Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nyka- Niliūnas

Autorius: Aidas

Anot Nykos – Niliūno poezijos tyrinėtojų, jo poezija sudėtinga, daugiabriaunė, uždara, intymi, todėl nepasiduoda paviršiniam skaitymui ir suvokimui. Ji persmelkta literatūrinės, filosofinės, kultūrinės, istorinės erudicijos, yra ir jo dvasinės biografijos – brendimo, praradimų, pralaimėjimų, prisiminimų ir užmaršties – kodas. Taip pat Nykos – Niliūno poezijoje juntama ir stipri muzikinės kultūros patirtis. Neatsiejama poeto kūrybos dalis yra “Dienoraščio fragmentai” [1]. Šio straipsnio objektas – Nykos – Niliūno dienoraštis ir jame užfiksuoti muzikos teikiami įspūdžiai, muzikinė patirtis. Poetas siekia pažinti kitų kūrėjų dvasios pasaulį tvirtindamas, jog pasaulio pažinimo, ieškojimų kelyje neišvengiamai tenka žengti į įvairias sferas – dailę, muziką, filosofiją, literatūrą. Autorius teigia, kad svarbu nuolat klausti, bet neieškoti galutinės klausimų apibrėžties, nelokalizuoti sąmonėje ir pasąmonėje savo minčių sklaidos. Nyka – Niliūnas fiksuoja vizijų pasaulį poetine kalba ir teikia galimybę mums ten “nusikelti”. Nustatyti poeto muzikinių įžvalgų, muzikinės pagavos girdėjimo ribą keblu, nes čia veikia ir intuicija, ir nuojauta, ir juslės, ir net pasąmonė. Taigi Nykos – Niliūno “Dienoraščio” tekstai išties “verti” ir poetinės kalbos muzikalumo analizės.

Gamtoje Nyka – Niliūnas randa pirmapradžių garsų, ritmų, spalvų, linijų ir sutelkia juos į kūrybą. Visa tai transformuojama į begalę įvaizdžių ir suskamba netikėtomis prasmėmis: “Aš ilgą laiką gyvenau su gamta ir gamtoje, bet mano ilgesys visuomet buvo ne į gamtą, bet iš gamtos. Gamta man visuomet buvo ilgesio žadintojas, fonas, bet ne objektas” (1975.IV.28) [2]. “Pirmoji mano gyvenimo patirtis – neaprėpiamas ir nenutrūkstamas chaosas metų laikų keitimosi ritme, – chaosas, kurio aš pats dar nepajėgiau įforminti ir suformuluoti. Anksčiausiai išsiskyrė tam tikri garsiniai kompleksai – liepsnos melodija, veriamos durys, langinių bildesys ir vėjas. Po to viskas tarsi praregėjo, atsirado langai ir durys, dienos ir naktys, šviesa ir tamsa. Bet manęs paties lyg dar ir nebuvo. Aš dar nežinojau, kad aš esu aš” (1946.I.31). Chaotiškame gamtos judėjime jis jaučia dėsningumus – pirmiausia ritmą. Atsiveria klausa, gebanti fiksuoti erdvėje ir gamtoje esančius garsus: “Man visuomet buvo labai svarbūs metų laikai, pasikartojantys, bet kartu ir amžinai nauji savo keitimosi ritme. Jie buvo, t.y, matėsi ir girdėjosi [3], visuomet čia, pasiekiami, ir visuomet kažkur, tolimi ir nepasiekiami” (1968.XI.7). Gamtoje poetas junta jos cikliškumą. Pavasaris Nykai – Niliūnui – tai nuolatinio judėjimo, nepastovumo metas, todėl pavasario garsai nuolat kinta, gaivališkai jungiasi kurdami scherzo nuotaiką: “Pirmi pavasario ženklai – amžinai naujas ir niekad nenusibostąs jausmas. Nauji garsai pavasario fonetikoje” (1976.II.12). Autoriui ypač svarbus vaikystės pasaulis, būtent – gamtos patirtis, gamtos pažinimas vaikystėje. Poetas nuolat grįžta į gimtuosius Nemeikščius, tą palaimintą, svajų ir prarasto rojaus kraštą: “Nuostabiausia ir giliausiai įsmigusi juslinė gamtos patirtis man buvo erdves užliejęs pavasario vandens šniokštimas balandžio naktį Nemeikščiuose, nuo kurio aš pradėjau kalbėti kita kalba ir aš tapau aš” (1994.IX.12). Tekančio arba šniokščiančio vandens ritmas nuplauna ir kartu hipnotizuoja. Prarasto laiko ieškojimuose susiformuoja pagrindiniai “Pavasario simfonijos” [4] akcentai – į pasąmonę įsigėrę garsai, spalvos, judesiai. Visa tai eilėraštyje išsilieja skirtingais pavidalais, vaizdais, kinta dinaminėje – emocinėje skalėje: “Pavasario simfonijoje” aš norėjau parodyti savo ankstyvos vaikystės pavasariais įaustų sąmoningų ir nesąmoningų patirčių kompleksą, išreikštų judesio, garsų ir spalvų “kadencijomis”, pilną besiformuojančio pasaulio disharmonijos bei fenomenologinės patirties džiaugsmo (eilėraštyje išreikštų ilgomis eilutėmis, tikslesniais rimais ir griežčiau apibrėžtais ritmais). Pagrindinės temos – šviesa, vėjas, vandens šniokštimas ir “intymūs” pavasario garsai, judesiai bei spalvos” (1969.V.31). Dar vienas vaikystės svarbą liudijantis įrašas: “Pavasario simfonija” yra mano autobiografija iki devynerių metų amžiaus” (1950.III.16). Išvykęs iš Lietuvos Nyka – Niliūnas kitur nebejunta tokio artimo, betarpiško santykio su gamta. Vis įtempęs ausis bando išgirsti kokį familiaresnį garsą – ar bitės dūzgimą, ar žiogo čirškimą, kas primintų namus, bet nepavyksta. Jo eilėraščiuose gamtos motyvai – medžiai – visada įvardinti, vėjas, žolė, lietus – simbolizuoja vaikystės, namų, praeities ilgesį (o vaikystės ir namų pasaulis poetui tolygus jo dvasinės egzistencijos erdvei). “Nuostabiausias gamtos garsų gamtoje yra žolės šiurenimas, ypač aukštos, pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, bet kada, ir ne čia, – šiaurėje, nykiai pilkoje tuštumoje, kada staiga pakilusio vėjo gūsis suvarto smilgų viršūnes. Aš tada ne tik gyvendavau, bet ir būdavau. Pietuose gamta absoliučiai nemuzikali, persotinta. Ji nemoka sukelti ilgesio ir numalšinti metafizinio alkio” (1950.XII.6).

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->