Studijoms.lt

Realiame pasaulyje kainų ir gamybos apimčių nusistatymo procesai priklauso nuo rinkos struktūros. Kurią nors rinką sudaro visų konkretaus produkto realių ir potencialių pirkėjų bei pardavėjų ryšių visuma. Rinkos struktūra reiškia konkurencinę aplinką, kurioje veikia produkto pirkėjai ir pardavėjai. Skirtingi rinkos struktūros arba organizacijos tipai apibrėžiami ir skiriami vienas nuo kito pagal tai, koks yra jų produkcijos pirkėjų ir pardavėjų skaičius, kokio tipo produktai perkami ir parduodami, pagal gamybos veiksnių mobilumo laipsnį, pagal informaciją, kurią ūkio dalyviai turi apie kainas ir kaštus, paklausos ir pasiūlos sąlygas.
Šiame darbe aptarsime oligopolinę bei monopsoninę rinkas, jų pagrindinius veiklos bruožus ir išskirtinumus rinkų struktūroje.
1. MONOPSONINĖ RINKA
1. 1. Monopsoninės rinkos apibūdinimas
Monopsonija – tai tokia rinkos būklė, kai yra tik vienas pirkėjas arba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsonija yra priešybė monopolijai, kuriai esant yra vienas pardavėjas ir daug pirkėjų.
Monopsonija, būdama vieninteliu gamybos veiksniu arba prekių ir paslaugų pirkėju, įgyja rinkos galią ir dėl to kainos nusistovi kitaip nei tobulos konkurencijos rinkoje ar monopolijoje.
Pavyzdžiui, automobilius ar kompiuterius gaminančios firmos, pirkdamos kai kurias komplektines detales (padangas, radiatorius, integracines schemas ir t. t. ), turi monopsonijos galią. (5).
1. 2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos. Monopsonijos pusiausvyra.
Pirmiausia apžvelkime tokios rinkos, kurioje yra daug pirkėjų, pusiausvyrą (žr. 1 grafiką). Kai kaina yra P0, tai konkuruojantis pirkėjas pirks Q0 prekių kiekį, nes E0 taške ribinės išlaidos lygios ribinei naudai. E taškas yra konkuruojančio pirkėjo pusiausvyros taškas.

Kai yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų, rinkos pusiausvyra nusistovi E taške, kuriame ribinės išlaidos lygios ribinei naudai (ribinei vertei). Kai ME = MU, pirkėjai pirks Q prekių arba paslaugų kiekį, esant Po kainai. (5)
Tarkime, kad yra tik vienas prekių arba paslaugų pirkėjas – monopsonija. Pardavėjai didėjantį prekių kiekį parduoda didėjančia kaina.
Tai rodo aukštyn kylanti pasiūlos kreivė. Dėl to monopsonininko ribinės išlaidos yra didesnės už kainą, t. y. ME > P. Tą rodo 1 lentelė, kurioje TE, AE ir ME yra atitinkamai bendrosios, vidurinės ir ribinės išlaidos. (6)
Iš šio pavyzdžio matyti, kad monopsonininko ribinės išlaidos didėja dvigubai greičiau, nei vidutinės išlaidos ir kaina. Todėl ribinių išlaidų kreivė yra į kairę nuo vidutinių išlaidų kreivės, kuri kartu yra pasiūlos kreivė. (6)
Monopsonija, pirkdama prekes, vadovausis ta pačia taisykle, kaip ir konkuruojantys pirkėjai, t. y. pirks tiek prekių, kad ribinės išlaidos būtų lygios ribinei naudai. Tačiau rinkos pasiūlos kreivė yra vidutinių išlaidų kreivė, t. y. S = AE. Ji rodo, kiek reikia mokėti už kiekvieną prekės vienetą, didėjant perkamų prekių kiekiui. AE kreivė irgi kyla į dešinę, bet ji yra žemiau ribinių išlaidų kreivės (žr. 2 grafiką).
Monopsonininkas perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką, kuriame ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.
