Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nedarbas

Autorius: Saulius

Viena svarbiausių makroekonominių problemų – nedarbas. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygi, priežastis. Požiūrio į nedarbą kaip problemą pokyčius lėmė, tai, kad pokario laikotarpiu jis niekuomet nepriartėjo prie didžiosios depresijos lygio, kuris pvz. JAV sudarė 25%. Nors nedarbas buvo išaugęs ir 8 – tojo dešimtmečio vidury bei 9 – tojo dešimtmečio, bet jo lygis JAV 1982 metais tesudarė 10,6 %. Tačiau paskutiniame XX amžiaus dešimtmety nedarbo lygis smarkiai išaugo Europoje: pvz. Vokietijoje 1997 metų pradžioje buvo 12,2 %, ir viršijo Didžiosios depresijos metų nedarbo lygį. Gana aukštas jis buvo Ispanijos 1995 metais – 22,7 %, Suomijoje – 17,0 % , Italijoje – 11,8%, Prancūzijoje 11,9% ir kiti.

Nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir ES institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.

Šios temos tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos.

Nedarbas ir jo priežastys. Natūralusis nedarbo lygis

Darbo jėga yra visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo piliečiai. Gyventojai – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pvz. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700 tūkstančių. Žinoma absoliutus skaičiai mažai ką tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės nori ir gali dirbti.

Tarptautinė darbo organizacija gyventojus skirsto į ekonominių atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būt užimti, t.y. turėti darbą ir būti bedarbiai. Bedarbiai yra darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško.

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis. Bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą. Vienas svarbiausių darbo rinkos rodiklių yra faktiškas nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos priverstinis santykis.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektų svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tarnautojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus rups gyventojų skaičiaus santykis. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.

Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingumo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonų, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->