim labai rūpinasi: ne veltui visada lizde įrengia dvi angas, ir, įlindęs į lizdą pro vieną, kad nesuglamžytų plunksnų, išlenda pro kitą.”

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

Rašykite komentarą

-->