Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nyka- Niliūnas

Autorius: Aidas

Anot Nykos – Niliūno poezijos tyrinėtojų, jo poezija sudėtinga, daugiabriaunė, uždara, intymi, todėl nepasiduoda paviršiniam skaitymui ir suvokimui. Ji persmelkta literatūrinės, filosofinės, kultūrinės, istorinės erudicijos, yra ir jo dvasinės biografijos – brendimo, praradimų, pralaimėjimų, prisiminimų ir užmaršties – kodas. Taip pat Nykos – Niliūno poezijoje juntama ir stipri muzikinės kultūros patirtis. Neatsiejama poeto kūrybos dalis yra “Dienoraščio fragmentai” [1]. Šio straipsnio objektas – Nykos – Niliūno dienoraštis ir jame užfiksuoti muzikos teikiami įspūdžiai, muzikinė patirtis. Poetas siekia pažinti kitų kūrėjų dvasios pasaulį tvirtindamas, jog pasaulio pažinimo, ieškojimų kelyje neišvengiamai tenka žengti į įvairias sferas – dailę, muziką, filosofiją, literatūrą. Autorius teigia, kad svarbu nuolat klausti, bet neieškoti galutinės klausimų apibrėžties, nelokalizuoti sąmonėje ir pasąmonėje savo minčių sklaidos. Nyka – Niliūnas fiksuoja vizijų pasaulį poetine kalba ir teikia galimybę mums ten “nusikelti”. Nustatyti poeto muzikinių įžvalgų, muzikinės pagavos girdėjimo ribą keblu, nes čia veikia ir intuicija, ir nuojauta, ir juslės, ir net pasąmonė. Taigi Nykos – Niliūno “Dienoraščio” tekstai išties “verti” ir poetinės kalbos muzikalumo analizės.

Gamtoje Nyka – Niliūnas randa pirmapradžių garsų, ritmų, spalvų, linijų ir sutelkia juos į kūrybą. Visa tai transformuojama į begalę įvaizdžių ir suskamba netikėtomis prasmėmis: “Aš ilgą laiką gyvenau su gamta ir gamtoje, bet mano ilgesys visuomet buvo ne į gamtą, bet iš gamtos. Gamta man visuomet buvo ilgesio žadintojas, fonas, bet ne objektas” (1975.IV.28) [2]. “Pirmoji mano gyvenimo patirtis – neaprėpiamas ir nenutrūkstamas chaosas metų laikų keitimosi ritme, – chaosas, kurio aš pats dar nepajėgiau įforminti ir suformuluoti. Anksčiausiai išsiskyrė tam tikri garsiniai kompleksai – liepsnos melodija, veriamos durys, langinių bildesys ir vėjas. Po to viskas tarsi praregėjo, atsirado langai ir durys, dienos ir naktys, šviesa ir tamsa. Bet manęs paties lyg dar ir nebuvo. Aš dar nežinojau, kad aš esu aš” (1946.I.31). Chaotiškame gamtos judėjime jis jaučia dėsningumus – pirmiausia ritmą. Atsiveria klausa, gebanti fiksuoti erdvėje ir gamtoje esančius garsus: “Man visuomet buvo labai svarbūs metų laikai, pasikartojantys, bet kartu ir amžinai nauji savo keitimosi ritme. Jie buvo, t.y, matėsi ir girdėjosi [3], visuomet čia, pasiekiami, ir visuomet kažkur, tolimi ir nepasiekiami” (1968.XI.7). Gamtoje poetas junta jos cikliškumą. Pavasaris Nykai – Niliūnui – tai nuolatinio judėjimo, nepastovumo metas, todėl pavasario garsai nuolat kinta, gaivališkai jungiasi kurdami scherzo nuotaiką: “Pirmi pavasario ženklai – amžinai naujas ir niekad nenusibostąs jausmas. Nauji garsai pavasario fonetikoje” (1976.II.12). Autoriui ypač svarbus vaikystės pasaulis, būtent – gamtos patirtis, gamtos pažinimas vaikystėje. Poetas nuolat grįžta į gimtuosius Nemeikščius, tą palaimintą, svajų ir prarasto rojaus kraštą: “Nuostabiausia ir giliausiai įsmigusi juslinė gamtos patirtis man buvo erdves užliejęs pavasario vandens šniokštimas balandžio naktį Nemeikščiuose, nuo kurio aš pradėjau kalbėti kita kalba ir aš tapau aš” (1994.IX.12). Tekančio arba šniokščiančio vandens ritmas nuplauna ir kartu hipnotizuoja. Prarasto laiko ieškojimuose susiformuoja pagrindiniai “Pavasario simfonijos” [4] akcentai – į pasąmonę įsigėrę garsai, spalvos, judesiai. Visa tai eilėraštyje išsilieja skirtingais pavidalais, vaizdais, kinta dinaminėje – emocinėje skalėje: “Pavasario simfonijoje” aš norėjau parodyti savo ankstyvos vaikystės pavasariais įaustų sąmoningų ir nesąmoningų patirčių kompleksą, išreikštų judesio, garsų ir spalvų “kadencijomis”, pilną besiformuojančio pasaulio disharmonijos bei fenomenologinės patirties džiaugsmo (eilėraštyje išreikštų ilgomis eilutėmis, tikslesniais rimais ir griežčiau apibrėžtais ritmais). Pagrindinės temos – šviesa, vėjas, vandens šniokštimas ir “intymūs” pavasario garsai, judesiai bei spalvos” (1969.V.31). Dar vienas vaikystės svarbą liudijantis įrašas: “Pavasario simfonija” yra mano autobiografija iki devynerių metų amžiaus” (1950.III.16). Išvykęs iš Lietuvos Nyka – Niliūnas kitur nebejunta tokio artimo, betarpiško santykio su gamta. Vis įtempęs ausis bando išgirsti kokį familiaresnį garsą – ar bitės dūzgimą, ar žiogo čirškimą, kas primintų namus, bet nepavyksta. Jo eilėraščiuose gamtos motyvai – medžiai – visada įvardinti, vėjas, žolė, lietus – simbolizuoja vaikystės, namų, praeities ilgesį (o vaikystės ir namų pasaulis poetui tolygus jo dvasinės egzistencijos erdvei). “Nuostabiausias gamtos garsų gamtoje yra žolės šiurenimas, ypač aukštos, pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, bet kada, ir ne čia, – šiaurėje, nykiai pilkoje tuštumoje, kada staiga pakilusio vėjo gūsis suvarto smilgų viršūnes. Aš tada ne tik gyvendavau, bet ir būdavau. Pietuose gamta absoliučiai nemuzikali, persotinta. Ji nemoka sukelti ilgesio ir numalšinti metafizinio alkio” (1950.XII.6).

