Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nedarbas

Autorius: Renata

Šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Todėl nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įgyti stažą labai sunku ir taip jau jis įstoja į bedarbių gretas.

Šio referato tikslas parodyti nedarbo priežastis ir trumpai aptarti nedarbo socialines ir ekonomines pasekmes. Juk apie tai galima šnekėti ir šnekėti.

BEDARBIAI IR JŲ STRUKTŪRA
Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:

1. Tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos.

2. Per paskutines keturias savaites aktyviai ieškojo darbo.

3. Jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę dirbti dviejų savaičių laikotarpiu.

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 1998 m. buvo pakeistos bedarbio statuso suteikimo sąlygos. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Patikslintas bedarbio statuso apibrėžimas leidžia išvengti bedarbių apskaitos dviprasmiškumo ir netikslumų.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų skirtingu bedarbių sąvokos apibrėžimu. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba.

Tiriant darbo jėgos ir pasiūlos tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai skirstomi pagal amžių, išsilavinimą, lytį, profesiją, nedarbo trukmę, darbo paieškos būdus ir kitus struktūrinius požymius. 2001 m. mėnesį aukščiausias ir žemiausias nedarbo lygiai buvo šiuose miestuose:

Aukščiausias nedarbo lygis Žemiausias nedarbo lygis

2001 07 01 2001 07 01

Druskininkuose 26,7 proc. Kretingoje 6 proc.

Pasvalyje 23,2 proc. Trakuose 6,2 proc.

Lazdijuose 22,1 proc. Anykščiuose 6,7 proc.

Akmenėje 21,7 proc. Molėtuose 7,3 proc.

Jonavoje 21,0 proc. Prienuose 7,5 proc.

Nedarbas pagal amžiaus grupes yra aukščiausias tarp jaunimo iki 25 metų. Tai labiausiai pažeidžiama ir ypatingo visuomenės dėmesio reikalaujanti socialinė gyventojų grupė. Neturėdami reikiamo išsilavinimo, darbo įgūdžių ir patyrimo, jauni žmonės dažnai priversti imtis nekvalifikuotų, neprestižinių ir sunkaus fizinio darbo reikalaujančių veiklų. Pavyzdžiui, žemiau pateiktoje lentelėje duomenys rodo, jog 1999 m. 14-24 metų gyventojai sudarė 56,1 proc. visų Lietuvos bedarbių.

Amžiaus grupės Bedarbiai, tūkst. Nedarbo lygis, proc.

1997 m. 1998 m. 1999 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m.

Iš viso 257,2 244,9 263,3 14,1 13,3 14,1

14-19 23,5 15,4 16,1 34,9 27,4 30,9

20-24 42 37,7 45,3 21,8 20,6 25,2

25-29 33,9 34,7 33,9 14,1 13,7 13,3

30-34 33,4 40,1 39,3 12,9 15,4 15

35-39 30,5 34 37,2 11,4 12,2 13

40-44 31,9 25,8 34,6 14,1 11,2 14,5

45-49 28,1 25,8 21,9 13,9 12,4 10,4

50-54 21,6 19,4 21,9 12,4 11,2 12,6

55-59 12,2 10,7 12 10,1 8,6 9,2

60-64 0,1 1,1 1,1 0,2 2,5 2,3

65+ – 0,1 – – 0,5 –
Viena iš neigiamų darbo rinkos raidos tendencijų yra susijusi su nepasirengusiais darbinei veiklai bedarbiais. Jų skaičius nuolat didėja. Iki 1994 m. Lietuvos teritorinėse darbo biržose daugiausiai registravosi kvalifikuoti, atitinkantys darbdavių reikalavimus darbuotojai. Jie buvo praradę darbą dėl įmonės bankrutavimo, etatų mažinimo ar savo noru. Tačiau nuo 1994 m. teritorinėse biržose pradėjo registruotis pradedantys darbinę veiklą žmonės arba turintys darbo stažą, bet ilgą laiką nedirbę ir jau praradę turėtą kvalifikaciją asmenys. Pradedantys darbo paiešką vaikinai ir merginos neturėjo reikiamo išsilavinimo ir profesinių žinių, o ilgą laiką nedirbę žmonės reikalavo psichologinės pagalbos ir perkvalifikavimo. 1995 m. nepasirengusių ekonominei veiklai žmonių skaičius sudarė 40 proc. visų registruotų darbo biržoje bedarbių. 1996 m. šis rodiklis išaugo iki 57,0 proc., o 1998 m. nepasirengusių darbo rinkai bedarbių lyginamoji dalis padidėjo net iki 88,6 proc.

Konkurencijai darbo rinkoje aštrėjant, mažai kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas vis labiau pakeičiamas aukštos kvalifikacijos intelektualine veikla. Per atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį (1990-2000 m.) šuoliškai pakito reikalavimai darbuotojų išsilavinimui, universalumui, kūrybinei iniciatyvai. Kuo labiau išvystytos šios darbo jėgos savybės, tuo greičiau prisitaikoma prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Oficiali statistika teigia, kad turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai sudaro mažiausią bedarbių dalį, nes sugeba be didesnio vargo papildyti profesines žinias ar persikvalifikuoti. Darbo rinkos tyrimo duomenys apie bedarbių išsilavinimą pateikti šioje lentelėje:

1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m.

