Studijoms.lt

Referatai, konspektai

“Nekviestoji viešnia”

Autorius: Mantas

M. Meterlinko “Nekviestoji viešnia” – tai bene žymiausias visų laikų simbolistinis dramos kūrinys. Kiekviename reiškinyje, veikėjų veiksmuose, pačiose veikėjų asmenybėse galima įžvelgti simbolinę prasmę.

Vienas iš pagrindinių kūrinio personažų yra neįvardintas. Jo niekas nemato, o tik girdi ir jaučia. Jam įžengus į sodybą nustoja čiulbėjusios lakštingalos, pasibaido gulbių pulkas, įsivyrauja visiška tyla. Tai – mirtis, arba giltinė.

Kaip ir gyvuliai, ją pajunta aklasis senelis, kuriam gamta pašykštėjo regėjimo dovanos, bet atsilygindama padovanojo daug jautresnę klausą bei nuojautą. Pajutęs artėjančią nelaimę, jisai ima blaškytis, klausinėti matančiųjų kas vyksta, tačiau šie nieko neįtaria ir nesupranta, kodėl senelis pasidarė toks įtarus ir keistas. Tuo tarpu jis įdėmiai klauso visų garsų ir to, ką jam sako nuojauta. Nors namiškiai jam dažnai kartoja, jog reikia pasitikėti matančiaisiais, tačiau jis supranta, kad kažkas čia ne taip. Galiausiai, giltinei įėjus į jų kambarį, jis visiškai nustoja tikėjęs jais ir pradeda visus įtarinėti. Paklausęs “kas sėdi va šičia … čia, čia, tarp mūsų?” ir sulaukęs atsakymo, kad ten nieko nėra, jis nusprendžia, jog “tamsa, vien tamsa tarp manęs… ir jūsų visų…” tačiau “yra momentų, kai aš regiu daugiau negu jūs”. Šiais žodžiais jis nori pasakyti, kad nuo jo yra kažkas slepiama, namiškiai nekalba atvirai, galvoja, kad senelis senas, keistas, geriau palikti jį ramybėje. Tačiau iš tikrųjų jis yra daug protingesnis už visus kitus, ir galbūt dėl šios priežasties niekas jo nesupranta. Šį kartą jis geriau nei kiti pajuto į namus atėjusią mirtį. Senelis suprato, kad jo dukrai neilgai beliko gyventi.

Senelis čia, kaip ir daugelyje simbolistinių kūrinių, įkūnija protą bei patirtį. Neregystė suteikia jam galimybę tikėti ne akimis, o siela. Bet tų, kas mąsto ir elgiasi neįprastai, aplinkiniai gali nesuprasti. Todėl senam, patyrusiam, protingam seneliui sunku rasti bendrą kalbą su kitais.

Dėdė – tai veikėjas, savo pažiūromis bei poelgiais priešingas seneliui. Jis netiki jokiais prietarais, nesupranta neregio jausmų, viską vertina taip, kaip mato, visus keistus dalykus bando paaiškinti logiškai. Tačiau artėjant mirčiai nepastebimai auga įtampa: seserys išblykšta, visi pradeda kalbėti drebančiu balsu, ne taip kaip visada. Bet tai yra paaiškinama tuo, jog jie yra pavargę, po sunkaus gimdymo praleidę daug nemigo naktų. Girdėdamas link jų lėtai žingsniuojančią giltinę, bevarstančią duris bei gąsdinančią gyvūnus, jis visus įtikinėja , kad tai gailestingoji sesuo ateina aplankyti negaluojančios motinos.

Dėdė – tai paprastas, į dvasinius reikalus nesigilinantis žmogus. Jis gyvena tik realiame pasaulyje ir negalvoja apie neįprastus dalykus. Jo personažas įkūnija eilinį, nelabai išmintingą žmogelį, kuris apie save yra per daug geros nuomonės.

Motina – tai gyvybės simbolis. Kūdikis, pravirkęs iškart po motinos mirties tartum pratęsia jos nutrūkusią gyvybę. Taip visada – jaunesnis turi pakeisti vyresnį, tačiau kiekvieną kartą skaudu išlydėti anapilin mylimą žmogų. O liūdniausia tada, kai tėvai turi laidoti savo jaunus vaikus, kurių gyvenimas dar turėjo tęstis daugelį metų.

Trys jaunosios seserys – tai paklusnios mergaitės, visada klausančios vyresniųjų paliepimų bei patarimų. Taip autorius nori pasakyti, kad jaunesni turi visuomet klausyti vyresnių, kurių patarimai yra visados naudingi.

Šiuo kūriniu autorius norėjo pasakyti tai, kad kiekvienas žmogus, išeidamas iš šio pasaulio, palieka mažą savo dalelę, kuri toliau eis tėvų pramintu taku ir bandys padaryti pasaulį gražesnį ir geresnį. Nors mirtis artėja labai grėsmingai, po savęs palikdama tik tylą ir tuštumą, tačiau jos išvengti yra neįmanoma. Visais laikais tarp skirtingo amžiaus žmonių būna nesutarimų, nes jaunesni niekados nenori pripažinti vyresniųjų išminties, o šie vadovaujasi savo patirtimi ir jiems sunku suprasti kitaip mąstantį jaunimą. Aklo žmogaus vidinis pasaulis yra daug platesnis už matančiojo, jis daugiau mąsto, geriau jaučia bei girdi.

Šios mintys sudaro kūrinio pagrindą. jos pateiktos taip, kad sukuria nuolatinę įtampą, augančią nuo pat pradžios ir pasiekiančią viršūnę pačioje pabaigoje. Daugelio dalykų negalima suprasti tiesiogiai, jie turi perkeltines, simbolines reikšmes. Dėl šių priežasčių M. Meterlinko “Nekviestoji viešnia” yra simbolistinė pasąmonės drama.

Rašykite komentarą

-->