Gamtos muzikalumui reikalinga erdvė, neribojanti garsų tėkmės. Muzikali gamta, t.y. poeto vaikystės patirtis, išlaisvina arba atveria kitą dimensiją: “Kad būtų galima atsiskirti nuo savęs, tapti Doppelgangeriu ir pamatyti save iš šalies! Bet priešingai: visiško išsiliejimo ir susiliejimo su viskuo jausmas – lyg tapčiau spalva ir garsu. (1946.VIII.29). Kiekvienas metų laikas (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) Nykai – Niliūnui “groja” skirtingomis tonacijomis, tempais. Kiekvienas jų turi tam tikrus, agogikai būdingus ženklus, ritmiką. Tai vėlgi poeto fantazijos, vidinės būsenos išraiška: “Keistai “muzikali” balandžio diena – fiziškai ir psichiškai nepakeliamas ostinato, nuobodulio finalas, įsikūnijęs gamtos formomis ir terminais. Būties appoggiatura ir fermata” (1961.IV.11). Ruduo Nykai – Niliūnui yra įsiklausymo į save ir įsižiūrėjimo į viską laikas. Tad tokią būseną atliepia hipnotizuojantis ostinato: “Hipnotizuojantis gilių kritimas į stogą (šįmet tiek daug jų užderėjo). Iš tiesų jos, prasimušę pro stogą ir lubas, krenta į mane, į mano dirgsnių sistemą. Dieną ir naktį. Be perstojo, be paliovos. Ir pamažu tas nedarnus, atsitiktinis kritimas persiorganizuoja į muzikiniais principais sudarytą garsų sistemą, – lyg ir gamta turėtų “meninių pretenzijų” (1991.X.3). Poetas nepaaiškina, kokius muzikinius principus čia įžvelgia. Galima spėti, jog tai – minimalizmui būdingi repetityviniai principai. “Nerimo apimtas atsikeliu ir einu pro vasariškai girgždančias duris į kiemą norėdamas automatiškais kūno judesiais išsemti realybę, kad likčiau lengvas ir tuščias kaip apdžiūvusios žolės čežesys po kojomis” (1946.IV.10). Taigi jis tik eina, žolės čežesys sukeliamas kojomis. Einant galimi minimalūs, laipsniški pokyčiai. Gerai pažįstama tikrovė leidžia nevaržomai – tarsi skriejančio impulso pagava – lengvai pajusti ir išgirsti tikrąją, meninę realybę. Tai tarsi tik kontempliacija. “Medžiai. (…) Vienaip šlamėjo liepos, kitaip ūžė beržai, dar kitaip švokštė eglės. Vienaip pavasarį, kitaip vasarą, rudenį ir žiemą. Aš juos visus atpažindavau, atskirdavau kiekvieną balsą audringų rudenio naktų orkestre: pradėdavo obelys, vyšnios ir kiti smulkesnieji medžiai; netrukus įsijungdavo žaibo sužalotas kaštanas ir plonabalsės liepos (protarpiais atrodydavo lyg girdėtum prislopintą kikenimą); ir tik tada viską nustelbdavo didžiojo Vaškelio beržo būgnai. Taip aš ilgą laiką gyvenau su jais metų laikų keitimosi ritme, garsų ir spalvų orgijoje, ir tai buvo mano amžinybės pradžia” (1946.I.18).

Svarbu stabtelti prie Nykos – Niliūno poetinės simbolikos. Medis – paslaptingas elementas. Nyka – Niliūnas medžius atpažįsta iš garso. Verbalizuoja medžių orkestrą poetine muzika, kurdamas kondensuotą, dramatišką įtampos liniją. Pirminio skaitymo metu kyla asociacija, kad poetas girdi Hectoro Berliozo diriguojamą orkestrą. Tai patvirtina kitas “Dienoraščio” įrašas: “Šviesi lapkričio diena, pilna atsiminimų. Vėjo ūžimas besiblaškančiuose medžiuose, su visais crescendo ir diminuendo, su visais piano, forte ir fortissimo, – kaip Berliozo diriguojamas orkestras” (1984.II.6). Akivaizdu, kad Nyka – Niliūnas yra gerai susipažinęs su H.Berliozo muzika ir ją mėgsta. Įvardindamas pagrindines dinamikos sąvokas – crescendo, diminuendo, piano, forte, fortissimo – jis kalba ir apie orkestro dinamikos niuansus, tačiau konkrečiai jų neįvardija. Šiuos niuansus jis apibrėžia įvardžiu “visas”. Atskiras metų laikas nusakomas skirtingais spalvų ir skambesio niuansais. Kiekvienas medis skirtingu metų laiku “skamba” kitaip.

