Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Muzikinė istorinė raida Italijoje

Autorius: Reda

Italijos muzikinė kultūra turi labai senas tradicijas, kurių šaknys siekia senovės Romos muzikos kultūrą. XIII – XIV a. Užrašyti pirmieji muzikos folkloro pavyzdžiai. Liaudies muzika daininga, aiškios ritmikos (būdinga 6/8, 12/8 metras). Šokiai temperamentingi, greito tempo, žymiausias – saltarela, jai gimininga tarantela, lyrinė siciliana, kuriai artima Venecijos gondolininkų barkarolė. Ypač populiarios neapoliečių dainos. Aptinkama ir raudų tipo dainų. Paplitę muzikiniai instrumentai: mandolina, gitara, piferas (aerofonas). Ankstyvoji profesionalioji Italijos muzika buvo bažnytinė. IV a. Milane susiklostė amraziejiškojo choralo tradicijos. VI a. pab. – VII a. pr. popiežiaus Grigaliaus I valdymo metu bažnytinės melodijos buvo susistemintos, kononizuotos ir suskirstytos pagal bažnytinį kalendorių. Nuo tada jos grigališkuoju choralu (viena seniausių formų – psalmodija). X a. pab. Gvidas Arecietis reformavo giedojimo mokymą ir muzikinę notaciją. Nuo XII a. plito ir daugiabalsė muzika. XIII – XIV a. Miestuose išpopuliarėjo laudos, kurių atsiradimas siejamas su Pranciškumi Asyžiečiu. XIV a. Florencijoje susiklostė nauja muzikos kuryba ir muzikinės teorijos kryptis ↑ ars nova. Ryškiausiai ši kryptis buvo įkūnyta italų kompozitorių kūryboje. Komp. Fr. Landini, Jonas Kašietis, Jokūbas Bolonietis, Bartolinas Paduvietis kūrė daugiausei pasaulietines vokalinės muzikos žanrų kūrinius, tarp jų – madrigalus, įv. dainas, balatas, kačas, kanconas. Suintensyvėjo ir instrumentinės muzikos kūryba.

XV – XVI a. atsirado nauja pasaulietinės vokalinės muzikos žanrų (↑frotola, ↑vilanelė). Šio laikotarpio kompozitoriai parėmė ir savarankiškai plėtojo kitų V. Europos šalių, daugiausiai Nyderlandų polifonijos kūrėjų muzikines tradicijas. 1498 Italijos poligrafininkas O. Petrucci patobulino natų spausdinimą. Muzikinė veikla ypač išsiplėtė XVI amžiuje. Kūrėsi naujos muzikavimo formos ir tradicijos, muzikinės įstaigos ir draugijos. 1566 Romoje įkurta seniausioji Šv. Cecilijos MuA, bažnyčiose buvo steigiamos vokalinių instrumentų kapelos, muzikos mėgėjai būrėsi į ratelis akademijas (taip vadinosi antikos pavyzdžiu). Pradėta steigi kons-jas. Iš pradžių tai buvo našlaičių prieglaudos, kuriuose vaikai mokėsi amatų, muzikos. Pirmoji tokia kons-ja įsteigta 1537 Neapolyje. Venecijoje kons-jos buvo vadinamos ospedale. XVI a. vyraujantis pasaulietinis muzikos žanras buvo 4 – 5 balsų madrigalas, kurio žymiausi kūrėjai L. Marenzio, D. C. Gesualdo de Venosa, C. Monteverdi. Savita madrigalo atmaina tapo madrigalinė komedija ( O. Vecchi, A. Banchieri), padėjusi operai atsirasti. XVI a. Bažnytinėje Italijos muzikoje susiklostė dvi vokalinės instrumentinės muzikos m-klos – ↑ Romos mokykla ir ↑Venecijos mokykla. Žymiausias Romos mokyklos kūrėjas buvo G. P. da Palestina, sukūrė klasikinį daugiabalsės muzikos stilių ( vėliau pavadintą griežtuoju, žinoma ir kaip a cappella stilių). Venecijos m-klos atstovai A. Willaertas, A. Gabrieli ir G. Gabrieli sukūrė puošnų, monumentalų dekoratyvinį daugiabalsės vokalinės instrumentinės muzikos stilių, panaudodami daugiachroniškumo principą. A. ir G. Gabrieli tapo savarankiškos kamerinės ir orkestrinės muzikos pradininkais. Žymiausi renesanso epochos muzikologai – G. Zarlino, N. Vicentino ir V. Galilei. XVI – XVIII a. garsejo Italijos styginių muzikinių instrumentų meistrai ( žymiausieji – N. Amati, G. Guarneri, A. Stradivali).

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->