Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Paauglių užimtumas bendruomenėje

Autorius: Aušra

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Kursinis darbas

Paauglių užimtumas bendruomenėje
Turinys
Įvadas 4
1. Paaugliai 6
1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6
1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9
1.4. Paaugliai ir užimtumas 12
2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16
3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19
3.1. Tyrimo metodika 19
3.2. Tyrimo rezultatai 20
3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24
Priedai
Įvadas

Problemos aktualumas

Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialinių

problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamą

savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnai

jaunimas kalba, kad “iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad

“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandyti

įtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų su

teisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo

nebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečio

neužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizika

nusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimti

vaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.

Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybos

duomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jų

neužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. Tai atrodo gal nesukeltų

labai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yra

pastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius

padidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantis

nepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtį

išaugo net 46 procentais.????

Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumą

ir verčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausia

tai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tik

gerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamiršti

aplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Į

aplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektu

aplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai su

tuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėja

bendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienija

bendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997].

Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą

bendruomenėje,

kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkama

ir priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti.

Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labai

daug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumą

skatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autorių

atlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitės

longitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:

sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –

tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.

Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.

Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.

Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėje

problemas

Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje
Darbo uždaviniai:

• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių

užimtumą, jų problemas ir t.t.

• Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje;

• Paruošti anketą siekiant panagrinėti paauglių užimtumą

bendruomenėje

• Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas;

• Išryškinti aktualias užimtumo problemas;

Darbo metodai

• Minėtų literatūros šaltinių analizė

• Anketinės apklausos analizė

1. Paaugliai

1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė

Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio

metu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei

nesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jam

priskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yra

skirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metai

apibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumas

susijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,

2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintis

asmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip

pilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkina

skirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimas

iš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,

būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,

kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų į

suaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kuris

išlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001].

Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi su

sparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgio

kitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.

per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglys

bręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukų

labai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradeda

greitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastai

nustoja augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.

Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augant

kaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalų

audiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4

kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dar

galima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičių

brendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4

metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda ir

prasidėjusi lytinė branda.

1.2. Dažniausios problemos paauglystėje

Fizinio brendimo problemos.

Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėl

kurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,

paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedama

labai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kai

grėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą ar

kitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.

Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savo

sunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio

kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.

Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu

brendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko

visa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių

lytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėl

sparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitai

kintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir socialinį spaudimą. Lėtai

bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,

nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai

neūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997].

Paauglių idealizmas.

Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai ir

abstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžia

mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,

etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].

Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtų

būti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tik

jas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemos

būna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglio

įvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yra

sunkiai suprantama.

Paauglių egocentrizmas.

Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „

jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,

1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jų

unikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmonių

išgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su

įsivaizduojama auditorija,

svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.

I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglio

išgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebi

mane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viską

vertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką aš

dėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglys

būdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti

– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėti

kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kad

tie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmo

forma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,

kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam

nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai man

nieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].

Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiam

paaugliui ir jį supančiai aplinkai.

Tapatumo problema.

Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kad

šiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksoną

paauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį ir

tai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,

mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinam

identiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šioje

stadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,

įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentais

paauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]:

• Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti

praeities šaknis ir egzistavimą ateityje.

• Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi

pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam

svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo

savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš

tikrųjų.

• Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas.

Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir

skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti

įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų.

• Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui

paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad

kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus.

• Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo

atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su

seksualiniu tapatumu.

• Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai

etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas

įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos

paklusti ir kitų įtakai.

• Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi

susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam

priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą.

Visų šių prieštaravimų

išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmens

raidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas į

suaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,

nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamų

aplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinkti

negatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.

Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimo

ar net savižudybių.
1.3. Paauglių santykiai su aplinka
Santykiai su šeima.

Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmoji

aplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucija

besiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgauna

pagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip pat

sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios gali

būti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina be

konfliktų.

Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir

kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėl

tapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,

o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.

“Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jų

saugumas.” [I. Leliūgienė, 1997, p 76] Dažnai tėvai bando perteikti savo

paaugliams savo kažkada nerealizuotus planus, manydami kad juos įgyvendins

vaikai. Bet tai labai apriboja vaikų pasirinkimo laisvę, nes tėvai

nekreipia dėmesio į tai ar to nori jų atžalos. Prie to prisideda ir

konfliktai, kurie yra susiję su savarankiškumu. Paaugliai galvoja, kad yra

jau suaugę ir gali patys savarankiškai priimti sprendimus, tačiau tėvai

nenori jų visiškai išlaisvinti ir nori laikyti prie savęs. Bet jeigu tėvai

duoda pilną laisvę paaugliams, tada jie gali nuspręsti, kad pastarieji jais

visai nesirūpina. Didžiausi konfliktai kyla tada kai tėvai stengiasi

griežtai kontroliuoti paauglį kaip ir vaikystėje. Dėl to paaugliai gali

peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti iš vis nesuvaldomas.

Paauglių savijautą atskleidžia ir M. Barkauskaitės atliktas

longitiudinis tyrimas, kuris buvo atliekamas nuo 1972 m. iki 1999 metų,

pasirenkant tam tikrus etapus:1972-1973, 1978-1979, 1983-1984, 1988-1989,

1993-1994, 1998-1999. Visi tyrimo rezultatai, yra aptarti ir išnagrinėti M.

