Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pagrindinė ekonomikos problema

Autorius: Artūras

Visų šalių ištekliai yra riboti. Nepriklausomai kokią šalį ar ūkį paimtume, visada iškyla ekonomikos problema – rasti efektyviausius ekonomikos paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir beribių išteklių. Ribotumas ir stygius reikalauja ekonominio sprendimo, kuris reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita.

Nežinodami kas tai yra riboti ištekliai, kas yra alternatyvieji kaštai ar kitų svarbių ekonominių terminų, mes negalime kalbėti apie pagrindinę ekonomikos problemą, nes visų pirma, mes privalome tai suprasti, o svarbiausia – mokėti tinkamai juos paskirstyti. Jeigu užtektų išteklių visoms prekėms bei paslaugoms gaminti, tai ekonominės problemos nebūtų. Deja, žmonių poreikiai yra beribiai, o ištekliai riboti.

POREIKIAI IR IŠTEKLIAI
Ekonomikos problema (economic problem) – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai beribiai.

Niekas – nei žmogus, nei visuomenė – negali turėti visko, ką jie norėtų turėti. Tiesiog visko visiems neužtektų. Ekonomistai sako, kad nėra ribų nei kiekiui, nei kokybei daiktų, kuriuos žmonės trokštų įsigyti. Tačiau turi ribą ištekliai (resursai), kurie naudojami daiktams gaminti ar paslaugoms teikti, tenkinant žmonių norus. Kai ši riba pasiekiama, daugiau nieko nepagaminsi.

Kodėl mūsų materialiniai poreikiai atrodo nepasotinami? Tai sąlygoja dvi priežastys: 1) kiekvieno mūsų noras patenkinti pagrindines maisto, būsto, drabužių reikmes; 2) mūsų pasirengimas dirbti daugiau nei minimaliems poreikiams patenkinti. O mums reikia dar kai ko daugiau – ne tik būtiniausių gėrybių ir paslaugų, darančių gyvenimą pakenčiamą, bet ir tokių, kurios teikia mūsų gyvenimui malonumo, jaukumo. Šios dvi materialinių poreikių priežastys negali būti griežtai atskirtos. Vartotojų poreikių skalė nuolat platėja. Mums reikia knygų, automobilių, kompiuterių, muzikinių centrų ir kt. Būtinos sveikatos, švietimo, transporto paslaugos. Kai pavyksta gauti tai, ko norime, atsiranda dar didesnis “apetitas “ – užsigeidžiama vaizdo aparatūros, begalės kitų daiktų, apie kuriuos ankstesnės kartos net nesvajojo. Dar turbūt labai toli ta diena, kai pasiryšime ištarti žodį “užteks“!

Nors mūsų gamybinis pajėgumas didžiulis, bet jis nėra beribis. Darbuotojai gali aptarnauti tik tam tikrą įrenginių skaičių, dirbti tik tam tikrą kiekį žemės. Ekonominiai ištekliai yra riboti: ribotas darbininkų gyventojų skaičius, žemės plotas, mašinų galingumas ir kt.

“Jūs negalite turėti visko“, arba, pasak 1976 m. Nobelio premijos laureto Miltono Fridmano (Friedman; 1912-),“nėra tokio dalyko, kaip nemokami priešpiečiai“. Esmė ta ,kad ekonominiai rab materialiniai poreikiai, tie poreikiai, kurie gali būti patenkinti prekėmis ir paslaugomis, yra neriboti, o gamybos ištekliai (arba ekonominiai ištekliai – žemė, darbo jėga, kapitalas – naudojami gamybos procese ir būtini prekėms ir paslaugoms sukurti) yra riboti.

Taigi išvada: žmogaus materialiniai poreikiai neturi ribų ir iš tiesų yra begaliniai, tačiau ekonominiai ištekliai, kurių reikia šiems poreikiams tenkinti, deja, yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių stygiaus problema. Stygius reikalauja pasirinkimo.

Nebūtų jokių ekonominių problemų ir, vadinasi, netektų jų nagrinėti, jei išteklių pakaktų mūsų poreikiams patenkinti, kitaip tariant, jei turėtume pakankamai maisto, drabužių ir būstą, ir nereikėtų uždirbti lėšų, kad galėtume už visa tai sumokėti. Gal tik vienas kitas tegali turėti visa tai veltui, o dauguma mūsų turi dirbti, kad gautų lėšų tiems daiktams nusipirkti.

