Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Neoromantizmas

Autorius: Mykolas

Srovinė lietuvių lyrikos kryptis, prasidėjusi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, apie 1930 m. pasiekė aštriausios takoskyros slenkstį. Vieni triukšmingai laidojo simbolizmą. Kiti kasė duobę maištaujančiam avangardui. Literatūriniuose teismuose skelbiami kaltinimo aktai tai romantikų siekiams, tai futuristų kompanijai. Kritika kelia į padanges eilėraščius, atliepiančius jos srovinei programai, ir mala į dulkes priešingo tikėjimo poetus.
Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių.

Kūryboje atsisakius racionalumo, atsigręžiama į romantikų išugdytas ir itin vertinamas formas, temas ir motyvus. Vėl kuriamas sapno, pasakos ir legendos žanras, vėl atgimsta gamtos lyrika.
Šiandien neoromantizmas suprantamas kaip konservatyvių sluoksnių protestas prieš vis stiprėjančią, iš pat pradžių negatyviai pasireiškusią egzistencijai grėsmingą ekonomikos ir materializmo plėtotę.
Daug labiau nei lyrikoje arba pasakojamojoje prozoje neoromantizmas išsiskleidė dramoje.

Neoromantizmas Europoje
Neoromantikos sąvoka pirmaisiais šio šimtmečio dešimtmečiais itin mėgstama: konservatyvūs literatūros kritikai ir literatūros istorikai ją vartojo nenatūralistinėms arba antinatūralistinėms amžiaus ribos vokiečių literatūros srovėms apibūdinti. Sąvoką Krim-michui sukritikavus (1936), pamažu įsigali atskiri terminai: ESTETIZMAS, SIMBOLIZMAS, JUGENDSTILIUS, stiliaus menas, Fin de Steele arba DEKADANSAS. Prancūzų žodis neoromantizme turėjo beveik tą patį turinį kaip ir decadence, neoromantizmo terminas iš esmės senesnis, nei atrodo – jis iš pradžių vartotas 1800 metų romantizmui atskirti nuo viduramžių romantikos (pig. Grimm // Paulsen, 1969). Terminą nustojus laikyti “paviršutinišku ir pagalbiniu” (“Vokiečių literatūros istorijos enciklopedinis žodynas” – Reallexikon der deutschen Literaturgeschichte, 2. Aufl.), neoromantizmo reiškinys nuo 1965 metų vėl traukia dėmesį. Jis įdomus literatūros sociologijos ir ideologijos požiūriu. Tam yra keletas priežasčių.

Jokio neoromantizmui priskiriamo autoriaus kūryboje (išskyrus Hofmannsthal, R. Huch ir vėlyvąjį Hesse) nematome ginčo su istoriniu romantizmu, – amžiaus pradžios autoriai linkę į iracionalumą (Nietzsche) ir į romantinės tradicijos plačiąja prasme atgaivinimą. 1899-1902 metais R. Huch išsamiai aprašė romantiką. Romantikos idėjas itin aktualino ir populiarino Diedericho leidykla Leipcige; ji apskritai populiarino naujas meno kryptis, net ir knygas apipavidalindavo pagal JU-GENDSTILIAUS reikalavimus. 1906 metais Diedericho leidykla išleido Colleno programinį straipsnių rinkinį, pavadintą “Neoromatizmas”, o 1900 metais įsivaizdavo esanti “svarbiausia neoromantizmo leidykla”, t. y. leidykla tos “naujos dvasinės krypties”, kuri, pasibaigus skaidymosi į specialias sritis epochai ir vienpusiško supratimo kultūrai, vėl norėtų pasaulį “laikyti nedaloma visuma ir ja mėgautis”. Šiandien neoromantizmas suprantamas kaip konservatyvių sluoksnių protestas prieš vis stiprėjančią, iš pat pradžių negatyviai pasireiškusią egzistencijai grėsmingą ekonomikos ir materializmo plėtotę (Schwede, 1987 : 26). Kūryboje atsisakius racionalumo, atsigręžiama į romantikų išugdytas ir itin vertintas literatūrines formas, temas ir motyvus. Vėl kuriamas sapno, pasakos ir legendos žanras, vėl atgimsta gamtos lyrika, kuri Hesse’s ir Carossa’os kūryboje turi atpažįstamą tradiciją – Ei-chendorffo lyrikos manierą. Ja seka net ir Hesse’s proza. Tai patvirtina “neoromantiškos sielos vagabundo” (Hermand // Paulsen, 1969) figūra “Pėteryje Kamencin-de” (Peter Camenzind 1904), Kellermanno “Ingeborgoje” (1906), C. Hauptmano “Einharte juokautojuje” (Einhartder Ldchler, 1907), Bartscho “Dvylikoje iš Štė-jermarko” (Zwolfaus der Steiermark, 1908). Tokios vagabundų literatūros rašytojai (ir skaitytojai) tarėsi išsiveržę iš buržuazinės visuomenės, bandė rodyti pavyzdį garsiems tuometinės BOHEMOS atstovams (Hille, Miihsam) ir kūrė ankstyvąsias jaunimo judėjimo Ųugendbeivegung) formas. Beje, Holzo, Wille’s ir Dehmelio didmiesčio lyriką su neoromantizmu sieja panašus eskapistinis – ar galų gale ir rusoistinis – bruožas (plg. Haupt, 1983). Neoromantizmas, viena vertus, susijęs su NATŪRALIZMU, kita vertus, – su gimtinės literatūra (Heimatkunst), t. y. su apie 1900 metus Vokietijoje susiformavusiu tautiškai orientuotu protesto judėjimu prieš MODERNIZMĄ; tokios literatūros pavyzdys gali būti StrauKo ir Torney’o, Mūnchhauseno, Miegel baladės, kuriose konservatyvi nuostata išreiškiama tuo, kad orientuojamasi į TRADICIJĄ.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->