Barkauskaitės knygoje „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ [2001]. Šio

tyrimo rezultatai parodo , kad beveik 50 proc. tirtų paauglių šeimose nėra

palankių sąlygų, kurios leistų paaugliams realiai save vertinti, savo

pastangomis savarankiškai apsispręsti, kiti kenčią dėl dėmesio, pagarbos,

emocinio ryšio, bendrų išgyvenimų, įvertinimo, pripažinimo stokos. Tai

patvirtina ir tyrimo duomenų rezultatai, t.y. kaip paaugliai jaučiasi

šeimoje [1 lentelė]:

Paauglio savijauta šeimoje [proc.]

1 lentelė

|Ei|Savijauta|Visada |Kai kada |Niekada |

|l.| | | | |

|Nr| | | | |

|. | | | | |

|2.|Dviese su |35,5 |29,9 |39,3 |49,8 |7,2 |13,0 |

| |draugu [-e] | | | | | | |

|3.|Draugų grupėje|72,0 |74,5 |66,3 |53,2 |86,6 |75,2 |
Šaltinis: M. Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ –

Vilnius, 2001, p. 53]

Šie duomenys parodo, kad per visą tiriamą laikotarpį paaugliai

daugiausia laiko praleidžia draugų grupėje. Mažesnė dalis respondentų

laisvalaikį praleidžia dviese su draugu ar drauge. Likusi dalis paauglių

savo laisvalaikį praleidžia vieni ir šis procentas yra gana didelis [19972-

1973 – 11,8%; 1978-1979 – 13,7%; 19983-1984 – 15,5%; 1988-1989 – 10,2%;

1993-1994 – 18,3%; ir 1998-1999 – 11,8%].

Todėl būtina paminėti, kad paaugliai nepriklausantys jokioms

grupėms ar neturintys draugų, kaip taisyklė „menkai save vertina, daugelis

kenčia vienatvėje.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 78]. Be viso to jų elgesyje,

psichikoje, dažnai pastebimi vidiniai išgyvenimai ir destruktyvus elgesys.

Galima sakyti, kad bendraamžių įtaka yra kur kas didesnė tiems

paaugliams kurių santykiai su tėvais yra prasti, todėl užuojautą ir

palankumą jie jaučia būdami su savo bendraamžiais grupėje. Bet paauglių

aplinka nėra vien tėvai ir bendraamžiai, juos supa ir labai įtakoja ir kiti

aplinkiniai, jų požiūris į juos. Todėl reiktų plačiau panagrinėti kokie

paauglių santykiai yra su likusia aplinka t.y. visuomene.

Santykiai su visuomene.

Visuomenė o tuo pačiu bendruomenė paauglio tapatumui ieškoti siūlo

du būdus: pirmiausia pateikdama vertybes, kurios yra patikrintos laiko,

taip pat socialines struktūras arba papročius, „kurie palengvina pereiti

nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių.“ [R. Žukauskienė, 1996, p. 319]

Šių veiksnių pateikimas gali būti skirtingas t.y. ar toje visuomenėje visi

jos nariai sutaria dėl tam tikrų normų, ar vyrauja vertybių įvairumas,

kuris apsunkina pasirinkimą. Dažniausiai būna taip, kad šiuolaikinėse

visuomenėse dėl įvairių komunikacijos priemonių yra pateikiamos labai

skirtingos tarpusavyje konfliktuojančios vertybės. To pasekmė, kad paauglys

turi labai ilgai ieškoti ir atsirinkti tas vertybes, kurios jam būtų

priimtinos ir neprieštarautų nusistovėjusiai aplinkinių santykių tvarkai ir

vertybėms. Be viso to daugumoje visuomenių yra nustovėjusi tvarka ar

papročiai, kurie nustato, kada paauglys turi pereiti iš vaikystės ir įgyti

suaugusiojo statusą: tai ir įvairūs išbandymai [apipjaustymai, stiprumo,

ištvermės išmėginimai, laikinas atskyrimas nuo šeimos], bet labiau yra

priimtini nuosaikesni papročiai, daugiausia paremti socialiniu pobūdžiu

arba teisiniais aktais [balsavimo teisė, paso išdavimas ir kt.]. Paauglių

tapatumo raidą dar apsunkina ir tai, kad būna laikotarpių kai visuomenėje

esančios vertybės ir normos, pasirodo esančios destruktyvios ir

nepriimtinos, todėl jas būtina pakeisti. Tokia situacija yra dabar ir

Lietuvoje, nes per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiuliai

kurie labai pakeitė visuomenės normas ir vertybes, kurių kaita,

kaip jau minėta, yra ne į naudą paaugliams.

Iš to matome, kad visuomenės įtaka yra taip pat svarbi, kaip ir

tėvų ar bendraamžių. Svarbu išskirti ir panagrinėti kokie yra santykiai

tarp paauglio ir bendruomenė, kaip sudedamosios visuomenės dalies. Bet apie

tai plačiau bus panagrinėta kitame skyriuje, kur bus aptarta bendruomenės

samprata bei reikšmė.

1.4. Paaugliai ir užimtumas

Šiame skyriuje bus pabandysiu panagrinėti kuo yra svarbus

paaugliams užimtumas ir kokia jo įtaka yra paauglio socialiniai raidai.

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra užimtumas ir kuo jis toks

svarbus.