Kadangi visko nėra pakankamai, tai ir žmonės, ir verslo firmos, ir vyriausybės privalo iš daiktų visumos rinktis tuos, kuriuos norėtų įsigyti. Šiame procese jie bandys siekti ekonomiškumo (ekonomijos ), tai yra išspausti didžiausią naudą iš to, ką jie turi. Kitaip sakant, surasti efektyvų išteklių paskirstymo bei jų panaudojimo sprendimą.
RIBOTI IŠTEKLIAI
Turėdami šitai galvoje, ekonomiką galime apibūdinti kaip socialinį mokslą, kuris aprašo ir tiria, kaip visuomenė pasirenka naudoti ribotus išteklius, siekdama patenkinti savo poreikius. Taigi ekonomika – tai ribotų išteklių naudojimo ir paskirstymo tyrimas. Jau minėta, kad ribotumas, stygius atsiranda tada, kai ko nors nepakanka. Iki pramoninės XVII a. revoliucijos visur buvo pakankamai tyro oro ir švaraus vandens. Kiekvienas galėjo naudoti oro ir vandens kiek norėjo, ir niekam to nepritrūkdavo. Todėl galima sakyti, kad oras ir vanduo yra visiems priklausančios gėrybės. Ir jos gali būti laisvai, be jokios kainos naudojamos kiekvieno.

Visai kitas reikalas – maistas, drabužiai, automobiliai ir kt. Jei visuomenė norėtų daugiau gaminti, tarkim, automobilių, tai mažiau išteklių liktų, pavyzdžiui, namų statybai. Kai dėl vienų daiktų daugėjimo kitų mažėja, susiduriame su ekonomikos (materialinėmis) gėrybėmis. Ekonominis spaudimas reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita. Todėl tiek apskritai visuomenei, tikę ir atskiram gyventojui tampa svarbu įvertinti alternatyvas .

Būtinumą pasirinkti lemia mūsų pajamų dydis, turtingumas bei galimybė pasiskolinti. Žmonės ir šeimos yra ribojami asmeninių pajamų, santaupų dydžio bei galimybės gauti paskolą. Panašiai atsitinka ir verslo firmoms – jos priklausomos nuo savo gauto pelno , sukauptų lėšų ir kreditingumo, o vyriausybės – nuo savo galimybių surinkti mokesčius bei gauti paskolas.

Taigi dauguma mūsų turi akivaizdžiai ribotas lėšas. Už darbą mes gauname tam tikrą kiekį pinigų, kuriuos galime naudoti savo nuožiūra. Todėl natūralu, jog bandome savo uždarbį išleisti taip, kad iš to gautume didžiausią pasitenkinimą. Uždirbtus pinigus išleidžiame pirkdami maistą, drabužius ir knygas, mokėdami buto nuomą ir kitas įmokas, kompensuodami savo kelionių bei atostogų išlaidas. Mūsų akiratyje daugybė dalykų, kuriems norėtume skirti savo atlyginimą, bet jis retai būna toks didelis, kad įstengtume nusipirkti viską, ko mums reikia. Jums gali tekti atsisakyti atostogų išvykos ar įsigyti muzikinį centrą, jei sumanėte būtinai nusipirkti žieminį paltą; teks apsieiti be daugelio patogumo ir prabangos dalykų, jei nusprendėte pirkti namą ar įsigyti aukštąjį išsilavinimą ir pan.

Šitaip mes visi nuolatos lyg svarstyklėmis sveriame, to ar kito daikto poreikis yra didesnis, lyginame vieną išlaidų būtinybę su kita, sprendžiame. ar atliekama pinigų kiekį išleisti naujiems baldams, ar naujam paveikslui, ar naujam kompiuteriui, ar naujam muzikiniui centrui. Taigi turim pasirinkti. Mes tiesiogiai palietėme pagrindinę ekonomikos problemą, t.y. pasirinkimo būtinybę. Pasirinkimas kyla iš palyginti menkų ekonomikos (gamybos) išteklių, kurie reikalingi toms prekėms pagaminti ir paslaugoms teikti.