“Dienoraštyje” rasime sapno atmerktomis akimis būsenos “orkestruotę” gulint ligoninėje: “dienos ritualas prasideda įvairiais ir kaskart intensyvėjančiais garsais koridoriuose, primenančiais Milašiaus Lapkričio simfonijos ką tik atsikėlusių tarnaičių viedrų ledinį žvangesį. Po to ateina angeliškais veidais slaugės matuoti kraujo spaudimo, paimti kraujo, judėjimas ir triukšmas vis intensyvėja. Lauke pradeda švisti. Neilgai trukus pasirodo dirbtinai besišypsąs budintis daktaras šviežiai išskalbtu baltu chalatu, gausios internų svitos lydimas, lakus ir suvereniškas, nelyginant princas Rembrandto Naktiniame patikrinime. Rytmečio uvertiūra baigiasi crescendo kulminacija – pusryčiais. Dienos metu intensyvumas krinta ir išsilygina. Kilimo kreivę pakeičia normalios darbo dienos rutina, kurios neišvengia net ir sunkūs ligonys. Vakare viskas dar kartą suintensyvėja, tik nebe taip energingai ir neilgam. Pavalgius vakarienę, išsivaikšto net ir atkakliausi lankytojai, ir koridoriai pamažu nuščiūva” (1985.I.28). Tolimas vaikystės vakaras: “pro varstomas duris besiveržią šalčio kamuoliai; po kojomis girgždantis sniegas (kažkas eina kiemu, bet aš nematau, nes langas storiausiai užšalęs); tolimas rogių pavažų trynimosi į nugaląstą kelią garsas ir vakarinio gyvulių girdymo ceremonijos – viedrų žvangėjimo, žmonių šūkalojimo ir galvijų mūkimo – kantata. Padedu knygą, ir paveikslas ima ryškėti, kristalizuotis, – kaip chemikalu veikiamos fotografijos laiko vandenyje, visoje savo optinėje ir akustinėje iki smulkmenų pažįstamos aplinkos realybėje” (1950.IV.6). Kasdieninės rutinos fragmentai, tai, kas paprastai nebefiksuojama, čia atsiskleidžia įgarsinto vaizdo pavidalu: varstomos durys, girgždantis sniegas, nemato, bet girdi kažką einantį, kiemu, tolimas garsas, viedrų žvangėjimas, žmonių šūkalojimas, galvijų mūkimas. Atrodytų, tokia garsų kakofonija poetui tampa muzikos žanro įvaizdžiu.

Balso kodas begale transformacijų tarsi raudona gija tęsiasi visoje Nykos – Niliūno kūryboje. Galima viską išgirsti (pasitelkiant poeto metaforą) “su kriauklėm ausyse”. Gamtoje gimsta daina, giesmė, rauda, šauksmas, klyksmas.

Vėjas – vienas svarbiausių Nykos – Niliūno kūrybos motyvų, galima sakyti – leitmotyvų. Jis ne tik dinamikos ženklas, bet su savimi neša ir garsus: jis šaukia, rauda, kužda, ūžia, skundžiasi… “Staigus ir nelauktas, jis pasigirsta už sienų, monotoniškas ir sielą veriantis. Foną, kaip žmogų, gali pažinti iš balso. Nervus dirginančios jo “muzikinės frazės” prikelia iš miego, ir apima nesuvaldomas noras atidaryti visas duris ir langus ir bėgti iš namų” (1949.III.3). Čia vėjas sudirgina poeto emocinę ir psichinę būseną. Vėjas taip pat yra ir gaivališkų, dionisiškų, pavasariškų garsų ir dinamikos skleidėjas. Kaip ir medžių skambesys, vėjo balsas metų laikų cikle kinta: “Pūtė stiprus, iš balso man gerai pažįstamas vėjas, drėbdamas dideliais pluoštais krintantį sniegą į veidą” (1939.XII.16).

1969 – aisiais “Dienoraštyje” užfiksuota balso erozija: “Visą vakarą išsėdėjau prie židinio, klausydamasis prikimusio liepsnos ūžimo. Tik jos balsas nebeatpažįstamas, plevenimas nebe tas. Už lango vėjas ir šlapdriba. Garsai iš lauko šiurpulingai mechaniški, šalti ir svetimi. Jokio familiaresnio bildėjimo ar girgždesio” (1969.II.22).

Žmogaus balsas taip pat nelieka nuošaly. Klausydamasis vokalinės muzikos, būtent – religinių giesmių, žmogaus balsui poetas suteikia dievišką prigimtį: “Nuostabus soprano, giedantis religines giesmes. Jos balsas, jei ir nebūtų Dievo, galėtų Jį sukurti. Bet neįsiminiau, nei jos vardo, nei pavardės, – taip buvau iš visko išsijungęs” (1986.XII.31). Giesmė Nykai – Niliūnui yra katarsiškos prigimties: “Kalėdinių giesmių koncertas iš St.Albans Abbey (Herdfordshire) su Londono Royal Philharmonic Orchestra, choru ir fleitistu James Galway. Aš niekad lig šiol nebuvau taip ryškiai pastebėjęs, kokie gražūs giedančių žmonių veidai. Tarsi katarsio ekstazėje, absoliučiai nusiplovę ir be dėmės. Giedodami net ir didžiausi nusikaltėliai turbūt taip atrodytų” (1988.XII.11); “Cecilia Bartoli: nuostabaus gražumo “tamsus”, daugiamatis mezzosopranas (taip turėjo skambėti mano fantazijoje tebedainuojanti La Malibran), labai gerai suderintas su šiek tiek barokišku romėnės veidu. Jos dainuojamas Rossini (iš Semiramide), Mozartas (Voi che sapete) ir Vivaldi (Sposa con disprezzata) skambėjo kaip nelauktas ir absoliutus katarsis” (1993.IX.20); Andrea Bocelli, aklas italų dainininkas. Pagaliau išklausiau jo koncerto Pizoje įrašą. Jam, be abejo, trūksta Domingo ar Pavarotti jėgos, bet jis gyvas, nesuteptas tenorams būdingo vulgarumo; dar niekam neparsidavęs, nesusidėvėjęs, beveik vaikiškas, ir skamba kaip tirpstančio sniego vandens tekėjimas balandžio mėnesyje. Jo balsas tikrai dainuoja” (1997.XII.14).

