Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mokesčiai ir jų funkcijos

Autorius: Renata

MOKESČIAI — tai viena iš trijų pagrindinių vyriausybės poveikio ekonomikai krypčių, kuri mažina privačių gėrybių vartojimą bei sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes.

Valstybės biudžetas formuojamas iš mokestinių pajamų ir nemokestinių pajamų (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų, konfiskavimų ir t.t.).

Mokesčiais, kuriuos šalies gyventojai moka į valstybės biudžetą, yra padengiamos vyriausybės išlaidos, skirtos įvairioms valstybinėms programoms finansuoti.

Visus mokesčius galima suskirstyti į 3 grupes:

1) privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai (pvz. darbo užmokesčio, palūkanų, pelno, rentos);

2) nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės, žemės nuomos, palikimo ir t.t.);

3) prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).

Vadinasi, apmokestinimo objektai yra PAJAMOS, TURTAS ir IŠLAIDOS.

Visus mokesčius galima suskirstyti į:

• TIESIOGINIUS (jie turi tiesioginius adresatus, t.y. fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą, pvz. turto pajamų mokestis; kitaip tariant, jais yra apmokestinami asmenys);

• NETIESIOGINIUS (juos sumoka vartotojas, pirkdamas apmokestintas prekes ir paslaugas, t.y. jais yra apmokestinamos prekės, pvz. muitai, akcizai, PVM). Šie mokesčiai didina prekių kainą.

Pagal tai, kaip mokesčių tarifas kinta priklausomai nuo apmokestinimo sumos, mokesčiai yra skirstomi į:

1) progresinius (didėjant apmokestinamai sumai, t.y. pajamoms, atitinkamai didėja ir mokesčio tarifas — daugiau uždirbi, didesnius mokesčius moki);

2) proporcinius (didėjant apmokestinamai sumai, mokesčio tarifas išlieka nepakitęs, t.y. pastovus);

3) regresinius (didėjant pajamoms, mažėja vidutinė mokesčių norma, t.y. mažiau uždirbantys sumoka didžiąją dalį biudžeto pajamų).

Lietuvoje visi mokesčiai yra PROPORCINIAI.

PVM tarifas – 18 %, juridinių asmenų pelno mokestis – 15 %, fizinių asmenų pajamų mokestis – 33 %, atskaičiavus neapmokestinamą minimumą.

Mokesčių sistema formuojama remiantis neutralumo, tikslingumo, paprastumo ir aiškumo bei teisingumo principais.

MOKESČIŲ FUNKCIJOS:

• fiskalinė (susijusi su valstybės biudžeto formavimu);

• ekonomikos reguliavimo (didinant mokesčius, mažinama vartotojų perkamoji galia, tuo pačiu mažinama ir visuminė paklausa ir gamybos apimtis, o kartu ir infliacija);

• socialinė (jei gaunantys didesnes pajamas moka didesnius mokesčius, jie tam tikru mastu mažina pajamų nelygybę).

3. EKONOMINĖ POLITIKA, JOS TIKSLAI IR PRIEMONĖS.

EKONOMINĖ POLITIKA — tai tikslai, kurių numato siekti vyriausybė ekonomikos srityje ir priemonės, kuriomis tų tikslų bus siekiama.

Svarbiausi ekonominės politikos TIKSLAI:

1) žemas nedarbo lygis (turi būti sudarytos sąlygos dirbti kiekvienam norinčiam ir galinčiam);

2) kainų stabilumas (būtina išvengti infliacijos ir defliacijos);

3) tolygesnis pajamų paskirstymas;

4) ekonominė laisvė (pasirinkti užsiėmimą, kurio nori, leisti pinigus taip, kaip pats nori);

5) socialinis saugumas (sergančiųjų, neįgalių, senų žmonių socialinis aprūpinimas);

6) ekonomikos augimas, t.y. aukštesnis gyvenimo lygis (didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių bei paslaugų gamyba);

7) ekonomikos efektyvumas (naudojant minimalius išteklius, pasiekti maksimalios naudos);

8) aplinkos standartai.

