Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pasaulio kalbos ir jų gausa

Autorius: Valdas

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Tačiau kalba žmonėms yra ne vien tik susižinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti savo jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti dvasinius turtus.

Jeigu nebūtų kalbos, neturėtume mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susijęs su kalba, žmonės galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį. Kalba yra neįkainuojamas žmonių turtas, kurio negalima nevertinti. Tik kalbos dėka ”Gimtoji kalba, – sakė Rėza, – yra tartum vartai, pro kuriuos visos didžios ir vaisingos idėjos pasiekia žmogaus sielą.”

Pati svarbiausioji kalbos paskirtis yra būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti komunikatyvinę funkcija. Kalba netekusi šios funkcijos virsta mirusia.

Kalbos kilmės klausimas yra nepaprastai sunkus ir sudėtingas. Anksčiau buvo sukurta visokių hipotezių. Vieni manė, kad žmonės išmoko kalbėti, pamėgdžiodami gamtos garsus, kiti – kad kalbai pradžią davė tam tikri jaustukai, kuriais imta reikšti įvairias emocijas, dar kiti – kad buvo pradėta nuo specialių sušukimų, lydėjusių kolektyvinį darbą. Yra dar ir kitokių aiškinimų. Tačiau visi tie aiškinimai iš tikrųjų neišlaiko jokios kritikos. Paimkime kad ir gamtos garsų pamėgdžiojimo hipotezę. Tokių žodžių, kuriems pradžią yra davę gamtos garsai (pvz., ku – kū, am – am, kriu – kriu ir išvestiniai kukuoti, amsėti, kriuksėti), turime nedaug. Daug daugiau kalbose esama žodžių, kurie nieko bendra neturi su gamtos garsais, pvz., namas akmuo, brolis ir didžiausia gausybė kitų.

Naujaisiais laikais mokslas kalbos kilmės problemą ėmė sieti su žmogaus kilme. Sąvoka “žmogus” imta taikyti tik kalbančiai būtybei. Vadinasi negalima vadinti žmogumi būtybės, kuri dar nebuvo išmokusi kalbėti. Dabar gana daug mokslininkų linkę manyti, kad kalba ėmusi rastis būtent tada, kai buvo pradėta gamintis darbo įrankius, taigi kai atsirado reikalas pasidalyti įrankių gamybos ir jų pritaikymo patyrimu. Šią mintį iškėlė ir pagrindė marksizmo klasikas Fridrichas Engelsas.

Kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu. Anksčiau būdavo ginčijamasi, kas pirma atsirado: mąstymas ar kalba. Dabar tokie ginčai taikomi bergždžiais, nes senovėje mąstanti būtybė be kalbos yra lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip ir kalbanti būtybė, kuri nebūtu galėjusi mąstyti. Taigi kalba turėjo formuotis kartu su mąstymu.

Manoma, kad kalba kilo ne kurioje nors vienoje mūsų planetos vietoje, bet įvairiose, žinoma, esant panašioms sąlygoms. Tačiau šie, kaip ir daugelis kitų kalbos kilmės klausimų, dar tebėra neaiškūs, tiksliai į juos atsakyti neįmanoma. Apskritai, kalbos kilmės problema dar anaiptol nėra galutinai išspręsta, tam reikalui mokslas neturi visai tikrų, įtikinamų duomenų. Kalbos, arba tiksliau kalbėjimo, kilmės problemą reikia griežtai skirti nuo konkrečios dabar esančios ar seniau buvusios (jau mirusios) kalbos atsiradimo klausimų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->