Prekėms ir paslaugoms, tenkinančioms žmonių poreikius, pagaminti reikalingi ištekliai – gamybos veiksniai. Nekiltų jokių ekonominių problemų, jeigu šių išteklių užtektų visoms reikmėms patenkinti. Tačiau turimi ištekliai, palyginti su poreikiais, visada riboti. Tiesa, ekonomikos, technikos ir mokslo pažanga sudaro prielaidas plėsti išteklius ir kartu laikui bėgant gaminti vis daugiau ekonominių gėrybių. Tačiau problema yra ta, jog poreikiai didėja greičiau nei ekonomikos galimybės. Prieštaravimas tarp beveik beribių poreikių ir ribotų išteklių ir yra ekonomikos problemos esmė. Ši problema gali būti išreikšta kaip būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi riboti ištekliai. Taigi ekonomikos problema – tai pasirinkimo problema. Su pasirinkimo problema nuolat susiduria tiek visuomenė, tikę ir atskiri jos nariai. Tarkime, šaliai reikia naujų kelių, didžiausiems šalies miestams – nuotekų valymo įrenginių, aprūpinti ligonines moderniausia medicinine technika, atnaujinti pasenusias gamybos priemones, reikia lėšų šalies gynybai, švietimui, mokslui ir daugelį kitų būtinų projektų vykdyti. Šalies biudžetas nepajėgus patenkinti visas šias reikmes. Daugelis šalies gyventojų galbūt norėtų turėti modernų automobilį, erdvų butą arba nuosavą namą, vasarnamį, tačiau gaunamos pajamos neleidžia šių poreikių patenkinti. Todėl ūkinė veikla privalo būti racionali – kuo geresnis turimų išteklių panaudojimas turėtų atnešti maksimalią naudą. Šios naudos dydis priklauso ne tik nuo gamybos rezultatyvumo, bet ir turimų išteklių paskirstymo efektyvumo.

Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai išskaidoma į tris uždavinius:

1. ką gaminti, t.y. kiek ir kokių prekių ir paslaugų reikia gaminti, kad naudojant turimus išteklius būtų geriausiai tenkinami visuomenės poreikiai?

2. kaip gaminti, t.y. kaip organizuoti gamybą, kad turimi ištekliai būtų naudojami racionaliausiai?

3. kam gaminti, t.y. kaip paskirstyti gamybos produktus visuomenės nariams?

Skirtingos ekonominės sistemos nevienodai sprendžia šiuos bendrus visoms sistemoms uždavinius. Pavyzdžiui, esant centralizuotai planuojamai ekonomikai į šiuos klausimus atsakydavo planavimo institucijos, o rinkos ekonomikai – pati rinka per rinkos kainų mechanizmą.

Dar vienas svarbus klausimas – tai pasirinkimas tarp esamo vartojimo ir vartojimo ateityje. Jau išsiaiškinome, jog didinant netiesioginę gamybą ateityje didės vartojimo prekių gamyba. Tačiau kapitalinių prekių gamybos didinimas reiškia, jog šiuo metu vartojimo prekių gamyba bus mažesnė negu galėtų būti. Nuo to, kaip bus vertinamas vartojimas dabar ir ateityje, priklausys ir turimų išteklių paskirstymas vartojimui ir kapitalinių prekių gamybai. Tačiau yra ir dar vienas šio pasirinkimo aspektas. Daugelis gamtos išteklių , kuriuos mes šiandien naudojame, yra neatkuriami, pavyzdžiui, nafta, metalai, akmens anglis ir kt. Kyla klausimas, ar mes dabar turėtume maksimaliai naudoti šiuos išteklius, ar didesnę jų dalį palikti ateities kartoms tikėdamiesi, kad jie sugebės juos naudoti dar veiksmingiau. Šis klausimas labai svarbus Lietuvai, kuriuos gamtos ištekliai gana skurdūs.

