Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Napoleonas Bonapartas

Autorius: Pjeras

XVIII a. didelės Europos gyventojų dalies gyvenimo sąlygos yra sunkios. Suvokdama, kad dėl skurdo gali kilti maištų, valdančioji klasė nukreipia žvilgsnį į mokymą, kaip būdą padėčiai pagerinti. Gyventojų švietimo lygis apskritai labai žemas. Įvedamas privalomas pradinis mokslas (įveda Frydrichas II Didysis). Prancūzijoje religinė brolija, Krikščioniškųjų mokyklų broliai, garantuoja švietimą vargšams. Šalia organizuotų mokyklų, steigiamos asmeniška iniciatyva mokyklos nuosavuose būstuose. Naujosios idėjos neapsiriboja švietimu – suabejojama ir daugeliu kitų visuomenės gyvenimo pusių. Prancūzijoje kai kas sukyla prieš aristokratijos ir Bažnyčios įtaką karaliaus valdžiai. Posakis “Švietimo amžius”, labiau nusakąs antrąją XVIII a. pusę, atsiranda suklestėjus kritiniam protui. Vienas iš Švietimo epochos lyderių Denis Diderot teigė: “Viską būtina ištirti, viskas be išlygų turi būti pasverta ir išnagrinėta, nesigalint niekieno jausmų”. Diderot išpranašavo Naująjį amžių, kuriame mąstytojai turės “negailestingai naikinti” visas senąsias tradicijas ir kritiškai įvertinti kiekvieną mąstymo kiūtį. Nuo šiol niekas nebėra savaime suprantama ir neginčytina – nei klasikiniai autoriai, nei Biblija, nei bažnyčios ar valstybės mokymas. Švietimo epochos mąstytojų ir filosofų manymu, valdžia visų pirma turi aukotis liaudies gerovei, kiek galima mažiau kėsintis į asmenines laisves ir gerbti tikėjimo laisvę. Pasak Švietimo epochos idėjų skleidėjų, valdymo srityje mokslas yra geresnis patarėjas negu tikėjimas. Nuo XVII a. jis žengia milžino žingsniais pirmyn tokių žmonių kaip Francis Baconas ir Izaokas Niutonas darbų dėka. Prieš pusantro amžiaus iki pramonės revoliucijos Francis Baconas ragino praktiškus žmones domėtis naujuoju mokslu. Jis ragino savo amžininkus teologiją palikti dvasininkams, karo meną – aristokratijai ir imtis naujojo organizuoto mokslo. Baconas ragino mąstančius žmones, kad šie išvykas į gamtą skirtų ne medžioklei, o stebėjimams. Kai kas mano, kad laikydamasi savo pačios dėsnių, tobulą pasaulį sukurs gamta ir kad žmogaus politinė ir religinė veikla turi būti kiek įmanoma santūresnė. Žmogiškoji būtybė tėra paprasta sudedamoji gamtos dalis, ir Protas liepia žmogui džiaugtis laisve.

2. DĖSTYMAS
Naujosios idėjos svarstomos visur, o ypač Prancūzijoje, iš kur dauguma jų kilusios. Daugelis apsišvietusių privilegijuotų klasių atstovų pripažįsta, jog reformos reikalingos. Idėjos toliau plinta. Manoma, kad gerai valdyti nėra vienintelė monarcho pareiga. Monarchai pajunta grėsmę, bet joks valdovas, nebūtų sutikęs su “visuomenės sutarties” sąvoka. 1770-1780 m. visos Europos akys nukreiptos į Ameriką. Todėl, kad Amerikos revoliucijos vadai remiasi Loko idėjomis ir Švietimo epochos filosofais. Tai yra pirmasis Švietimo idėjų pritaikymas praktikoje. Įvykiai anapus Atlanto veikia europiečius, trokštančius reformuotis, netgi panaikinti monarchinius režimus. Tarp kolonijų ir Londono kyla rimtas konfliktas dėl mokesčių sumos, kurią kolonijos už Didžiosios Britanijos kariuomenės išlaikymą turi sumokėti Londonui. 1773 m. grupė kolonistų sumeta į vandenį arbatžolių siuntą iš Indijos, ši “Boston Tea Party” yra pateikiama kaip Amerikos revoliucijos užtaisas. 1775 m. trylikos kolonijų atstovai, susirinkę Filadelfijoje į žemyno kongresą, paskiria pulkininką Džordžą Vašingtoną kolonijų kariuomenės vyriausiuoju vadu. 1776 m. kongresas paskelbia: “…kad šios suvienytos kolonijos yra ir teisėtai turi būti laisvos ir nepriklausomos valstijos; kad jos atleidžiamos nuo bet kokio pavaldumo Didžiosios Britanijos Karūnai; kad bet koks politinis ryšys tarp jų ir Didžiosios Britanijos valstybės yra ir turi būti visiškai nutrauktas”. 1776 m. liepos 4 d., nepriklausomybės paskelbimas patvirtinamas: “Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės gimsta lygūs; visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis; tarp šių teisų yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas”.

