Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pagrindinė ekonomikos problema

Autorius: Artūras

Visų šalių ištekliai yra riboti. Nepriklausomai kokią šalį ar ūkį paimtume, visada iškyla ekonomikos problema – rasti efektyviausius ekonomikos paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir beribių išteklių. Ribotumas ir stygius reikalauja ekonominio sprendimo, kuris reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita.

Nežinodami kas tai yra riboti ištekliai, kas yra alternatyvieji kaštai ar kitų svarbių ekonominių terminų, mes negalime kalbėti apie pagrindinę ekonomikos problemą, nes visų pirma, mes privalome tai suprasti, o svarbiausia – mokėti tinkamai juos paskirstyti. Jeigu užtektų išteklių visoms prekėms bei paslaugoms gaminti, tai ekonominės problemos nebūtų. Deja, žmonių poreikiai yra beribiai, o ištekliai riboti.

POREIKIAI IR IŠTEKLIAI
Ekonomikos problema (economic problem) – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai beribiai.

Niekas – nei žmogus, nei visuomenė – negali turėti visko, ką jie norėtų turėti. Tiesiog visko visiems neužtektų. Ekonomistai sako, kad nėra ribų nei kiekiui, nei kokybei daiktų, kuriuos žmonės trokštų įsigyti. Tačiau turi ribą ištekliai (resursai), kurie naudojami daiktams gaminti ar paslaugoms teikti, tenkinant žmonių norus. Kai ši riba pasiekiama, daugiau nieko nepagaminsi.

Kodėl mūsų materialiniai poreikiai atrodo nepasotinami? Tai sąlygoja dvi priežastys: 1) kiekvieno mūsų noras patenkinti pagrindines maisto, būsto, drabužių reikmes; 2) mūsų pasirengimas dirbti daugiau nei minimaliems poreikiams patenkinti. O mums reikia dar kai ko daugiau – ne tik būtiniausių gėrybių ir paslaugų, darančių gyvenimą pakenčiamą, bet ir tokių, kurios teikia mūsų gyvenimui malonumo, jaukumo. Šios dvi materialinių poreikių priežastys negali būti griežtai atskirtos. Vartotojų poreikių skalė nuolat platėja. Mums reikia knygų, automobilių, kompiuterių, muzikinių centrų ir kt. Būtinos sveikatos, švietimo, transporto paslaugos. Kai pavyksta gauti tai, ko norime, atsiranda dar didesnis “apetitas “ – užsigeidžiama vaizdo aparatūros, begalės kitų daiktų, apie kuriuos ankstesnės kartos net nesvajojo. Dar turbūt labai toli ta diena, kai pasiryšime ištarti žodį “užteks“!

Nors mūsų gamybinis pajėgumas didžiulis, bet jis nėra beribis. Darbuotojai gali aptarnauti tik tam tikrą įrenginių skaičių, dirbti tik tam tikrą kiekį žemės. Ekonominiai ištekliai yra riboti: ribotas darbininkų gyventojų skaičius, žemės plotas, mašinų galingumas ir kt.

“Jūs negalite turėti visko“, arba, pasak 1976 m. Nobelio premijos laureto Miltono Fridmano (Friedman; 1912-),“nėra tokio dalyko, kaip nemokami priešpiečiai“. Esmė ta ,kad ekonominiai rab materialiniai poreikiai, tie poreikiai, kurie gali būti patenkinti prekėmis ir paslaugomis, yra neriboti, o gamybos ištekliai (arba ekonominiai ištekliai – žemė, darbo jėga, kapitalas – naudojami gamybos procese ir būtini prekėms ir paslaugoms sukurti) yra riboti.

Taigi išvada: žmogaus materialiniai poreikiai neturi ribų ir iš tiesų yra begaliniai, tačiau ekonominiai ištekliai, kurių reikia šiems poreikiams tenkinti, deja, yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių stygiaus problema. Stygius reikalauja pasirinkimo.

Nebūtų jokių ekonominių problemų ir, vadinasi, netektų jų nagrinėti, jei išteklių pakaktų mūsų poreikiams patenkinti, kitaip tariant, jei turėtume pakankamai maisto, drabužių ir būstą, ir nereikėtų uždirbti lėšų, kad galėtume už visa tai sumokėti. Gal tik vienas kitas tegali turėti visa tai veltui, o dauguma mūsų turi dirbti, kad gautų lėšų tiems daiktams nusipirkti.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->