Galėtume teigti, kad Nykos – Niliūno požiūris į muziką yra profesionalus. Tai rodo jo klausomos muzikos įspūdžio fiksavimo būdas “Dienoraštyje”. Jis tiksliai užrašo kompozitoriaus pavardę, kūrinį, atlikėjus, savo vertinimą, bet jų eilės tvarka yra nepastovi. Pirmenybė suteikiama tai pozicijai, kuri poetui svarbiausia.

Nyka – Niliūnas turi savo nuomonę apie nemėgstamą muziką ar blogą atlikimą ir ją pasako: “Svaiginančiai melancholiška diena. Autosadistiškai klausausi Peer Gynto su garsiąja “Solveigos daina” muzikos (Grieg), kuri mane veikia kaip prerafaelitų tapyba arba Vienos secesijos kūnai ir ornamentika – kaip kažkas paauguoliškai sentimentalu, nesubrendusiai nuoga. Bet vis tiek išklausau iki galo (1988.III.8); “Alban Berg Wozzek iš Metropolitan (dėl man sunkiai virškinamų Sprechstimmen einu pasivaikščioti nebaigęs)” (1997.II.22); “Aaron Copland 85 gimimo metinių minėjimo koncertas iš Lincoln Center (Bernstein, Metha). Einu gulti nebaigęs, nes man jo muzika (išskyrus gal Fanfare for the common man) buvo ir liko svetima savo dehumanizuotai plakatiška idioma – kaip amerikiečių ekspresionizmo tapyba” (1985. XI.14). Nyka – Niliūnas rašo, jog Vytautui Kavoliui skirtame minėjime, vykusiame Dickinsono kolegijoje, skambėjo “gera muzika (Mozartas ir Bachas), bet prastas atlikimas” (1996.X.14); “Ne per geriausiu balsu ir techniškai ne per geriausiai dainuojami Schuberto Winterreise gabalai (dainos). Todėl jos nepasiekia mano dėmesio centro, netampa mano žiemos kelione, ir aš galiu laisvai fantazuoti, transformuodamas realybės eigą, keisdamas jos pavidalus. Temsta. Pakilus sunkiai mano vaizduotės teatro scenos uždangai, negirdimais žingsniais subėga tūkstančiai lengvų kaip pūkas balerinų – sninga” (1962. XII.9). Arba dar vienas įrašas: “(…) atrodytų, kad tai tikrai Pergolesi. Bet dar reikės paskambinti Kostui, kad jis universiteto muzikos bibliotekoje išaiškintų” (1977.II.12). Toks tikslumas reikalingas tik sau pačiam. Nyka – Niliūnas neužslopina savojo girdėjimo ir nepaklūsta kompozitoriaus muzikai uždėtai etiketei: “(…) man labai patinka (gėda ir prisipažinti) Johanno Strausso valsai, nes aš juose girdžiu nuolat tykančią mirtį” (1950 sausis). Svarbūs vardai budi vidiniame pasaulyje. Kad minėtumei Berliozo šimtąsias metines, kaip tai daro Nyka – Niliūnas, reikia kompozitoriaus vardą savyje saugoti kaip sakralų simbolį: “Senos mano meilės Berliozo šimtosios metinės. Gauti ir išklausyti “Symphonie fantastique (Boulez arba Munch); Harold en Italie (Baršai su Oistrachu); Requiem (Munch); La Damnation de Faust (Munch) ir Nuits d`été (Ansermet)” (1969.III.1). Tai tarsi apeiga.

Muzika nuplauna ir apvalo: “Lėtas, nuobodus pilkos spalvos savaitgalis. (Nyka – Niliūnas kalba telefonu, tvarko rūsį, skaito Horacijų – V.Č.). Po to – atvangai – klausiausi Coriolano uvertiūros ir Bacho Trio sonatos fleitai, smuikui ir continuo in C major” (1981.I.31); “Skausmingai tuščia diena. Tuščia iš tuščiausių. Prieš užmiegant – Telemanno (kuris man vis labiau ir labiau patinka) Concerto in D for Trumpets and Strings” (1995.I.18); “Fone kažkas kaip Šostakovičiaus Penktoji. Muzikos, kuri pas mus visą laiką eina, aš mėgstu klausytis “nesiklausydamas” (1997.VII.1); “Nepaprastai gražus styginis Boccnerini kvintetas (smulkesnės informacijos neįsiminiau) per keletą minučių nuplauna visas dienos nuosėdas” (1998.IV.6). Per intuityvų pažinimą, vidinio gyvenimo patirtį muzika tarsi “priauga” prie esamos nuotaikos, būsenos, meninio vaizdo: “Į kiemą atskrido trys juodvarniai, nustebindami mane ir paukščių lesykloje besidarbuojančią voveraitę. Eidamas pamiške aš juos girdžiu krankiant, bet labai retai kada tematau. Šiandien jie kažkaip labai gerai tiko prie fone girdimos Schumanno Trečiosios. Beveik visą praeitą naktį snigo” (1997.IV.1); “Pirmas rudens kvapas sunkiai gulančioje auksinės pavakarės migloje. Saint – Saėns Rondo capriccioso, Fritz Kreisler Caprice viennois” (1977.V.28); “Palaidojom Radauską. Vasara pačioje karščiausioje ir žaliausioje intensyvumo stadijoje. La lumičre est douce, et il plait aux yeux de voir le soleil. Liūdna cadenza iš quatro staggioni” (1970.VIII.31); “Bacho mišių in B minor Sanctus vėjo iki žemės lenkiamo dar neišsprogusio medžio fone” (1963.III.24); “Nelabai muzikalaus paukščio balsas. Bažnyčios durys buvo plačiai atidarytos, ir mes iš karto patekome į nuostabią baroko linijų ir pastelinių spalvų orgiją, kuri savo žaisminga elegancija priminė erdviniuose matavimuose sustingusią Telemanno Siuitą a – moll” (1945.VI.7). Arba muzika sugrąžina praeitį: “staiga atgautas prarasto laiko fragmentas (iš 1937 metų rudens): grįžau iš Utenos, kur buvau nuėjęs parsinešti Stankūno kioske man laikomo paskutinio Literatūros naujienų numerio. Visi kažkur išėję. Lauke – artėjančio vakaro vėsa: sunki, pilnakraujė, paliečiama, sumišusi su organiškai aštriu rudens laukų kvapu, visa savo mase atsimušanti į kūną. Jaučiuosi absoliučiai laimingas, be jokios priežasties laimingas, laimingas, kad esu absoliučioje darnoje ir draugystėje su aplinka. Įėjusi mama prašo padėti sunešti į vidų dieną nukastas daržoves, nes naktį galinti būti šalna. Tuojau, sakau, keliuosi ir einu. Fone – Telemanno Concerto in E – major” (1970.XI.19).