Šie principai atitinka Švietimo idėjas. Daug savanorių, tokių kaip Lafajetas, Kosciuška, von Štoibenas stoja patriotų pusėn. Netrukus prancūzų ir ispanų vyriausybės, dvi įprastinės Anglijos priešininkės, karine jėga paremia naująją respubliką, ir ši 1783 m. priverčia Angliją pripažinti jos nepriklausomybę.

Prancūziją dėl dalyvavimo JAV nepriklausomybės kare prislėgė dar didesnės monarchijos finansinės bėdos, jau ir taip įsisenėjusios. Tačiau užuot dariusios būtiną reformą, Liudviko XVI vyriausybė imasi tik baikščių priemonių, teikiančių kritikams progą suversti atsakomybę už krizę Karūnai ir privilegijuotiems luomams. Iš tiesų, dvasininkija ir bajorija, kaip ir kai kurie miestai, išvengia didžiosios tiesioginių mokesčių dalies, šie suverčiami ant amatininkų ir valstiečių. Valstiečiai senjorams dar privalo duoti feodalines prievoles. Priešingai negu Anglijoje, aukštoji prancūzų aristokratija yra uždara kasta, draudžianti bet kokį pakilimą visuomenės laiptais smulkiajai bajorijai ir turtingajai buržuazijai.

Prancūzų visuomenės negalavimo pradžia – ne 1789 metai, bet dvi aplinkybės suteiks šiems metams ypatingą vietą istorijoje: 1787 ir 1788m. derliai kelia rimtų apsirūpinimo maistu sunkumų, juos dar padidina nepatikimas transporto organizavimas. Javų kaina aukšta, miesto varguoliai vos įperka duoną. Prie ekonominės krizės prisideda politinė krizė. Liudvikas XVI, nežino ko stvertis šių visų problemų akivaizdoje. Finansų ministrai vienas po kito taip pat nesusitvarko su jomis, jie ketina padidinti mokesčių mokėtojų skaičių ir orientuotis į lygybę mokesčių atžvilgiu, kas iššaukia privilegijuotųjų maištą.

Karalius sušaukia Versalyje Generalinius luomus, kuriuos sudaro dvasininkijos, bajorijos, ir trečiojo luomo atstovai (miestiečiai, valstiečiai). Kiekvienas Prancūzijos miestas rengiasi rinkti atstovus, ruošiami priesakų sąsiuviniai, kurie bus pateikti Generaliniams luomams. Užsidarę Kamulio žaidimo salėje Versalyje, trečiasis luomas prisiekia, kad neišsiskirstys tol, kol nebus problemos sprendžiamos bendrai. Liudvikas XVI nusileidžia, trys luomai susirenka, pasivadinę Nacionaliniu susirinkimu. Reikalaujama reformų.

Matydami karališkų dalinių judėjimą sostinėje, gyventojai bijo, kad karalius ir bajorija susiorganizuos prieš reformas. Brangymečio iškankinta, sunerimusi dėl kariuomenės įvedimo, liaudis suprato, kad rengiamasi išvaikyti Nacionalinį susirinkimą, į kurį dėjo tiek vilčių. 1789 m. liepos 14 d. minia apsupa karališkąjį Bastilijos kalėjimą, tikėdamasis aptikti ten ginklų atsargas, ir išlaisvina kalinius. Kitą dieną karalius pripažįsta trispalvę vėliavą, kurioje balta monarchijos spalva papildoma Paryžiaus spalvomis (mėlyna ir raudona). Bastilijos paėmimas buvo Prancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Pastarąją sutvirtino galingas liaudies judėjimo pakilimas. Paryžiaus įvykių paskatintas, šis judėjimas antrojoje liepos mėn. Pusėje apėmė visą Prancūziją.

