Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pagrindinės žmogiškosios vertybės graikų mituose

Autorius: Darius

Graikų mitai – tai istorinės legendos apie dievus, pusdievius, dievaites, padavimai apie didvyrius. Ši kūryba atskleidžia didžiąją antikos istoriją, žmonių mąstymo ir pasaulėžiūros vystymąsi. Graikų mitai iš pradžių buvo kuriami išgalvotų istorijų pagrindu. Laikui bėgant, liaudis suprato, kad mitais, pasakojamais iš lūpų į lūpas, galima perduoti labai svarbios reikšmės informaciją – tautos ir jos kultūros istoriją. Taip garsieji mitai išliko iki šių dienų. Jie džiugina šiandieninį skaitytoją savo turiningumu, menine kalba.
Šiame darbe keliami klausimai: „Pagrindinės žmogiškosios vertybės graikų mituose. Kokios jos? Kokie panašumai tarp antikos ir mūsų dienų žmogiškųjų vertybių?“

Antikos sąvoka

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis pasaulis gyvavo apie VIII-VII a. pr. Kr. – V m. e. a.). Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus.
Graikų filosofija

Graikų filosofija – svarbus tuometinio dvasinio gyvenimo veiksnys. Ji sudarė ne tik Europos filosofijos pradinį tarpsnį, bet ir apsprendė visą tolesnę europiečių mąstysenos raidą. Ši filosofija atstovauja savarankiškam mąstymo tipui ir išlieka aktuali iki šių dienų.

Pirmos filosofinės sistemos išaugo iš mitų, kuriuose graikai savo kultūros aušroje mėgino sudaryti bendrą pasaulio vaizdą ir išsiaiškinti jo kilmę. Šiuose mituose jie suvokė, kad visiems daiktams bei reiškiniams būdingas bevaizdis, neapibrėžtas ir kintamas chaosas, iš kurio gelmių gimsta viskas, kas yra įvairovė. Bet jei mitas aiškino pasaulio kilmę besikaitaliojančiais gimdymo aktais, tai pirmieji gamtos filosofai stengėsi atspėti, koks yra tas pradas, kuris lemia daiktų sąryšį.
Antikos mokslininkų požiūris į žmogų

Platono (428-427 m. pr. Kr.) idėjos buvo neatskiriama antikos pasaulėžiūros dalis, kaip evoliucijos ar pažangos idėjos mūsų laikais. Mąstytojo filosofinėje sistemoje žmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kūną, per kurį įgyja juslinę patirtį. Tačiau žmogus turi ir nematerialinį protą, gebantį pažinti regimąjį pasaulį pranokstančias amžinąsias tiesas. Žmogus turi ir vairuojančiąją galią – sielą. Ją Platonas įsivaizduoja kaip važnyčiotoją, kuris valdo ir pats yra valdomas poros žirgų – proto ir kūno.

Protas ragina sielą keliauti į dangiškųjų idėjų sritį ir šias idėjas suvokti; kūnas trokšta pasilikti tarp žemiškųjų dalykų ir klausyti pojūčių.

Žmogaus siela yra blaškoma šių dviejų prieštaringų jėgų. Ji norėtų būti vairininku, tačiau neleidžia kūnas – jos kalėjimas. Todėl, sako Platonas, žmonės nėra iš tikrųjų laisvi, jeigu jų gyvenimo tikslas – patenkinti kūno troškimus. Tačiau mūsų siela gali nusimesti šią naštą ir vadovauti mūsų gyvenimui, valdydama tiek kūno būsenas, tiek intelektualines pastangas. Bet tik užbaigusi egzistenciją kūne, siela pakyla aukštyn į amžinąjį idėjų pasaulį.

Siela ir kūnas Platonui skiriasi kaip dangus ir žemė. Siela yra nemirtinga, ji kūne gyvena tik laikinai.

Platonas padarė tokias išvadas: regimasis pasaulis – pojūčių pasaulis, nuomonių sritis; realusis pasaulis – pasaulis, kuris plyti už pojūčių, tikrojo pažinimo sritis.
Aristotelis apie tiesą

Aristotelio sielos koncepcija visiškai skirtinga negu Platono. Jis palaiko vyraujantį graikų mąstytojų įsitikinimą, kad siela yra gyvybės šaltinis; tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Sielos sąvoka apima visa, kas šiame pasaulyje yra gyva. Visai nebūtina, kad siela gyventų atsiskyrusi nuo kūno ar būtų amžina. Priešingai, siela suteikia kūnui gyvastį. Siela – tai ne tas pat, kaip protas. Aristotelis žmogų laiko aukščiausiąja kūrinijos pakopa.
Graikų mitų ypatybės

Matriarchato laikotarpio graikų mitams būdingas tikėjimas, kad žemė pagimdžiusi įvairias stichiškos, nenatūralios gyvulių, iš dalies žmonių formos pabaisas.

