Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Partizaninio pasipriešinimo nuslopinimas

Autorius: Laima

Partizaninis judėjimas Lietuvoje – pasaulio unikumas

Nėra pasaulyje tokios šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti savo tėvynę yra garbingiausia pareiga. Lietuvoje vis dar retkarčiais iškyla sovietinės propagandos sukurti recidyvai, bandant svarstyti, ar partizaninė kova priimtina atvirai ir demokratinei visuomenei. Neretai tokie svarstymai ir samprotavimai, ypač jeigu pabrėžiame pasaulio, Europos vienijimosi procesus, sumaišo mūsų sąmonėje pilietiškumo, patriotizmo ir nacionalumo sąvokas, o tautinės savimonės paiešką daro tarsi gėdingu provincialiu bruožu. Šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės sampratoje tautiškumo ir tautinės valstybės idealai atrodo nebepatrauklūs, o dėl jų gyvenimą ir gyvybę paaukoję partizanai vaizduojami ir suprantami kaip senamadiški naivuoliai.

Iš tikrųjų mes gi tik šių laikų gerokai suprimityvintus ir suvulgarėjusius mąstymo štampus perkeliame į praeitį ir nesusimąstome, kokia buvo tuomečio žmogaus pasaulėjauta. Lietuvos piliečio, išaugusio ir subrendusio ką tik, po šimtmečio Rusijos carų priespaudos, susikūrusioje savoje, tautinėje nepriklausomoje valstybėje, – pasaulėjauta. Gražėjo kraštas, stiprėjo ūkis, lietuviška spauda, knyga, sava kariuomenė, Šaulių sąjunga ir daugybė kitų organizacijų. Žmonės buvo pajutę kūrybos galią, džiaugsmą ir pasididžiavimą savąja tėvyne, alsavo jai meile ir ištikimybe. Ypač jaunimas ir inteligentija. Sakyčiau, toks buvo Lietuvos visuomenės, kai užgriuvo okupacijos, psichologinis kontekstas, kurio reljefą dar labiau paaštrino pirmosios sovietų okupacijos žvėriškumai (trėmimai, Rainių, Panevėžio, Červenės ir kitos žudynės), nuolatinės pastangos gauti galimybę atkurti nepriklausomybę ar bent kokį nors savarankiškumą (tai 1941 metų birželio sukilimas, SS batalionų boikotas, Vietinės rinktinės organizavimas, LLA susikūrimas). Visuomenė gyveno neatslūgstamu noru ir nuolatine viltimi atkurti savą valstybę.

Antra vertus, 1944 metais, vos įžengus raudonosios armijos daliniams, prasidėjusios vyrų gaudynės ir su tuo susiję civilių žmonių žudymai, nuolatinės kratos ir kiti smurto veiksmai darė ginkluotą, partizaninį pasipriešinimą neišvengiamą. Okupacijai užsitęsus nebebuvo realios galimybės pakeisti kovos su okupantais formą ir atsisakyti aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo, nes partizanai nebeturėjo kitos išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, negęstantis troškimas ir viltis atkurti savą valstybę suponavo nuostatą, – kuri kaip raudona gija tęsėsi iki partizaninių kovų pabaigos,- išlaikyti nesuardytas pogrindžio ir partizanų struktūras tam atvejui, jei, pasikeitus tarptautinei situacijai, atsirastų proga perimti krašto kontrolę ir valdymą.

Tokia buvo moralinė ir ideologinė terpė, kurią jau 1944-1945 metais užpildė dešimtys tūkstančių vyrų, išėjusių partizanauti. Okupantai prieš partizanus metė didžiules pajėgas. 1946 metais su partizanais kovojo daugiau kaip 20 čekistų pulkų ir dalinių, apie dešimt reguliariosios sovietų armijos divizijų ir vietos kolaborantų-stribų pajėgos, t.y. apie 90-100 tūkst. karių. Prieš partizanus buvo naudojama artilerija ir aviacija. Tačiau partizanų pasipriešinimas nebuvo palaužtas. Lietuvos partizanai prieš galingą sovietų imperiją kovojo vieni, neturėdami nei jokios paramos iš šalies, nei resursų bei rezervų. Partizanų pajėgos buvo padalytos į karinius dalinius ir laikėsi griežtos drausmės, o 1946-aisiais buvo suskirstytos teritoriniu principu: suformuotos septynios apygardos. Vėliau įkurtos dar dvi. Beveik dešimt pokario metų Lietuvoje yra paženklinti atkakliu ginkluotu pasipriešinimu sovietų okupacijai. Būdingiausias, sakyčiau, nuostabiausias ir labai tragiškas, dar nepakankamai išanalizuotas ir suprastas šio laikotarpio bruožas yra gaivališkas, savaiminis kilusio pasipriešinimo visuotinumas – masinis partizanų rėmimas. Tai ir buvo tikrasis partizanų stiprybės ir gyvastingumo šaltinis. Beveik kasdien slankiodavo čekistų ir stribų būriai, rengdavo pasalas, nuolatos darydavo kratas. Ūkininkai būdavo apkraunami nepakeliamomis pyliavomis – duoklėmis natūra bei mokesčiais ir kartkartėmis išbuožinami (konfiskuojamas turtas), tačiau pastoviai rėmė partizanus. Partizanai labai retai aplenkdavo kokią nors sodybą. Visur rasdavo būtiną pagalbą ir paramą. Beveik kiekvienoje sodyboje buvo įrengtos viena ar kelios slėptuvės-bunkeriai, kurių vienos buvo surastos daugiau ar mažiau tragiškomis pasekmėmis, kitos naudojamos ir nesurastos, o dar kitos ir nepanaudotos. Tačiau jų, įvairių konstrukcijų, buvo daug. Gaila, kad praleidome galimybę ir nesuregistravome šių slėptuvių, – būtume turėję svarius duomenis apie partizanų rėmimo mastus. Matydamos miestelių aikštėse numestus išdarkytus sūnų, brolių, vyrų ar kaimynų kūnus, kasdien drebėdamos dėl savo šeimų likimo Lietuvos kaimo moterys ištikimai globojo partizanus: maitino, tvarstė žaizdas ir slaugė, skalbė drabužius, saugojo, nešė pranešimus. Tai Lietuvos moterų – motinų, žmonų, seserų didžioji amžinos garbės duoklė Laisvės kovai.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->