Išsigandę greitai plintančio sąmyšio visoje Prancūzijoje, bajorai būriais emigruoja. Valstiečiai, pasiduodami “Didžiajai baimei”, ginkluojasi.

Šitokiomis aplinkybėmis Steigiamasis susirinkimas 1789 m. rugpjūčio 4 d. nubalsuoja už senojo režimo feodalinės visuomenės žūtį. Po trijų savaičių susirinkimas priima “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” . Tolesnius dvejus metus jis darbuojasi rengdamas Prancūzijai jos pirmąją konstituciją. Pagal 1791 m. tekstą karalius tampa konstituciniu valdovu, susaistytas įstatymų ir atsakingas už jų laikymąsi. Steigiamojo susirinkimo atstovus galės rinkti kiekvienas, susimokėjęs cenzinius rinkimus. Laikantis numatytos decentralizuotos politikos, steigiami departamentai, distriktai, komunos, gaunantys įgaliojimus valdyti vietose. Kiekvienas Susirinkimo rinkėjas gali taip rinkti teisėjus ir vietinių teismų žiuri.

Prancūzijos Bažnyčios pertvarkymas palieka popiežiui tik labai susilpnėjusią valdžią. Dvasininkijos turtus konfiskuoja valstybė, vėliau jie bus pardavinėjami iš varžytinių. Kiekviena vyskupija sutampa su departamentu. Karalius patvirtina šitą “Civilinę dvasininkijos konstituciją”.

1791 m. birželį karalius pabėga iš Paryžiaus, tačiau jis ir jo šeima sulaikomi Vareno mieste bei grąžinami į sostinę. Šitas epizodas patriotams yra įrodymas, kad karalius išdavė Revoliuciją. Nepasitikėjimas karaliumi auga.

Karą tarp Prancūzijos ir Europos turėjo išprovokuoti Prancūzija: karaliui jis yra priemonė atgauti savo buvusias prerogatyvas, o respublikonams – priemonė atskleisti vadovo išdavystę ir jį nušalinti. Karas prasideda 1792 m. balandžio 20 d. Gresiant prūsų intervencijai į Lotaringiją, o paskui į Šampanę, Susirinkimas paskelbia kreipimąsi “Tėvynė pavojuje”. Ima plūsti savanoriai, tapatinantys Prancūzijos gynimą su revoliuciniais idealais. Nepaprastai aštrios politinės krizės sąlygomis demokratinis judėjimas šalyje iškėlė reikalavimą nuversti karalių ir panaikinti monarchiją. Rugpjūčio 10-oji diena – tai monarchijos galas: paryžiečiai revoliucionieriai su Marselio ir Bresto savanorių pagalba šturmu paima Tiurli rūmus, ir įstatymų leidžiamasis susirinkimas paskelbia apie karaliaus nuvertimą. 1792 m. rugpjūčio 10 d. sukilimui laimėjus, revoliucija pakilo į naują pakopą, įžengė į demokratinio “senosios tvarkos” liekanų laužymo kelią. Artimiausias sukilimo rezultatas buvo faktiškas monarchijos nuvertimas. Susirinkimas atėmė iš Liudviko XVI sostą. Sušauktas Nacionalinis konventas, išrinktas visuotiniu vyrų balsavimu. Susirinkęs 1792 m. rugsėjo 21 d., jis pirmiausia paskelbia Prancūziją Respublika. Prancūzija įsitraukia į savotišką revoliucinį kryžiaus žygį ir iškelia tautų teisės pačioms apsispręsti principą, nesuderinamą su dinastine teise. Revoliucinės Prancūzijos padėtis pablogėja 1793 m. pavasarį. Giljotinavus Liudviką XVI, Prancūzija atsidūrė karo padėtyje ne tik su Austrija ir Prūsija, bet ir su Olandija, Ispanija, Portugalija, vokiečių ir italų valstybėmis. Prie karo išorinėmis jėgomis prisideda nepaliaujamas pilietinis karas. Konvento nariai suskyla: brisotinai nenori atsisakyti 1789 m. laisvės principų, montanjarai visuomenės gelbėjimo vardan nori įvesti diktatūrą: toks Marato, Dantono, Robespjero požiūris.