Jeigu ekonomikoje funkcionuoja, naudojami visi turimi ištekliai, tai norėdami padidinti kurio nors produkto gamybą turėtume neišvengiamai mažinti kurio nors kito produkto gamybą, nes padidinti produkto gamybos dydį galima tik perskirsčius turimus išteklius. Tarkim gaminamos tik dvi prekės – lininiai marškiniai ir kviečiai. Dirbama žemė paskirstyta taip, kad pasiuvama 20 tūkstančių marškinių ir išauginama 100 tonų kviečių. Norėdami padidinti marškinių gamyba, dalį žemės, anksčiau užsėjamos kviečiais, turėtume skirti linams auginti. Tarkim linu ir kviečiu pasiūla yra skirstoma taip, kad pasiuvama 22 tūkstančiais marškinių daugiau, prarasime 10 tonų kviečių. Šios prarastos galimybės vadinamos alternatyviaisiais kaštais, t. y. papildomai pasiūtų marškinėlių alternatyvieji kaštai yra kviečių kiekis, kurį prarandame padidindami marškinėlių gamybą. Taigi kurios nors prekės alternatyvieji kaštai yra kitos prekės kiekis, prarandamas padidinus pirmos prekės gamybą.

Su nagrinėjama ekonomikos problema susijusios dvi kategorijos: – efektyvumas ir pusiausvyra. Šios ekonomikos teorijos kategorijos yra kertinės. Išteklių ribotumas reikalauja, jog ekonomika būtų efektyvi, t.y. geriausio pasirinkto kriterijaus, kuris turėtų atspindėti socialinius ir ekonominius visuomenės tikslus, atžvilgiu. Ekonomikos teorijoje tradiciškai naudojamos Pareto efektyvumo kriterijus, kuri suformulavo italų tyrinėtojas Vilfredas Pareto. Pagal V.Pareto, ekonomika yra efektyvi, jeigu neįmanoma pagerinti kurio nors individo padėties nepabloginus kurios nors kito individo padėties. Individo padėtis gali būti gerinama tik nebloginant visų kitų individų padėties. Šis kriterijus išreiškia vieną iš kraštutinių požiūrių, t.y. klasikinio liberalizmo doktriną. Abejotina, ar V.Pareto kriterijų galima taikyti praktiškai, socialiniu požiūriu greičiausiai nepriimtina, nes jis reikštų esamos padėties įtvirtinimą ir turtinės nelygybės didinimą. Ekonomikos pusiausvyra – tai svarbiausia ekonomikos teorijos sąvoka. Ekonominės pusiausvyros sąvoka nėra vienareikšmė. Ji apibūdina atskiro subjekto, dalyvaujančio ekonominiuose santykiuose, atskiro produkto rinkos, jų grupės arba visos ekonomikos būseną. Pusiausvyra, kurią pasiekia atskiri subjektai, atskiros rinkos arba tam tikros jų grupės, vadinama daline pusiausvyra. Ekonominė pusiausvyra pasiekiama visose rinkose, t.y. kai pusiausvyros būsenos yra visa ekonomika, tokia pusiausvyra vadinama bendrąja pusiausvyra. Pačia bendriausia prasme ekonominę pusiausvyrą galima suprasti kaip būseną, kurios nepageidauja keisti nė vienas subjektas arba jų grupė, turint įtakos pusiausvyrai susidaryti. Atskiroje rinkoje pusiausvyrą apibūdina rinkos kainą bei pirkimų (pardavimų) apimtys. Konkurencinėje rinkoje pusiausvyrą atitinka tokia rinkos kaina, kuri sulygina pardavimų ir pirkimų kiekius. Esant pusiausvyros būsenai nėra nei pirkimų , nei pardavimų, nei rinkos kainų kitimo tendencijų. Bendroji pusiausvyra konkurencinėje ekonomikoje pasiekiama tada, kai yra lygios pirkimų ir pardavimų apimtys visose rinkose. Nekonkurencinių rinkų pusiausvyrą lemia jose veikiančių įmonių pusiausvyra.