Dienoraštis liudija keistą poeto patirtį, kai muzikos instrumentai virsta antropomorfinėmis būtybėmis: “Šiandien besiklausydamas Mozarto Sinfonia concertante, staiga pajutau, kad smuikai iš tiesų kaip žmonės: su kūnais, sielomis ir gyvenimo istorijomis – femmes fatales, vieux beaux, jaunes noyes, beaux tenebreux etc. Juos reikėtų laidoti kapinėse, kaip žmones, ir statyti antkapius (…). Neveltui sakoma, jog šis viso pasaulio nusižudėlių mėgiamiausias instrumentas rauda. Smuikai aristokratai – Amati, Guarneri, Stradivari; smuikai proletarai – bevardžiai kaimo muzikantų smuikai, kitaip sakant, kaip irgi žmonės” (1960.II.9).

Ir sapnuose poetas klausosi muzikos: “Muzikinis sapnas. Nubudus į pusmiegio sferą, vis dar tebeskambėjo paskutiniai Saint – Saėnso bakchanalijos taktai ir lėtai prisidedantis klarneto su vokaline di Stefano fraze dialogas. (…) stovėjau prie muzikos instrumentų krautuvės (aut. mandolinos, geltonas smuikas, Hohnerio armonikėlės, gitara).

Su keliais kišenėje skambančiais centais aš jaučiausi esąs turtingiausias žmogus pasaulyje, galįs nupirkti ne pusę, bet visą pasaulio džiaugsmą, ir jau buvau belipąs laiptais į krautuvę. Bet mane sustabdė sapno logika ir chronologija” (1964.IV.30). Logika ne visuomet atsikrato sapno erdvės. Sapnas taip smarkiai paveikia, jog visą dieną išlieka jo nuotaika: “(…) nubudau (kaip tai dažnai būna) su žodžiu (vardu) lūpose, šįkart “Schuppanzigh”, aiškiai nebeatsimindamas, kas jis (dabar žinau, kad tai žymus smuikininkas iš Beethoveno aplinkos). Bet kokiais sugestijų labirinto vingiais jis pasiekė mane? Ir kodėl būtent jis, o ne koks nors man geriau žinomas Moscheles? (…) Pradėjęs dieną Beethoveno “teritorijoje”, baigiau jo vadinamu Razumovskio kvartetu” (1998.I.31). Sapno būsena “atjungus” protą: “šiąnakt keistai intensyviam sapne klausiausi Schönbergo seksteto Verklärte Nacht, kurio aš niekad savo gyvenime nesu klausęsis ir nežinojau, ar jis iš viso kada nors buvo atliktas ir įrašytas” (1972.VI.29).

Dienoraštyje Nyka – Niliūnas atskleidžia slaptą savo svajonę, kuri galėtų būti vienu iš “raktų”, bandant suvokti jo santykį su muzika: “klausydamasis (seniau užrašyto į filmo juostelę) Beethoveno Piano concerto no.1 in C – major ir stebėdamasis atlikėjo pirštų bei klaviatūros žaismu, galvojau apie garsiuosius Tris norus pasakose ir apie galimybę velniui sielą. Kadaise aš būčiau tikrai pardavęs savo nedaug ko vertą sielą už ilgą laiką nešiotos slaptos svajonės (greičiau fantazijos) tapti pianistu virtuozu išsipildymą. Iš tikrųjų, norint pasidaryti bet ko virtuozu reikia parduoti sielą. Tik sunku gauti pirkėją. Velnias šiais laikais rečiau tepasimaišo, o, be to, ir sielų vertė smarkiai krito” (1994.VI.27). Muzika yra būtina Nykos – Niliūno gyvenimo ir kūrybos erdvei. Be to, jis įvardija kūrinius, kuriuos būtų norėjęs sukomponuoti: Vivaldi “keturis metų laikus”, Mozarto Koncertą klarnetui A – dur (K. 622), Kvintetus g – moll, D – dur (K. 516, 593), nebaigtas Mišias c – moll (K. 427), Ravelio “Le Tombeau de Couperin”. Ir išvardina mylimiausius kompozitorius: Vivaldi, Bachas, Mozartas, Telemannas, Schumannas, Berliozas, Debussy, Franckas, Ravelis, Satie; vėjas, medžiai, paukščiai ir langinės. Ar galėtume teigti, jog kompozitoriai – vėjas, medžiai, paukščiai, langinės yra Nykos – Niliūno – kompozitoriaus slapyvardžiai? O gal taip jis įvardina žodžius, kuriančius jo poezijos muziką? Šio teiginio analogu būtų Nykos – Niliūno įžvalgos Oskaro Milašiaus poezijoje: “O.V. de Miłosz poezijos atmosferą išreiškia žodžių solitude, Septentrion, ortie ir fleur orpheline muzika” (1974.XII.3).