Užimtumas, reiškia ne tik darbo turėjimą, bet ir laisvalaikio

praleidimas, kurio metu yra vykdoma kažkokia veikla, siekiant patenkinti

įvairius poreikius. Bet yra klaidinga manyti, kad laisvalaikis ir užimtumas

yra vienas ir tas pats. Laisvalaikis – tai laisvas laikas likęs žmogui nuo

darbo, o užimtumas – tai laisvo laiko panaudojimas. Todėl reikėtų

paanalizuoti tai kas yra laisvalaikio sampratą.

„Laisvalaikį sąlygiškai galime skirstyti į kelias fazes, kurios

vaikams yra labai svarbios ir kurių balansą mes turime siekti išlaikyti.“

[G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002 p. 66]:

• 1 fazė – poilsio fazė. Poilsis yra būtinas po

kiekvieno darbo proceso. Poilsio kiekis laisvalaikyje

yra sąlygojamas daugelio veiksnių. Paauglio poilsis

efektyvus jam pažįstamoje aplinkoje, namuose, tarp

savų žmonių, kur jis gali jaustis laisvas ir

nevaržomas. Tai labai individuali fazė. Poilsis labai

svarbus gyvybinių funkcijų, psichikos stabilumo

palaikymui. Jeigu yra peršokama į kurią nors kitą

fazę, aplenkiant poilsį, ateityje vaikas gali būti

įsitempęs, nervingas, išsekęs ir pavargęs. Esant

tokios būsenos visos kitos fazės, bet kuri

laisvalaikio praleidimo forma, tampa nebeįdomios,

atsiranda tuščio laiko. Galima teigti, kad dauguma

rizikos grupės vaikų yra abejingi saviraiškai kaip tik

todėl, kad neišmoko ilsėtis.

• 2 fazė – pramogavimo fazė. Pailsėjus automatiškai

pereinama į pramogavimo fazę. Pramogų ir žaidimų

reikėjo visais laikais ir visiems. Kaip pramogaujama,

taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus,

gyvenamosios vietos, sveikatos, vyresniame amžiuje –

išvaizdos, šeimos laisvalaikio praleidimo koncepcijos.

Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir laisvalaikio

praleidimo būdus. Jeigu šeimoje bus domimasi, kaip

vaikas pramogauja, bus skatinami ir plėtojami jo

pomėgiai, tai vaiko laisvalaikio bus turiningas. Jeigu

šeima abejinga tam, ką vaikas veikia laisvu metu, tai

vaikas lengvai susidomi tuo , kuo domisi jo

bendraamžiai, nes pramogavimo fazėje dažniausiai laiką

leidžia tarp jų. Galima numatyti, kas atsitinka ir

kokius užsiėmimus renkasi grupė vaikų, kurių tėvams

neįdomu,

ką jie daro, kur eina ir kada grįžta.

• 3 fazė – bendravimo fazė. Visiems reikia būti

išklausytiems. Bendravimas daugiau ar mažiau,

priklausomai nuo charakterio ypatybių, reikalingas

visiems, o ypač vaikams. Šioje bendravimo fazėje

bendravimo rato niekas neriboja. Galima bendrauti su

bet kuo, jei randi bendrą kalbą. Čia vėlgi svarbu,

kiek šeima, siekdama perteikti vaikui savo žinias,

socialinę patirtį bei bendravimo įgūdžius, sugebės šia

aplinkybe pasinaudoti. Jeigu bendravimo poreikio

netenkins artimi žmonės vaikai atras, kas su jais

kalbėsis.

• 4 fazė – kūrybos fazė. Kuriama dažniausiai vienminčių

rate, todėl bendravimo ratas susiaurėja. Kūrybinė

mintis gali ateiti staiga ir bet kokiu metu. Vėlgi yra

labai svarbu, kokie žmonės, kokie draugai yra šalia.

Šioje fazėje galimi konfliktai, tačiau kūrybinio

pobūdžio konfliktai yra nepavojingi ir trumpalaikiai

[tol, kol bendraujama kūrybiniais klausimais].

• 5 fazė – kontempliacijos fazė. Ši fazė reiškia

aplinkos ir savęs stebėjimą filosofiniu aspektu. Ji

dažnai perauga į kūrybos fazę. Kontempliacijos fazė

labai svarbi vyresnio amžiaus vaikams, jaunimui, kada

pradedama ieškoti savo vietos po saule, savo gyvenimo

ir būties prasmės. Šia fraze tikslinga skatinti,

pavyzdžiui, patariant vaikui rašyti dienoraštį. Vaikai

bendraudami su savimi gali augti teisingesni,

dienoraščio rašymas skatina ieškoti atsakymų į tuos

klausimus, kurių šiaip gal nedrįstų klausti.

Apmąstymai gali padėti formuotis vertybinėms

nuostatoms.

• 6 fazė – šventinė fazė. Šventinis bendravimas būna

labai įvairus. Švenčių metu pasaulis yra matomas

idealiomis spalvomis. Šventės būna labai įvairios ir

žadina labai įvairius jausmus, tačiau vienos

svarbiausių yra šeimos šventės: gimtadieniai,

vestuvės, krikštynos. Labai svarbios tradicinės

baltiškos ir krikščioniškos šventės: Velykos, Kalėdos,

Žolinė ir kt., ir jos atspindi, kokias tradicijas

norima perteikti vaikams. Jeigu šeimoje švenčiama

Valstybės atkūrimo diena, tai rodo, koks svarbus

šeimoje pilietinis auklėjimas; laikantis religinių

apeigų norima perduoti tikėjimo papročius ir šeimos

religiją. Visos šventės vienija joje dalyvaujančius.