Pasaulio atsiradimas vaizduojamas tokia tvarka: beribis Chaosas → Žemė – Gaja → Tartaras – bedugnė → Meilė – Erotas → Tamsa – Ereba → Naktis – Niuktis → Šviesa – Eteris → Diena – Hemera → Dangus – Uranas → Kalnai – Jūra. Vėliau gimė dievai, karaliavę Olimpe (šventasis dievų kalnas).

Pirmykštės bendruomenės mitiniuose vaizdiniuose yra totemizmo (tikima įvairiais stabais, t.y. skulptūrėlėmis), animizmo liekanų (dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip erelis, žaibas; deivė Atėnė – kaip pelėda, gyvatė).

Mitologija suklestėjo II-ojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tada galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas, ir daugelis jų pakluso Dzeuso, žmonių ir dievų tėvo, valdžiai.

Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – karo, meno, amatų deivė, miestų, šalių globėja; Artemidė – medžioklės; Afroditė – meilės ir grožio deivė; Hermis – prekybos dievas, dievų pasiuntinys. Vėliau pasakojimus apie pabaisas pakeitė mitai apie herojus – Heraklį, Tesėją. Tie herojai kovėsi su pabaisomis ir jas naikino.

Tarp mitologinių personažų žymią vietą užėmė kultūriniai herojai (dievai, titanai, pusdieviai). Pavyzdžiui, su Atėne siejamas alyvmedžio, su Dionisu – vynininkystės atsiradimas; Prometėjas davęs žmonėms žinių, išmokęs amatų, skaičiavimo, rašto. Kultūriniams herojams artimi pusiau legendiniai, pusiau istoriniai įstatymų leidėjai, miestų kūrėjai – Kadmas, Tėbų įkūrėjas; Likurgas, Spartos įstatymų leidėjas), didieji menininkai, išradėjai, poetai – skulptorius Pigmalionas, išradėjas Dedalas, dainininkai – Orfėjas, Arionas.

Visai graikų mitologijai būdingas įvaizdžių meniškumas, jų turiniui – ryškus antropomorfizmas (dievams priskiriami žmonių bruožai). Šie mitai teikė įvaizdžius antikos menui. Menas jų personažus taurino, humanizavo, aukštino. Jų grožį ir gyvenimiškumą lėmė ne fantazija, bet dideli graikų liaudies gabumai mene.
Dievai graikų mituose

Dievai mituose vaizduojami, kaip nemirtingieji, valdantys pasaulį savo antgamtinių sugebėjimų dėka (pvz., nutrenkimas griaustiniu, miestų užtvindymas jūra). Savo galias dievai dažniausiai naudoja tiktai esant reikalui, pvz., kai jiems kelią pastoja kitos dievybės, žmonės nesilaiko savo įsipareigojimų ir pan. Mūsų dienomis atsilyginimas už skriaudas taip pat yra, tik kitais būdais.

Dzeusas, vyriausiasis Dievas, yra pats viršiausias, galintis nulemti kitų Olimpe gyvenančių dievų likimą. Griausmavaldžio rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis. Deja, savo gyvenimo jisai nulemti neturi galios. Jo, kaip dievo dalia, yra, Olimpe gyvenančių ir žmonių likimą žemėje lemiančių, nenumaldomų likimo deivių – moirų, rankose.

Dievai mituose susiduria su daugybe iššūkių – nesibaigiančios alinančios kovos dėl valdžios su kitais dievais (pvz., Atėnė ir Afroditė). Žinoma, dažniausiai nugali ir laimi stipriausi. Taip pat yra ir čia, žemėje. Tik kad kovos būdai šiek tiek kitokie.