Nykai – Niliūnui vienas iš Parnaso gyventojų yra Mozartas. Galime numanyti, kad jis, kaip ir Milašius, juto tikrąją kompozitoriaus paslaptį. Mozarto muzika, kaip ir joje paslėpta mintis, Milašiui atrodė esanti XVIII a. ezoterinių doktrinų atspindys, o jo muzikos žaismingumas – tik būdas pridengti pasaulio pažinimą. Nyka – Niliūnas: (…) paradoksas: Aukštasis menas turėtų būti mirtinas. Genialiai atliekamas Mozarto Requiem turėtų nužudyti klausytoją arba išvesti jį iš proto” (1952.II.14); “Mozarto Don Giovani iš Salzburgo (von Karajan). Nuostabi muzika, bet pati opera šiek tiek per lėta, nuobodoka. Le nozze di Figaro ir toliau pasilieka mano “Lieblingswerk” (1988.II.12).

Nykos – Niliūno poezijos interpretavimo kelių yra labai daug. Akivaizdu, jog vienas jų – tai bandymas rasti atsakymą, kur slypi šio kūrėjo poezijos muzikalumo paslaptis: žodžio prasmės ir garso ryšyje, jautrume žodžiui ir prasmių sąskambiams, ritme, organizuojančiame eilėraščio formą, muzikinės kompozicijos principuose, subjektyvaus santykio su profesionaliąja muzika patirtyje.
Alfonsas Nyka – Niliūnas ir Jonas Aistis. Priartėjimas

Alfonso Nykos – Niliūno poezijos palyginimas su kitais rašytojais

Literatūros istorijoje įprasta kalbėti apie “Literatūros lankų” kartos konfliktą su vyresniąja neoromantikų karta. Kur šio konflikto esmė? Emigracijos kultūriniame gyvenime iš pradžių gana darniai dalyvauja abi kartos, tačiau apie 1948 metus išryškėja šių kartų nesutarimai. 1948 metų “Aiduose” A.Nyka – Niliūnas parašo poleminį straipsnį “Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo”, kuriame išreiškia jaunosios kartos nepasitenkinimą esama padėtimi: kalba apie prastą tremties poezijos lygį, apie gausybę įsteigtų premijų, apie nuomonių skirtumus vertinimo klausimais. Kritikuoja vyresniuosius, kad šie apsikasė neliečiamųjų stovyklose, sėdi “aukštuose sunkaus aukso sostuose”, kad mažai skiria dėmesio estetiniam literatūros lygiui. Jaunoji karta, atvirkščiai, siekianti literatūrą vertinti pirmiausia estetiniu požiūriu. Nyka – Niliūnas teigia, kad šis konfliktas nėra atsitiktinis – tai skirtingų pažiūrų į literatūrą susidūrimas.

Į konflikto epicentrą pakliūva Aistis. Jaunesniosios kartos jis pripažįstamas kaip klasikas, Mokytojas. Minėtame straipsnyje Niliūnas Aisčio eilutes cituoja kaip straipsnio motto. 1949 “Aiduose” Nyka – Niliūnas straipsnį “Nepriklausomos Lietuvos poezija” didžiąja dalimi skiria Aisčiui. Jame iškelia mintį, kad Aisčio poezija buvusi atspara visai jaunajai kartai, suformuluoja svarbius literatūrologijai Aisčio poezijos apibūdinimus (“Aleksandriškio formalinis naujumas rėmėsi ne išoriniais efektais, bet vidinio pasaulio formų autentiškumu bei originalia išraiška. J.Kuosai – Aleksandriškiui mūsų poezijos renesanso epochoje, kuri prasidėjo maždaug 1930 metais, tenka viena pačių pirmųjų vietų”)1.

Tačiau jaunoji karta nepaprastai kritiška Aisčio emigracijoje rašomos poezijos atžvilgiu. “Literatūros lankuose” (1950) išspausdintame straipsnyje “Kelios pastabos vėliausios Aisčio knygos proga” J.Mekas teigia, kad jaunoji karta beatodairiškai, emocingai pripažįsta tik ankstyvąją Aisčio poeziją ir nepaprastai nusivylusi emigraciniu jo rinkiniu “Sesuo buitis”. Tai labai užgauna Aistį.

Įsisenėjusį konfliktą matome 1953 “Aiduose”: Aistis ir Nyka – Niliūnas piktokai ginčijasi dėl iliustracijų “Užuovėjai”. Rašytojai nesusikalba, nes juos graužia įžeistos ambicijos. Diskusijose girdėti kartos maištas, Aisčio pažeidžiamų vietų ieškojimas. Konflikto tąsą matome 1955 metų “Literatūros lankuose” (Niliūnas Aisčio laikyseną laiko pseudopatriotine). Vėlesnį rašytojų santykį atsekame iš Aisčio publikacijų “Aiduose”, skaitome Niliūno dienoraščiuose.

Abu rašytojai pabrėžtinai laikosi savų pozicijų. Aistis lieka desperatiškai įsipareigojęs Lietuvos valstybei, rašo patriotinio rūpesčio straipsnius apie sovietinės Lietuvos mokyklas, išgyvena dėl sovietinėje Lietuvoje vykstančio patriotizmo juodinimo. Įskaudintas, besisielojęs dėl to, kad jo nesupranta jaunoji karta, Nyka – Niliūnas atsiriboja nuo sovietinės Lietuvos aktualijų, orientuojasi į savo pasaulio kūrimą. Tuo metu, kai Aistis rašo patriotinio rūpesčio straipsnius, Niliūnas spausdina eilėraščius “Himnas mistiškai rožei”, “Mėlynos žolės gatvė”. Šių dviejų poetų konfliktą kaitina P.Skardžius, H.Radauskas, o taikytojo vaidmenį atlieka A. Vaičiulaitis.