Vienus metus (1973 06 – 1974 07) Visuomenės gelbėjimo komitetas, įkurtas konvente prieš keletą mėnesių, yra montanjarų rankose. Jis suformuoja išskirtinę revoliucinę vyriausybę, disponuojančią nepaprastomis priemonėmis – Terorą. Iš tiesų, jai tenka grumtis su interventais prie visų šalies sienų, kariauti pilietinį Karą, atlaikyti finansinius ir ekonominius sunkumus. Suimamas kiekvienas asmuo, įtariamas Respublikos išdavyste. Daug prancūzų pritaria Terorui iš baimės, kad neprarastų savo visuomeninės padėties, gyvybės. Niekas nesijaučia saugus. Smurtas pasirodo veiksmingas, 1793 m. gale padėtis šalyje pagerėja; 1794 m. pavasarį prancūzai vėl ima pulti. 1794 balandį giljotinuojamas Dantonas, liepą – Robespjeras.

Nuvirtus Robespjerui, Konventas rengia naują konstituciją. Susirinkimą pakeičia dvi tarybos: Seniūnų taryba ir Penkių šimtų taryba. Antrieji siūlo įstatymus, pirmieji – už juos balsuoja. Nieko nenumatyta, jei įvyktų konfliktas tarp tarybų ir direktorijos. Rojalistai laimi rinkimus į tarybas, 1797 m. balandį reikalauja taikos. Direktorija nusprendžia prašyti generolo Bonaparto paramos, bijodama monarchijos ir jakobinų sugrįžimo – kad jėga atsikratytų rojalistų. Šis tuo metu išgarsėja savo žygiu Italijoje prieš austrus (pergalės prie Lodžio, Arkolio, Rivolio), ir jo asmeninis politinis interesas yra pačiam primesti “savo” taiką Austrijai. (Kampoformijaus sutartis 1797 m. spalio 18 d.). Jis pasiuntė vieną iš savo generolų dalyvauti rugsėjo perversme. Dabar kariuomenės įtaka politiniame gyvenime tolydžio auga. Kampoformijaus taika su Austrija reiškė, kad galutinai suiro pirmoji koalicija, sukurta 1792 – 1793 m. prieš Prancūziją.

Lieka Anglija, kuriai bandoma – ne itin sėkmingai – suduoti smūgį ištiesiant pagalbos ranką respublikonams (1798) arba išsikeliant Egipte (1799), kad būtų atkirstas kelias į Indiją.

Revoliucinė Prancūzija, įsivyrauja Europoje. Naujokai masiškai imami į kariuomenę, pergalės didina jos teritoriją – prisijungiamas kairysis Reino krantas, šiandieninė Belgija, taip Savoja ir Nica.

Anapus šitų tariamai “natūralių” sienų nugalėtosios šalys yra “išlaisvinamos” ir paverstos respublikomis pagal prancūzų modelį: Batavijos respublika (Olandija) 1794 m., Priešalpinė respublika (Milanas) ir Ligurijos respublika (Genuja) 1797 m., Helvecijos ir Romos respublika 1798 m., Partenopėjos respublika (Neapolis) 1799 m. Šios respublikos sesės – tai valstybės satelitės, kuriose revoliucijos principai plinta feodalizmo ir Bažnyčios sąskaita.

Napoleonas Bonapartas (1769 – 1821) – valstybės ir karo veikėjas tais laikais, kai buržuazija buvo dar jauna, kylanti klasė ir stengėsi įtvirtinti savo iškovojimus.

