Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Faktai ir legendos apie vampyrus

Autorius: Saulius

Kraują siurbiantys šikšnosparniai
Bet kuris rimtas biologas, paklaustas apie vampyrus, jums pasakys, kad tai ne kas kita, kaip lapanosių šeimos šikšnosparnių gentis (Phyllostomidae), paplitusi Amerikos tropikuose. Jie užauga iki 16 cm ilgio, o išskleistų sparnų plotis siekia apie 70 cm. Dažniausiai gyvena miškuose, nors jų pasitaiko ir žmonių būstuose, o minta šie gyvūnai tik vabzdžiais ir vaisiais, taigi, visiškai nepateisina savo baisiojo pavadinimo.
Tačiau egzistuoja ir vien tik žinduolių bei paukščių krauju mintantys šikšnosparniai iš Desmodontidae šeimos, kurių kūno ilgis vos 7 cm. Būtent jie kartais puola miegančius žmones. Be garso nusileidęs ant aukos, šikšnosparnis aštriais dantimis be garso perkanda odą, palikdamas 4 mm gylio žaizdeles, kurias suvilgo seilėmis, kad auka nejustų skausmo. Išgėręs apie 20-40 mililitrų kraujo, šikšnosparnis nuskrenda šalin, bet žaizda dar ilgai kraujuoja, – manoma, kad šio gyvūno seilėse yra fermento, trukdančio krešėti kraujui. Šie legendinių vampyrų giminaičiai paplitę Pietų, Centrinėje Amerikoje ir ypač pavojingi ne dėl kraujo siurbimo, bet todėl, kad platina pasiutligę bei kitas ligas. Tai vieninteliai mokslui žinomi realiai egzistuojantys vampyrai. Žinoma, yra daugybė kraujasiurbių vabzdžių, tačiau šįkart kalba ne apie juos.

Pasakojimų apie vampyrus kilmė
“Žmonės, kurie ilgą laiką buvo mirę … pakyla iš kapų ir grįžta drumsti gyvųjų ramybę, čiulpdami bei gerdami jų kraują…” – taip benediktinų vienuolis Augustinas Kalme 1751-aisiais aprašė būtybes, senovėje vadintas vampyrais… Neaišku, ar tokie padarai apskritai egzistavo, tačiau mitų ir legendų apie juos apstu, o kiekvienas mitas turi teisybės grūdą… Kokie nutikimai, ligos ar istorijos paskatino žmones sukurti šitiek pasakojimų apie šiuos nakties medžioklius?..
Pats žodis “vampyras” kildinamas iš vengrų kalbos, tačiau turi atitikmenų ir slavų kalbose. Žodis “upir” (ankstesnioji žodžio vampyras forma) pirmą kartą užrašytas tik 1047 m dokumente Rusijos kunigaikščiui. Ukrainiečiai vampyrus vadino “upir”, baltarusiai “vupar”, lenkai “upior, upierzica”, čekai “upir”, bulgarai “vapir, vpir”. Teigiama, kad senovės slavai net aukojo aukas vampyrams ir vadino šį ritualą “Oupirem”. Gali būti, kad ir turkų žodis “uber” (ragana) turėjo įtakos šio pavadinimo atsiradimui. Lietuvių tautosakoje vampyrai, skirtingai nuo vilkolakių, beveik nežinomi.
Legendos apie vampyrų tipo padarus žinomos jau nuo 125 m. po Kr., kai panašus personažas atsirado graikų mitologijoje. Kitas gana ankstyvas vampyro paminėjimas yra tik 1196 m. knygoje “Historia Rerum Anglicarum”, kur pasakojama, kaip miręs vyras grįždavo lankyti savo žmonos. Kai neapsikentę žmonės atkasė karstą, numirėlio kūną jie rado tokį pat kaip ir laidotuvių dieną… Kitame XII a. pasakojime rašoma apie demoną, kuris įsikūnijęs į kilmingą damą ir ši perkandusi gerkles keletui vaikų… Bet dauguma pasakojimų apie vampyrus buvo sukurta centrinėje Europoje. Airis Bremas Stoukeris, 1897 m publikavęs savo garsųjį romaną “Drakula”, šį kūrinį parašė legendų apie žiaurųjį Vladą IV (turėjusį giminės vardą ir titulą – grafas Drakula), Transilvanijos dvarininką, gyvenusį XV a. ir kovojusį prieš turkus, pagrindu.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->