Monopsonininkas perkamų prekių kiek5 ir kainą randa pagal M tašką, kuriame ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.
Vadinasi, monopsonininko kaina Pm yra mažesnė už paskutinio perkamo prekių vieneto ribinę, naudą, kurią rodo M taškas. (5)
Monopsonijos pusiausvyros taisyklė yra ME = MD. Todėl monopsonija perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką. Pirkdama Qm prekių kiekį, monopsonija moka Pm kainą už prekės vienetą, kuri lygi AE, bet mažesnė už paskutinio perkamo vieneto ribinę naudą, kurią rodo M taškas. Iš to matyti, kad monopsonija gauna didesnį naudos perteklių ir turi monopsoninę galią. (5)

1. 3. Monopsoninė galia ir jos šaltiniai
Monopsonijos galia išplaukia iš to, kad jos ribinė nauda yra didesnė už kainą Pm, t. y. MU > P m. Todėl monopsonijos galia MP matuojama taip:
MP= MU – Pm
MU
kur MU – monopsonijos perkamo paskutinio prekės vieneto ribinė nauda.
Pm – monopsonijos kaina.
Monopsoninės galios šaltiniai gali būti labai įvairūs:
1. Firmos ypatingo aktyvumo rezultatas. Jeigu firma perka išteklius, kurių neperka kitos firmos, tai šio gamybos veiksnio rinkoje ilgainiui ji tampa monopsonininke.
2. Jeigu firma ar jos filialas įsikuria regione, kur nėra tam tikros rinkos, ši firma taip pat tampa monopsonija.
3. Susitarimai tarp firmų, kurių rezultatas – karteliai. Jie apriboja veiksnio vartojimą ir sudaro galimybes pirkti tą patį gamybos veiksnį už kainą, kuri yra žemesnė už konkurencinę.
4. Jeigu firmos perka didelius gamybos veiksnių kiekius, jos įgauna pranašumą prieš kitus pirkėjus ir tampa monopsonininkėmis. (5)
1. 4. Monopsonijos pasekmės
Iš 3 grafiko matyti monopsonijos pasekmės, kurias lemia monopsonijos galia. Jos yra tokios:
Pirma, monopsonija perka mažiau produkcijos. Dėl to mažiau parduodama, mažiau gaminama, todėl mažėja gamintojų pajamos ir užimtumas.
Antra, kadangi monopsonija perka prekes mažesnėmis kainomis nei konkuruojantys pirkėjai, tai dėl to gamintojų (pardavėjų) naudos perteklius sumažėja PmPcAB ir ABC plotu.
Trečia, monopsonijos naudos perteklių, palyginti su konkuruojančiais pirkėjais, padidėja PmPc, AB plotu, bet sumažėja AMC plotu.
Ketvirta, iš viso prarandamas naudos perteklius, lygus BMC plotui.
Tai monopsoninės galios nuostoliai.

Monopsonija perka mažesnį prekių kiekį (Qm) ir mažesnėmis kainomis (Pm), lyginant su konkuruojančiais pirkėjais, kurie pirktų Qc kiekį Pc kaina. Dėl to pardavėjo nauda sumažėja PmPcABC plotu ir ABC plotu. Pirkėjo nauda padidėja PmPcAB plotu ir sumažėja ABC plotu. Be to, susidaro naudos nuostoliai, kurie lygūs AMC ir ABC plotui. (5)
2. OLIGOPOLIJA
2. 1. Oligopolinės rinkos apibūdinimas
Oligopolija (ligopoly) – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.
Kiekvienos iš tokių firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikia kitų , firmų kainas ir gamybos apimtį. Šioje rinkoje prekės gali būti identiškos arba skirtis reklama, įpakavimu, techninėmis charakteristikomis.
Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios, paprastai gerai žinomos, firmos tiekia didžiausią produkcijos kiekį.