Jaunosios kartos atstovas filosofas J.Girnius susitaiko su Aisčiu. Bet Niliūnui ir Aisčiui susitaikyti nepavyksta – iki pat Aisčio mirties Nyka – Niliūnas ir Aistis nepasikalba. Tarpusavio santykyje lieka “kirminas”, neaiškumas. Ką mąsto apie tai Aistis, nežinome, o Nykos – Niliūno dienoraščiuose Aisčio tema nuolat analizuojama. Nyka – Niliūnas pripažįsta tik ankstyvąją Aisčio poeziją, laiko jį vienu didžiausių poetų, ir visiškai nevertina jo publicistikos, recenzijų, atsiminimų, ypač anekdotiškųjų vietų juose. Estetinių vertinimų nekeičia, tik juos nuolat tikslina. Nors ir iš tolo, bet vis dėlto seka Aisčio gyvenimą, likimą.

Kai subyra “Literatūros lankai”, kartos atstovai renkasi individualų kelią. Svarbus tampa asmeniškas santykis su kūrybos draugais ir įsipareigojimas jų kūrybai. Niliūnas bendrauja su H.Radausku (iš savos kartos – su K. Bradūnu, J. Girniumi), įsipareigoja anksti mirusio bičiulio Juliaus Kaupo literatūriniams palikimui.

Apžvelgiamos temos požiūriu nepaprastai svarbu tai, kad po Aisčio mirties Nyka – Niliūnas įsipareigoja ir Aisčio kūrybiniam palikimui – sutinka sudaryti jo “Raštus”. Rašo įžanginį straipsnį, Aisčio poeziją nuolat skaito ir apmąsto. Pastebėtina, kad, metams bėgant, Aisčio poezijos apmąstinėjimas vis intensyvėja.

Apie Aisčio poeziją mąstoma pasaulinės literatūros ir lietuvių literatūros kontekstuose (1988 gruodžio 15: “jis vienintelis lietuvių literatūroje kai kuriuose savo eilėraščiuose (“Imago mortis”, “Parsivalis”, “Elnias” etc.) retroaktyviai išgyveno ir suaktualino mūsų dvasios tiesiog nepalietusį krikščioniškąjį viduramžį (mes tuomet dar nedainavome, tik kovojome). Tuose eilėraščiuose Aistis paukštišku balsu vedamos melodijos tyrumu ir formos elegancija prilygsta Charles d’Orleans ir vagantų lyrikai”; 1986 kovo 31: “Aisčio poezija nauja, bet nemoderniška. Keturių vėjų poezija moderniška, bet nenauja”2.

Didelis poetas pripažįsta didelį poetą. Vis dėlto Aisčio poeziją Nyka – Niliūnas apmąsto su dvilypiu jausmu. Įdėmiai skaito A.Vaičiulaičio recenzijas apie Aistį, tikrina paskirus teiginius, juos koreguoja. Atidžiai varto V.Kubiliaus sudarytą Aisčio poezijos rinktinę “Katarsis”; nors ir pritaria minčiai, kad Aistis yra didžiausias XX amžiaus lietuvių poetas, bet neatsispiria pagundai jį taisyti: dienoraštyje užrašo, kurią eilutę kaip pakeistų, kad ji geriau skambėtų. Kas po šiuo interesu slypi: noras suprasti poeto didumą, pažinti jo poezijos paslaptį, tam tikras konkurencinis santykis?

Galbūt ir bandymas atsiriboti nuo asmeniškumų ir aprašyti Aisčio poeziją lietuvių literatūros istorijos požiūriu. Nyka – Niliūnas Aistį skaito kaip IV dešimtmečio poezijos reprezentantą (muzikalumas, netaisyklingas kirčiavimas, retorika), o kadangi santykis su šia poezija itin prieštaringas (kaip prieštaringas su kitais mokytojais – R.M.Rilke, V.Mykolaičiu – Putinu), toks lieka ir Aisčio atžvilgiu. Nyka–Niliūnas neoromantikų kartą iš pradžių reflektavo kaip trukdžiusią jauniesiems, o 1980 – 1990 metų įrašuose vis labiau į konfliktą žiūri nebe tiek asmeniškai, kiek literatūros istorijos perspektyvoje, ir … kiek ironiškai (konflikto likučiai?): 1990 rugpjūčio 10: “Nepriklausomybės laikotarpio poetų generacija mano kartos per daug nevertino, neretai visiškai atmesdama už “neklusnumą” ir palaikydama tik tuos, kurie klusniai sekė jos pėdomis. Mes turėtumėm būti dėkingi Jonui Aisčiui ir Bernardui Brazdžioniui už nepripažinimą ir laikymą tik nieko gero nežadančiais neklaužadomis. Jų pripažinimas galėjęs būti fatališkas, t. y. vesti į pagundą oportunistiškai eiti tuo pačiu keliu ir niekur nenueiti”. Aistis yra dydis, kurio negalima apeiti, kurio atpažinimas leidžia suvokti savo ir savo kartos dydį.

Aisčio poezija svarbi Niliūnui ir kitu požiūriu – ne kaip kartos atstovo, bet kaip asmeniškas, itin gilus, sukrečiantis patyrimas. Nyka – Niliūnas mėgsta skaityti ir dienoraščiuose cituoti Aisčio poeziją, galvoja apie ją ne tik kaip kritikas (kritikas jis griežtas ir neatlaidus), o kaip savo patirtį analizuojantis žmogus. Šią patirtį nuolat reflektuoja dienoraščiuose (1971 gruodžio 21: “Be galo švelnus (tada) ir be galo sunkus (dabar) atsiminimas – Jonė, dainuojanti Aisčio “Lopšinę”: Žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega, / Kaip sidabro akim praregėjo naktis.”).