Švenčių poveikis stipresnis, jeigu turima specialių,

tam tikrai progai skirtų tradicijų, dainų ar

patiekalų.

Visos laisvalaikio fazės yra labai svarbios. Laisvalaikio metu

per vaiko saviraišką atsiskleidžia jo individualybė, talentai. Vaikai

mokosi išreikšti savo poreikius, požiūrius, vertybes, problemas ir pan.

Negatyvios ir neadekvačios saviraiškos priežastys gali būti fiziologiniai,

psichiniai sutrikimai, netinkami tarpusavio santykiai. Tada reikia

pasirinkti laisvalaikio veiklą taip, kad būtų įmanoma socialiai vertinga

asmenybės saviraiškai.

Pagal M. Barkauskaitės atliktą tyrimą galima pamatyti, kiek

paaugliai turi laisvo laiko per savaitę skaičiuojant valandomis [3

lentelė]:
Paauglių laisvalaikis savaitės dienomis 1998-1999 [proc.]

3 lentelė

|Savaitės |Valandų, skiriamų laisvalaikiui, skaičius |

|dienos | |
|1 val. |2 val. |3 val. |4 val. |5 val. |6 val. |7 val. |8 val. |9 val.

|10 val. | |Pirmadienis |15,2 |27,4 |26,1 |27,4 |6,5 |2,2 |– |– |– |– |

|Antradienis |13,0 |15,2 |19,6 |27,4 |18,7 |6,5 |2,2 |– |– |– |

|Trečiadienis |10,9 |17,4 |13,0 |26,5 |25,2 |6,0 |3,4 |– |– |– |

|Ketvirtadienis |17,4 |26,1 |23,9 |10,9 |14,3 |5,3 |4,4 |– |– |– |

|Penktadienis |2,2 |6,5 |10,9 |32,6 |19,6 |12,2 |12,2 |14,3 |14,3 |– |

|Šeštadienis |– |– |– |– |8,7 |8,7 |13,0 |23,0 |20,0 |34,8 |

|Sekmadienis |– |– |– |– |– |– |– |30,2 |40,2 |50,2 | |Šaltinis: M.

Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius, 2001, p. 62]

Lentelės [3 lentelė] duomenys rodo, kad paaugliai turi labai daug

laisvo laiko ir ypač jo daug turi savaitgaliais. Kyla klausimas kodėl jie

turi tiek daug laisvo laiko? Paauglių atsakymai buvo labai įvairūs: „Todėl,

kad nėra kuo užsiimti; namie nėra darbo; negauna jokių įsipareigojimų,

užduočių; todėl, kad viskas nusibodo; nes trūksta gerų filmų, televizijos

laidų.“ [M. Barkauskaitė, 2001, p. 62] Taigi iš to matome, nepakanka turėti

laisvo laiko, jis turi būti organizuojamas. Laisvalaikio organizavimas

vyksta keliais lygiais. Pirmasis ir pats svarbiausias tai laisvalaikio

organizavimas šeimoje. Būtent šeimoje yra įgaunama patirtis apie tai kaip

turėtų būti praleidžiamas laisvalaikis, ir kokios jo formos yra priimtinos.

Laisvalaikio praleidimo formos priklauso nuo šeimos amžiaus, tėvų ir vaikų

amžiaus, šeimos sudėties, gyvenamosios vietos, sveikatos, ekonominės

situacijos bei papročių. Šeimai sunkiausia yra su paaugliais, nes būdami

aikštingi ir maištingi jie nenori, kad veikla jiems būtų primesta.

Paaugliai renkasi patys, kuo užsiimti. Jų sprendimams didelę įtaką turi

tai, kokią laisvalaikio praleidimo patirtį jie jau turi, kaip ją vertina

tėvai ir artimieji. Kad ir labai neturi laiko, tėvai privalo kuo daugiau

dėmesio skirti savo paaugliams, stengtis būti kartu, surasti bendras abiem

pusėms patinkančias laisvalaikio praleidimo formas.

Kitas laisvalaikio organizavimo lygis yra visa likusi veikla,

kuri nėra organizuojama šeimoje, bet čia vis tiek išlieka šeimos įtaka. Tai

įvairi popamokinė veikla ir užimtumas organizuojamas kitų socialinių

institutų –mokyklos, bendruomenės. Mokykla išsiskiria tuo, kad ji

organizuoja papildomojo ugdymo

užimtumą, kurio metu paaugliai praleidžia

savo laisvalaikį ir tuo pačiu lavina save. Bet čia iškyla problema, kad

veikiantys būreliai, papildomojo ugdymo institucijos orientuotos į gabius

moksleivius, galinčius tobulinti savo žinias. Be to, daugelis būrelių,

institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali.

Pastaraisiais metais daugelis buvusių vaikų laisvalaikio praleidimo vietų

[vaikų ir jaunimo klubai, sporto klubai ir pan.] yra apleistos ir neveikia.

Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų,

turi menkas galimybes saviraiškai, kuri sudarytų sąlygas jaunam žmogui per

veiklą pažinti save, įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą

visuomenėje. Todėl neretai neužimtumas bei nepakankamas laisvalaikio

organizavimas skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą.

Siekiant intensyvesnio užimtumo negalime tikėtis greitų rezultatų, tačiau

galime sėkmingai organizuoti ankstyvąją prevenciją, kuri yra apibrėžiama

kaip priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos

veiksniams [G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002].