Viena iš priežasčių, sąlygojančių kelių didelių firmų dominavimą šakoje, kaštai. Kai kuriose veiklos srityse reiškiasi gamybos masto ekonomija, t. y. didėjant gamybos apimčiai, mažėja vidutiniai kaštai. Tačiau kaštų mažėjimas turi ribą. Kai jie nustoja mažėti, firmos nebeturi daugiau paskatų didėti ir tapti opolijomis. Taigi atsiranda natūrali oligopolija.
Natūrali oligopolija (natural oligopoly) atsiranda tuomet, kai individualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais vidutiniais kaštais. (1)
Kaštai nėra vienintelė priežastis, sąlygojanti oligopolijos atsiradimą. Kita priežastis, skatinanti firmas didinti gamybos apimtį, yra siekimas įgyti didesnę rinkos galią. Firmos didėja arba pajungdamas savo konkurentus, arba pašalindamos juos iš šakos. Tai padidina firmų galią nustatant rinkos kainą. Todėl natūralioji oligopolija, norėdama išstumti iš rinkos savo konkurentus ir įgyti didesnę galimybę pakelti prekių kainas, stengsis didinti gamybos apimtį, nors ir negalėdama sumažinti kaštų.
Galiojantys antimonopoliniai įstatymai ir produktų diferenciacija neleidžia didelėms firmoms išstumti iš rinkos savo konkurentų. Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir aktyvią formą. Dažniausiai konkuruojama atnaujinant produktus, gerinant jų kokybę, reklamą. (3)
Firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodus produktus daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. Todėl oligopolinė firma susilaikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydama aukštesnę kainą nei konkurentai patirs nuostolių. Jei siekdama padidinti pardavimo apimtį oligopolinė firma sumažina kainą, jos pavyzdžiu gali pasekti ir kiti konkurentai.
Tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iš firmų nepavyksta padidinti pardavimų apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima didinti kainas. Tai sulaiko firmas oligopolinėje rinkoje nuo konkurencijos keičiant kainas. (1)
Kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna tokių rūšių:
• Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija.
Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinką naujoji firma, patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma nesuinteresuota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno.
• Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos apsisaugoti nuo galimų įėjimo į rinką, firmos naudoja:
a) produktu diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgta į tai, kad naujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus, senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairioms vartotojų grupėms;
b) reklama. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką, senosios firmos gerokai, padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia naująsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonės gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutinius bendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinką kliūtimi, nes senųjų firmų vidutiniai bendrieji kaštai mažesni;
c) kaina. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji firma bankrutuos. (1)
. 2. 2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės modeliai
Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai.
Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentų reakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės firmos yra tarpusavyje priklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todėl ieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Mokslininkai apibendrino dvi oligopolinės kainos susidarymo savybes: o oligopolinės kainos yra nelanksčios, t. y. kinta rečiau nei kitose rinkos struktūrose; o kai oligopolinės kainos kinta, tai dažnai kinta visose firmose drauge;
Oligopolininkų elgesys, nustatant kainas, rodo, kad egzistuoja stimulai derinti savo veiksmus arba siekti slaptų susitarimų. Ekonomistai oligopolijų veiklos analizei siūlo naudoti įvairius modelius. Keletą jų ir panagrinėsime. (2)
2. 2. 1. Stabilios kainos modelis
Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą paklausos kreivę. Tarkime, viena iš kelių oligopolinių firmų A nori praplėsti savo rinką (žr. 4 grafiką).