Po lapkričio 9d. perversmo Bonapartas sieke juridiškai įteisinti savo valdžią. Jis parengė konstituciją, pagal kurią visa valdžia atiteko pirmajam konsului. Įstatymų leidžiamojo susirinkimo funkcijos buvo grynai simbolinės . Vietoj rinkimų teisės piliečiai galėjo tik siūlyti kandidatus, iš kurių pati vyriausybė skyrė Įstatymų leidžiamojo susirinkimo narius.

Bonapartas panaikino vietinę renkamą savivaldą ir sukūrė prefektūrų sistemą. Valstybėje įsigalėjo griežtai centralizuota administracinė sistema , pavaldi pirmajam konsului.

Bonaparto valdžia ryžtingai saugojo privatinę nuosavybę. Bonapartas rėmė ir skatino ekonominę veiklą. 1800m. buvo įsteigtas Prancūzijos bankas. Valstybė visomis išgalėmis kovojo su bedarbyste. Bonaparto vykdoma ekonominė politika atitiko daugumos visuomenės sluoksnių interesus.

Bonapartas ir toliau siekė įtvirtinti ekonominę ir politinę Prancūzijos hegemoniją Europoje. Pagal XVIII (1800) konstituciją Napoleonas Bonapartas tampa pirmuoju konsulu dešimčiai metų, pagal X metų (1802) konstituciją – konsulu iki gyvos galvos; XII (1804) metų konstitucija įsteigė imperiją. 1804 m. gruodžio 2 d. Bonapartas vainikuojamas imperatoriumi Napoleono I vardu.

Reikia po dešimties metų trukusių revoliucinių perversmų grąžinti šaliai stabilumą ir revoliucijos nuveiktą darbą integruoti į Prancūzijos ateitį.

Prancūzai trokšta taikos: pirmiausia ji sudaroma su Austrija Liunevilyje (1801), paskui su Anglija Amjene (1802) – ši taika trapi, bet sutvirtina jo padėtį šalies viduje. Prancūzija ir Anglija įsipareigojo palaikyti susidariusią Europoje padėtį, o Napoleonas atsisakė pretenzijų į Egiptą. Ilgai laukta garbinga taika po pergalingų karų dar labiau išpopuliarino Napoleoną Bonapartą, kaip karvedį ir valstybės veikėją. Taiką reiškia ir religinio konflikto su popiežiumi užbaigimas. 1801 m. konkordatas pripažįsta katalikybę kaip “daugumos prancūzų tikėjimą”. Administracinės reformos tęsia, nors ir modifikuodamos, Revoliucijos nuveiktą darbą. Teisė suvienodina užbaigtus sudaryti kodeksus. Civilinis kodeksas (1804) įtvirtina piliečių lygybę prieš įstatymus: įtvirtina vyro valdžią žmonai, tėvo – vaikams, bet panaikina vyresniškumo teisę. Departamentai lieka pagrindiniu administraciniu teritorijos vienetu, juos valdo prefektas, skiriamas Paryžiaus – grįžtama prie valdžios centralizacijos. Centralizacija skverbiasi ir į švietimą: steigiami licėjai, įkuriamas imperatoriškasis universitetas.

Sėkmingai dedamos pastangos, kad prancūzų ekonomika vėl atgautų gyvybingumą. 1800m. vasarį banko įsteigimas, 1803 m. franko nukaldinimas atveria piniginio stabilumo erą.

Sugrįžus gerovei Napoleonas gali vaidinti mecenatą.

1803 m. gegužės mėn. Anglija vėl pradeda karo veiksmus, apkaltindama Prancūziją imperialistine politika Antilų salose, Italijoje ir Šveicarijoje. Sumušus bendrą prancūzų ir ispanų laivyną prie Trafalgaro (1805 m. spalis) ir įsiviešpatavusi jūroje, Anglija turi nedidelę sausumos kariuomenę. Ji paeiliui įtraukia į karą su Prancūzija Austriją, Prūsiją, Rusiją. Iškilus grėsmei iš Austrijos, Napoleonas atsisakė karinio įsiveržimo į Britanijos salas ir visas savo jėgas nukreipė prieš Austrijos kariuomenę.

