Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Motiejus Valančius

Autorius: Remis

Valančiaus darbų didybę mūsų kultūros istorijoje nulėmė, kad jis, kaip mokslo vyras ir aukščiausias Lietuvoje katalikų bažnyčios asmuo, labai sunkiu, kone žūtbūtiniu mūsų tautai, jos kalbai laikotarpiu apsisprendė ir veikė lietuvybės naudai. Sudėtingomis, nuožmiomis ano meto sąlygomis tai buvo drąsus, pasiaukojantis savo tikėjimą ginančio žmogaus žygdarbis. Pirminės, giliosios to žygdarbio šaknys buvo kaimietiška būsimojo vyskupo, švietėjo, rašytojo kilmė, prigimtis, dvasia. Valančius pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų – bajorų, grafų, kunigaikščių – buvo vyskupas, atėjęs iš šiaudinės “mužiko” pastogės. Ištikimybę ir meilę tos pastogės žmonėms jis išsaugojo per visą savo gyvenimo ir darbų kelią.

Motiejus Valančius gimė 1801m. vasario 16 d. Narsėnų kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Jo tėvai – Mykolas ir Ona – turtingi valstiečiai. Mykolas Valančius atliekamu laiku dar vertęsis kalvyste; galbūt paauglystėje dumdamas tėvo žaizdrą būsimasis rašytojas pajuto pagarbą amatams, kuriuos vėliau savo raštuose piršo jaunimui. Motiejus iš vaikystės buvęs nestiprios sveikatos, todėl iki šešioliktųjų metų sukinėjosi namuose. Tas laikas bundančioje imlioje jaunuolio dvasioje galėjo nejučia palikti ryškias tradicinio žemaitiškojo sodžiaus doros, papročių, kalbos žymes, kurios paskui ženklinos visą jo darbų kelią. Vėliau, brolio ir dėdės kunigo padedamas, įstojo vienuolių dominikonų rikiuojamą Žemaičių Kalvarijos mokyklos antrąją klasę.

Su Žemaičių Kalvarijos mokyklos atestatu Valančius būtų galėjęs studijuoti ir universitetuose, bet jis, greičiausiai bendravardžio dėdės – kunigo paakintas, 1822 metų rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. Jaunasis Vakančiu turbūt greitai išsiskyrė iš kitų klierikų, ne sper trumpesnį laiką – dvejus metus – išėjo čia kunigo mokslus ir iš karto buvo pasiųstas tęsti studijų į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją.

Skirtingai nuo Varnių seminarijos, Vilniaus klierikams jau labiau rūpėjo ne sielos, o pasaulio išganymo dalykai.

Tolesni Valančiaus gyvenimo dešimtmečiai paliudija ir taip žinomą tiesą, kad gabus, darbštus, o svarbiausia – suvokiantis aukštesnį pašaukimą žmogus nepaskęsta kasdienybė verpetuose, o išsiveržia į prasmingos ir ženklios veiklos platumas. 1828 m. gegužės 16 d. Valančiu Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu ir jau kaip Vilniaus vyskupijos dvasininkas paskirtas nuošalaus Mozyriaus apskrities mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu. Po šešių metų Valančius, savo prašymu, sugrąžinamas į gimtąją Žemaitiją, Kražių gimnaziją. Čia šešis metus ėjo mokyklos dvasininko ir bibliotekos globėjo pareigas.

Prieš tai buvusi besugriūnanti Kražių gimnazija, Valančiaus mokymo laikais, ėmė kilti. Tai buvo atbundančios lietuviškos dvasios, kultūros, kalbos daigai. Valančius savo paskaitose kalbėjo ne tik apie Lietuvos Bažnyčios, bet ir valstybės istoriją, kėlė Vytauto didybę, smerkė lenkų vadovų klastas prieš Lietuvą, o svarbiausia – skiepijo ištikimybę gimtajai kalbai net sunkiausiomis sąlygomis. Taigi Kražių gimnazijoje aptinkame ir pirmas paties Valančiaus pėdas, kurios rodo jį nutarusį žengti per šimtmečius apleistu, užžėlusiu lietuviškos dvasios taku.

Kražiuose budo ir moksliniai Valančiaus siekiai. Jis, perskaitęs knygas, galiniuose puslapiuose užrašo savo mintis, kritinęs pastabas. Motiejų domina ir Žemaitijos istorija bei dabartis, jis rankioja apie ją žinias, greičiausiai tik nujausdamas, kad to prireiks ateities darbams. Rašė mokyklos metraštį.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->