Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Velnias

Autorius: Vaidotas

Senovės lietuvių religija ir mitologija pastaraisiais metais intensyviau tyrinėjama, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamajai indoeuropiečių mitologijai. Tačiau lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai – daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie chtoniškąjį (žemės ir požemio) pasaulį. Tokia tradicija iš dalies susidarė todėl, kad senuosiuose istoriniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose, kalbant apie pagrindines dievybes, dažniausiai dangiškosios ir teminimos. Baltų mitologijos šaltiniai yra fragmentiški, o lietuvių folkloras mitologijos problemoms spręsti dar menkai tepanaudojamas. Norint susidaryti teisingą lietuvių mitologijos vaizdą, būtina ištirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir ypač svarbiausią jo atstovą – velnią.

Religijos ir mitologijos tyrinėjimai nėra savitiksliai. Jie padeda geriau suvokti senąją visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Religija bei mitologija ankstyvaisiais istorijos laikotarpiais sudarė žmonijos pažiūrų į pasaulį branduolį. Tirdami religiją bei mitologiją, fantastikos labirintais mes galime nusigauti į visuomenės istorijos priešaušrį, geriau pažinti jos gyvenimo būdą, bent apytiksliai numatyti gamtines ir visuomenines gyvenimo sąlygas.

Tirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir svarbiausią jo atstovą – velnią skatina ir aktualūs lietuvių tautosakoje ir profesionaliosios kūrybos uždaviniai. Velnias yra vienas iš populiariausių lietuvių mitinių vaizdinių, ypač dažnas tautosakoje, liaudies mene, minimas papročiuose, tikėjimuose, kasdieninėje žmonių kalboje, neretai pasitaikantis ir profesionalioje kūryboje (literatūroje, dailėje, kino mene). Jo vardu Lietuvoje, įvedus krikščionybę, buvo pavadinta piktoji dvasia – dievo antipodas.

Velnias vaizduojamas įvairių lietuvių tautosakos žanrų kūriniuose – etiologinėse ir mitologinėse sakmėse, padavimuose, stebuklinėse, buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą velnią, mįslėse ir priežodžiuose.

Mitologinių sakmių apie velnią Lietuvoje yra užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Ne mažiau yra ir pasakų. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, daugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių, mįslių. Žodis velnias gyvas ir šnekamojoje kalboje. Velnias dažnai minimas keikiantis, jis vartojamas išreikšti džiaugsmui ir nuoskaudai, jo vardu vadinamos atskiros landšafto dalys, augalai ir gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai ir darbo įrankiai; iš daiktavardžio velnias padaryta aibė vaizdingųjų veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių. Iš viso su velnio vardu Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (esančioje Lietuvių kalbos ir literatūros institute) yra užfiksuota apie 2000 posakių, o instituto Vietovardžių kartotekoje – daugiau kaip 400 vietovardžių.

Velnio populiarumas lietuvių tautosakoje skatina šį vaizdinį tirti įvairiais aspektais. Galima būtų nuodugniau nagrinėti jo vaizdinį atskirų tautosakos žanrų kūriniuose (mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, padavimuose, pasakose apie kvailą velnią ir kt.), stengiantis išryškinti tų žanrų ribose susiformavusius jo bruožus. Darbe siekiama nustatyti, kokia yra bendriausia jo mitinė prasmė, kokia buvo jo vieta senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, dėl kokių priežasčių jis atsirado žmonių sąmonėje, kaip jis ilgainiui keitėsi, koks jo santykis su kitais lietuvių ir nelietuvių mitiniais vaizdiniais ir krikščionių piktąją dvasia.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Rašykite komentarą

-->