2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė

Pradedant nagrinėti bendruomenės sampratą bei reikšmę svarbu

išsiaiškinti, tai kas yra bendruomenė, kokia jos vieta žmogaus gyvenime.

Daugelis iš mūsų suprantame ką reiškia šis žodis, bet nedaugelis galėtume

jį apibūdinti. To priežastis yra tai, kad bendruomenė neturi vieningo ir

tikslaus apibrėžimo, kuriuo tiksliai ir aiškiai ji būtų apibūdinama. Dėl to

reikėtų pateikti keletą apibrėžimų, pagal kuriuos bus galima susidaryti

bendrą vaizdą apie bendruomenę.

• „Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros

bendro naudojimo vertybės, turinti vieningas tarnybas, įstaigas,

ir interesus ar geografinį artumą“ [I. Leliūgienė, 1997, p.

270].

• Bendruomenė – tai sąvoka vartojama socialiniams santykiams

grupėje ar tam tikroje teritorijoje, apibūdinti [R. Jodienė,

1998].

• Bendruomenė – tai tokia grupė, kurioje vyksta edukacinis darbas,

kurio tikslas yra, kad vaikas ar suaugęs žmogus užimtų aktyvią

gyvenimo poziciją, savo asmeninius interesus, asmeninę naudą,

asmeninę veiklą organiškai susietų su kitų bendruomenė žmonių

interesais. [D. Vilčinskienė, 2000].

• Bendruomenė – yra pirminė socialinės organizacijos forma,

atsiradusi giminystės ryšių pagrindu ir apibūdinama betarpiškų

santykių tipu [V.Šlapkauskas, 1999].

Žinoma yra ir daugiau bendruomenė apibrėžimų, bet šitie išskirti

apibūdinimai leidžia pakankamai suprasti tai kas yra bendruomenė. Be to iš

pateiktų apibrėžimų apie bendruomenę galime spręsti tai, kad bendruomenė

susiformuoja skatinama aiškaus tikslo, čia svarbiausias akcentas yra žmonės

turintys tokį pat interesą, ir juos sieja bendra geografinė padėtis.

Toliau reikėtų plačiau panagrinėti, kuo bendruomenė yra tokia

svarbi ir kokia jos reikšmė yra kiekvienam iš mūsų.

Pirmiausia bendruomenė tai artima socialinė aplinka. Socialinė

aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis [sociumas] – visuomeninės

[materialinės dvasinės] žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos

[I. Leliūgienė, 1997]. Šioje sąvokoje telpa viskas kas susieta su žmogumi

ir jo santykiais su kitais. Socialinė aplinka

[toliau galima vadinti ir

bendruomenė] yra susijusi ir su gyvenimiškos patirties perteikimas vaikams,

paaugliams ir jaunimui. Be viso to tik bendruomenėje individas gali rasti

savo tapatumą, persiimti socialinius vaidmenis, kurie yra priimtini jam ir

yra toje aplinkoje.

Bendruomenė tai ir vienas iš svarbiausių socializacijos institutų.

Socializacija – tai visą žmogaus gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu

individas išmoksta ir įsisavina tam tikroje kultūroje esamus ir tinkamus

požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Socializacijos sąvoka

apibrėžia visuomeninus procesus ir priemones, kurios tiesiogiai ar

netiesiogiai veikia individo, kaip visuomenės nario, raidą. [V.

Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001]. Be to socializacija yra visuomeninių

vertybių elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas [I. Leliūgienė, 1997].

Socializacija vyksta tam tikroje socialinėje aplinkoje, taigi ir

bendruomenėje.

Taigi bendruomeniškumas leidžia žmogui pajusti pilnesnę gyvenimo

vertę, pajusti prasmę, jaustis reikalingu, vieninteliu, nepakartojamu [A.

Karalius, 2000]. O tai, kaip jau minėta, yra labai svarbu kiekvienam

bręstančiam paaugliui, kuris ieško savo tapatumo. Bendruomenėje klostosi

artimi santykiai, nes kiekvienas čia daugiau ar mažiau pažįsta kiekvieną,

žino vietą bendruomenėje ir įsivaizduoja jų vaidmenis. Tokie artimi

santykiai leidžia giliau pažinti kitą žmogų, o per tai ir patį save,

įsivaizduojant save kito vaidmenyje. Be to bendruomenė ugdo altruizmą,

draugiškumą, užuojautą artimam, pareigingumą. Gyvenimas bendruomenėje yra

paremtas savitarpio pagalba ir parama. Bet taip būna ne visada, nes būna

atvejų kai, bendruomenė per grubiai ir šiurkščiai kišasi į žmogaus asmeninį

gyvenimą, taip jį atribodama nuo savęs ir palikdama nežinomybėje – kaip

gyventi toliau. Tai gali sukelti labai sunkias pasekmes kiekvienam žmogui,

o ypač paaugliui, kuriam yra labai svarbu kažkam priklausyti, bet tuo pačiu

jaustis nepriklausomu, ir galinčiu spręsti savo problemas. Būtina išskirti

bendruomenėje esančią socialinę kontrolę, kuri padeda sumažinti asocialų

elgesį ir labai padeda vaiko ir paauglio auklėjimui. Pagalba yra labai

efektyvi, nes tik čia paauglys gali pamatyti ir patirti labai įvairius

socialinius vaidmenis ir nuspręsti kuris jam yra priimtinas, o nenorėdamas

sulaukti pasmerkimo ar paniekos elgiasi taip kaip yra priimtina, nes

galvoja apie tai – ką apie jį pagalvos kiti. Bendruomenė suteikia ir

saugumo jausmą, nes čia formuojasi stabilūs, pastovūs santykiai ir

vaidmenys (neretai paveldimi), kurie duoda pagrindą kiekvienam nariui ir

leidžia būti užtikrintu dėl savo ateities.