Aisčio eilės atgimsta kartu su asmeniškais jaunystės išgyvenimais. (1992 sausio 11: “Tema: Aisčio eilėraštis “Iš ūkanoto”. Centrinis jo “nervas” yra išskrendančių rudenį gervių sielvartas, išlikęs vaikystės dienos mitologemoje, virtusioje, Spinozos terminu pasinaudojant, natura naturata, nebesunaikinama struktūra asmeninio pasaulio mistikoje”). Aisčio poezija yra tapusi neišimamu vaikystės, jaunystės įspūdžiu, kurio refleksija itin sustiprėja antroje dienoraščio dalyje. Abu poetus sieja nemažai bendrų dalykų: sutapimas su daiktais, vientisos būties pajautimas, absoliutus ryšys su gamta, fantazijos galia, katarsiškas santykis su knyga, išlaikyta bodleriškoji pasaulio percepcija (būties fascinacija ir tuštuma, nykumo pajauta) ir išaugimas iš Bodlero.

Kuo toliau, tuo labiau Nyka – Niliūnas (jau iš atstumo) ima netiesiogiai lyginti savo santykį su H.Radausko ir su Aisčio poezija. Radauskas ilgus metus buvo Nykos – Niliūno bičiulis, erudicijos pavyzdys literatūrinio pasiruošimo, meno pažinimo požiūriu. Žavėdamasis Radausko precizija, Nyka – Niliūnas jam oponuoja ontologiniu, fenomenologiniu požiūriu.

1966 sausio 4: ” savo poezija R. man ir toliau pasilieka (mea maxima culpa) svetimas. . Į viską jis žiūri antifenomenologiškai, realybe laikydamas tik tai, kas yra žinoma ir vizuališkai arba akustiškai determinuota. R., mano galva, yra gilaus savo paties įsitikinimo, kad amato mokėjimas sudaro 95% poezijos meno, auka. . Kaip tik dėl šio amato suabsoliutinimo R. savo poezijoje niekada nepakyla iki tokių aukštumų, kokias kartais pasiekia žymiai menkesnis amatininkas (radauskiška šio žodžio prasme) Aistis”.

Į poeziją Radauskas žiūri objektiškai, instrumentiškai, o Nyka–Niliūnas – ontologiškai ir fenomenologiškai. Ši skirtis išryškinta ne vienu įrašu. 1976 gegužės 1 dieną mąstoma: “Netobulumo (netaisyklingumo) estetika ir apologija. Man vis dažniau atrodo, kad tobula (taisyklinga) turi kažką bendra su negyva, kad gyva negali būti tobula (taisyklinga); kad tobuli meno kūriniai padaromi (amato prasme), dideli – sukuriami. Aisčio (turėčiau sakyti: Jono Kossu – Aleksandravičiaus) poezija taip pat netobula, bet ar ne dėl to ji visad tokia nauja ir pulsuojanti kaip gyvas kūnas? Vargu būtų galima tą pasakyti apie tobulą Radausko poeziją. Tobulumas prieštarauja originalumui, nes taisyklė yra visiems bendras vardiklis ir drauge epigoniškumo žymė. Radausko poezija yra tobula (taisyklinga), bet neoriginali, t.y. ne tokia, kuri tave parblokštų, pakeistų tavo gyvenimą ir dėl kurios galėtum atiduoti viską. Joje niekas negimsta ir niekas nemiršta. O poezijoje reikia mirti, nes tik mirtis nuvalo absoliučiai.”

Nykos – Niliūno nuomone, poezijos originalumo pagrindas yra ne rašymas kitaip, o autentiškumas. Taip mato ir savo santykį su pasauliu (1987 sausio 6: “Visa mano poezija yra niekad nesibaigiantis klausimas, į kurį atsakymo nėra”), tokią nujaučia esant ir Aisčio poeziją (1983 gruodžio 21: “Radauskas ir Aistis. Formalinio tobulumo bei techniškai patikrinamo ir išmatuojamo virtuoziškumo siekimas savo esme yra grynai amato dalykas. Todėl formališkai ne visai “švari” ankstyvesnioji Aisčio poezija yra autentiškesnė už Radausko, nes nesiduoda nei tiksliai patikrinama, nei išmatuojama”). Nyka – Niliūnas suvokia Radausko poezijos dogmatiškumą (etika, poetika, estetika) ir – tiesiai to nerašydamas – jaučiasi artimas Aisčiui kūrėjo siekio pasakyti savo autentišką buvimą, kūrybos akstino požiūriu.

Abu poetus sieja iš esmės fenomenologinis santykis su pasauliu. Šį santykį Nyka – Niliūnas ne tik išreiškia, bet ir bando relfektuoti, teoriškai persakyti (1974 balandžio 11 užrašo: “Poezijos “fenomenologija”: žodis prieš vaizdą, situacija prieš sistemą, būtis prieš formą”; 1975 sausio 27 dieną patikslina: “Eilėraštis privalo turėti laiką ir vietą, t.y. būti trukmės ir visatos, laiko ir materijos dalis, vienintelė, absoliuti, nepakeičiama, nesunaikinama būtis, abejinga aplinkai ir chronologijai, kaip akmuo upės srovėje”). Tokią suvokia esant ir Aisčio poeziją: [Aisčio] “Minties eiga strofoje sinkopiška ir vystosi ne logiškai, o fenomenologiškai; gimsta čia pat, gyvena ir miršta tuo pačiu momentu – kaip emocinių spalvų derinys, kurio atskiri komponentai yra totaliai “antidialektiški” ir nesaistomi jokių priežastingumo dėsnių”3.

Su jaunąja karta pakilęs prieš savo Mokytojus, Nyka – Niliūnas vėliau suranda keleriopą ir visiškai nuosavą santykį su Aisčio poezija. Šią poeziją atpažįsta kaip svarbiąsias jaunystės patirtis, įsileidžia į vidinio pasaulio erdvę. Ilgainiui atpažįsta ontologinių, fenomenologinių ir poetinių laikysenų panašumą (nors niekur to tiesiai nesuformuluoja): poetiniu būdu klausti apie asmens ir pasaulio esmę ir pagrindą, įsigyvenimo, įsimąstymo būdu patirti KITĄ (reiškinį, daiktą), rašymu “išgelbėti” šitas patirtis.

Rašykite komentarą

-->