Pradinis oligopolijos taškas – A, kai jai priklauso 40% rinkos ir kaina yra 1000Lt už prekės vienetą. Tikėdamasi praplėsti rinką, minėta firma sumažina kainą iki 900Lt. Tai turėtų praplėsti jos realizavimą iki kiekio Q1, kuris yra paklausos kreivėje D1, vaizduojančioje paklausą, kai konkurentai nereaguoja į kainų politikos pokyčius. Bet iš tiesų paklausa priklauso nuo kitų konkurentų. Jei kiti oligopolininkai nemažins kainų, tai pirmasis A praplės rinką iki norimo dydžio. Tačiau tai būtų nerealu, nes kiti, norėdami išlaikyti savo rinkos dalį, taip pat sumažins kainas iki 900Lt. Todėl A oligopolininko realizavimas išaugs tik iki Q2, esančio paklausos kreivėje, rodančioje paklausą, kai konkurentai reaguoja į kainų politikos pokyčius. Taip įvyks todėl, kad išaugs visos rinkos paklausa, bet jo rinkos dalis greičiausiai liks nepakitusi. Dalis kreivės, nuo A iki D1, realiai oligopolinėje rinkoje neegzistuos, nes konkurentų reakcija sumažins mažesnių kainų poveikį paklausai. Todėl reali kreivė bus atkarpa AD2. Pakėlus kainas, atvirkščiai – kiti konkurentai nesiderins prie kainų augimo. Todėl viršutinė reali paklausos kreivės dalis bus atkarpa EA. . Remdamiesi grafine analize, galime teigti, kad:
1) oligopolininko paklausos kreivės forma priklauso nuo kitų reakcijos į jos kainų ir produkcijos pokytį;
2) paklausos kreivė bus lūžtanti (EAD2), jeigu kiti oligopolininkai derinsis prie kainų mažinimo politikos, bet nesiderins prie jų didinimo.
Laužta paklausos kreivės forma iš dalies paaiškina, kodėl oligopolininkai plačiau naudoja reklamą ir skatina pardavimus nei kainų konkurenciją.
Pelno maksimizavimas naudojant laužtos paklausos kreivės modelį.
Laužta paklausos kreivė lemia ir keistą ribinių pajamų kreivės formą, nes ji esmės yra dviejų paklausos kreivių rinkinys. Kiekviena paklausos kreivė turi savo ribinių pajamų kreivę, kuri eina po paklausos kreive. Paklausos kreivių susikirtimo taškas yra A, kur keičiasi ir ribinių pajamų kreivė.
Taigi ribinių pajamų kreivė atitrūksta po A tašku ir eina tiesiai žemyn.

Atotrūkis ribinių pajamų kreivėje yra ypač svarbus, aiškinantis pelno maksimizavimą. Gamybos apimtį, kurioje pelnas didžiausias, nustatome pagal ribinių dydžių taisyklę, t. y. ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tuomet, augant ribiniams kaštams, gamybos apimtis turėtų mažėti ir atvirkščiai. Tačiau oligopolijoje taip dažnai neatsitinka dėl ribinių pajamų kreivės formos. Ta pati priežastis nulemia ir kainų neelastingumą oligopolinėje rinkoje. Ribinių pajamų kreivės atotrūkis reiškia, kad kaštų kitimas tam tikrose ribose nedarys jokios įtakos gamybos apimčiai ir kainai. Pateiktame 5 grafike joks ribinių kaštų pokytis tarp MC1 ir MC2 nedarys įtakos pusiausvyrai, nes ribinės pajamos ir toliau bus lygios ribiniams kaštams. (2)
Pateikto modelio trūkumai. Šis modelis kritikuojamas dėi dviejų dalykų. Pirma, modelis nepaaiškina, kodėl pradinė kaina turi būti lūžio taške. Todėl šis modelis tik paaiškina, kodėl oligopolininko kaina yra neelastinga, bet ne pačią kainą. Antra, realiai oligopolinės kainos nėra tokios nelanksčios, kaip rodo šis modelis, ypač augimo kryptimi.
Infliacijos sąlygomis kainos oligopolinėse rinkose augo ir gana dažnai.
Tokia situacija gali būti paaiškinta slapto susitarimo (Kartelio) modeliu. (4)
2. 2. 2. Kartelio modelis
Slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai firmos tiesioginiai arba netiesiogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t. y. konkurencijos apribojimo. Panagrinėkime, kaip slaptu firmų susitarimu oligopolinėje rinkoje nustatoma kaina ir gamybos apimtis.
