Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Moteris palydose į pomirtinį gyvenimą

Autorius: Eduardas

Mirtis – neišvengiama žmogaus egzistencijos baigtis, bauginanti ir kartu viliojanti savo slaptinga būtimi. Tai viena iš nedaugelio patirčių, prie kurios anksčiau ar vėliau tenka prisiliesti kiekvienam – pergyventi artimo žmogaus mirtį ir pagaliau susidurti su savo baigties biologine mirtimi.

Nagrinėjant laidotuvių papročius, iškyla klausimas: koks praeityje vaidmuo atiteko moteriai žmogų parengiant į amžiną poilsį ?Ir kokie yra laidojimų papročiai buvo XIX a.-XX a.?

Taigi, pabandysime jums atsakyti į šiuos klausimus.

I. Marinimas ir šarvojimas
Marinimas. Paprastai ligonį marindavo šeimos nariai. Tik nesant savų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, dažniausiai moterys. Kiekvienoje apylinkėje buvo ir specialių moterų – marintojų. Lazdijų rajono Veisiejų apylinkėje buvo įprasta, prasidėjus ligonio agonijai ar jau mirus, kuo skubiausiai pakviesti dievobaimingas netekėjusias merginas ir ištekėjusias tretininkes kalbėti rožinį (rožančių). Ši moterų grupė už mirusiojo vėlę sukalbėdavo šimtą rožinių. Ligoniui užmerkus akis, jos melsdavosi į penkias Jėzaus žaizdas, sukalbėdavo už mirusiojo sielą penkis poterius, kad palengvintų jos kelionę į amžinybę. Visoje Lietuvoje ligoniui mirštant skambindavo laimingos mirties varpeliu – tikėjo, jog skambinimas nuvaiko piktąsias dvasias. Pažymėtina, kad specialų moterų marintojų būdavęs tuose kaimuose, kur moterys aktyviau dalyvavo kaimo ir parapijos bendruomenių gyvenime. XIX a. pabaigoje – XXa. viduryje šią veiklą parapijose ypač išvystė šv. Pranciškaus trečiojo ordino moterų (tretininkių) organizacija, kurios vienas iš tikslų ir buvo lankyti, slaugyti, marinti ligonius.

Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo Grabnyčią ar pirmosios Komunijos žvakę, į rankas įduodavo kryželį arba tą pačią žvakę. Susirinkusieji suklaupę skaitė maldas iš maldaknygės, drąsesnė marinuotoja mirštančiajam šaukdavo į ausį maldos žodžius: „Jėzau, Marija, Šventas Juozapai, pribūkite prie mano dūšios!”Mano nuomone, tikrai nekiekvienas žmogus turėtų tiek valios, šaltų nervų, kad galėtų į numirėlio ausį sakyti maldos žodžius.

Tradiciniame Lietuvos kaime šeimos tėvas ar motina, į mirties patalą atgulę namuose, prieš mirtį susikviesdavo vaikus, žmoną ar vyrą palaiminti ir pareikšti paskutinę valią.

Paskutinis mirštančiojo žodis – tai nerašytas jo testamentas, dar XX a. pradžioje šventai vykdytas. Dažnai prieš mirtį ligonis pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kaip pašarvoti, kiek ir kokių gyvulių papjauti laidotuvių vaišėmis. Vadinasi, mirštantysis jautėsi savo mirties šeimininkas, todėl visiems papročiams iki paskutinės minutės vadovavo pats, o šeima ir bendruomenė suvokė iš gyvenimo išeinantįjį tebeturint socialinę vertę. Atkreipkite dėmesį, kad taip buvo XIX a. – XX a., o dar ir dabar yra laikomasi panašaus paskutinio mirštančiojo žodžio.

1.1 Prausimas
Iškvėpus paskutinį atodūsį, moterys marintojos mirusiajam pirmiausia užspausdavo akis, kad jis „nežiūrėtų“ ir kitų su savim neišsivestų i kitą pasaulį. Po to velionį nuprausdavo vyresnio amžiaus tiek artimieji, namiškiai, tiek svetimi žmonės, kaimynai.

Žinoma, buvo ir kitaip manančių žmonių, miestų ir miestelių.

Dzūkijoje vyravo nuomonė, kad mirusįjį būtina prausti svetimam (taip pat Akmenės raj. Viekšnių apyl. – „iš svetimo kiemo“ ), nes jei praus artimieji – prisisapnuos. Paprastai moteris prausdavo moterys, o vyrus – vyrai. Žinoma mano nuomone, buvo ir išskirtinių žmonių kurie prausė ir vyrus, ir moteris.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->