Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Onorė de Balzako gyvenimas ir kūryba

Autorius: Justinas

1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste gimė Onorė Balzakas. Jo tėvas, Bernaras Fransua Balzakas, 53 metų amžiaus, Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina, Lora Salambjė, trisdešimt dvejais metais jaunesnė už vyrą. Tėvai sūnų atidavė auginti žindyvei į Sen Syro kaimą prie Luaros, kur jis išbuvo ketverius metus. Onorė niekad nedovanojo motinai, kad ji šitaip nusišalino nuo jo:„Dėl kokios fizinės ar moralinės kliaudos motina man yra taip abejinga?.. Atiduotas žindyvei į kaimą, trejus metus šeimos užmirštas, buvau toks niekam nereikalingas, jog žmonės žiūrėjo į mane su pagaila, kai grįžau į tėvų namus…“ Iš tiesų ponia Balzak, persigandusi, kad mirė pirmas kūdikis, kurį pati maitino, tik prisitaikė prie tų laikų papročio. Tačiau reikia pasakyti, kad, nors vaikai buvo taip arti, ji retai juos lankė.

Onorė taip pat turėjo dvi seseris – Lorą (1800 – 1871) ir Loransą (1802 – 1825) bei brolį Anri (1807 – 1858).

Išgyvenęs trejus metus pas žindyvę, Balzakas gyveno dvejus metus su šeima. Gerai sutarė su seserimis Lora ir Loransa. Vėliau motina atidavė sūnų į Legė pensioną. Ten Onorė buvo „ateinantis mokinys skaitymo klasėje”.

Kai jam sukako aštuoneri, motina nusprendė atiduoti jį į Vandomo koledžo internatą. Onorė buvo skaudu skirtis su miela sesute (Lora), „vargo ir ašarų” drauge. Šio koledžo drausmė buvo beveik tokia kaip vienuolyne (jį įkūrė vienuoliai oratorianai). Tačiau po šešerių sunkių, liūdnų metų sulysęs Balzakas pargabenamas namo.

1814 m. Onorė įstojo į Tūro koledžą. Šiame koledže (kaip ir kituose) Balzakas kentėjo nuo nesąmoningo motinos šykštumo: šiaip ji švaistydavo pinigus, o kasdieninėms išlaidoms skaičiuodavo kiekvieną skatiką.

Vėliau jaunasis Balzakas atiduotas į Lepitro pensioną. Po to – į abato Ganserio pensioną, lanko Karolio Didžiojo licėjų. Galiausiai 1816 m. baigia mokslą.

Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose įstojo (tėvų pageidavimu) į Teisės fakultetą ir pradėjo dirbti klerku. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro kontorą, pas kurį dirbo. Tačiau baigęs mokslus Onorė atsisakė toliau dirbti teisininku. Nusprendė tapti literatu. Tėvams nelabai patiko šis sūnaus sprendimas, bet vis dėlto davė dvejus metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet jis parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis”. Deja, iš šeimos ir artimų draugų pritarimo nesulaukia.

1822 m. pradėjo meilės romaną su Lora de Berni, kuri ateityje bus jam geriausia, labiausiai atsidavusi draugė ir patarėja visą gyvenimą, padės susiformuoti literatūriniam jo talentui.

Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, Onorė imasi plunksnos ir parašo pirmuosius nuotykinius romanus Lordo Roonė slapyvardžiu (Roonė – Onorė anagrama). Dirba daug ir sunkiai: parašo po penkis – dešimt romanų per metus.

Rašytojas nuolat bando savo sėkmę praturtėti: pasirašo sutartį, kad išleistų Lafonteną ir Moljerą viename tome, įsigyja spaustuvę, įsteigia raidžių liejyklą. Visi šie sumanymai žlunga. Balzakas įlenda skolas, persekiojamas kreditorių ir darbininkų.

Tai priverčia jį vėl grįžti prie plunksnos. 1829 m. prasideda Onorė literatūrinė šlovė. Jis parašo „Šuanus” – pirmąjį romaną, įėjusį į „Žmogiškąją komediją”. Vėliau išspausdinama „Santuokos fiziologija”. Sukuria pirmas apysakas, kurios įeis į „Privataus gyvenimo scenas”. Parašo filosofinį romaną „Šagrenės oda”.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->