Bendruomenė yra suprantama ir kaip mikrosociumas –tai artimiausia

žmogaus erdvė ir socialinė aplinka. Šiuo požiūriu bendruomenės reikšmė yra

labiau nukreipta į tai kur yra įsikūrusi bendruomenė ir kokia jos padėtis

kitų bendruomenių atžvilgiu. Todėl čia didelis dėmesys yra skiriamas

bendruomenės geografinei padėčiai, t.y „kaip toli bendruomenė nuo

didmiesčio geras ar blogas susiekimas, kaip galima charakterizuoti gatves,

ir t.t.“ [V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. 25] Toks apibūdinimas

suteikia bendruomenei kitokią reikšmę, kokios yra bendruomenėje tai

reguliuoti ir kaip tai įtakoja jos narių gyvenimą. Kitas aspektas yra

kultūrinės – rekreacinės bendruomenės galimybės: kokie kultūriniai

renginiai yra organizuoja, ar apskritai jie yra organizuojami, ar yra

rekreacinės zonos, lankytinos vietos (nacionaliniai parka, įvairūs mokslo

centrai) ir kokia jų būklė ir t.t. Tai taip pat parodo kokias kultūrines ir

rekreacines galimybes suteikia bendruomenė ir koks jos narių požiūris į

tai.

Apibendrinant galima teigti, kad bendruomenė yra labai svarbus

žmogaus socialiniai raidai, tapatumui, jo gyvenimo vertės, prasmės

išgyvenimui, tarpusavio supratimo, pareigingumo ugdymui, vaikų auklėjimui,

saugumo jausmui. Bet kyla klausimas: ar kiekvieną žmonių susibūrimą ar

gyvenamų namų kvartalą galime vadinti bendruomene? Todėl svarbu dar

pabandyti panagrinėti tai, kokios gali būti bendruomenės ribos, bruožai.

Bendruomenės ribos, bruožai

Bendruomenės pažinimas suteikia galybę susidaryti dar platesnį

vaizdą apie bendruomenę, nes žinant atskiros bendruomenės ribas, ir tam

tikrus jos bruožus galime nuspręsti ar tai bendruomenė ir kaip joje

jaučiasi jos nariai.

Bendruomenė ribų identifikavimas nėra lengvas. Ypatingai sunkiai

ribos yra nustatomos didelių miestų visuomenėje ar vietovėje, kuriose yra

labai daug įvairiausių institucijų. Sunkumų sukelia tai, kad reikia

nuspręsti ar tai geografinė vietovė, kurią nustato tam tikras

administracinis paskirstymas. Be to bendruomenės sistema gali būti labai

įvairių formų. Šiuo atveju reikėtų pasitelkti pagrindinį bendruomenės

apibūdinimo aspektą, kad bendruomenė tai žmonių bendrija susieta bendrų

interesų. Žinoma yra sunku nustatyti kurie žmonės turi bendrus interesus ir

kurie yra visiškai atsiriboję nuo bendruomenės. Bet ribų išskyrimas labai

padeda nustatyti kokioje aplinkoje gyvena žmonės ir kokios pagalbos jiems

reikia.

Tarp bendruomenių taip pat, kaip ir tarp kitų socialinių sistemų

yra tam tikri skirtumai, bet jų tam tikrų bruožų neįmanoma išskirti ir

suklasifikuoti, nes yra labai daug skirtingų bruožų ir juos įtakojančių

aplinkybių. Yra išskiriamos trys sritys, pagal kurias būtų galima apibrėžti

kiekvieną bendruomenę:

• dydis,

• bendruomenės vidaus prigimtis,

• socialiniai – kultūriniai ypatumai.

Šie bruožai leidžia apspręsti kiekvienos bendruomenės vidines

silpnybes ir stiprybes sprendžiant vienas ar kitas problemas, panaudojant

jos turimus išteklius.

3. Tyrimas Melnragės bendruomenėje

3.1. Tyrimo metodika

Tyrimo problemos: panagrinėti kokie pagrindiniai poreikiai

vyrauja Melnragės bendruomenėje

Tyrimo objektas: Melnragės bendruomenės nariai.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti ir išanalizuoti Melnragės

bendruomenės narių poreikius.

Tyrimo uždaviniai:

• sudaryti anketą, siekiant paanalizuoti bendruomenės

poreikius

• atlikti anketinę apklausą, apklausiant Melnragės

bendruomenės narius

atrankos būdu;

• gautų rezultatų apdorojimas;

• išanalizuoti gautus tyrimo rezultatus.

Naudoti metodai: anketinės apklausos metodas.

