Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nedarbas

Autorius: Saulius

Viena svarbiausių makroekonominių problemų – nedarbas. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygi, priežastis. Požiūrio į nedarbą kaip problemą pokyčius lėmė, tai, kad pokario laikotarpiu jis niekuomet nepriartėjo prie didžiosios depresijos lygio, kuris pvz. JAV sudarė 25%. Nors nedarbas buvo išaugęs ir 8 – tojo dešimtmečio vidury bei 9 – tojo dešimtmečio, bet jo lygis JAV 1982 metais tesudarė 10,6 %. Tačiau paskutiniame XX amžiaus dešimtmety nedarbo lygis smarkiai išaugo Europoje: pvz. Vokietijoje 1997 metų pradžioje buvo 12,2 %, ir viršijo Didžiosios depresijos metų nedarbo lygį. Gana aukštas jis buvo Ispanijos 1995 metais – 22,7 %, Suomijoje – 17,0 % , Italijoje – 11,8%, Prancūzijoje 11,9% ir kiti.

Nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir ES institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.

Šios temos tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos.

Nedarbas ir jo priežastys. Natūralusis nedarbo lygis

Darbo jėga yra visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo piliečiai. Gyventojai – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pvz. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700 tūkstančių. Žinoma absoliutus skaičiai mažai ką tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės nori ir gali dirbti.

Tarptautinė darbo organizacija gyventojus skirsto į ekonominių atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būt užimti, t.y. turėti darbą ir būti bedarbiai. Bedarbiai yra darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško.

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis. Bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą. Vienas svarbiausių darbo rinkos rodiklių yra faktiškas nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos priverstinis santykis.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektų svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tarnautojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus rups gyventojų skaičiaus santykis. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.

Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingumo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonų, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo tinklą {pirmą kartą ieškančių darbo} skaičiaus nustatymo.

Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieškosi nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento darbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimo būdu nustatyta nedarbo lygį.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas viršija nuotėkį. Be to visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbovietes , kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą.

Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“ intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jie į bedarbių būrį įsilieja, daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą sukeliančios priežastys.

Nagrinėjant svarbiausios nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir kensistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikine teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą t.y maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėm galimybėm. Teoriškai, tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintis dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime.Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai. Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai.Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad subalansuotų darbo paklausą ir pasiūlą, Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu išties darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus.

Kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1) minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

2) profsąjungų reikalavimus stabiliam darbo užmokesčiui;

3) skatinančių, darbo efektyvumą, darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

Vyriausybės priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamas jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesni darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač – nekvalifikuotai.

Kita priežastis – monopolinė profsąjungų valdžia darbo rinkoje.

Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių darbas. Dažniausiai pagal sudaroma kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna didesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių. Be to profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausomų darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungoms, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Jos gali būti valstybinės, šalinės, regioninės arba firmos lygio.

Dar viena priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojamos teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šalys ar firmos nesistengia jo mažinti , nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis paprastai, yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir, akivaizdu, firmų pelnas.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinėms ar fiskalsios politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbia vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techniniai pažangai ir kintant žmonių poreikiams vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausios profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pastovios struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą, didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje, naudojamos tobulesnės technologijos irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.

Tarp nedarbo priežasčių, veikiančių nedarbo lygį nurodoma ir nedarbo histerezė. Nedarbo atveju šis reiškinys rodo, kad dėl kokių nors veiksnių poveikio nedarbo lygis žymiai išauga, tai jis jau nebegali sugrįžti į pradinį lygį.

Bandant paaiškinti nedaro histerezę yra prielaida, kad bedarbiai praranda savo įgūdžius, sugebėjimus, sudarančius žmogiškąjį kapitalą, ir ekonomikos pakilimo laikotarpiu dirbt nebegali. Todėl, tai skatina nedarbo lygio augimą.

Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis.

Didžiuliai mokesčiai, apmokestinamos firmų pajamos, irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą.

Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse.

Nedarbo tipai.

Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis.

Laikinasis nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą arba grįžta į senąjį. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbus, šis nedarbas vadinamas apyvartiniu.

Taigi laikinasis nedarbas – neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą darbą, labiau kvalifikuota darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliai pasiskirsto darbo ištekliai.

Infastruktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros.

Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa mažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas. profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių , mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt.

Laikinojo nedarbo ir struktūrinio nedarbo esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. „ Struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis.

Ciklinis nedarbas – tai toks nedarbo tipas , atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.

Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga.

Yra dar vienas nedarbo tipas – tai darbo išteklių panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja.
Natūralusis nedarbo lygis – tai lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.

Nedarbo pasekmės ir nuostoliai

Nedarbo pasekmės ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąją ir plačiąją prasme. Pirmuoju atveju, tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai.

Mikroekonominiai – nuostoliai padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė. Savanoriškas nedarbas – tai, kai žmogus nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį.

Tokia situacija atitinka natūralų nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo , žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to žmonės tikisi ateityje gauti geriau apmokamą darbą. Tačiau, tai ne smarkina mikroekonominių kaštų problemos. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačiąją prasme, kurią patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, variantas natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialus nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių galimybių kreivė.

Nedarbo ir užimtumo reguliavimas

Užimtumo politikos formavimą komplikuoja būtinumas derinti efektyvias priemones ekonominei, bet dažnai nepriimtinu socialiniu atžvilgiu.

Daugumoje šalių užimtumo politiką formuoja ir įgyvendina darbo ministerija ar kitos socialinės politikos institucijos. Jos nustato pagrindines užimtumo politikos kryptis.

Tarptautinis masto užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja Tarptautinė darbo organizacija.

Daugumoje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptis yra šios:

1) užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas;

2) darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas;

3) pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas;

4) aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas;

5) nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacinės sistemos darbo tobulinimas.

Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti aktyvi ir pasyvi.

Pasyvi – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų priemonės.

Aktyvi – įvairių ekonomini ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą, panaudojimas.

Jis gali daryti poveikį:

1) darbo jėgos paklausai;

2) darbo jėgos pasiūlai;

3) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui.

Aktyvios politikos priemonės skirstomos į makroekonomines ir specialias užimtumo. Naudojant makroekonomines, vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis.

Specialiosios užimtumo politikos priemonės dažniausiai nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Taikomos šios priemonės:

1} įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos;

2} bedarbių perkvalifikavimo finansavimas;

3} socialiniai naudotų darbų organizavimas;

4} įdarbinimo įstaigų veiklos tobulinimas;

5} smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas

Siekiant toliau mažinti nedarbą Lietuvoje, būtina naudoti priemones, kurios padėtų plėtoti gamybos ir eksporto augimą, nes tai skatina ir paslaugų sferos plėtimą, didina užimtumą, legalizuoti paslėptą užimtumą. Todėl reikia gerinti verslo aplinką; mažinti pelno, patentų ir kt. Mokesčių tarifus , taikyti lengvatas. Tai skatintų naujų firmų, taigi ir naujų darbo vietų kūrimą,didinti darbo jėgos mobilumą. Lietuvoje labai didelio nedarbo lygio regioniniai skirtumai, kurių viena iš priežasčių – nežymi teritorinė migracija kurti teigiamą įdarbinimo įstaigų įvaizdį. Sudaryti sąlygas psichologiniai bedarbių paramai.
Išvados

Gerinti darbo užmokestį, mažinti monopolinę profsąjungų valdžia darbo rinkoje, reguliuoti skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įved

Rašykite komentarą

-->