Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Neoromantikai

Autorius: Vladimiras

Idealistinė orientacija , atgimusi techniškosios civilizacijos ir praktinės galvosenos amžiuje , Lietuvoje įgavo neoromantizmo vardą. Vaižgantas pirmasis pakrikštijo romantikais jaunuosius poetus, kurie avangardinio ,,barbarizmo” aplinkoje išlaikė trapią svajonę , jausmingą ilgesį , harmoningą formą . Patys šios idealistinės orientacijos poetai taip pat laikė save romantikais. Kritika taipogi segė jiems romantikų etikėtes . J. Alesandriškis į literatūrą ateina kaip romantikas , ligi kaulų smegenų romantikas. Jei jis būtų gyvenęs senais gerais laikais , prieš kokį šimtą metų, tai būtų rašęs kaip koks Heinė, Lermantovas, – sakė A.Vaičiulaitis, vienas aktyviausių katalikiško žurnalo ,,Židinys” kritikų.

Neoromantizmas nedavė savo šalininkams aiškių programinių direktyvų. Nereikalavo grupinės discilinos ir vieningų kolektyvinių veiksmų kaip avangardizmas, o leido šakotis jų individualiems keliams. Jis tik sudarė vertybių skalę, pagal kurią orientavosi mintis, funkcionalo teigimo ir neigimo galią, klostėsi moralinis eilėraščio klimatas.

Atsigręžę idealizmo ir katalikybės linkui, neoromantikai vis dėlto nebeturėjo metafizinės mąstysenos, kuria gyveno simbolizmas.

Neoromantikų eilėraščiuose ,,tėvynės meilė” ir ,,tarnavimas tautai” buvo suvokiama kaip pati aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė. Šitoks žmogiškos būties pateisinimas Maironį vedė į žūtbūtinį konfliktą su viešpataujančia politine sistema, o neoromantikus stūmė į ramaus susitaikymo ir apologetikos padėtį, nes visos tautos ir atskiro žmogaus padėtis atseit nebesikirto su ,,tautine santvarka” ir todėl nebeturėjo jokių aukštesnių matavimų. Lyrikos nemaištingumas buvo deklaruotas net kaip principas ,,Pjūvis” turi tylomis pasakyti, kad jis visa širdimi prijaučia dabartiniam ,,reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje. Šitokiomis sampratomis ir konformistine pozicija neoromantikai iš tikrųjų naudingai pasitarnavo tautininkų diktatūrai, kuri skelbėsi svarbiausia tautos vienybės ir tautos egzistencijos saugotoja.

Neoromantikų lyrikoje žmogaus psichika, užsklęsta tarp dviejų nepajudinamų vertės postulatų, turėjo gana nedidelę svyravimų amplitudę. Katastrofizmo savijauta praplėtė nuotaikų skalę rezignacijos, ironijos, isteriško pranašavimo spalvomis . Bet neišjudino pasirinkto vertybių modelio. Neoromantikai bijojo nužengti nuo tvirto nusibrėžtų tiesų amato. Bijojo atsidurti nežinioje, kurią Vakarų modernistai skelbė būdingiausia šio amžiaus žmogaus situacija. Bijojo net pažvelgti į beprasmybės lauką, kuriame, anot egzistencialistų, uždaryta žmogaus būtis. Jie atkakliai kratėsi abejonių, vis labiau paversdami tautines, religines ir moralines vertybes apriorinėmis tezėmis, vis labiau toldami nuo nerimo, įtampos ir maišto dvasios, kuria alsavo avangardizmas. Tik viena S.Nėris išdrįso sulaužyti konservatyvų ir naivų socialinių revoliucijų amžiuje vertybių modelį (tėvynė-dievas), išvaduoti iš jos reglamento savo psichiką, pradėti dramatišką ieškojimą esminės tiesos, kuri per nauja suderintų atskiro žmogaus padėtį su katastrofiška XXa. dialektika.

Kuo tvirtesnė vertybių hierarchija istorijos lūžių epochoje gyvenančio poeto sąmonėje, kuo mažiau jis abejoja, blaškosi, kenčia, tuo vienodesnis ir skurdesnis jo kūrybos psichologinis pagrindas. Kuo vertybių ieškojime daugiau dramatiškos įtampos, tuo įvairesnę ir intensyvesnę psichologinę energiją gauna kūrybinė mintis, tuo labiau ji atitinka pereinamojo istorinio laiko situaciją ir žmogaus būseną.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->