Tyrimo eiga: Atsitiktinumo tvarka buvo išrinktos gatvės,

apklausiat kas antrame name gyvenančios šeimos narius [pateikiant anketą,

kurios pavyzdys pateikiamas prieduose]. Vienam respondentui buvo pateikiama

anketą, kurią sudarė 38 klausimai. Anketos klausimus sudarė klausimai,

kurie apėmė visas amžiaus grupes ir socialinės padėties asmenis t.y. vaikai

nuo 0 iki 6 metų; vaikai nuo 7 iki 11 metų; paaugliai nuo 12 iki 18 metų ir

t.t. Šiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti kiekvienos grupės

aktualiausias problemas, nuomonę į tai kas jas turėtų spręsti ir ar

respondentai dalyvauja kokioje nors veikloje siekiant šias problemas

išspręsti. Pabaigoje buvo pateikti klausimai apie pačius bendruomenės

narius. Šiais klausimais buvo norima kokie respondentų užsiėmimai, amžius,

kokias kalbas moka, kokia respondentų šeimyninė padėtis ir kokie giminystės

ryšiai sieja bute gyvenančius narius. Anketos pavyzdys pateikiamas

prieduose.

Buvo apklausta 43 respondentai, iš jų 29 – vyrai, ir 14 – moterų.

Šiuo tyrimu taip pat bus pabandyta išsiaiškinti kaip Melnragės

bendruomenė supranta ir įvardija paauglių problemas, ir kaip jas bando

spręsti.

3.2. Tyrimo rezultatai

[pic]

1 pav. Problemų aktualumas 12 – 18 m. paauglių tarpe

1 pav. yra pateikiami respondentų atsakymai į 14 klausimą,

kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria

nepilnamečiai. Atsakymai pasiskirstė labai įvairiai. Daugiausia respondentų

atsakė, kad aktualiausia problema liečianti paauglius yra užimtumas – net

42 procentai. Kita didesnė dalis atsakymų buvo, kad nėra sporto aikštelių

[19%], į šį procentą yra įtraukti ir tokie atsakymai kaip: „nėra kur

praleisti laisvalaikio“, „nėra kur susirinkti ir pažaisti“, „neturi vietos,

pažaisti“, „per dienas būna gatvėje“ ir t.t. Stebina tai kada nemaža dalis

atsakiusiųjų [14%] net nežino tokių problemų pažymėdami brūkšnelį arba

parašydami „nežinau“. Vienodai pasiskirstė respondentų nuomonė, kad

aktualiausia problema yra narkotinės medžiagos [7%] ir, kad paaugliai yra

nedrausmingi [7%]. Be to keletas respondentų išskyrė, kad aktualiausia

problema yra renginių trūkumas [5%]. Likusiuose atsakymuose atsakiusieji

pasiskirstė vienodai: valkatavimas [2%], trūksta darbo vietų [2%],

nusikaltimai [2%].

[pic]

2 pav. Tarnybos, sprendžiančios paauglių problemas

2 pav. – tai gauti rezultatai į klausimą: „Ar galite nurodyti

tarnybą besirūpinančia šia problema?“ Šiuo klausimu buvo siekiama

išsiaiškinti, ar respondentams pakanka informacijos, apie tai kas turėtų

spręsti paauglių problemas. Čia respondentų atsakymai buvo labai panašūs,

net 79 procentai nurodė, kad jie negali nurodyti tokios tarnybos ir tik 21

procentas atsakiusiųjų nurodė „taip“. Visi respondentai atsakę taip nurodė,

kad ta tarnyba yra seniūnija ir, kad tik ši įstaiga privalo spręsti

paauglių aktualiausias problemas.

[pic]

3 pav. Bendruomenės narių įtraukimas sprendžiant paauglių

problemas.

3 pav. parodyti rezultatai yra vienareikšmiški. Visi respondentai

į klausimą: “Ar Jūs arba kas nors iš jūsų šeimos narių dalyvavo ar

dalyvauja sprendžiant šią problemą?“ 100 procentų nurodė,

kad niekas iš jų

ar jų šeimos narių niekada nedalyvavo ir nedalyvauja veikloje, siekiant

išspręsti paauglių problemas.
3.2. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė

Atliktas tyrimas ir gauti jo rezultatai parodo, kad aktualiausia

paauglių problema yra užimtumas, taip atrodo Melnragės bendruomenės

nariams, kuri buvo pasirinkta kaip atspindys esančioms bendruomenėms

Lietuvoje. Be to atsakymuose buvo išskirtos ir mažesnės užimtumo

sudedamosios dalys: darbo neturėjimas, renginių nebuvimas, neturėjimas kur

praleisti laisvalaikį ir t.t. Išskiriamos tos problemos, kurias ir sukelia

neužimtumas, tai: valkatavimas, nusikaltimai, narkotinių medžiagų

vartojimas. Visi šie atsakymai dar kartą patvirtiną jau minėtus dalykus,

kad užimtumo nebuvimas skatina amoralų ir asocialų elgesį, kuris be to dar

pasižymi ir nedrausmingumu [respondentų atsakymai]. Visi šie rezultatai

nėra tikrasis nepilnamečių neužimtumo problemos atspindys vienoje ar kitoje

visuomenėje, bet jis parodo bendrą padėtį, esančią bendruomenėje,

leidžiančią manyti, kad tokios problemos egzistuoja ir jas būtina spręsti.

Padėtį apsunkina ir tai, kad dauguma apklaustųjų nežino, kas

turėtų teikti pagalbą ir spręsti paauglių problemas. Tik labai maža dalis

nurodė, kad šią problemą turėtų spręsti seniūnija, kaipo institucija,

privalanti rūpintis viskuo, kas vyksta jai priklausančioje bendruomenėje.