Vienas atmintin įstrigusių įvykių, ir labai priminęs dabartinius laikus: Motina, Urano žmona, sumanė nužudyti savo vyrą. Vaikai neišdrįsę prisidėti prie tokio sumanymo, tik Kronas, jauniausias jų, savo didžiule klasta pražudė tėvą ir atėmė iš jo valdžią. Tai vienas šiomis dienomis pasitaikančių reiškinių, kai vaikai iš savo kelio patraukia tėvus.

Heraklis, Dzeuso sūnus, vienas žymiausių Antikos legendinių herojų, pasirinkęs ypatingai sunkų gyvenimo kelią – vykdyti dievų paliepimus ir jiems sąžiningai tarnauti iki gyvenimo galo, kovoja su įvairiausiomis blogybėmis ir priešais. Taip jis siekia gėrio kitų labui. Šis veikėjas mituose vaizduojamas kaip taurus, galingas, bebaimis ir pasišventęs pasaulio taikai didvyris. Jis keliauja po pasaulį, susiduria su baisiausiais gyviais, pavyzdžiui, kovoja su didžiuliais rūkstančiais kentaurais, baisiausiuoju dvigalviu šunimi Ortu, milžinu Euritionu, kitais Gajai tarnaujančiais gigantais). Šiais laikais mes taip pat galime rasti didvyriškumo ženklų, pavyzdžiui, visai neseniai, Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė „Žalgiris“ iškovojo auksą Europos krepšinio čempionate Švedijoje. Tai galima laikyti didžiulu žygdarbiu, nešančiu visai lietuvių tautai didelę sėkmę. Be abejo, ši mūsų krepšininkų pergalė dar labiau išgarsins Lietuvos vardą visame pasaulyje. Užsieniečiai labai domisi mūsų čempionais, todėl sutikę keliautojus iš Lietuvos, jie tikrai žinos, kas ta Lietuva ir kur ji yra.

Štai, Sizifas, Korinto karalius, „sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas“, nes vartoja ambroziją ir nektarą, kad nesentų. Plepumas ir pasipūtimas, apkalbos ir svarbių paslapčių išdavystės, užrūstina kitus dievus, ir Sizifą jie pasmerkia myriop. Bet senasis Sizifas – didis klastūnas, sugeba savo apgaule ištrūkti atgal į žemę iš juodosios Hado karalystės. Visi žmonės žemėje tuo laiku mirties nepatyrė. Viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Vėliau, Dzeusas sužinojo didžią apgavystę – siaubas apėmė žemę, „mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną“. Ir iki šiol Sizifas „požemiuos trilinkas susilenkęs stumia milžinišką uolos gabalą…į aukštą kalną“. Jam šitaip verta kamuotis per amžius, nes akmuo išsprūdinėja…

Šis pavyzdys vaizduoja antikos dievų galingumą, aršią kovą su tais, kurie nepaklūsta jų valiai. Ir šiandien paplitusi frazė „Sizifo akmuo“. Ji reiškia bergždžią darbą. Yra tokių žmonių, kurie visais būdais bando kažką padaryti, bet, deja, jiems tai niekada nepavyksta, kaip ir Sizifui užridenti akmenį į kalną.

IŠVADA
Mitai paskatino didesnę intelektualinę raidą, nenuilstamą tiesos ieškojimą bet kokiais būdais.

Taigi, graikų mituose vyrauja daugybė žmogiškųjų savybių – pilietiškumas, kultūra, mokslas, religija, sveikata; ypatingai pabrėžiama narsa, drąsa, pasiaukojimas, laisvė, aplinka, gėris ir grožis, išryškinamas blogis, kaip nelaimių sukėlėjas ir nešėjas.

Antika, suformavusi šiandien jau labai pažengusią Europos kultūrą, paliko nesuskaičiuojamą gausybę turtų, tiek mūsų moksle, tiek kultūroje.

Iki šiol pasaulio mokslininkai savo kūriniuose su pagarba mini garsiuosius mąstytojus – Sokratą, Platoną, Aristotelį ir kitus, rašo apie didžiulę antikinio pasaulio reikšmę,
Naudota literatūra

1. N. Kunas, „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, Kaunas, 1988

2. V. Markovska „Graikų mitai“, Vilnius, 1971

3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t., Vilnius, 1978

4. Visuotinė lietuviškoji enciklopedija, I t., Vilnius, 2001

5. Webster’s Millennium Encyclopedia, JAV, 2001

6. http://www.spauda.lt/mitai/greek

7. http://www.cs.williams.edu/~lindsey/myths/greek.jpeg

Rašykite komentarą

-->