Austerlico mūšyje (1805), Jėnos mūšyje (1806), mūšiuose prie Frydlando (1807) ir Vagramo (1809) Napoleonas sutriuškina senojo režimo kariuomenes. Tačiau neturėdamas laivyno jis negali įveikti Anglijos nebent uždusinti jos ekonomiką, užtverdamas jai kelią į Europą: tai kontinentinė blokada.

Napoleono Europa pasiekusi savo apogėjų 1810-1811 m. Prancūzijoje tada yra 130 departamentų: Roma, Briuselis, Amsterdamas, Hamburgas yra prancūzų prefektūros. Napoleonas perorganizavo Italiją, tapdamas jos karaliumi ir Vokietiją – Reino konfederacija, kuri yra prancūzų protektoratas. Jo šeimos nariai karaliauja Ispanijoje, Neapolyje, Vestfalijoje. Šis darinys laikosi tik jėga. Tačiau Napoleono pergalės buvo ir galėjo būti tik laikino pobūdžio. Visa Pirmosios Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę valstybę. Napoleonui buvo svetima tokia sąvoka kaip tautų nacionalinė nepriklausomybė. Jis pertvarkė Europos nacionalinį žemėlapį, nesiskaitydamas su nacionaliniais interesais. 1808 m. į Ispanijos reikalus įsikišęs Napoleonas susiduria ne su ispanų kariuomene, bet su visa tauta, palaikoma anglų ir portugalų: Didžioji armija pamažu sunyksta partizaniniame kare. Per Rusijos kampaniją 1812 rusų liaudis talkina savo kariuomenei, prancūzai priversti bėgti. 1813 m. vokiečių nacionalinis maištas, 1814 m. sąjungininkai įžygiuoja į Prancūziją. Napoleonas atsisako sosto, atkuriama monarchija, sostas grąžinamas Liudviko XVI broliui, Liudvikui XVIII.
Napoleono karų pasekmės:
1. Panaikintas feodalizmas, baudžiava, luomai.

2. Įvesti pažangūs kodeksai (Prancūzijoje).

3. Po Napoleono karų formavosi liberalizmas ir nacionalizmas (patriotizmas).

4. Išlaisvintos Ispanijos kolonijos.

3. IŠVADOS
Pasaulio istorijoje nedaug buvo įvykių, turėjusių panašų poveikį žmonijai, kaip 1789-1794 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija. Ji neatpažįstamai pakeitė ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą. Ji tuoj pat paskleidė aplinkui naująsias idėjas ir netrukus pakilo į “kryžiaus žygį”, rasdama atgarsį daugelio šalių “patriotiniuose” sąjūdžiuose. Imperijos kūrimas virsta net bandymu jėga vienyti Europą, sukurti prancūzišką Europą, kitokią nei Švietimo epochos Europa, kuri rėmėsi susitarimu. Sugrąžinti padėtį, buvusią iki revoliucijos, reakcija jau nebegalėjo, nepaisant atkaklių jos pastangų. Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos. Viena vertus, tai neigiama patirtis, nes ji skatina prasiskleisti nacionalizmus, o šie nukrypsta prieš ją. Antra vertus, teigiama, nes svorių ir matų sistemos arba teisės suvienodinimas išlieka ir okupantui pasitraukus. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbusi žodžio, spaudos, religinių nuomonių teisę, o tautą – kiekvienos valdžios šaltiniu, ilgiems dešimtmečiams tapo gaire pažangiems judėjimams.

Nuo šiol politiniuose ginčuose svarbi vieta skiriama tokioms sąvokoms kaip tėvynė, liaudis, tauta ir asmeninė laisvė.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Vincas Trumpa. Napoleonas Baltija Amerika, Mokslas, Vilnius, 1989;
2. Jevgenijus Tarle. Napoleonas , Mintis, Vilnius,1984;
3. Tomas Karlailis. Prancūzijos revoliucijos istorija, Mintis, Vilnius, 1992;
4. “Europos istorija”, Alma litera, Vilnius, 2001;
5. J. Appleby, L. Hunt, M. Jacob. Tiesos sakymas apie istoriją, Margi raštai,

Vilnius, 1998;
6. Naujųjų amžių istorija Europos ir Amerikos šalys, Mintis, Vilnius, 1989.

Rašykite komentarą

-->