Tai rodo, kad bendruomenės nariams trūksta informacijos. Atsakymai

išryškina ir tai, kad bendruomenės nariai nejaučia tarpusavio bendrumo ir

yra susirūpinę tik savo reikalais. Šį abejingumą iškelia atsakymai į 14

klausimą, kur nei vienas respondentas nenurodė, kad būtų kada nors sprendęs

šią problemą, to nedarė ir jo šeimos nariai. Tokia padėtis vyrauja

daugelyje bendruomenių, nes visur vyrauja įsitikinimas ir mąstymas, kad

problema yra puikiai suvokiama,bet niekas nenori nieko daryti, kad problema

nepasikartotų ir būtų išspręsta. Žinoma, bendruomenės galimybių

išnaudojimas sprendžiant problemas nėra neįmanomas, bet tam jos nariai turi

jausti tarpusavio supratimą, pasitikėjimą vieni kitais.

Išvados

• Paauglystė – tai vienas iš žmogaus raidos etapų, kurį turime įveikti

kiekvienas iš mūsų. Šiame etape yra susiduriama su įvairiomis

problemomis. Pirmiausia – tai su pačia raida susijusios problemos:

fizinės, psichologinės [idealizmas, egocentrizmas,tapatumas].

• Paauglystės etapui yra labai svarbūs santykiai su aplinka, nes išjos

yra imamasi patirties ir išmokstama socialinių vaidmenų. Pirmiausia

tai santykiai su tėvais, kurie įtakoja santykius su kitais, nes čia

formuojasi reakcijos į santykius su kitas. Kitas labai svarbus

aplinkos veiksnys – tai bendraamžiai, su kuriai paauglys praleidžia

daugiausiai laiko ir semiasi patirties kaip reikia bendrauti su

priešinga lytimi, išmokstama draugystės, lengviau įveikiamos brendimo

problemos. Santykiai su visuomene yra svarbūs tuo, kad siūlo paaugliui

vertybių ir normų sistemą, kurios priėmimas ir supratimas yra

naudingas tolimesnei raidai.

• Paauglių neužimtumas yra viena iš aktualiausių socialinių problemų,

nes paaugliai turi labai daug laisvo laiko, kurio metu „neturi ką

veikti“, o iš to gali kilti tikimybė nusiklasti.

• Laisvalaikis tai ne vien laisvas laikas po pamokų, bet tai kažko

prasmingo veikimas, ir jis yra labai svarbus besiugdančiai paauglio

asmenybei, jo savirealizacijai, ir net tapatumo pasiekimui.

• Bendruomenė – tai visa artimiausia aplinka supanti kiekvieną iš mūsų.

Ją sudaro žmonės siejami bendrų interesų. Paaugliui bendruomenė

leidžia pasijusti nuo kažko priklausomu, bet tuo pačiu duoda ir laisvę

pasirinkti. Taip pat bendruomenėje paauglys mato kokie yra žmonių

tarpusavio santykiai, kurių jis taip pat išmoksta. Bendruomenė tai

organizacija žmonių, kurių tikslas yra padėti kiekvienam jos nariui ir

išugdyti savimi pasitikintį, ryžtingą, paisantį socialinių normų

žmogų.

• Tyrimas parodė, kad dauguma bendruomenės narių nesirūpina savo nariais

ir nebando spręsti jų problemų. Taip yra todėl, kad dauguma žmonių

nesijaučia bendruomenės nariais ir nejaučia vienybės su ja.

• Analizuojant tyrimo rezultatus matome, kad paauglių aktualiausia

problema, bendruomenės nuomone, yra jų neužimtumas, bet nė vienas iš

apklaustųjų nėra bandęs tai spręsti ir mano, kad tai ne jų problema.

Literatūros sąrašas

1. Barkauskaitė M., „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius,

2001;

2. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., “Žmogiškieji santykiai” – Kaunas,

2000;

3. Baršauskienė V., Leliūgienė I., “Sociokultūrinis darbas bendruomenėje”

– Kaunas “Technologija”, 2001;

4. Grigas R., „Nūdienos pasaulio kultūros ir lietuvių bendruomeniškumo

problemos“, „Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių

rinkinys, parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose

vykusio seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir

diskusijas – Vilnius, 2001;

5. Jenkins J., „Šių laikų dorovinės problemos“, Vilnius – 1997;

6. Jūrienė L., Nepilnamečių nusikalstamumo būklė“, „Lietuvos šeima“ –

Mokslinės – praktinės konferencijos „Lietuvos šeima: tradicijos ir

ateitis“, įvykusios Vilniuje, 1994m., spalio 25-26 d., medžiaga. –

Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1994-1995;

7. Karalius A. „Bendruomeniškumo formos ir jų pamatai“,

„Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių rinkinys,

parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose vykusio

seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir diskusijas –

Vilnius, 2001;

8. Kvieskienė G., Mockevičienė D., „Socialinio pedagogo ABC“ – Vilnius,

2002;

9. Leliūgienė I., “Žmogus ir socialinė aplinka” – Kaunas “Technologija”

10. Navaitis G. „Psichologinė parama paaugliui“ – Vilnius, 2001;

11. Piliponytė, J., „Nepilnametis: žmogus kuriam reikalinga kryptis“ –

1999, http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp;

12. Sutton C., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“

Vilnius, 1999;

13. Žukauskienė R., „Raidos psichologija“ – Vilnius, 1996;

Rašykite komentarą

-->