Tarkime, veikia trys panašios firmos A, B ir C, gaminančios vienarūšę produkciją. Jų paklausos, ribinių pajamų, kaštų kreivės yra vienodos. 6 grafike parodyta kiekvienos iš trijų oligopolinių firmų padėtis. Kokį kainos ir gamybos apimties derinį turėtų pasirinkti kiekviena firma? Jeigu A firma būtų grynoji monopolija, tai norėdama gauti maksimalų pelną ji turėtų gaminti ooukcijos kiekį Q1 ir nustatyti kainą P1, kai ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tačiau A firma turi du konkurentus, parduodančius identiškus produktus. Jeigu A firmos spėjimai, kad jos konkurentai išlygins savo kainas pagal jos kainą, nepasitvirtins, A firma patirs nuostolių. Pavyzdžiui, jeigu B ir C firmos nustatys savo produktams kainas, mažesnes už P1, tada A firmos paklausos kreivė pasislinks į kairę. A firma neteks dalies savo potencialių vartotojų, kurie pirks jos konkurentų prekes mažesnėmis kainomis. Tokiu atveju firma taip pat gali sumažinti savo produkcijos kainą, tačiau tai sumažintų firmų pelną ir gali susidaryti situacija, kai vidutiniai kaštai bus didesni už kainą.
Kadangi visų trijų firmų paklausa ir kaštai vienodi, B ir C firmos, atsižvelgdamos į savo interesus, gamins produkcijos Q1 ir nustatys kainą P1. (1)
Taigi oligopolinėje rinkoje susidaro įdomi situacija: kiekviena firma mano, kad jai naudingiausia nustatyti vieną ir tą pačią kainą jos konkurentai iš tikrųjų darys tą patį. Tačiau kad firmos iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo sprendimus dėl kainos P1 ir gamybos apimties Q1 nustatymo ir išvengtų nuostolių, susijusių su aukštesnėmis ar mažesnėmis kainomis, jos turi kartu apsvarstyti šią problemą, t. y. nuspręsti nustatyti vienodą kainą. Tai priežastis, skatinanti sudaryti slaptą susitarimą, kuris garantuotų kiekvienai firmai maksimalų pelną.
Slapti susitarimai gali būti įvairių formų. Pats paprasčiausias slaptas susitarimas – kartelis. (1)
Kartelis – tai formalus susitarimas tarp firmų dėl kainų ir rinkos. Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurti ir išsaugoti. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios:
1. Kaštų ir paklausos skirtumai. Slaptą susitarimą sunkiau sudaryti, kai oligopolinių įmonių kaštai ir produktų paklausa skiriasi.
Taip yra ne tik kai gaminami diferencijuoti produktai, bet ir esant labai standartizuotai gamybai. Įvairios firmos turi skirtingas rinkos dalis, jų gamybos efektyvumas skirtingas. Kaštų ir paklausos skirtumai sukels ir kainų, garantuojančių kiekvienai firmai maksimalų pelną, skirtumus. Ir nebus vienos kainos, kuri priimtina visoms firmoms. Todėl slaptas susitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti “savitarpio supratimą” tarp firmų.
2. Firmų skaičius. Kuo didesnis firmų skaičius šakoje, tuo sunkiau sudaryti slaptą susitarimą dėl kainų.
3. Sukčiavimas. Dalyvaujantys slaptame susitarime oligopolininkai, norėdami gauti papildomų užsakymų, slaptai ima mažinti kainas. Pirkėjai, įsigydami vienos firmos prekes mažesnėmis kainomis, norės gauti šios firmos konkurentų prekių už dar mažesnę kainą. Gali kilti kainų karas tarp firmų. Vadinasi, slaptos kainų nuolaidos – grėsmė slaptam susitarimui.
4. Smukimas. Ūkinės veiklos smukimas yra nenaudingas slaptam susitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai, naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartu pelnas. Tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidinti konkurentų sąskaita.
5. Galimas įėjimas. Slapto susitarimo rezultatas – kainų ir pelno padidėjimas. Tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. Tačiau toks įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną, Vadinasi, reikia, jog bendrai veikiantys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmų
įėjimą į rinką.