Įmonės pusiausvyra siejama su jos tikslais. Įmonės tikslai gali būti įvairūs. Tai ir maksimalus pelnas, ir maksimalios pajamos, ir minimalūs kaštai bei kitokie tikslai. Antra vertus, įmonės padėtis rinkose yra dvejopa: prekių ir paslaugų rinkoje ji – pardavėja, o gamybos išteklių rinkose – šių išteklių pirkėja. Skirtingose rinkose įmonės tikslai gali skirtis. Nagrinėjant paslaugų ir prekių rinkas laikoma, jog įmonės tikslas – maksimalus pelnas ir jį nustatant paprastai neatsižvelgiama į išteklių ribotumą. Įmonė, gaunanti maksimalų pelną, aišku, nėra suinteresuota keisti šios padėties. Nagrinėjant gamybos išteklių rinkas arba bendrąją pusiausvyrą reikia atsižvelgti į išteklių ribotumą. Laikoma, jog įmonė pasiekia pusiausvyrą gamybos išteklių rinkose, jeigu jos gamybos apimtis yra didžiausia, kokią galima tik pasiekti panaudojus visus turimus įmonės finansinius išteklius. Tokia padėtis vadinama gamintojo pusiausvyra. Jei gamybos ištekliai riboti, pasiekti, kad visos įmonės gautų maksimalų pelną, gali būti neįmanoma. Konkurencinėse prekių ir paslaugų rinkose gamintojas, pasiekęs maksimalią gamybos apimtį, gaus ir daugiausia pajamų. Vartotojas taip stengiasi panaudoti turimus pinigus, kad nupirktos prekės jam teiktų didžiausią naudingumą. Situacija, kai vartotojas, paskirstęs savo ribotą biudžetą pirkiniams, gauna didžiausią naudingumą, vadinama vartotojų pusiausvyra. vienas iš svarbiausių uždavinių ekonomikos teorijoje yra nustatyti ekonomikos pusiausvyros ir jos efektyvumo ryšį ir išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ekonomikos pusiausvyra atitinka optimalią ekonominę būseną.
ŪKIO VEIKIMAS, AUGIMAS IR PLĖTRA
Ūkio veikimas yra nuolatinis turto judėjimas, sukeltas ūkio subjektų sprendimų, kad susigrąžintų jį padidėjusį. Toks nuolat pasikartojantis procesas (reprodukcija) būtinas dėl nuolat atsinaujinančių ir net didėjančių visuomenės poreikių. Kad toks procesas galėtų vykti, reikia atkurti ir papildyti sunaudotus gamybos išteklius, išlaikyti ir plėtoti atitinkamą ūkio subjektinę struktūrą. Vadinasi, gaminama produkcija turi turėti apibrėžtą struktūrą: apibrėžtą kiekį investicinių gėrybių ir einamojo vartojimo gėrybių, ūkinės veiklos eigos veikloje turi išlikti ir net išsiplėtoti susiklostę nuosavybės santykiai, reprodukuotis ūkio mechanizmas. Kartu reprodukuosis apibrėžti interesai, motyvai tęsti ir plėtoti ūkinę veiklą.

Norint atkurti buvusio masto ūkinę veiklą, reikia, kad investicinį gėrybių būtų pagaminama ne mažiau, negu jų buvo sunaudota.

Ūkio augimas – tai ūkio plėtojimas tuo pačiu technologiniu pagrindu, t.y. darbo aprūpinimas pagrindiniu kapitalu (mašinimis, įrenginiais ir pan.) nesikeičia. Tokio plėtojimo būtina sąlyga – investicinių gėrybių turi būti pagaminta daugiau, negu jų buvo sunaudota, ir turi būti sudarytos socialinės prielaidos nuosavybės santykiams plėtoti.

Ūkio vystymasis – tai ūkio plėtra kokybiškai keičiant jo materialią bazę, organizaciją, ūkio tvarkymo metodus, struktūrą ir panašiai. Iš esmės – tai naujoviškas ūkininkavimas, grindžiamas mokslo ir technikos pažanga visose ūkinės veiklos fazėse ir sferose.

Ūkio veikimas, augimas ir plėtojimasis yra reguliuojamas tam tikrų visuomeninių mechanizmų.

PASIRINKIMO PROBLEMA
Gamybos galimybių nagrinėjimas rodo, kad galimi įvairūs gamybos variantai. Jos variantiškumą didina dar ir tai, kad gamybą galima skirtingai išdėstyti laike ir erdvėje: vienų produktų gaminti daugiau vienu laiku vienuose ūkio vienetuose, kitų – kitu laiku ir kituose ūkio vienetuose. Tą diktuoja ne tik gamybos technologija, bet ir vartojimo struktūros (rinkos ūkyje – paklausos) kitimas.