Iš viso bedarbių, tūkst. 257,2 244,9 263,3 275,7

Bedarbių išsilavinimas

Aukštasis 16,9 16,9 20,7 19,8

Aukštesnysis 57,2 49,3 54,3 59,9

Vidurinis be profesinio mokymo 74,6 68,5 65,1 63,6

Vidurinis su profesiniu mokymu 39,7 49,3 59,9 61,3

Devynmetis (aštuonmetis) be profesinio mokymo 41,9 33,2 34,9 41,2

Devynmetis (aštuonmetis) su profesiniu mokymu 16,9 20,1 22,9 24

Pradinis 10 7,6 5,6 5,9
Tiriant konkrečią darbo rinkos situaciją, svarbu žinoti, kokių bedarbių yra daugiausia pagal jų ankstesnę ekonominę veiklą ir profesiją. Tai išsiaiškinus, galima pasirinkti efektyviausias darbo rinkos politikos priemones parengiant darbui ar perkvalifikuojant darbą praradusius žmones.

Ieškodami darbo vietos, ekonomiškai aktyvūs šalies gyventojai išbado įvairius darbo paieškos būdus. Vieni bedarbiai pasikliauja darbo biržos paslaugomis, kiti tikisi susirasti darbo vietą savarankiškai.

NEDARBO PRIEŽASTYS
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:

1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;

4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Ik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.

NEDARBO NUOSTOLIAI
Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:

Ekonominiai nuostoliai:

1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.

2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių,
įrenginių ir pan.) apkrovimas.

3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį.

4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.

5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Socialiniai nuostoliai:

1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.

2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.

3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys.

4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti.

5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.

6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

Jeigu nedarbas šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį, tai nepagaminamas tam tikras kiekis bendrojo vidaus produkto. Šiuos bendrojo vidaus produkto nuostolius pirmą kartą apskaičiavo amerikiečių ekonomistas Arthuras Okunas. Jo apskaitos metodikos pateiktos išvados vėliau buvo pavadintos Okuno dėsniu (Okun law). Remiantis šiuo dėsniu, natūralus nedarbo lygio viršijimas 1 proc. sumažins potencialų bendrąjį vidaus produktą vidutiniškai 2,5 proc. Potencialaus bendrojo vidaus produkto nuostoliai gali būti apskaičiuoti pagal formulę:

arba ,

kurioje:

Qp – potencialus bendrasis vidaus produktas, kuris galėtų būti pagamintas esant pilnam gyventojų užimtumui ir natūraliam nedarbo lygiui,

QF – faktinis bendrasis vidaus produktas, pagamintas šalyje per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus),

Ur – faktinis nedarbo lygis šalyje,

Un – natūralus nedarbo lygis pilno užimtumo sąlygomis,

A – koeficientas, apskaičiuotas empiriniu būdu (a=2,5).
Tarkime, kad faktinis BVP yra 80 mlrd. litų, natūralaus nedarbo lygis – 4 proc., faktinis nedarbo lygis – 12 proc. Tada nedarbo nuostoliai bus 16 mlrd. litų, o tai sudaro 20 proc. (2,5×8) faktinio BVP. Potencialus BVP visiško užimtumo ir natūralaus nedarbo sąlygomis pateiktame pavyzdyje būtų 96 mlrd. litų.

Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių mokslininkas M.H. Brenneris (j.Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Brennerio pranešime JAV kongresui teigiama, kad 1973-1974 m. ekonominė krizė šalyje padidino nedarbą nuo 4,9 iki 5,6 proc., t.y. 0,7 proc. Tačiau net toks, iš pažiūros nereikšmingas, nedarbo augimas sukėlė daug didesnį neigiamą socialinį efektą. Mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8 proc., mirčių dėl kepenų cirozės – 1,4 proc., savižudybių – 1,0 proc., psichinių susirgimų – 6,0 proc., kriminalinių nusikaltimų – 6,0 proc., smurtinių veiksmų – 1,1 proc.

Jeigu ekstrapoliuotume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos konjunktūros rodiklius, tai gautume dar skaudesnius socialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.

IŠVADOS
Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui. Regioniniai nedarbo lygio skirtumai svarbūs analizuojant švietimo socialines sąlygas savivaldybėse ir numatant ugdymo poreikių skirtumus. Nedarbo struktūros pagal amžiaus grupes bei lytį analizė atkreipia dėmesį į specialius skirtingų visuomenės grupių mokymosi poreikius.

Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. nedarbas Lietuvoje siekė 12,5% ir, lyginant su 2000 m. (15,4%), mažėjo.

Didėja teritoriniai nedarbo skirtumai. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2001 m. didžiausias nedarbas buvo Druskininkuose (26,7%), Pasvalyje (23,2%), Lazdijuose (22,1%), Jonavoje (21,0%), mažiausias – Kretingoje (6,0%), Trakuose (6,2%). Kaimo vietovėse nedarbas siekia apie 40%.

Pagal amžiaus grupes didžiausias nedarbo lygis buvo 15–19 metų, tai yra jaunos ir nekvalifikuotos darbo jėgos, žmonių grupėje (43,0%). 20–24 metų žmonių grupėje jis siekė 26,4%.

Vyrų nedarbo lygis viršijo vidutinį (17,3%), moterų buvo mažesnis už vidurkį (13,3%). Tendencija augti vyrų nedarbui nedidėjant moterų nedarbui pastebima pastaruosius ketverius metus.

Taigi nedarbas yra labai didelė problema su kiekvienais metais vis auganti ir auganti. Tik kiekvienas, norintis kuo didesnės naudos sau, nesugeba šios krizės išspręsti.

LITERATŪRA

1. Kęstutis Balys Paulavičius „ Darbo rinka “. Vilnius, 2002. 81 psl

Rašykite komentarą

-->