6. Teisinės kliūtys. Gali būti priimti antimonopoliniai įstatymai, draudžiantys kartelių veiklą. Kai atskiros firmos oligopolinėje rinkoje siekia asmeninių interesų, atsisako bendros kainų kėlimo strategijos, slapti susitarimai tampa neįmanomi.
2. 2. 3. Kainų lyderio modelis

Kadangi karteliniai susitarimai daugelyje šalių yra draudžiami, tai firmos kartais kainas nustato organizuotai, jeigu viena iš jų imasi iniciatyvos, o kitos seka jos pavyzdžiu.
Kainų lyderio modeliui būdinga simetrija: sekėjai prisitaiko tiek prie lyderio kainos mažinimo, tiek prie jos didinimo. Tai dažnai pasitaikantis oligopolininkų elgesys. Tokiame kainos nustatymo modelyje, be abejo, firmos paklausos kreivėje lūžio nebus, nes konkurentai seks stipriausiojo pavyzdžiu. Be to, lyderiu sekančiųjų ribinių pajamų kreivė irgi bus tiesi linija. Tuomet, jei lygintume šį modelį su laužtos paklausos kreivės modeliu, gamybos apimtis tur ėtų sumažėti, o kaina – išaugti.
Tokie firmos lyderio rezultatai skatins kitas firmas sekti jo pavyzdžiu.
Jei nagrinėtume firmos lyderės atvejį, tai jos prekės kaina, kuriai esant firma gauna maksimalų pelną, bus artima monopolinei kainai.
Nors formalaus susitarimo ir nėra, bet rezultatas būtų panašus kaip ir kartelio atveju. Kainų lyderio modelyje nagrinėjamas susitarimas kartais dar vadinamas bežodžiu susitarimu.
Dažniausiai (bet ne visada) didžiausia firma veikia kaip kainų lyderė, kuri nustato kainą, maksimizuojančią jos pelną. Kitos seka lyderį ir nustato gamybos apimtis, maksimizuojančias pelną, esant lyderio kainai.
Taigi kitos firmos yra kainų priėmėjos. Todėl kainų lyderio modelis vadinamas dalinės monopolijos modeliu, nes lyderis nustato monopolinę kainą pagal ribines pajamas ir ribinius kaštus.

Tarkime, rinkos paklausos kiekis, kai kaina yra PL, bus 25000 tonų plieno per mėnesį. Esant šiai kainai, kitos firmos siūlys rinkai l0000 tonų. Likusi rinkos paklausos kiekio dalis lieka lyderiui (15000 tonų), kai kaina yra PL. Šis taškas yra lyderio paklausos kreivėje DL. Ta paklausos kreivė rodo grynus lyderio pardavimus, kurie įmanomi esant šiai kainai.
Taigi lyderis nustatys kainą, kuri maksimizuos jo pelnus, t. y. kur jo rinkos paklausos kreivę atitinkančios ribinės pajamos sutaps su ribiniais kaštais. Jo kaina – PL. Esant šiai kainai, kitos firmos pasirinks optimalius gamybos kiekius pagal savo ribinius kaštus – lOOOO tonų plieno.
Kainų lyderio elgesį galima paaiškinti ir tuo, kad maži konkurentai seka lyderį, bijodami jo reakcijos, nes lyderis, galintis gaminti pigiau, gali sumažinti kainą, ir mažieji konkurentai pralaimės kainų karą. Be to, mažieji dažnai seka lyderį, tikėdami, kad šis turi daugiau informacijos apie paklausą rinkoje (ši priežastis ypač tinka bankų rinkoje).
Apskritai kainų lyderis laikosi tokios taktikos: o kadangi kainos keitimas pastoviai susijęs su tam tikra rizika, tai kainos dažnai nekaitaliojamos. Kaina bus keičiama tik tada, kai labai pakis kainos ir paklausa visoje šakoje; o apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai duodamas interviu. Taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų.
Be to, lyderis gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per trumpąjį periodą, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. Tuo stengiamasi sutrukdyti naujoms firmoms patekti į rinką.