Priemonės, naudojamos šiems tikslams pasiekti yra vadinamos ekonominės politikos instrumentais. Tai— mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas.

4. VALSTYBĖS FISKALINĖ POLITIKA.

FISKALINĖ POLITIKA — tai biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principai bei praktika, įgyvendinami keičiant mokesčių ir vyriausybės išlaidų lygį.

FISKALINĖ POLITIKA — tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą. Tai — valstybės priemonių visuma, kurių pagalba siekiama sumažinti ciklinius svyravimus ir priartinti pusiausvyros BNP prie potencialaus BNP. Fiskalinės politikos įgyvendinimas yra susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.

FISKALINĖ POLITIKA ≈ BIUDŽETO POLITIKA.
Remiantis dabar vyraujančiomis (keinsistinėmis, Keinsas) pažiūromis, nedarbas kyla kai visuminės paklausos apimtis yra nepakankama.

Fiskalinė politika yra labai svarbi, nes Vyriausybė savo išlaidomis ir mokesčiais gali tiesiogiai veikti visuminę paklausą.

Fiskalinės politikos priemonės:

• valstybės prekių ir paslaugų pirkimai;

• valstybės mokami transferai;

• mokesčiai.
VALSTYBĖS BIUDŽETAS — tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per t.t. laikotarpį planas.

Jei valstybės pajamos per t.t. laikotarpį yra lygios valstybės išlaidoms, biudžetas yra SUBALANSUOTAS; jei išlaidos viršija pajamas — biudžetas yra DEFICITINIS; jei išlaidos mažesnės už pajamas —biudžetas yra PERTEKLINIS.

Pagrindiniai valstybės biudžeto pajamų šaltiniai yra mokesčiai bei nemokestinės pajamos (žiūrėti prie 2. klausimo).
Valstybės biudžeto IŠLAIDOS:

• valstybės vartojimo išlaidos (valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis, išlaidos valstybės perkamoms prekėms ir pasl.);

• valstybės investicijos (įvairios kapitalo išlaidos);

• transferinės išmokos privačiam sektoriui (pensijos, įvairios pašalpos);

• valstybės skolos palūkanos.

5. DISKRECINĖ FISKALINĖ POLITIKA, SUBALANSUOTO BIUDŽETO MULTIPLIKATORIUS.

DISKRETINĖ (tikslinė) fiskalinė politika — valstybės išlaidų ir mokesčių sąmoningas reguliavimas siekiant mažinti verslo aktyvumo svyravimus, užtikrinti visišką užimtumą esant minimaliems infliacijos tempams (1-3 %). Jos prireikia, kai ekonomikoje prasideda ilgalaikis nuosmukis (RECESIJA) arba INFLIACIJA ( bendro kainų lygio kilimas). Tuomet vyriausybė ima keisti savo fiskalinę politiką šiomis priemonėmis:

• vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms keitimas (mažėjant gamybai, vyriausybė gali išplėsti savo užsakymus keliams tiesti, miestams rekonstruoti, kitoms programoms);

• vyriausybės transferiniai mokėjimai — piniginiai pervedimai tam tikrų kategorijų gyventojams (vyriausybė gali keisti šių išmokų augimo tempus, įvesti naujas socialines programas);

• mokesčių normos keitimas (ekonomikos „bumo“ sąlygomis asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti padidintas, taip sumažinant visuminę paklausą, o ūkio smukimo laikotarpiu – sumažinamas, pristabdant paklausos kritimą).

Fiskalinė politika gali būti panaudota ekonomikai stabilizuoti. Tai daroma keičiant mokesčius bei išlaidas. Vyriausybė, didindama savo išlaidas, o tuo pat metu ir visuminę paklausą, gali sumažinti verslo nuosmukį. Tą patį ji gali pasiekti ir mažindama mokesčių normą. Ekonomikos augimo fazėje, vengiant bumo, mažinamos vyriausybės išlaidos ir didinami mokesčiai. Tokia politika riboja visuminę paklausą ir yra vadinama RIBOJANČIA arba restrikcine politika. Nuosmukio fazėje reikia mažinti mokesčius ir didinti vyriausybės išlaidas. Šios priemonės didintų visuminę paklausą ir tokia politika būtų vadinama SKATINANČIA arba ekspansine.

