Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Dievai

Autorius: Ruslanas

Lietuviai turėjo nemažą namų dievų ir deivių, kurių kultas dažnai siejosi su tolimų sudievintų pramočių, vėliau prosenelių vėlių kultu. Žinių apie namų dievus išliko rašytiniuose šaltiniuose, šeimyninėse, kalendorinėse agrarinėse, įvairiuose tikėjimuose.

Namų ir sodybos deivėms arba dievams buvo aukojama specialioje vietoje, paprastai prie svirno iškastoje duobėje, kuri buvo pridengiama akmeniu. Visi lietuvių namų dievai ir deivės gyveno pirkios kampe, užstalėje. Daugelyje Lietuvos apylinkių dar XIX a. pradžioje gyvenamųjų trobų kampai buvo užversti visokiais griozdais, po kuriais laikyta molinės šukės su valgiu ir gėrimu. Dangstė jas tam, kad kartais klebonas nebartų už namų dievų maitinimą. Namų dievybės gyvenusios ir pakrosnyje. Ten buvusi visokių baubų, laumių, kitų dievybių ar dvasių vieta. Senovėje pakrosnyje žmonės laikydavo dar šventus žalčius, kurie išlindę valgydavo su vaikais vakarienę.

Namų ir sodybos deivės, vėliau dievai liaudies tikėjimuose globojo namus, juose gyvenančius žmones, visas trobas, svirnuose supiltus javus, tvartuose esančius gyvulius, paukščius ir kt. Vienas tokių dievų vadinosi Dimstipatis.

Dimstipatis
Jo vardas kilęs iš žodžių ,,dimstis” (sodyba) ir ,,pats” (valdovas). Apie šį dievą yra įvairių nuomonių : vieni sako, kad jis esąs ugnies dievas, kuris saugoja namus ir židinį, jam aukojo gaidį, kurį išvirę patys suvalgo, o kaulus sumeta į židinį; kiti sako, kad jis esąs šeimininkių dievas, kuriam pačios šeimininkės aukoja kiaulaitę; ją laiko moterys, stovėdamos ratu, o paskerdžia vyriausioji; kiaulaitės mėsą suvalgo. Berniukai ir mergaitės prie tokių apeigų neprileidžiami, kad savo dalyvavimu bent kiek nesumažintų jų nuopelnų to dievo akivaizdoje. Dar kiti sako, kad Dimstipatis rūpinosi namais – visais trobesiais ir saugojo juos nuo gaisro. Žmonės šiam dievui aukodavo dvi juodas vištas jo garbei kartą per metus keldavo puotą, kurios metu stengdavosi viską, kas buvo paruošta, suvalgyti.Net paplavas, išplovus puotos indus, supildavo į židinį.

Pagirnis
Šiam dievui kai kuriose vietose vyrai aukojo tris kartus per metus paršą, kitur jautį, o moterys – gaidžius. Vyrų aukojimuose buvo draudžiama dalyvauti moterims, o moterų – atvirkščiai – vyrams. Tas dievas., kaip aiškinama, pavadintas pagal girnų akmenį, kuriuo malami grūdai. Po girnomis buvo saugojama jam skirta medine tvorele aptverta buveinė. Be to, laikytasi seno papročio, kad nuotakai leidžiama valdyti namus tik po to, kai ji paaukos šiam dievui duonos kepalą ir rankšluostį. Žmonės tikėjo, kad jis kartais žalčio pavidalu išlysdavęs iš savo užkampių, bet dažniausiai gyvenęs nematomas, įsirausęs žemėje. Dievui Pagirniui skirta žemė papratai buvo laikoma juoduose moliniuose arba mediniuose induose, kai kada be indo po medžio dangčiu. Jei tai žemei ir namų dievui kas nepareikšdavo pagarbos, dievas dingdavęs. Jei kas paniekindavo dievą Pagirnį, jis smaugdavęs kūdikius, kenkdavęs gyvuliams, o jei kas jį be reikalo paliesdavo, tam ranką sutraukdavo, kai kada ji nudžiūdavo.

Dievo Pagirnio vaizdiniai artimai siejasi su žalčių kultu. Žmonės tikėjo dievais esant žalčius, kuriuos laikė namuose ir labai rūpinosi, kad kas jų nenuskriaustų, tikėta, kad nuskriaudus žaltį, juos ištiks nelaimė. Tai buvo kilę iš pirminio tikėjimo, kad mirusiojo vėlė apsigyvenanti žaltyje. Vaizdiniai apie mirusiojo vėlės perėjimą į žaltį ar kitą gyvūną sudarė sąlygas vystytis prosenių, vėliau ir namų dievų kultui žalčių pavidalu.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->