Kadangi formalaus susitarimo nėra, tai firmos gali ir nesekti lyderiu, bet, pasinaudodamos jo “kainų skėčiu”, prasiskverbti į rinką. Taigi ne visada stambios firmos pasinaudoja savo privalumais rinkoje. Smulkios firmos gali sėkmingai konkuruoti, neišprovokuodamos stambių kompanijų reakcijos į konkurenciją. Gyvenime gana sunku aptikti aiškaus kainų lyderio
pavyzdį.

2. 2. 4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai plius)
Kadangi vidutiniai kaštai kinta, kintant produkcijos kiekiui, tai oligoolininkas, skaičiuodamas kainą, ima planinį arba tipinį parduodamos produkcijos kiekį. Pavyzdžiui, firma pasirinks tokį vidutinių kaštų tašką, kuris atitiks jos gamybinių galimybių panaudojimą 75-80 procentų. Tuomet firma nustatys priedą, tarkime, 20 procentų.
Kiekviena firma siekia tikslo – tam tikro planinio pelno arba pelno normos. Kadangi firma skaičiuoja vidutinius kaštus planiniam produkcijos kiekiui, tai, pridėdama procentą, ji sužino standartinę kainą, kurią po to koreguoja pagal rinkos pokyčius. Taigi “kaštų plius” būdu nustatyta kaina yra kaip bazė tolesnei kainų politikai. Praktiškai labai dažnai gyvenimas verčia koreguoti norimą priedą, todėl dažniau yra taikomas ne fiksuoto, bet lankstaus priedo metodas. Labai įdomi šio kainų metodo ypatybė yra susijusi su pastoviųjų kaštų savybėmis. Kai auga realizavimo apimtis, tai paprastai kaina yra mažinama, kai mažėja, – didinama. Kai mažėja pardavimas, bendrieji pastovieji kašii, tenkantys produkcijos vienetui, auga. Kadangi kaina yra tam tikru procentu padidinti vidutiniai kaštai, tai mažėjanti paklausa verčia didinti kainą užuot ją mažinus. Jei firma automatiškai pasikliautų “kaštų plius” metodu, tai ji didintų kainą, mažėjant paklausai.
Todėl šį metodą taikant, nereiktų pamiršti kitų rinkos dėsnių.
Šis metodas turi kelis pranašumus:
o Jis labai tinka firmoms, kurios gamina daug įvairių prekių, t. y. kai jų asortimentas platus. Gaminant įvairias prekes, ypač sunku tiksliai paskirstyti tokias išlaidas kaip draudimo, elektros energijos, mokesčių:
o Šis metodas nereiškia, kad jo negalima taikyti, kai taikomas kainų lyderio ar slapto susitarimo modelis. (2)
3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ PAVYZDŽIAI
3. 1. Oligopolinė rinka Lietuvoje
Lietuvoje draudimo rinkoje vyrauja šios šakos: gyvybės draudimas ir negyvybės draudimas. Išsivysčiusiuose rinkos ūkiuose jos sudaro beveik vienodas dalis, t. y. draudimo įmonių surenkamos draudimo įmokos pasiskirsto abiejose draudimo šakose beveik tolygiai. Tačiau to negalima pasakyti apie Lietuvos draudimo rinką, nes joje labiau dominuoja ne gyvybės draudimo šaka. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą šiai draudimo šakai priklauso tokios draudimo grupės kaip turto, transporto priemonių draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bendrosios civilinės atsakomybės draudimas. Šių draudimo grupių surinktų draudimo įmokų (premijų) lyginamasis svoris draudimo rinkoje yra didžiausias. Rinkoje egzistuojanti didesnė paklausa turto draudimui, t. y. negyvybės draudimo šakos produktams liudija paradoksalią padėtį – vartotojai Lietuvoje pirmiausiai rūpinasi savo turto, o ne savo paties saugumu!
