Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Moteriškumo samprata A.Mickevičiaus poemoje „Gražina”

Autorius: Ramūnas

Gražina… Jau pats vardas byloja apie moters grožį. O A.Mickevičiaus herojinėje poemoje moters grožis ne tik išorinis, bet trykštantis iš sielos gelmių. Apie netradicišką moterį rašoma „Gražinoje“. Moteris – karžygė. Štai kaip buvo praminta kunigaikščio Liutauro žmona. Ir ne dėl ūgio ar vyriškų pečių, o dėl stiprios, drąsios karžygės dvasios.

Gražina buvo visų gražiausia mergina. Visi Lietuvoje žinojo, jog kitos tokios, kaip už Liutauro ištekėjusios, Lydos kunigaikštystėj niekur nebuvo. Nors ji „nebe pirmos jaunystės“, subrendusi, išmintinga ir sumani, tačiau nuo jos vis dar dvelkė vasaros valiūkiška gaiva. Bet buvo ir kita kunigaikštienės pusė – ji vis laukė, kol kas nors jos įsčiose prabus… Lygi ūgiu Gražina buvo su Liutauru, moters pečių platumas stebino visus, bet, nepaisant vyriško, stambaus jos sudėjimo, veidas moters buvo stebuklingai dailus.

Tačiau ir jos „širdis į vyro panešėjo“, gražiame kūne slėpėsi stipri, vyriška dvasia. Jau nuo mažens Gražina nemėgo nei verpsčių, nei mergautinių žaislų… Ją traukė tik arkliai ir karo menas… Ne veltui ištekėjusi už kunigaikščio ji tapo tikra karžygė, o ne turtuose besimaudanti išlepinta ponia. Ir daug kas, sutikę Liutauro žmoną, jai lenkdavosi, manydami, jog rodo nuolankumą savo valdovui…

Kunigaikštis besąlygiškai pasitikėjo Gražina. Jie kartu spręsdavo ne tik asmeninius, bet ir visos šalies reikalus. Kunigaikštienei buvo didelis džiaugsmas dalintis su vyru ne tik savo lova ar namais, bet ir širdimi, liūdesiu, džiaugsmais, kartu spręsti Liutauro problemas. Gražina buvo uždara ir svetimiems nemėgo atskleisti savo slaptų minčių ar ketinimų. Ir vyro paslaptis ji labai saugojo. Niekas nežinojo, kiek Liutauras pasitikėdavo savo žmona ir kokią didelę įtaka ji darė jo apsisprendimams. Ir nesvarbu, kad jai dažnai tekdavo susidurti su kebliais ir painiais reikalais, jos balsas išlikdavo šaltas ir ramus. Tai parodo vidinį moters susitvardymą, tą vidinę ramybę, kurios dėka ji niekada neišsišokdavo, nedarydavo neapgalvotų, skubotų sprendimų, gerai neapmąsčiusi galimų pasekmių. Jos vyras Liutauras tai puikiai žinojo, todėl nebijojo dalintis valdžia su mylimąja ir labai ja pasitikėjo.

Ir nors atrodė, kad valdovai visiškai atviri vienas kitam, anaiptol taip nebuvo. Liutauras slapčia susitarė su kryžiuočiais susivienyti ir nužudyti savo brolį dėl turtų. Gražina tai sužinojo ir sukūrė slaptą planą, kaip išgelbėti vyrą. Paskutinę akimirką mūšio lauke atsiradusi, vietoj savo vyro atiduoda gyvybę už jį. Gaila, tačiau poemos pabaiga tragiška. Kunigaikštis, sužinojęs, kas jam išgelbėjo gyvybę, įšoka į laužo liepsnas ir sudega kartu su Gražina. Vienas be kito jie negalėjo gyventi…

A.Mickevičius mums pateikė neįprastą moters paveikslą. Tokių moterų tais laikais (XIVa.) nebuvo daug. Gražina – išskirtinė moteris. O dabar moterų, atliekančių vyrų pareigas, netrūksta. Ar mažai moterų valdininkių, politikių, netgi trokštančių tapti šalies prezidentėmis? Šiandien moters paveikslą piešiame kitokį. Moteriškumo samprata irgi suvokiama šiuolaikiškai. Tad mums belieka nusistebėti: kas gi viską apvertė aukštyn kojomis, kad moterį moterimi ne visada gali bepavadinti?

Rašykite komentarą

-->