Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Neoromantizmas

Autorius: Asta

Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.), bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

Ši poetų karta į lietuvių literatūra atėjo po simbolistų, atslūgus susižavėjimui avangardizmui. Neoromantikai nesudarė literatūrinės grupės, sąjūdžio ar srovės įprastinėmis šių žodžių reikšmėmis, jie neturėjo vieningos estetinės programos, bendro leidinio, kaip keturvėjininkai, ir nesibūrė į saloną. Tačiau galima pastebėti tam tikrą estetinę operaciją tų literatūrinių leidinių, kuriuose debiutavo ir aktyviai bendradarbiavo būsimieji neoromantikai – tai žurnalai ,,Pjūvis” (1929 – 1931, išėjo 3 nr., redaktorius Petras Juodelis ), ,,Lilija” (1932, išėjo 1 nr.), ,,Naujoji romuva” (1931 – 1940, redaktorius Juozas Keliuotis), to paties Keliuočio parengtas almanachas ,,Granitas” (1930). Juose mėginama atsiriboti ir nuo tautinio romantizmo tradicijos, ir nuo keturvėjininkų eksperimentų. Orientuotasi į Vakarų Europos literatūrinį kontekstą, skelbtos antinatūralizmo, pasaulėžiūrinio idealizmo, meno modernizacijos, modernumo ir katalikybės, individualizmo ir universalumo sintezės programos. Tačiau tokią programinę liniją daugeliu atvejų brėžė ne patys poetai. Ji formuojama savotiškų to laikotarpio ,,ideologu”- žurnalistų Juodelio, Keliuočio- straipsniuose.

Romantinė tradicija ir modernumas
Tradicijos ir modernumo jungtis užfiksuota jau pačiame neoromantizmo pavadinime. Kokiu būdu šis derinys reiškiasi neoromantikų kūryboje?

Neoromantikais vadinamų poetų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija, kurioje lyrinis subjektas, arba lyrinis aš, tampa eilėraščio centru. Dominuoja jo vidinio pasaulio ,,vaizdas”- jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama (myliu, kenčiu, ilgiuosi). Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama. Romantikai aukštino įkvėpimą, siejo jį su nesąmojinga ar sąmojinga būsena. Transas, sapnas, apsvaigimas- tai situacijos, kuriose poeto lūpomis prabyla kažkokia aukštesnė jėga.

Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai. Panašiai įkvėpimą traktuoja Antanas Miškinis: ,,Poetui reikia visad būti šiek tiek apsvaigus. Jam reikia rašyti iš ūpo, o ne iš galvos”. Eilėraščio lyrinis subjektas neretai žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip scena, nuoširdumas tenka lyrinio aš kauke. Bene ryškiausias šis dvigubas žaidimas Jono Aisčio lyrikoje: ,,Ir pats neatskiriu kur kaukė antiška,/kur mano veidas, mano lėtas…”- apibendrina poetas eilėraštyje ,,Ir pasakys”. Ši lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio, tam tikros distancijos savo jausmams derinį įkūnija romansas, kurio stilistika, situacijos, tam tikros klišės dažnos neoromantikų kūryboje. Romanse ryški dramatinė situacija – kraštutinės, pabrėžtinai desperatiškos būsenos (nusivylimas meile, atsisveikinimas su mylimuoju ar mylimąja, pasiryžimas atsisveikinti su gyvenimu), dažnai išsakomos dialogo forma. Kalbančiajam aš būdinga išdidi poza, skaitytojas sąmoningai graudinamas. Ašaros, kraujas,

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Rašykite komentarą

-->