Lietuvos dominuojančioje ne gyvybės draudimo šakoje keturios didžiausios draudimo įmonės kontroliuoja daugiau nei 60% rinkos. Galime teigti, kad ši ne gyvybės draudimo rinkos struktūra – oligopolinė, kitaip sakant, ši rinka yra kompaktiška, ankšta, nepralaidi oligopolija. Esant tokiai oligopolijai, draudimo įmonės rinkos dalis išlieka stabili, naujoms draudimo įmonėms patekti į šią rinką yra sunku dėl didelių įėjimo kaštų.
Šią mintį patvirtina ir faktas, kad užsienio kapitalas į draudimo rinką vėl atėjo tik po šešerių metų: tai TRYGG- HANSA (savininkės yra JAV draudimo įmonė “American Insurance Group” ir Suomijos “Pohjola”), SEESAM (Švedija).
Susiklosčiusi rinkos struktūra nekinta jau keletą metų.
Gyvybės draudimo rinkoje yra dominuojanti firma- AB “Lietuvos draudimas – jai tenkanti rinkos dalis sudaro daugiau nei 90%. Pagrindinė tokio dominavimo priežastis – tai sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas į šią rinką ir artimų konkurentų nebuvimas.

3. 2. Monopsoninė rinka: darbo užmokesčio minimumas
Įsivaizduokime, kad darbo rinka yra konkurencinė, o darbo užmokesčio minimumą vyriausybė nustato aukštesnį už nusistovėjusį pusiausvyros darbo užmokestį. Darbo užmokesčio minimumui esant aukštesniam darbo pasiūla viršys darbo paklausą, nes pasiūla yra lygi paklausai esant pusiausvyros užmokesčiui. Tai pavaizduota 1A paveiksle.
Padėtis labai skiriasi, jei darbo rinkoje vyrauja monopsoninė firma. Šiuo atveju užimtumą įmanoma padidinti, jei nustatomas darbo užmokesčio minimumas. Tai parodyta 1B paveiksle. Jei vyriausybė nustato tokį darbo užmokesčio minimumą, koks nusistovėtų konkurencinėje rinkoje, tai monopsoninė firma suvokia, kad samdomiems darbininkams ji gali mokėti Wc pastovų darbo užmokestį. Ji samdys tol, kol ribinio produkto vertė taps lygi Wc, nes darbo užmokesčio norma nuo to samdomų darbininkų skaičiaus nepriklauso. Taigi firma darbininkų samdys lygiai tiek, kaip ir būdama konkurencinėje darbo rinkoje.
Darbo užmokesčio grindys monopsoninę firmą veikia taip kaip kainos lubos monopolinę firmą: abi ekonominės politikos firmą verčia elgtis, lyg ji būtų konkurencinėje rinkoje.
IŠVADOS
Darbe buvo aptartos oligopolinė ir monopsoninė rinkos. Kalbant apie oligopolinę rinką, galima teigti, kad jos elgsenos diapazonas per daug įvairus ir sudėtingas, kad būtų galima išnagrinėti viename siaurame darbe.
Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos ( „didelio biznio“ ) sinonimas. Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios labai gerai žinomos firmos tiekia didžiausią bendrosios produkcijos kiekį duotai rinkai. Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaike kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas paprastai susilaukia tiesioginio kontrsprendimo. Studijuoti oligopolijų veiklą daug sunkiau nei kitas ekonomikos organizavimo formas. Faktiškai iki šiol nėra bazinės teorijos, aprašančios oligopolinių firmų kainodaros ir gamybos apimties sprendimus.
Aptarus monopsoninę rinką ir jos pasekmes, galima daryti pagrindinę išvadą, kad monopsonija kaip ypatingas rinkos modelis yra neefektyvi palyginti su rinka, kurioje yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų.
LITERATŪRA
1. Mikroekonomika. – Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2002. – 291p.
2. Rastenienė A. Mikroekonomika. – Vilnius, 2002. – 175 p.
3. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius, 1990. – 459 p.
4. Bhaskar Jyoti D. Vadybinė ekonomika. – Kaunas, 2000. – 279 p.
5. Mikroekonomika. – Vilnius: enciklopedija, 2000. – 415 p.
6. Hal. R. Varian. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999. – 624 p.