Naudojant tikslines stabilizavimo priemones, galioja GRĄŽINIMO principas, t.y. tikslinės priemonės gali būti atšauktos po to, kai jos atlieka savo užduotį – sustabdo ar perlaužia neigiamą tendenciją ūkyje.

Papildomoms vyriausybės išlaidoms būdingas MULTIPLIKACIJOS efektas. Tai reiškia, kad pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja daugiau, negu išauga vyriausybės išlaidos. Priklausomai nuo multiplikatoriaus koeficiento dydžio, vyriausybės išlaidos veikia pusiausvyros produktą. Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja bendroji paklausa ir pusiausvyros produktas ir atvirkščiai.

6. NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA (AUTOMATINIAI STABILIZATORIAI).

NEDISKRETINĖ (netikslinė) fiskalinė politika yra automatinių stabilizatorių politika. Tai — tokios biudžetinės kilmės priemonės, kurios, be jokio vyriausybės įsikišimo, pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika smarkiai kyla ir padidina visuminę paklausą, esant ekonomikos nuosmukiui.

Kitaip tariant AUTOMATINIAI STABILIZATORIAI yra ekonominis mechanizmas, kuris automatiškai keičia gamybos apimtį, reaguodamas į paklausos pokyčius, t.y. nei valstybė, nei privatus sektorius nedaro ekonomikai jokio poveikio. Šitaip veikdami, jie sušvelnina ciklinius svyravimus, t.y. stabilizuoja reprodukcijos procesą.

Automatiniai stabilizatoriai yra: mokesčiai (asmenų pajamų mokestis, firmų pelno mokestis) ir transferiniai mokėjimai (pensijos, įvairios pašalpos).

MOKESČIAI. Mokesčių sumos kinta kartu su pajamų kitimu, nors mokesčių norma išlieka nepakitusi. Didėjant BNP (augant ekonomikai), kartu didėja ir pajamų mokesčiai tuo pačiu sumažindami vartotojų disponuojamas pajamas ir šeimų vartojimo išlaidas. Jie automatiškai riboja spartų ekonomikos augimą. Be to, pajamų mokestis yra progresyvinis, t.y. kuo didesnės pajamos, tuo daugiau atskaitoma į biudžetą ir tuo santykinai mažiau didėja vartotojų disponuojamos pajamos, kurios ir formuoja didžiausią visuminės paklausos dalį. Esant ekonomikos nuosmukiui, viskas atvirkščiai.

Kitaip sakant, jei ekonomika nuosmukyje, esant biudžeto deficitui, išeidami iš recesijos (sąstingio), turime didinti valstybės išlaidas ir mažinti mokesčius, dėl to padidės biudžeto deficitas. Jei ekonomika pakilime ir biudžetas perteklinis, norinti panaikinti infliacinį tarpsnį, turime didinti mokesčius ir mažinti valstybės išlaidas, rezultatas – padidėjęs biudžeto perteklius.

TRANSFERAI. Kai, augant ekonomikai, išauga mokesčių sumos (ne mokesčių norma), tai stabdo ekonomikos augimą. Ekonomikai esant pakilime, transferinės išmokos yra mažinamos, nes tuomet yra minimalus nedarbas ir todėl mažas transferų poreikis.

Smunkant ekonomikai (kai BNP mažėja), padidėja transferinės išmokos (padaugėja bedarbių, išauga nedarbo draudimo išmokos), tuo pačiu didėja vartojimas ir tai skatina ekonomikos augimą.

Šalyse su didžiausiais mokesčiais, ekonomika STABILIAUSIA.

Rašykite komentarą

-->