Taigi iškyla labai sudėtinga pasirinkimo problema: išrinkti tokį produktų gamybos ir paskirstymo variantą, kad poreikiai būtų tenkinami mažiausiomis sąnaudomis ir ūkio subjektai gautų didžiausią naudą. Kitaip sakant, išspręsti problemas: kokius produktus, kiek, kada, iš kokių išteklių gaminti ir kam pateikti(parduoti). Kadangi pasirinkimas visada susijęs su ateitimi, tai neįmanoma tiksliai nustatyti ir įvertinti visų veiksnių, kurie gali vienaip ar kitaip paveikti pasirinkimo sąlygas. Dažnai nežinomi visi galimi variantai, o ir žinomų variantų tikimybės ne visada aiškios ir pamatuojamos. Todėl realios pasirinkimo galimybės susijusios su rizika ir neapibrėžtumu. Ir vis dėlto tą sudėtingą problemą ūkio subjektai kažkaip išsprendžia, o išsprendžia ją savo ūkine veikla.

METINIAI GAMYBOS APIMTIES DIDĖJIMO

TEMPAI 1960-1987 m.
Nors spartus augimas ir pakeitė daugelį šalių, jis nebuvo nei visa apimantis, nei staigus. Grupėje vargingiausių šalių gyvenimo lygis tebėra labai žemas – vidutinės metinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui, sudaro mažiau nei 200 dolerių.

Ir turtingose, ir skurdžiose šalyse yra nemaža svarbių ekonominių problemų. Netgi palyginti pasiturinčiose JAV galima jų pastebėti:

1. Kodėl žmonės negali susirasti darbo, nors įvairiose gamybos sferose taip trūksta darbo jėgos?

2. Kodėl turtingoje visuomenėje yra skurstančių žmonių?

3. Kodėl taip išaugo kainos?

4. Ar mes tikrai gaminame reikalingus daiktus?

5. Gal turime statyti daugiau gyvenamųjų namų ir mažiau gaminti automobilių? Arba – daugiau metro linijų ir mažiau valstybinių įstaigų?

6. Kodėl tokia aktuali teršimo problema? Kaip reikėtų ją spręsti?
IŠVADOS
Žmonių poreikiai yra beribiai, o ištekliai, deja, riboti ir tie poreikiai kasdien vis didėja, o tuo pačiu ir ekonominė problema sparčiai auga. Surasti sprendimų šiai problemai spręsti yra be galo sunku. Ekonomistams kyla vis daugiau klausimų ir abejonių ką, kaip ir kiek gaminti.

Problema tame, kad poreikiai didėja greičiau nei ekonomikos galimybės, todėl žmones priverčia rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi riboti ištekliai. Taip atsiranda pasirinkimo problema. Dar vienas svarbus klausimas – tarp esamo vartojimo ir vartojimo ateityje. Mes negalime paimti ir gaminti tai ką norime ir, svarbiausia, kiek norime, nes juk kai kurie ištekliai yra neatstatomi. Todėl labai sunku ekonomistams nuspręsti ar dabar naudoti daugiau turimus išteklius, ar juos palikti ateityje, t.y. kitoms kartoms, kurios dar veiksmingiau sugebės juos panaudoti.

Kuo toliau mes gilinamės į šias visas ekonomines problemas, tuo daugiau ir vis sudėtingesnių klausimų mums iškyla. Pradedame abejoti ar mes teisingai naudojame išteklius, ar tinkamai gaminame prekes, o gal reikėtų atsisakyti kai kurių malonumų, kad ateityje liktų daugiau turimų išteklių? Manau, šis klausimas dar ne vienam ekonomistui kils, ir kaži, ar ras kas tinkamą sprendimą, kaip šią ekonominę problemą išspręsti, kad nekiltų klausimų: „ką gaminame, kaip gaminame ir kam gaminame?“.

LITERATŪRA
1. Snieška V., ir kiti „Mikroekonomika“.

2. Martinkus B., Žilinskas V., „Ekonomikos pagrindai“.

3. Wonnaccot P. ir R., „Mikroekonomika

Rašykite komentarą

-->